Cannon to the left of them,
Cannon in front of them
Volley'd and thunder'd;
Storm'd at with shot and shell,
Boldly they rode and well,
Into the jaws of Death,
Into the mouth of Hell
Rode the six hundred.”
Ištrauka iš Alfred, Lord Tennyson poemos ”The Charge of the Light Brigade”.
Pažiūrėjęs 1968 metų filmuką apie lengvosios kavalerijos ataką nusprendžiau išsamiau pasidomėti apie patį Krymo karą, nes mažai apie jį ką žinau. Pati Lengvosios brigados ataka velniškai įspūdinga. Dėl karininkų nesusikalbėjimo su vadovybe lengvoji kavalerija išjojo ne rusų vieną sparną atakuoti, bet tiesiai priešams į nasrus – iš trijų pusių apsupti rusų patrankų jie “Mirties slėniu“ šuoliavo užimti rusų pozicijų ir patrankų slėnio gale. Prijoję prie rusų artilerijos turėjo kovoti kartu ir su rusų kavalerija. Žodžiu, netrukus anglams teko atsitraukti. Nuostoliai to mūšio buvo milžiniški: ataka truko ~7 minutes, per kurias iš 660 kavalerijos vienetų žuvo 160, buvo sužeisti 120 kareivių. Tačiau daugiausia nuostolių patyrė arkliai – jų žuvo 340.
Krymo karas vyko 1853-1856 metais. Jo priežastys daugmaž tokios: Rusai pradėjo karą su Otomanų imperija, gindami slavus, gyvenančius otomanų valdžioje, siekdami didesnės kontrolės tame regione, o Konstantinopolio užėmimas jiems atvertų jūros kelią į platesnius vandenis. To bijodami anglai su prancūzais paskelbė karą rusams ir iškeliavo į karinę kampaniją ties Juodąja jūra.
Otomanai su anglais sustabdė rusų veržimąsi Konstantinopolio link. Tada anglai su prancūzais išsilaipino Kryme, kurio pagrindinis uostas Sevastopolis buvo pagrindinis taikinys. Sėkmingai kareivius guldė ne rusų kulkos, bet ligos (~65% išmirė dėl ligų). Anglai su prancūzais turėjo keletą kruvinų mūšių Sevastopolio link, kurių žymiausias, žinoma Balaklavos mūšis su garsiąja Lengvosios kavalerijos brigados ataka, po kurios praktiškai išnyko anglų kariuomenės pasididžiavimas – lengvoji kavalerija. Beje, būtent šiame Balaklavos mūšyje atsirado posakis “Thin Red Line“ – dvi anglų pėstininkų linijos šlovingai laikėsi prieš rusų kavalerijos ataką, kai jiems į pagalbą atskubėjo anglų sunkioji kavalerija.
Žodžiu, Sevastopolio užimt greituoju būdu nepavyko, tad šio miesto apgultis truko metus. Taip ilgai užtruko, nes rusų tiekimo liniją anglai atkirto tik po gero pusmečio. Galų gale užėmę uostą jį visiškai sunaikino, kad rusai neturėtų dokų, neturėtų savo laivyno ir nekeltų grėsmės anglų laivynui.
Karas pasižymėjo karininkų impotencija, daugybe karinių klaidų. Matyt visuose karuose tai atsiskleidžia, nes klaidos kaina kare būna didžiulė.
Beje, dar buvo pora laivyno mūšių Baltijos jūroje. Abu juos sėkmingiausiai laimėjo anglai, sutriuškindami rusų laivyną ir išdidžiai prisišvartavę prie Pyterio erzino carą. Karo metu pirmą sykį karybos istorijoje buvo fotografuojama – atsirado karo korespondentai. Pirmą sykį buvo panaudoti geležinkeliai, telegrafas. Anglų kariuomenėje gerokai patobulėjo karo lauko ligoninės sąlygos.
Karo rezultatai? Britai išėjo iškelta galva, nes išliko neginčijama jūrinė valstybė. Turėdama stiprų, nenugalimą laivyną galėjo plėsti savo imperiją. Prancūzijos imperija su Napoleonu III vėl grįžo į politinį elitą, pademonstravę savo sausumos kariuomenės galią. Rusai neteko teisių į Dunojaus žiotis, prarado savo karinį laivyną bei gavo suprasti, kad be stiprios pramonės ir geležinkelių niek gero nebus. Blogiausiai tai Otomanų imperijai. Nors techniškai ji su sąjungininkais laimėjo karą, praradusi 200 000 gyvybių, bet faktiškai neteko didelės teritorijos Balkanų pusiasalyje, nes ilgainiui pradėjo Balkanų tautos kurtis savo valstybes.
Bendroje sumoje žuvo apie pusė milijono kareivių. Tačiau didelė dalis mirė nuo ligų, šalčio ar nuo infekcijų žaizdose.
