Apie Jimi Hendrix ir naują apyvokos daiktą

Pastaroji mano savaitė skendi Džimio muzikoje. Klausau jo albumus, žiūrėjau jo koncertą. Kodėl? Nes ”žmonės jį vadino Dievu”. Dieviškumo jis tikrai turėjo. Charizmatiška asmenybė, kurį mylėjo moterys, o jam pačiam ”pasimylėti su moterimi tai tas pats, kas surūkyti cigaretę”. Bet kuriuo atveju, jo didžiausia meilė buvo gitara ir muzika. Jis buvo improvizacijų karalius, septinatajame dešimtmetyje kūręs tokią muziką ir išgaudavęs savosiomis gitaromis tokius garsus, kurių tikrai dar bus galima ilgai pavydėti, net ir apsiginklavus šiuolaikinėmis technologijomis.

Mano pastarasis gimtadienis irgi nemažai su Džimiu susijęs - iš klasioko gavau Hendrixo plakatą, kuris dabar sėkmingai kabo ant mano barakinių durų. Užvakar iš Martyno gavau dėžutę mediatorių, papuoštų Electric Ladyland albumo piešiniais. Ačiū Martynai!! (turėsiu dabar kur laikyti savo mediatorius, nesimėtys jie tiesiog ant stalo). Kas žino, gal kada galėsiu surengti asmeninį Jimi Hendrix vakarą, gal kadanors mokėsiu daugiau jo gabalų, ne tik Hey Joe ar Foxy Lady. Nors velniškai sunku jo muziką groti. Sunku atkartoti tai, kas sklido iš atlikėjo širdies, sunku atkartoti muziką, kuri buvo tiesiog jo improvizacija. Nemažai veikėjų mėgaujasi pergrodami jo muziką, žinau, kad šiais metais rengiamas Electric Ladyland albumo tribute koncertinis turas, skirtas šio albumo 40 metų jubiliejui.
Dar vienas objektas, sąlyginai susijęs su Džimiu, tai mano naujas apyvokos daiktas, suteiksiantis barakinei kultūrai tam tikro žavesio - kubas. Jį įsigijau vakar praktiškai naktį, maždaug 11 valandą vakaro degalinėj. Buvo nemažai tartasi su pardavėju, kai aš grįždamas iš Keistuolių vakarykščio koncerto gavau jo žinutę - sakyk adresą, atvešiu kubą. Po sekusios juoko bangos, degalinėj įvyko pirkimo aktas. Tad dabar laikinai mano kambaryje yra du kubai - vienas mano asmeninis, ktas draugo, kurį iš jo esu pasiskolinęs daugiau nei pusantrų metų (tiek laiko truko sutaupyti pinigų savajam kubui). Nusipirkau praktiškai identišką. Nes jis man labai patiko, užima nedaug vietos, garso turi per daug, efektų pakankamai. Ko daugiau norėt? Tiesiog bent po valandą groti kiekvieną dieną. O tai šiais laikais man padaryti nebeišeina... Užuojauta man.


Beje, gerų Naujųjų!

Lars Onsager. Kas slypi už enciklopedijos?

Šiandien vėl prisėdau enciklopedijai straipsnių parašyt. Na, tai, mūsų didžiajai Visuotinei Lietuvos Enciklopedijai. Gruodžio mėnuo man praktiškai biografijų mėnuo. Taip pasirinkau, nes turiu sąrašą straipsnių, kuriuos reikia įteikti, tai pasirinkau šešias biografijas parašyti. Viena jų Lars Onsager. Pats apie šį Nobelio premijos laureatą nieko nežinojau, kol nepradėjau skaityti wikipedijoj :)

Šis veikėjas amerikiečių fizikas teoretikas plius chemikas, daug nuveikęs karštųjų srovių difuzijos teorijoje, gilino skysto helio supertakumo teoriją, pateikė magnetinių srovių kvantavimo idėją. Vienu žodžiu, teoretikas iš peties. Tačiau man įdomiausia buvo tai, kas nepaklius į enciklopediją. Įdomiausia buvo jo kita veikla ir šiaip asmeninis gyvenimas. Vaikis su didžiu džiaugsmu buvo pakviestas į vieną universitetą fuksams dėstyti chemiją 1928 pavasario semestrą. Tačiau jis toks prastas buvo dėstytojas, kad su juo univeras reikalų nepratęsė. Ir kokiam jis univere bedirbdavo pasižymėdavo tuo, jog koks geras buvo teoretikas, toks prastas būdavo dėstytojas. Jo nesuprasdavo nei fuksai, nei magistrantai. Tik retas talentas sugebėdavo jo paskaitose patirti didžiulės naudos. Turim ir mes vieną tokį dėstytoją savo magistro studijose. Keikiamės, oj keikiamės kaip jis dėsto. Kad ir koks geras bebūtum savo srities specialistas, pedagogikos talento dėstymui žūt būt reikia.
Su Onsageriu dar įdomybė buvo viena: 1933 metais jis buvo pakviestas į Yale universitetą kaip podoktorantūriniam darbui. Na, tipo jaunojo profesoriaus vardą gauni ir sau darbuojiesi mokslinėje srityje. Tik kai jis atvyko, Yale univeras susisgrizbo, kad jis neturi jokio Ph. D. (nėra daktaras). Na, bet Onsageris pateikė savo skaičiavimus, teorijas ir per du metus susitvarkė daktaro laipsnį.
Na, jo mokslinė karjera buvo tikrai įspūdinga. Jis gavo daugybę apdovanojimų, įskaitant ir 1968 metų chemijos Nobelio premiją, buvo 9 universitetų garbės mokslų daktaras. Matyt gėda man, kad aš apie jį sužinojau tik dabar, nors nelabai ir gilinausi į termodinamiką bei žemųjų temperatūrų fiziką.
Įdomus faktas apie jo paminklą: jis buvo palaidotas visai greta savo kolegos profesoriaus Kirkwoodo, nors ir nebuvo artimiausi draugai su juo. Jei Kirkwoodo pamiklas yra persotintas įvairiausių titulų, garbės vardų, tai Onsagerio orginaliame paminkle buvo tiesiog užrašyta: "Nobel Laureate".

Savitas, įdomus ir matyt sunkiai suprantamas buvo Larsas Onsageris.

Nenuosekli metų fotoretrospektyva

Čia sudėjau keletą nuotraukų iš mano šiais metais lankytų vietų, palikusių neišdildomą įspūdį. Tikiuosi savo nuotraukomis sugebėsiu perteikti bent dalelę patirtų jausmų, kilusių ten būnant.

a) Praha (Hradchanska metro stotis, nuo čia prasidėdavo mano kelionės į darbą stažuotės Čekijoje metu).



















b) Prahos botanikos sodas (nuostabių, ištaigingų ir svarbiausia gyvų orhidėjų paroda).



















c) Čekų rojus (vienas nuostabiausių Čekijoje regėtų vaizdų, gamtos stebuklas: į viršų išstypusios uolos kylančios virš gūdaus miško, statūs skardžiai, paslaptingos pilys).



















d) Paryžius (aš Marso laukuose žvelgiu į Eifelį).



















P.S. Ir vis dėl to Praha man mielesnė už Paryžių, gal kad pirmajame mieste praleidau kelis mėnesius, o pastarajame tebuvau pora vakarų. Gal kad Prahoje būvau pačiam pavasario įkarštyje, kai viskas žydi, o Paryžiuje, kai tik purvas ir šaltis (na ir Kalėdiniai papuošimai, išpardavimai, apsipirkimai...). O gal tiesiog Praha mielesnė už Paryžių :)

Mano pirmasis užpuolimas

Praūžus nuostabiam pokerio vakarui, kuris buvo vykęs. Gana trumpas, bet efektyvus, kaip ir visi pirmieji vakarai ar pirmieji kartai, norėjau pasiguosti plačiajai internetinei visuomenei. Dabar jau mano mintys nurimusios, jau jaudulio gerokai mažiau, praktiškai jis išnykęs, nes spėjau pasiguosti bene geriausiam savo draugui apie tikrai trumpą šiandienos mano nuotykį.
Ramiai po šeštos valandos keliavau sau Kamčiatkoje, kurioje gyvenu 4 metus, į stotelę, kad sudalyvaučiau šiandienos netikėtai surengtoje repeticijoje. Ramiai leidausi įprastu kasdieniniu kalneliu, kai netikėtai prisikniso prie manęs du vaikiai, apie 20 metų amžiaus. Jie ir sako: ”Ei, pacan, dai mnie cigarieti”. Aš ir sakau: ”Neturiu, nerūkau”. Tada vienas jų suėmė mane už peties, tada vienu metu išgirdau žodžius: ”Atiduok pinigus” ir kartu pajutau stiprų smūgį į galvą, pamačiau, kaip mano akiniai nukrito ant takelio ir, lenkdamasis juos paimti, jiems pasakiau: ”Juk sakiau, neturiu”. Ir tada mano nuostabai daugiau nieko neįvyko. Ar dėl artėjančio praeivio, ar šiaip iš neturėjimo ką veikti jie mane paleido.
Maždaug 15 sekundžių šiandienos nuotykis man atsiėjo nemažu išgąsčiu ir visą vakarą skaudančia galva.
Taigi, Kamčiatkoje saugu gyventi. Per ketverius mano gyvenimo metus tik kartą buvau užpultas.

Spiritinio kosmoso savaitė

Šiandien lygiai savaitė, kai kasdieną neriu į spiritinį kosmosą. Žmonių kalba šnekant, jau savaitę geriu kasdieną. Daugiau ar mažiau, bet vartoju alkoholį kiekvieną dieną. Taip jau išeina kažkaip :) Matyt dėl to, kad artėja Kalėdos, o gal tiesiog dėl to, kad artėja sesija (šiandien laikiau pirmąjį egzaminą).
Taigi, praėjusį sekmadienį (prieš savaitę) buvo oficiali poilsio diena tą savaitgalį. Tada atėjo pirmadienis - sesės gimtadienis. Juk reikia jį pažymėti. Tiesa? Antradienis - barakiniai draugai kepė pyragą. Valgėm ir valgydami gerdami gyrėm. Trečiadienis - dalyvavau barakinių draugų stalo teniso antrojoje dalyje. Šią dieną kažkaip daugiau buvo suvartota/išdegustuota. Vakaras truko gal 5 valandas. Ketvirtadienis buvo sunkokas, bet kam šiais krizės laikais lengva? Gerai, kad nebuvo aktyvios veiklos laboratorijoje, bo atramos tašką pajusti norėjosi. O gal kaip tik blogai? Juk japonai pagirias gydo fiziniu darbu.
Penktadienis. Išskirtinė diena. Mūsų choro kalėdinis koncertas su kurčiaisiais kurtiesiems. Nuostabus vakaras, nuostabus nardymas spiritiniame kosmose, nuostabus šokių vakaras, patys geriausi prisiminimai, įsimintinas bendravimas su kurčiaisiais, pažadai vieną mergelę išsivesti į fotosesiją miestan ir puikus šeštadienio rytas, besigilinant į mokslą. Gerokai pažengiau besiruošdamas egzaminui. Na, o šeštadienį (čia užvakar) dar sykį, šį sykį su tėveliais Elektrėnuose, šventėme sesės gimtadienį. Na ir kaip gi nepadegustuosi su švogeriu. Tai degustavom iki kokių trijų ryto, miegota ilgai, puse dvylikos sesė pažadino: sako po pusvalandžio važiuojam. OK, grįžau Vilniun, pasimokiau šiek tiek. Oj sunkiai mokslai ėjo, užmiegotos akys, nesusikaupusios mintys ir šiaip, diena tokia savotiška. Tad vakaras sekmadienio buvo minimas su dviem draugais ir vyno buteliu. Miegota pakankamai, nes visgi šiandien buvo egzaminas. Jį sėkmingai parašiau, tad džiaugiuosi atostogomis dabar. Šį vakarą vėl degustuosim - juk pokerio vakaras nusimato :)
Kada bus išeiginė? Matyt rytoj, nes namo grįšiu. O Kalėdos... vėl spindės spiritiniame kosmose.
Toks jau sesijos likimas.

Nobelio premijos vertas univeras

Kaip jusu nuomone turi atrodyti universitetas, kuriame dirba Nobelio premijos verti mokslininkai? As maniau, kad tai turetu buti nauji, modernus pastatai, kuriu isblizgintais koridoriais begioja mokslininkai su svariais baltais chalatais tarp laboratoriju prikimstu naujausia aparatura. Siandien sis ivaizdis griuvo pamacius 2007 metu Nobelio premijai skirta plakata. Tais metais Nobelio premija suteikta uz magneto varza (kas tai ir su kuo valgoma taip ir neissiaiskinau, nes nesiaiskinau, bet nuo to musu hardai gali talpinti gigus informacijos). Vienas is dvieju atradeju dirba Paris Sud universitete apie kuri jau esu rases ir kuriame as sia savaite sveciuojuosi.

Kaip jau rasiau cia pastatai primena sovietinius laikus: visi vienodi, be jokiu fasadiniu papuosimu, koridoriuose nuo sienu tinkas bira, laboratorijose sekmingai gyvuoja DOS ir Win 3.1. Ir kitaip nei lietuviai jie nesiskundzia prasta savo padetimi, neverkslena del prastu salygu. Gal tai prancuziskas mentalitetas? Aisku, aparaturos jie turi: pvz naujutelaiti SEM. Ir siaip jie cia gali atlikti ivairiausius eksperimentus nuo elementaraus optinio charakterizavimo iki eksperimentu su tiesiniu greitintuvu. Nors aparatai senoki, taciau zmones turi galvas ir draugiskuma bei pozityvu poziuri (na tai mano opinija). Taigi Justinai kol negausi Nobelio prasom is labes nosies ne nekisti :) (OK man paciam tas pats gresia, nes musu grupe Sauthamptone visokio gerio naujo prisipirkusi, tad reikes kazka tolkovo padaryti).

Titanai, dirbantys su titanu safyru

Aišku labai išdidžiai čia bandau pristatyti mus :)
Pirmadienį prasidėjo didžiausias pokytis mūsų laboratorijoje: atvyko Amerikos rusas, antradienį atvyko vokietis ir jie su mūsų fizine pagalba pradėjo įrenginėti titano safyro lazerį. Nebloga nebloga sistema. Tikrai tikėjausi, kad įrengimas truks žymiai ilgiau, tačiau visų dideliam džiaugsmui, vakar ji puikiausiai funkcionavo, skleisdama 35 fs 1 kHz impulsus (galios nežinau). Sudėtinga sistemėlė. titanas safyras iš abiejų galų kaupinamas nuolatinės veikos diodais kaupinamu neodimio itrio vanadato pluoštais. Pats safyras guli Tsunami sistemoje. Iš jo pluoštas keliauja į Spitfire dėžutę - regeneratyvinį stiprintuvą, kuris yra kaupinamas dar Empower kietojo kūno (Nd:YLF) lazeriu. Vienu žo, sistema tokia Uch.
Vakar buvo pirmoji skylė duryse jau padaryta, dėl šviesos gijų formavimosi ir fokusavimosi. Dabar laboratorijoj bus žvėris, kurį tinkamai suvaldžius, bus galima atlikti titanų vertus eksperimentus. 35 femtosekundžių (1 sekundė turi 1 000 000 000 000 000 femtosekundžių) trukmės impulsai pas mus jau realybė! Na, bananai nepradės kristi iš kristalų, bet naujos plotmės tyrinėjimams tikra tikrai atsivers.

Paris Sud XI

Sia savaite lankausi Paris Sud XI universitete. Nors pavadinime yra Paris iki Paryziaus daugiau nei pusvalandi reiketu vaziuoti.

Pirmas ispudis: keistas univeras. As jau spejau iprasti prie glaudziai sustatytu universiteto pastatu. Tuo tarpu cia visi pastatai ismetyti dvieju kilometru spinduliu. Pastatu fasadai man greiciau asocijuojasi su gamyklu administraciniais pastatais nei su svietimo istaiga. Viduje daug senos aparaturos (netiketas atradimas), bet viskas prieinama nemokamai per rezervavimo sistema (sako tik ilgokai palaukti reikia). Vakar teko dirbti DOS aplinkoje. Su anglu kalba iseina isgyventi, matyt, man sekasi :)

Vakar susimoviau su pietumis. Paemiau kazkokia desra, kai prapjoviau, tai kad uzsmirdo... Pasirodo jos viduj ne mesa, o kiaules skrandis. Siandien busiu atsargesnis.

Ir galiausiai mane prancuzu klaviatura, tai baisiai erzina, puse raidziu sukeista...

Penktadienio vakaro nuotykiai

Penktadienis ėjo sklandžiai - pasitvarkėm laboratorijoj, nes kitą savaitę statys titano safyro lazerį. Didįjį mokslo įnagį, kuris, tikėsimės, atneš mūsų laboratorijai šlovingų mokslinių rezultatų. Vėliau į kolegiją nulėkiau priduoti rezultatus egzamino. Paskui repeticija Vievy, mažokai susirinko žmonių, tikrai mažokai. Tad buvau dalinai nusivylęs, tačiau nėra to blogo kas nesibaigtų: grįžęs į Vilnių išlėkiau pasivaikščioti po centrą.
Galvojau padarysiu keletą naktinių nuotraukų ir ramiai grįšiu vakaroti barakan. Tačiau še tau kad nori - sutikau doktorantą, kuris mums dėstė laborus ir su juo blaškydamiesi po centrą, nusprendėme pasinerti į spiritinį kosmosą. Smagu buvo, vienam bare sutikom vieną istoriką, su kuriuo pradėjom diskutuoti apie istorijos ir fizikos mokslų realijas (kuo jie skiriasi, kuo panašūs), vėliau pėdinom į kitą kaboką, prieš tai užsukę į Rašytojų Sąjungą (Trečio brolio kavinę/barą). Ten mums pasirodė per nelyg ramu ir inteligentiška, tad judėjome tolyn. Taip smagiai buvo praleistas vakaras, paskutinis trūlas pragertas, o pirmo naktinio nesulaukta, tad.... Pėsčiomis namai visada pasiekiami gana nesudėtingai.
Tad ir jus sveikinu su ramiu, kūrybišku, gilių minčių, pilnaties kupinu penktadienio vakaru.

Slaugių egzaminas

Štai ir praūžė mano dėstytojavimo pusmetis. Šią savaitę galutinai užbaigiau šį semestrą su slaugėmis. Antradienį buvo perlaikymas, tad dabar galiu pasakyti galutinius rezultatus.
Egzaminuose (3 grupės) pasirodė 98 slaugės, iš jų 12 neišlaikė. Per perlaikymą pasisekė tik dvejoms. Taigi, mano paskaitų neigiamą rezultatą pasiekė 10,2% studentų. Egzaminų rezultatai tokie:

Gražu pastebėti, kad matomas gražus Gausas. Nesistengiau specialiai jį išgauti. Taip natūraliai išėjo. Klausimai egzamino buvo banaliai lengvi - testo forma, 35 klausimukai, daugiausia iš bendrojo išprusimo. Na, aš baigęs mokyklą ir visai nevartęs kolegijai skirto fizikos vadovėlio, tikrai būčiau gavęs bent 9. Realybė tokia, kad prastai studentai žvelgia į mokslą, nesiverčia per galvą norėjimu suprasti fiziką ir ją pritaikyti gyvenime.
Kas dar? Gražu buvo stebėti, kaip ruošiasi studentai egzaminui: kas kartojasi, kas šnekasi tarpusavy, o viena mergelė man giliausią įspūdį paliko - ramiai žvelgdama į savą atvaizdą veidrodyje lūpdažiu dėliojo paskutinius štrichus ant savų lūpų. Beje, dar vienas pastebėjimas - jei laborus darydavo pas mane, iškirptės būdavo didesnės :) Na, gal tiesiog aš labai atkreipdavau į tai dėmesį? :D Bet jų rezultatai nuo to nepriklausydavo. Visokių fruktų buvo: mokosi keletas vaikių, su kuriais eina kalbą rasti, bet didžioji dalis mergelių buvo: buvo ir gerokai vyresnių už mane, besimokančių dėl darbovietės, tačiau didesnė dalis buvo baigusios mokyklą. Iš jų reta kuri mokėjo neblogai fiziką, buvo ir intelekto neugadinto veido mergelių, buvo ir velniškai žavių bei sąlyginai (kolegijos atžvilgiu) neblogai išprususių.
Na, tikrai, neliūdna ir įdomi buvo dėstymo praktika :)

Uzklasine veikla

Sia savaite turiu privaloma intensyvu kursa apie tai kaip buti efektyviu savo doktoranturos metu. Pirma diena (pirmadieni), buvo aptarta kaip planuoti savo dienotvarke, kaip bendrauti su savo darbo vadovu, kaip kaupti ir organizuoti informacija. Siandien turejome visa diena apie prezentacijas. Daugiausia zodines: kaip taisyklingai kvepuoti, kad balsas kalbos metu butu aiskus, ka sakyti, kaip sakyti. Taip pat buvo aptarta kaip ruosti plakatus ir skaidres: ka i jas deti, kaip pristatyti informacija ir t.t. Rytoj mokysimes rasyti straipsnius, o poryt atrodo vel prezentacijos. Viskas organizuojama komercines kompanijos dirbancios daugiausiai su komerciniu sektoriumi.

Matosi, Didziojoje Britanijoje gana nemazai demesio ir finansu skiriama tokio pobudzio igudziams ugdyti. Rodos, tai visai neblogai. Nezinau, kiek tai efektyvu. Nes teko matyti kelis doktorantus (kurie manau irgi turejo ta pati intensyvu kursa kaip as), pristatancius savo galutini 3.5 metu darba, ir didelio ispudzio jie nepaliko. Zmones nepasitikejo savimi, atrode jie nelabai gaudosi apie ka sneka, prastai formulavo savo mintis ir pan. (Tai nebuvo vien mano pastebejimas.)

Tuo tarpu Lietuvoje man neteko girdeti, kad doktorantai turetu paskaitas apie efektyvuma, laiko planavima, viesa kalbejima ir pan. Taigi siuos sugebejimus jiems tenka isvystyti kovos lauke.

Nors, mes lankantys tas paskaitas manome svaista laika, gal vis del to paskaitos nera jau tokios nenaudingo? Bent jau sugebejimo planuoti man tikrai truksta.

Pagyvensim pamatysim, kaip man sekasi igyvendinti efektyvumo principus.

Ar jums teko parasyti mokslini straipsni?

Zinant, kokia marga musu blogo skaitytoju publika, galiu speti, kad neteko. O jei ir teko, tai nedaugiau 200 straipsniu. Reikia pripazinti, kad straipsnio rasymas yra gana ilgas procesas. Reikia sugalvoti apie ka rasyti, atlikti matavimus, sukurti matematini modeli, nupiesti kokius penkis paveiksleliu/grafikus, perskaityti nemazai kitu zmoniu darbu is tos pacios srities. Galu gale pakovoti su anglu kalba.

Bet gal galima kaip nors paprasciau ir greiciau parasyti mokslini straipsni, kad ir savo malonumui ar kad pries draugus pasigirti. Zinoma galima. Tiesiog nueinate i MIT serveryje esanti puslapi, ivedate savo varda ir pavarde, spaudziate "Generate" ir stai jusu naujas, originalus mokslinis darbas paruostas. Cia rasite visko: paveiksleliu, grafiku, bibliografija su keliais ansktesniais savo straipsniais. Argi ne nuostabu? Projekto kurejams pavyko netgi pateikti savo "generuotus" darbus i tikra moksline konferencija ir buti priimtiems.

Linkiu jums produktyvaus straipsniu rasymo.

Medinė mano valtelė

Su žiemos pradžia jus visus! Smagu, kai už lango matai boluojančius medžius bei žolę. Tiesa, rašau vėl iš barako. Susitvarkėm kambary internetą. Vėl ramiai galėsiu paskęsti mintyse berašydamas į blogą straipsnius. Įžangą baigiu tuo, kad priminsiu jums ir sau, kad pažadėjau aprašyti, kaip sekasi man konstruoti laivą, kurį gavau dovanų visai neseniai. Beje, ta valtis - vieno didžiausių 18 amžiaus linijinių laivų Santísima Trinidad (ispaniškai tai reiškia Švečiausioji Trejybė), turėjusio 120 patrankų, kapitono valtis. Valtelę kapitonas neblogą turėjo, 19 metrų ilgio. Maniškis modelis pagamintas masteliu 1:50. Taigi:
Praėjusį savaitgalį praleidau Elektrėnuose daugiausia prie savojo laivo modelio. Pirmas penktadienio vakaras buvo tikras pažinimo džiaugsmas - pradėjau medines detales atskyrinėti iš detalių blokų, jas šlifuoti, sunerti vieną su kita ir klijuoti. Pirmojo vakaro 4 valandų rezultatas - pagamintas pagrindinis laivo korpusas, sustiprintas priekis ir galas, užklotas denis prie borto. Čia padariau pirmąją savo klaidą - sulaužiau laivugalio detalę, kuri uždedama ant denio - laivo galo denio pakilimą. Nes ji sunkiai tilpo į laivą, dar šioje detalėje buvo šaka, tai sėkmingai man sulūžo. Tiesa, teko dar ją patrumpinti, tai per daug nutrumpinau. Netolygiai.





Šeštadienis praėjo ramiai. Mažai prie laivo buvau prisėdęs. Po parduotuves keliavom su tėveliu, šviltrinio popieriaus bei grąžtelių (1 mm storio) įsigijom, bet gimtajam kaime norimų klijų neradom, tad apsipirkimas buvo nukeltas ateičiai Vilniuje. Atėjus vakarui, atėjo laikas ir valtelei :) Kitas žingsnis buvo pasiruošti kloti dugną - nušlifuoti valtes dugną taip, kad nebūtų aštrių kampų ir tolygiai galėčiau uždengti dugną.

Sekmadienio visa diena buvo paskirta dugno klojimui, bet ir tai dar įpusėjau tik. Nes klijai ilgokai džiūsta, o lentelių daug, tai laiko užtrunka. Juoba, kad lentelės neidealiai linksta, jas reikia prispausti. Išradingumo pasirodo turiu - naudojau skalbinių segtukus bei masyvią gumytę. Neliūdna klijuoti :)

Na, pirmadienį pasišalinau į Vilnių ir palikau savo laivą gilioj pradinėj stadijoj. Dabar pildauti įrankių sąrašą. Netrkus vėl pratęsiu laivo statybas. Pažadu, pranešiu kaip sekasi :)

Spalio revoliucijos aidai

Taip taip, jūs teisingai perskaitėte, domiuosi Spalio revoliucija. Taip, žinau kas įvyko tą dieną prieš 91 metus, bet mane abiau domina pati data. ir ne dėl komunizmo, o dėl asmeninių sumetimų. Saplio revoliucija tapati mano gimimo dienai. Mama pasakojo, kad gūdžiųjų laikų lapkričio 7 dieną seselės pyko, kad negali džiaugtis nedarbo diena. Tačiau buvo kaip buvo ir prieš skaityt gerą dvidešimtmetį pasaulį išvydo Če Giavaros mėgėjas, Napoleono gerbėjas, bet kartu ir pakantus taikiam moksliniam gyvenimui vaikis.
Bet ne apie istoriją aš. Noriu pasidžiaugti, kad į manąjį gimtadienį sugūžėjo daugybė draugų. Didžiausias skaičius žmonių barakiniame kambaryje buvo viršytas - dvylikoje kvadratų sutalpinome 16 žmonių. laisvai dukart tiek dar būtų tilpę :) a dovanų kiek gavau... net baisu. Iš tiesų, nejauku šiek tiek. Įprastai simboliškai viskas vykdavo, o šiais metais užderėjo dovanos nelyginant vyšnios vasaros vidury - gavau ir pokerio rinkinį iš barakinių draugų (dėmesio pokerio mėgėjai(!), kreipkitės, jei norit žaisti), ir medinio laivo konstruktorių iš savo sesučių ir galybę kitų ne ką mažiau menkesnių dovanų: arbatos rinkinys, puodelis, vyno butelių, psichoanalizinė knyga, Hendrixo plakatas, stygos elektrinei gitarikei bei žinoma nemaža rožių, kurias tik vakar pramečiau. Bet žinoma didžiausia dovana - susirinkusi miela draugų kompanija. Didžiąja dalimi choristai, bet buvo ir barakinių draugų bei senas draugas klasiokas. Dėkui jums!
Na, tuo pačiu gaila, kad nebuvo draugų, kurie gyvuoja užsienyje ar dėl įvairių priežasčių (pvz., norėdami išlaikyti orumą :D) neatvykusiųjų. Visų pirma, Martyno bei Mildos. Liūdna, kad jūs kažkur Anglijoj.
Taigi, pastaruoju metu sulauksit aprašo, kaip man sekasi konstruoti savąjį laivą. Viską fotografuoju, apšviesiu savus pasiekimus ir klaidas. nežinau kada parašysiu, nes barake interneto laikinai neturiu - ir dabar rašau iš savo laboratorijos, begerdamas arbatą.

Tai kas norėtų pažaisti pokerį?

OSA

Siandien tapau didziausios optikos mokslines draugijos - Optical Society of America - nariu.

Pasigyrus, reikia prisipazinti, kad pas mus visi studentai tampa sios draugijos nariu. Vienintele priezastis - nuolaidos. Mat OSA kaip ir didieji Lietuvos prekybos centrai suteikia nuolaidas, jei tampi kazkokio klubo nariu. Jei vilkini laika, tau net laiska atsiuncia su paskatinimu istoti (kaip i komunistu partija).

Zinoma, dabar kas menesi gausiu nebloga zurnaliuka apie optika, fotonika ir panasius dalykus. Visai neblogas, tik va pavadinimo nepamenu...

Lietus ir kitos smulkmenos

Seniai nerasiau i musu bloga. Kai esi apsikroves viskuo, tai nelabai lieka noro ka rasyti... Turiu pripazinti, kad taip pat pastebimai sumazejo laikas skiriamas skype :)

Darbu kiekis sekmingai auga. Man rodos reikes mokytis: sorry, I won't manage to do this...

Praeita ketvirtadieni univere buvo susitikimas su www.phdcomics.com kureju Jorge Cham. Sklinda kalbos, kad jis is tu piesinuku (kad ir yra jo dabartinis darbas) uzdirba tikrai nemazai. Pats kurejas Viena pagrindiniu minciu buvo, kad doktoranturoj kazkodel visi masiskai nedaro to, ka turetu daryti. Vietoj to uzsiima neaisku kuo, kas kartais virsta tokiais projektais kaip www.yahoo.com, www.google.com ar www.phdcomics.com. Taip pat buvo idomu suzinoti, kad vidutines metines doktoranto pajamos JAV yra 15 doleriu didesnes nei dirbanciu McDonalds. Taip pat 2 is 200 postgraduates JAV bande nusizudyti (pavojingas uziemimas).

Siandien lyja. Treciadieni gi zada sauleta ora. Lauksim... :) Rytinio lietaus mane sutiko nauja zinia: mane perkelia i kita pastata. Supakavo kompa ir likau tik su stalu bei spintele. Tad teko pakovoti su vietine valdzia, kad leistu likti ten, kur esu, kur mano laboratorijos ir mano vadovas sedi. Kova buvo sekminga, vieta uzimta :)

P.S. mano rasliava kazkokia chaotiska pasidare... Et...

Trumpai apie sviesos savybes

Nowadays physics says and experiments show that light is both continuous and discrete.

Ferrari

Prislegti isisiautejusios finansu krizes prabangiu automobiliu gamintojai priversti keisti savo dizaino krypti ir gaminti ekonomiskesnius, mazesnius ir kuklesnius automobilius. Staip kaip atrodo naujas Ferrari modelis skirtas Didziosios Britanijos rinkai.
























P.S. juokauju...

Vakarinis

Giedra naktis stotelėj
Mintyse paskendusi pavargusi tyla
Virš lūpų kyla garas.

Alinos Orlovos koncertas

Vakar buvo nemažai įvykių. Galbūt dėl to ir rašau apie vakarykštį Orlovos koncertą tik šiandien. Šiandieninis šeštadienis ganėtinai produktyvus buvo. Nuotaikos normalizavosi, parkeliavau gimtan kaiman, su straipsniais padirbėta, paskaitoms ruoštasi, netgi pianinui stygą primą sykį gyvenime įdėjau. Sunkus reikalas, dėl klaidų skaičiaus gana ilgai užtrukau. Taigi, po dienos veiklos galima prisiminti ir vakaryktes nuotaikas iš koncerto.
Vakarykštė diena labai paprasta buvo. Iki pavakario laboratorijoj eksperimentavom, tadu nukeliavau pas draugę apžiūrėti jos pianino įsigyto, kiek laiko turėjau, skyriau pianino derinimui ir iš draugės tiesiai pas Orlovą (čia ne apie lazeristą :)). Na, kiek pavėlavau, bet ar dešim minučių anksčiau ar vėliau būčiau patekęs, vis tiek doros vietos nebūčiau radęs. Tiek, kad pačios koncerto pradžios nemačiau. Nuostabi koncertinė aplinka (Jonų bažnyčia) ir nemokamas koncertas padarė savo įtaką - žmonių buvo pilna bažnyčia, lyg per išskirtinį šventadienį. Turiu pripažinti, kad netobuloj vietoj stovėjau, bažnyčios šone - o ten kaip žinia gana ryškiai jaučiasi garso išplitimas (didelėje patalpoje turėsim ryškų aidą), iš scenos mačiau tik pačią Orlovą ir čirpiantį smuikiorių, bet bendrą koncerto nuotaiką tikrai pajutau.
Ačiū tau, Alina, už nuostabų koncertą nuostabioje aplinkoje. Tikiu, kad jai pačiai su muzikantais turėjo būt velniškai gera koncertuoti tokioje neįprastoje aplinkoje. Gal būt dėl neįpratimo prie tokio didžiulio aido jautėsi klaidų. Na, ritmas daugiau mažiau buvo tvarkingas (pasikartosiu, stovėjau šone, taigi iki manęs Orlovos balsas ir būgnų ritmas eiadvo skirtingą laiko tarpą), bet tikrai galėdavai girdėti, kaip Alina netaikliai dainuodavo viršutines natas. Tai jausdavosi dažniausiai pačiose kūrinių pradžiose. Taip pat turiu pastebėti, kad kai ji dainuodavo paprastu balsu (ne tuo savo specifiniu aukštuoju), girdėjosi šniokštimas. Labai norėdamas, galėčiau tai nurašyti į mikrofonų ar aparatūros šposus, bet visgi galbūt bent šį sykį to nedarysiu. Įdomu būt pasiklausyti jos visiškai gyvo balso. Gali būti, kad ji tiesiog nemoka švariai dainuoti žemajame registre. Įdomu.
Taigi, turiu pripažinti, kad šį koncertą užskaitau ir atsiminsiu jį gana ilgai. Ačiū teisininkams, kad suorganizavo Aliną Jonuose (na, atsarginis jų variantas - Skylė ir būt buvus nieko). Ačiū draugei Justinai, kad ji mane informavo apie šį koncertą. Ačiū rėmėjams, kad Alinos muzika šį sykį buvo nemokama. Dėl didžiulės klausytojų armijos reikia pripažinti, kad visgi ji šiuo metu Lietuvoje yra ryški žvaigždė.

Kai aplanko rudeninis liūdesys

Ruduo. Tamsus, žvarbus ir vienišas penktaidenio vakaras. Laikas, kai gali pabėgęs nuo rutinos pamąstyti, būdamas vienas vienintelis su savimi. Mokslai, darbai tave įsuka į nuolatinį judėjimą tolyn. Kur? Niekas to nežino. Tačiau ši veikla taip užburia, kad mažai gali laiko skirti savo mintims, svajonėms, pastebėjimams, savojo vidaus pažinimui. Vieta svarbi. Juk žmogus būna sau atviras tada, kai gali leisti sau būti savimi. Laikas taip pat svarbus. Aplinka pati svarbiausia.
Liūdna
Liūdna dėl rudenio? Matyt tai nėra esminis dalykas, verčiantis jaustis taip, kad viskas lieki abejingas. Galima sakyti apatiškas. Liūdesys sklinda iš giliau. Draugai.... Taip, gerai būtų tokių turėti. Šiai dienai galiu pasakyti, kad nežinau ar turiu draugų. Kolegų, pažįstamų, kaimynų, bedraminčių rasčiau, bet draugų sunkiai.
Tad žvakės, smilkalai, arbata, vynas, muzika, gitara prislopina vidinę savijautą.
Geriu už draugus, kuriuos kažkada turėjau ir kuriuos dar kažkada turėsiu.

Praeita savaitė - istorinė

O istorinė ji dėl to, kad aš tapau dėstytoju. Taip taip. Rimtu dėstytoju, kurio klauso nerimti studentai :)
Pradėkim viską nuo pradžių, kad kažkada pamačiau skelbimą, jog ieško laboratorinių darbų vadovo medicininės pakraipos studentams. Na, tam kartui nespėjau laiku kreiptis, bet likau savo tiesioginei darbdavei atminty ir gavau pasiūlymą vesti laboratorinius darbus ir skaityti paskaitas Vilniaus kolegijos studentams. Na, ir nebūčiau aš, jei būčiau atsisakęs tokios galimybės, kurią suteikė gyvenimas. Taigi, realiai nuo praeitos savaitės (oficialiai nuo pirmosios rugsėjo) aš esu dėstytojas (oficialiai vadinuosi asistentu). Taip yra dėl to, kad dėstytojo vardą gali gauti, turėdamas kokį nors mokslinį laipsnį, o kadangi aš esu tik ”perspektyvus jaunasis mokslininkas”, tai lieku asistentu :)
Turiu pripažinti, kad buvau tikrai drąsus šokęs į tokias pareigas, bet juk bijai vilko, neik į mišką. Tikėjausi praeitą savaitę parašyti savo įspūdžius, bet kadangi jie buvo kuklūs (prastokai man pirmoji paskaita praėjo, nes buvo būtina apsiprasti su aplinka, auditorija, studentais), o mano moralė buvo gana žemo lygio. Tačiau viskas stojo į savo vietas. Apsitryniau ir šiandien jau turėjau antrąją paskaitą, kuri praėjo tikrai sėkmingai. na, studentai gal ne viską suprato, bet aš papasakojau daugiau mažiau viską, ką jie turėtų išgirsti ir tai, kas man buvo įdomu.
Kokios paskaitos? Daugmaž biomedicinos fizika. Trumpiau tariant, fizika medicinoje. Taigi, tenka pasakoti apibendrintą fiziką ir kaip įmanoma plėsti fiziką medicinoje, žmoguje ir panašiai. O tai nėra taip lengva, bet mokausi, skaitau nemažai knygų.
Žiūrėsim. Viskus bus gerai. Juk turi būti gerai :)

Prasidejo mokslai?

Siandien Sautamptone daugeliui prasidejo paskaitos. Po dvieju ivadiniu savaiciu begalinio gerimo ir linksmybiu studentai kibo i mokslus. Tai galima buvo pajusti jau vakar: nieks lauke netriuksmavo, matyt, ejo anksti miegoti.

Man gi diena prasidejo nuo profesines sveikatos kabineto paiesku. Valanda prasitrynes keliuose simtuose kvadratiniu metru pagaliau suradau, kur jis yra. Tyrimo metu paaiskejo, kad man daiktai dvejinasi ir akys kazkaip nesusiveda. Kuo tai kvepia ir ka daryti man nepaaiskino: juk tikslas tik issiaiskinti ar galiu su lazeriu dirbti. O dirbti galiu, kad ir su dviem lazeriais vienu metu.

Toliau studentu atstovybes pastave nusipirkau darzoviu (pirmadieniais ten vyksta turgelis).

Po to ejau i darba, nusiteikes rimtai dirbti, atlikti kazka naudingo. Per dvi valandas pasitikrines pasta, atsakes i kazkokia apklausa, sedau dirbti. Po 5 min. darbo gavau zinute siulancia susitikti. Na, pusvalandis gryno oro, kurio pas mus darbe labai truksta, ir malonios angliskos vesumos, kurios irgi labai truksta, nepakenks. Kadangi trumpo pasivaiksciojimo metu mes kiek paklydome, teko ji isplesti iki 2 val. Per jas as taip ir nespejau paragauti man paruostos koses ir kuskuso. Pastarasis laukia rytojaus saldytuve.

O dabar vargdamas su Origin (grafiku paisykle) ir valgydamas rokiskietiska obuoliu suri atidirbu dienines valandas :)

Jau tris dienas is eiles as pasiklystu. Kazkas negerai... Ne veltui kyla mintys apie GPS issigyjima.

Su Naujaisiais 5769-aisiais

Siandien mano drauge is Izraelio pasveikino su Naujaisiais metais. Malonu...

Penktadieni gavau laiska is JOSA B zurnalo, kad musu straipsnis bus atspausdintas ju zurnale. Pirmas mano straipsnis rimtame zurnale. Reikia tik atsakyti i recenzento uzklausas. Nesikandziojo tas recenzentas. Tik apie paklaidas paklause, o tai problematinis klausimas...

Be sito, mane prie vakarienes stalo (malonu pravalgyti 25 svarus uz svetimus pinigus) nusprende siusti i Paryziu stazuotems. Na, tikiuosi neapsigalvos...

Sestadieni teko aplankyti Staunhendza. Nieko akmenukai (foto teks palaukti). Matosi, kad pamegta turistu ir varnenu. Pasirodo pagal dabartines teorijas Staunhendzas nebuvo observatorija, o valdzios jegos simbolis. Nors ir pastaroji teorija kazkaip silpnokai buvo paremta. Tad siuo metu kaip supratau kazkokios vieningos nuomones nera.

Siandien toliau skaiciau viena disertacija. Patiko, netgi labai patiko. Vadovas sake, kad tai vokieciu stiliaus disertacija (rasyta Hales universitete). Man tas stilius patiko. Visa disertacija skaitai kaip vadoveli. Kalba apie lazeri, tai trumpai apraso naudoto lazerio veikimo principus, kalba apie plazmonus, pateikia glausta ivada i juos. Kartu nekalbama nuo Adomo ir Ievos. Zodziu skaitau kaip vadoveli.

”Perspektyvus jaunasis mokslininkas”

Taip, šiandien nuostabiai graži diena. Labai norėdamas, rasi debesų, bet reiks pasistengti. Taip, šiandien rudeninės spalvos yra pačios gražiausios. Taip, šiandien džiugiai pridaviau kraujo nemokamai ir dar gavau kvietimą į kiną. Taip, šiandien man pati geriausia nuotaika, bet ne tiek dėl to, ką ką tik išvardinau, bet dėl man pasakytų žodžių: ”perspektyvus jaunasis mokslininkas”.
Šiandien mano tiesioginis vadovas mane labai nudžiugino. Mūsų eksperimentas palaimintas, medžiagų gausim apie spalio vidurį, galėsim darbuotis į sveikatą. Pradžiugino ir tuo, kad bent iki metų pabaigos būsiu įdarbintas savojoje katedroje, o jei mūsų projektas bus patvirtintas šiam darbui, tai tada finansų bus ir kitais metais. Tada aš jį nuliūdinau, kad straipsnių beveik nenagrinėjau, nežvalgiau (mano moralinis veidas buvo tėkštasį purvus jo akivaizdoje). Ir nesvarbu, kad pinigai bus tragiškai maži, nes mano gerus pusę metų trukusi mokslinė agonija pamažu baigiasi.
Tačiau nesvarbu net tai, kad mano finansinė padėtis, praeitą pusmetį buvusi ”below zero level”, o nuo vasaros tapusi ”around zero level”, pasikeitė į ”Little bit above zero level” ir galbūt gruodžio mėnesį jau galėsiu nusipirkti kubą gitarai (apie naują objektyvą dar svajosiu mažiausiai pusmetį). Svarbiausia, kad daug gražių žodžių išgirdau iš didžių žmonių. Na... ”Mokslo ir gyvenimo” redaktoriaus džiugių sentensijų pamačius mane, vaikštant per dekano durų slenkstį. Jis viliasi, kad vėl parašysiu kokį populiarinimo straipsnį. Kai į tave tiek žmonės vilčių sudeda, žiūrėk būna jos ima ir išsipildo. Bet labiausiai mano šiandienos džiaugsmo skalė užsipildė išgirdus mūsų katedros vedėjo Piskarsko man ištartus žodžius ”perspektyvus jaunasis mokslininkas”.
Turbūt jis, labai daug pasiekęs pasauliniu lygiu Netiesinėje optikoje (konkrečiai antrosios harmonikos generavimo, optinio parametrinio stiprinimo srityse), savo mokslinę veiklą pradėjęs tik atsiradus pirmiesiems lazeriams (kiek žinau nuo 1962 Maskvoje jis darbavosi, kai pirmas lazeris sukurtas 1960), žino, kaip svarbu aukštai laikyti pakeltą moralę. Turbūt jis, išgyvenęs sovietinę rutiną, armiją, mokslinę veiklą, žino, kad pinigai nelemia tiek daug, kiek stiprus psichologinis pasiruošimas. Juk gyvenime kaip kare - jei karių skaičiumi ir technologiniu lygiu nė viena pusė neturi ryškios persvaros, laimės tas, kurio moralė žymiai stipresnė. Taigi, šiandien mano moralė buvo pakelta be galo aukštai. Fizikos terminais šnekant, aš įgyjau stiprų psichologinį impulsą (judesio kiekį). Ačiū tau, Piskarskai, už išgirstus žodžius ”perspektyvus jaunasis mokslininkas”.

Ketvirta diena Sautamptone

Taigi vakar buvo pirmas susitikimas su oficialiais universiteto atstovais. Vienas vyrukas (panasus i musiski Smilga) sake, kad mes (studentai) "the best" ir jie (universitetas) "the best", tad "smth good must have hear". Toliau pasigyre, kad tai geriausias UK universitetas inzinerijos srityje. Net pagal JAV reitingus jis papuola i geriausiu desimtuka (vienintelis Europos universitetas pirmajame desimtuke). Kieno tas reitingas darytas reitingas, kazkodel nesake :)

Pazistamu lietuviu skaicius isaugo dar dviem. Sake, cia musu apie 15. Daugiausia pirmakursiai bakalaurai.

Suzinojau, kad bankas kuriame noriu atsidaryti saskaita dirba iki 15. Kai atejau 15.02 i vidu jau nebeileido, nors viduj dar ilgoka eile stovejo. Reikes siandien patyrineti ar jie taip pat punktualiai pradeda savo darba...

Idomu, kad bankai cia siulo specialias saskaitas studentams. Vienas is tokios saskaitos privalumu: kreditine kortele. Dar papildomai visokio svaliaus siulo. Vienas bankas duoda web-cam ir nuolaidu kortele traukiniu bilietams. Kitas duoda 20 svaru, ir jei atvedi nauja klienta dar prideda 20 svaru. Taip galima iki 100 svaru uzsidirbti. Azieciai matosi pamego sita banka :) Man tai tas bankas oponuoja, nes duoda Visa kreditine, gera nuolaidu kortele (nuolaidos kurios man aktualios), na ir 20 svaru nepamaisys :)

Tai tiek. Einu virdulio organizuotis.

Error

Taigi atvykau i Sautamptona. Siandien jau trecia mano buvimo Titaniko gimtineje diena. Per praejusias dvi spejau:

a) isikurti savo kambaryje
b) gauti savo ID kortele
c) susipazinti su mergina is Brunejaus, ir vyruku is Pakistano
c) susipazinti su trimis lietuviais, siemet istojusiais i ivairias bakalauro studijas
d) prisirinkti visokios makulaturos
e) apsipirkti Asda pasinaudojus savitarnos kasa (patiko, reikes dar karta pakartoti)
f) pamatyti vieta is kur buvo nuleistas Titanikas (nieko ispudingo)
g) supilti savo kompa (dabar rasau is safe mode)

Tikiuosi artimiausiu laiku kompas pasveiks ir galesiu kiek placiau viska aptarti. Komentaruose galite palikti klausimu apie ka noretumete suzinoti, bus lengviau sugalvoti ka rasyti...

Autobusinė kūryba 2

Praslinkus pirmajam eilėraščiui, bandysiu prastumti dar vieną :) Man asmeniškai šis yra širždiai mielesnis :)


Nepažįstamajai

Man skambini? Manęs nėra,
Išskrausčiau jau iš proto.
Rašai man žinią? Beviltiška,
Nes tavo mintys mirę.
Bandai rašyti laišką? Tau nepavyks -
Nes tavo žodžiai reiškia tylą.
Geriau pabelsk, negarsiai, bet ryžtingai -
Atverti širdį mes sugebame tyliai

Autobusinė kūryba

Keista vakar diena buvo. Penktadienis. Pagrindinė veikla, kurią turėjau - diskusijos laboratorijoj su savo vadovu apie mūsų ateities eksperimentą. Kuris, pasiekus optimistinius rezultatus, iš kojų išverstų mokslinę bendruomenę. Bet kuriuo atveju, vakar važiavau namo (Elektrėnus). Prieš tai dar pavakarėj užsukau į laboratoriją, persisųsti žmonėms nuotraukas, o jau iš univero tiesiai į stotį. Autobusas važiavo jau tamsiu paros metu, buvau kiek pavargęs, erzino aplinkinis triukšmas, tad užklupo kūrybinės mintys. Eilių parašiau nemažai. Ir jei gerai atsimenu, paskutinį kartą kūriau maždaug prie pusantrų metų. Taigi, vienas (pirmasis) vakarykštis eilėraštis jūsų teismui:


Pavargusios mintys

Pavargęs miesto triukšmas
Paskandina manas mintis
Į varginančią tylą,
Užpildančią kalbų vilnis.

Čežantys lapeliai,
Skambučių šlykštūs tonai.
Tik kintantys balsai
Užpildo triukšmo orą.

Tik rudeniška dargana
Pažadina iš liūdno rimo.
Rytoj vėl įprasta diena,
Rytoj vėl būsiu nusiminęs.

Išvyka į Suomiją

Lietuvoje lietui ir šalčiui keičiant šiltąjį rudenį mes su choru savaitgaliui geram buvome išvykę į pietinę Suomiją. Ten ilsėjomės, grybavom, gėrėm, dainavom, tada vėl gėrėm... Bet apie viską nuo pradžių.
Keliavom autobusu su keltu iš Talino į Helsinkį. Įsikūrę buvome už gero šimto kilometrų į vakarus nuo Helsinkio. Gyvenome labai nuostabioje aplinkoje - sodyboje Ramsdali, kurią sudarė keletas namų, prie ežero ir miškų. Keturis namus buvome okupavę - trys buvo gyvenamieji, vienas virtuvinis, kuriame neretai pasidarydavome ir socialinius vakarus. Gera buvo, kai penktadienį (rugsėjo 12) atvykę į tąją vietą, buvome sutikti šiltos saulės, gaivios vėsos ir malonios drėgmės nuo žolės. Tą dieną klajojom po miškus, rinkom grybus uogas, vakare girtavom ir pirtinomės su ežeru.




Poilsis poilsiui, bet kitą dieną (šeštadienį) dainavom Helsinkyje, vienoje labai gražioje bažnyčioje. Suomiškai ji skamba ”Uolos bažnyčia”, nes realiai ir yra pastatyta uoloje - tik stogas ir viršutinė sienų dalis pastatyta ant uolos. Bet koncertas buvo vakare, reiškias visą dieną turėjome pačiame Helsinkyje. Ką aš galiu apie sostinę šią pasakyti? Uostas. Gera buvo krantinėje papietauti, bet didžiausią įspūdį paliko nuostabus knygynas, kuriame buvo pardavinėjamos naudotos knygos. Pats ir nusipirkau vieną knygą apie žymiausius pasaulio jūrų mūšius. Kitą kartą būdamas Helsinkyje tikrai ieškosiu šio gėrio vėl :)



Paskutinė diena buvo kiek ilgesnė (nors visos naktys nedamiegotos). Ryte mus nuvežė į mažą miestelį Tammisaari, netoli kurio mes gyvenom. Ten prasiblaškėm visą dieną, spėjo miestelis šis ir atsibosti. Vėlgi, visko buvo: prieplauka, malūnas, švyturys, užkandžiavimas kapinėse, pietūs saloje, apsilankymai muziejuje ir rokerių bare. Vakare koncertavom vietinėje bažnyčioje. Pats gavau solo partiją vienoj dainoj užplėšt. Neblogai koncertas nusisekė. Vakare grįžę į savo irštvą, girtavom, šokom, pirtinomės ir paryčiais susidėję daiktus patraukėm į autobuą. Užmigt kiek sugebėjau tik 4 ryto įlipęs į autobusą.




Tiek šios smagios, mielos kelionės ankstyvą rudenį į gamtą.

Laiškai

Neseniai teko gauti dovanų laiškų rinktinę. Kažkokie disdentai tarpusavyje susirašynėjo ir štai jų korespondencija sudėta į vieną knygą. Kai pagalvoji, tai tokių knygų yra tikrai nemažai. Jei leidžiami rašytojo raštų tomai, tai būna įtraukti ir jo laiškai: asmeniniai ir oficialūs. Juk korespondencija leidžia prisiliesti prie dominančios asmenybės, pažinti iš arčiau jo vidinį pasaulį, kuriame gimė idėjos, mintys, tikslai. Už meninkų, politikų, kitų įžymybių laiškus mokamos milžiniškos sumos.

O kas liks po mūsų kartos? Juk popieriniai laiškai ir jų asmeninis, dažnai net meninis, stilius baigia nunykti. Jei seniai jau užleido vietą elektroniniams laiškams, skype, trumposioms žinutėms.

Gal bus spausdinamos sms rinktinės tarkim Princo Čarlzo, arba aukcionuose varžomasi dėl Adamkaus ar Jasikevičiaus elektroninių laiškų, ar Zuoko blogo archyvų.

Tik čia iškyla nauja bėda, tokia elektroninė informacija gali labai lengvai išnykti, tereikia tik paspausti delete :) Ką dažnai tvarkingi žmonės ir daro.

Aišku, žinoma yra kitas žmonių palikimas: audio, video įrašai. Tačiau tai atspindi oficialią žmogaus pusę. Taigi gal asmeninis žmogaus gyvenimas nepaliks jokių pėdsakų? Ir tai reikš minėtųjų aukcionų pabaigą, plonesnes biografines knygas? Pamatysim...

Kaip groja vienuolikmečiai Pietų Korėjoje :)

Chobotnice z II.patra

Vakar nusipirkau ilgai ieškotą filmą: Aštuonkojai iš antro aukšto. Net būdamas Čekijoje jo nesugebėjau rasti šio vaikystėje pamėgto filmo. Ir štai mano džiaugsmui pavyko sužinoti, kad šį filmą platina Acmefilms. Nuostabu. Taigi nusipirkau.

Šiandien pradėjau žiūrėti. Po pusantros valandos peržiūros, man teko sužinoti, kad tai tik filmo dalis. Nors apie tai platintojai net nesistengė pranešti. Žiūri filmą ir jis staiga nutrūksta, net normaliai neįsivažiavęs. Kiek pasidomėjęs sužinojai, kad Acme platins "filmo tęsinį" nuo spalio pradžios. Tikiuosi pavyks kaip nors gauti trūkstamą filmo dalį.

Išvada, filmas be pabaigos irgi yra filmas :) Matyt, tolimesnį įvykių vyksmą aš turiu susikurti pats sau. Kažkas parašė sau Hario Poterio trūkstamą tomą, na o man matyt teks filmuoti Aštuonkojų nuotykius...

Liūdnas pastebėjimas

Pastaruoju metu trarkau savo nuotraukas ir baigiu tvarkyti vasaros nuotraukas. Kaip ir visą laiką, taip ir dabar dedu nuotraukas į savo Fotki ir deviantart albumus. Taip sakant, vis gal kas jas pastebės. Deviantart labai žavus puslapis, nes jame daugybė svetainės vartotojų iš viso pasaulio gali žiūrėti tavo nuotraukas, jas komentuoti, keltis į mėgstamų nuotraukų katalogus. Gera, kai matai, kad tavo nuotraukas stebinčiųjų ratas pamažu didėja. Aš pats irgi gana nemažai vartotojų stebiu. Mielas statistikos skirsnis šiame puslapyje - gauni informaciją ne tik, kiek tu turi meno kūrinių patalpinęs, kiek jie sulaukė komentarų, buvo žiūrėti, pažymėti kaip mėgiami (bendroje sumoje), bet ir daugiau smulkenų, tarp kurių gali pažiūrėti kokia nuotrauka buvo populiariausia. Šiai dienai vieną mano nuotrauką stebėjo 45 žmonės. Palyginus su populiariausiais fotografais, tai yra niekis. Populiariausias nuotraukas stebi dešimtys tūkstančių vartotojų nuotraukos pasirodymo dieną, o patys populiariausi darbai stebėti daugiau nei 600 000 vartotojų.
Tad kurgi čia liūdna gaida? Liūdna gaida bus apie Fotki. Į šią svetainę pradėjau dėti nuotraukas tam, kad jos būtų matomos mano draugų, komentuojamos, keikiamos. Kitaip tariant, kad būtų man gera žinoti, kaip mano kūrinius ar šiaip įvykius, keliones, vertina draugai. Pradžioje aš kiekvienai nuotraukai sugalvodavau originalų komentarą, bet vėliau, sulaukdamas vis mažiau ir mažiau lankytojų, komentarų, mano nuotraukų aprašymai darėsi vis labiau lakoniški. Įsigijus pakenčiamą fotoaparatą (Nikon D40x), šios svetainės lankymas toliau sėkmingai mažėjo ir tebemažėja. Komentarų praktiškai nebesulaukiu, tad nuotraukas galima sakyti dedu praktiškai tik sau :)
Gal aš čia ne iš tos pusės žvelgiu. Galbūt mano draugų skaičius mažėja? Neabejotinai tai ir vyksta. Nieko keista. Dalis jų užsieny, bet su didesne dalimi tiesiog nepalaikai ryšių, nesusitinki, ir žiūrėk, kad draugų praktiškai nebeturi :)
Čia ta liūdna gaida :) Pabaigai vieną žymią mintį perpasakosiu (nežinau autoriaus). Vieną labai gerą draugą turėti yra nepakartojama. Du labai gerus draugus turėti yra iš viso neabejotina laimė, nuostabiausias dalykas pasaulyje. Tris labai gerus draugus turėti yra svajonių išsipildymas, dar daugiau laimės, dar daugiau gėrio, bet... Taip niekada nebūna.

Apie nūdieną

Pastaruoju metu mūsų blogas apmiręs. Net man tai aišku :) Nemanau, kad jame straipsnių nepasipildo dėl to, kad mes neturime kuo pasigirti, greičiau dėl to, kad nelabai yra ūpo tai daryti. Kita priežastis yra ta, kad galbūt mūsų nūdiena nelabai su fizika susijusi (aišku kalbu aš už save). Vasarą visą praleidau beklajodamas, besidomėdamas Napoleono karais, betvarkydamas savo pašto ženklų kolekciją ir, žinoma, gaudydamas nuostabiausius pasaulio kadrus savuoju Nikonu.
Ką bendro su fizika turėjau šią vasarą? Tik savo redaguojamus enciklopedijai straipsnius (mano vasaros užduotis buvo susitvarkyti su neutrono/neutrino straipsnių serija) ir knyga, kurią aktyviai nagrinėjausi - ”Muzikos instrumentų fizika”. Kita vertus nuliūdau, kad toje knygoje, kurios elektroninį variantą turiu, trūksta didžiosios dalies skyrių - visų apie styginius ar klavišinius instrumentus (taigi nei pianino, nei gitaros ar smuiko neišsinagrinėjau). Joje palikti tik su mušamaisiais instrumentais susiję skyriai. Matyt jaunasis būgniorius šią knygą patalpino į internetą. Liūdna.
Kita vertus, pirmajame skyriuje pasikartojau Bangų fizikos kursą, antrajame jį pagilinau (Ale sugebėjo Stabinio kursą suspausti į 15 puslapių!). Turiu pripažinti, kad šioje knygoje apstu formulių, nes muzika vienaip ar kitaip yra sudėtingas mokslinis reikalas. Taigi, paskęsti nesuprantamose formulėse šioje knygoje turiu puikiausias galimybes. Bet kaip Glemža mane išmokė, žvelgiu į formules palaimingu vėjavaikišku žvilgsniu. Stengiuosi suprasti ne visą matematiką, slypinčią formulėje, bet suvokiamą fiziką. Kodėl įdomi priklausomybė buvo gauta? Kodėl netiesiniams virpesiams su nuostoliais gauname histerizę ir daugelį kitų baikų. Gražu buvo skaitinėti šią knygą kaime pievoje. Saulė plieskia, virš tavęs kregždutės poruojasi, o tu giliniesi į akustinio pasaulio fizikines subtilybes. Turbūt doras teoretikas mane suprastų, kad grožio formulėse supratimas kelia ne ką mažesnį pasitenkinimą nei orgazmas.
Darbas enciklopedijoje? Taip jis įdomus ir žavingas. Tikrai radau sritį, kuri mane domina. Darbas mano dvejopas. Galiu gauti konkretų žodį (pvz. Netiesiniai optiniai reiškiniai, Niutono žiedai, Optinis rezonatorius) ir jį pilnai aprašyti, kad net dėl fizikos pamišęs dešimtmetis suprastų. Šaltiniai? Pradinis, žinoma vikipedija :) Bei, žinoma, savi konspektai, bendrosios fizikos vadovėliai (Feimanas, Sivuchinas, Čepinskis) ar specializuotos knygos (Lazerių fizikos enciklopedija, Handbookai). Priduodu savo vadovei, ši patvarko jį ir tada galima sakyti straipsnis baigtas. Beje, ten pas mus reikia mėnesiui tam tikrą simbolių skaičių parašyt (apie 10 000 per mėnesį). Antros rūšiem darbas - gaunu jau kažkokio specialisto parašytą strapsnį ir jį redaguoju: išmetu nereikalingą, pasikartojančią informaciją, taisau stilių (norminu iki enciklopedinio straipsnio). Taigi mano vasaros užduotis buvo redaguoti neutrono ir neutrino strapsnių seriją (gal kokie 7 straipsniukai).
Tai tokia ta mano nūdiena. Fizikos vasarą mažai. Bet ateis ruduo, ateis į mūsų laboratoriją pavasaris. Atgims impulsų blyksėjimas. Sužibs naujom spalvom laboratorija su naujuoju femtosekundiniu lazeriu (skambino šian šefas, reik jėgos nešant lazerį, bet negaliu padėt, kad jį kur). Tikiuosi aš ir gausiu mokslinės veiklos laboratorijoje. Viltis visada yra, net tada, kai tu buvai nurašytas kaip eilinis emigrantas.

Apie karą Pietų Osetijoje

Nebuvau savaitėlę Lietuvoje, buvau atkirstas nuo tiesioginių informacijos šaltinių: interneto ir televizijos. Tačiau tai nesutrukdė sužinoti, kad lietuviai nugalėjo argentiniečius bei tai, kad Pietų Osetijoje prasidėjo karas. Gruzija įsiveržė į Pietų Osetiją, kurią buvo užplūdę rusų "taikdariai". Paskubėjo gruzinų prezidentas Saakashvili. Būna dienų lyg tyčia :)
Iš tiesų, nepatinka man šiuolaikiniai karai (nekenčiu 20-21 amžių karais), tačiau žaviuosi, gėriuosi senoviniais karais (iki WW1), ypač Napoleonmečiu. Tačiau visada dabartiniai konfliktai sudomina, priverčia suklusti, pažvelgti, kas dedasi pasaulinėje politikoje, kodėl prieinama prie aršiausių diplomatinių santykių ir kaip sekasi juos sušvelninti. Ypač įdomi karo eiga - kaip toli nužengusios priešų armijos, kiek aukų pareikalavo kiekviena karo diena. O šiame visuotinai prieinamos informacijos pasaulyje susirinkti informaciją įmanoma. Sunkiausia surasti objektyvią informaciją. Mane labai sužavėjo wikipedia. Tenorėjau užeiti pažiūrėti, kas ten parašinėta apie karą, bet velniškai nustebau pamatęs, kaip mitriai rašomas enciklopedinis straipsnis apie šių dienų karą. Šiuo metu, kai rašau, jau yra surinkta 135 kB informacijos. Pasinaudota 264 šaltiniais, daugiausia naujienų tarnybomis. Ir visa tai tik apie 4 karo dienas. Kita vertus čia susiduriama su objektyvumu: diskusijų apie straipsnį puslapyje pateiktos abejonės bent 120 faktų. Straipsnio redaktoriai atvirai masto šio straipsnio kategoriją iš pusiau apsaugoto pakeisti į visiškai apsaugotą - palikti galimybę redaguoti tik tam tikram žmonių ratui. Informaciją teikti galėtų visi, bet ją įkeltų tik tie išrinktieji redaktoriai. Bet kuriuo atveju tai puikiausia informacija man, besidominčiam Kaukazo įvykiais, bet nenorinčiam skaityti dešimčių įvairių žurnalistų nuomonių.
Yra ir šviesioji karo pudė - pirmą kartą gana rimtai išstudijuosiu Kaukazo geografiją. Čia gelbsti vėl wikipedia, patalpinusi 1994 Kaukazo žemėlapio versiją.
Karai ateina nelauktai bei praeidamas palieka tik ašaras ir skausmą, milijardinius nuostolius regiono ūkiui, ekonomikai, sunaikina istorines vertybes, atbaido turistų bei investuotojų srautus. Tad su įdomumu stebėsiu įvykius viename iš keturių pastarojo dešimtmečio karščiausių regionų (kiti trys - Izraelis, Afganistanas ir Irakas), laukdamas kuo greitesnės šio karo pabaigos. Lygiai kaip ir per praeitą karą Libane, kai praeitą vasarą Izraelio armija veržėsi į Libaną, rinksiu laikraščių medžiagą apie šį konfliktą. Nes tai dabarties istorija.
Nutylėdamas karo kančias, gyventojų skausmą, šeimų tragedijas, keikdamas nebeįdomius šiuolaikinius karus, besiremiančius technika, prieš kurią nublanksta paprasto kareivio jėga, energija, moralė, žavėsiuosi senovės karų strategais (Aleksandru, Cezariu, Napaliu), nuostabiais kariniais manevrais, pasakiškomis apgultimis, herojiškomis pergalėmis. Žavėsiuosi tais 5% karo grožio, nes kiti 95% grožio - tai tik skausmas, aimanos ir neviltis.

Intensyvoka tranzavimo savaitė

Na, sakydamas intensyvoka ir turiu galvoj, kad palyginus su tranzuotojais asais, naršančiais užsienio valstybes, aš esu paprastas keliautojas, su iškelta pakelėj ranka neišėjęs už Lietuvos ribų.
Šią savaitę teko nemažai pakeliauti: pirmadienį išvažiavau į kaimą, penktadienį iš jo grįžau, o vakar, šeštadienį, nukeliavau iki jūros. Visa tai grynai įveikta tranzuojant (atgal iš jūros su tėvais grįžau). Aišku mano tėvai buvo mažuma neigiamai nusistatę tokiam mano keliavimo būdui, bet tai bene pagrindinė priežastis (tranzavimas, aut. past.) kodėl aš keliavau iki kaimo ar jūros. Su kokiais žmonėmis teko pabendrauti... Pakeleivingom smagu keliauti. Žinoma, viena priežastis, kad kelionė nemokama. Tačiau mane žymiai labiau žavi bendravimas su įdomiais žmonėmis (nes dažniausiai stoja norintys bendrauti) bei neįkainojama kelių pažintis (kaip žinia pats vairuot mašinos negaliu, taigi vienintelis būdas išmokti kelių meno yra būt šturmanu arba tranzuoti).
Taip pat vedžiau tranzavimo dienoraštį - žymėjausi kokiu laiku atsidūriau tranzavietėje, kada mane paėmė, kada ir kur išleido. Taigi dabar nesunku padaryti išvadas.
Pirmoji mano kelionė buvo Elektrėnai - Salos (Rokiškio raj.). Keliavau iki Vilniaus, tada nusigauti iki Molėtų plento teko ir per Uteną, Svėdasus ir Kamajus į Salas. Keliavau 5 mašinomis. Ši kelionė truko 5:24 (5 valandas 26 minutes, aut. past.). Keliavau iki tranzaviečių 2:17 (iš jų 1:38 užtrukau besibrukdamas per Vilnių). Laukiau mašinų 0:56, važiavau 2:11. Kas ypatingo šioj kelionėj? Ties Elektrėnais pavežė draugė, bet išleido vos Žemuosiuose Paneriuose - tad per visą Vilnių brukausi iki Molėtų plento. Už Vilniaus paėmė koks tais firmos direktorius importuojančios įvairias prekes, paleido praktiškai už Utenos (pasisekė). Nuo Utenos iki Svėdasų sankryžos pavežė, nuo ten 20 min pėdinau per miestelį, fotografavau, nesiskubinau. Už Svėdasų iki Kamajų pavežė, o ten jau galvoju reiks pėsčiom iki Salų (10 km) nusigaut, bet po kokių 13 minučių sustojo vienas vaikis, apgirtęs, ir nuvežė iki Salų, nors reikėjo jam nusukti anksčiau. Paskui užklausė, gal aš menininkas. Aš išsisukau: "Na... Aš fizikas, taigi galima sakyti, kad ir menininkas". Jis ir klausia, "klausyk, gal tu portretą gali nupaišyt?" Nusijuokiau, ne, sakau, "aš daugiau prie muzikos esu, nei prie dailės. " Tada dar užklausė, "tai gal bent šaržą?" :) Pralinksmino jis mane :)
Antroji kelionė: Kamajai - Elektrėnai (10 km nuo Salų iki Kamajų pavežė pusbroliai, nes jie važiavo iki Rokiškio, kuris už Kamajų dar bent 17 km nutolęs). Maršrutas toks buvo: Kamajai - Vilnius - Elektrėnai. Ši buvo viena sėkmingiausių kelionių. Keliavau 2 mašinomis. Statistika tokia: kelionė užtruko 5:06, keliavau iki tranzaviečių 2:06 (Vilniuje), laukiau 0:29, važiavau 2:32. Na, jūs sakysit, kad praktiškai tiek pat užgaišau kelionėj kiek ir į priekį. Taip, jūs teisūs, bet per tas dvi valandas Vilniuje aš nukeliavau iki barako (paleido prie pat Antakalnio žiedo), įsimečiau keletą daiktų, stebėjau saulės užtemimą, jį fotografavau, ir džiaugsmo daug kitiem aplinkiniams suteikiau skolindamas jiems filtrą ar rodydamas užtemimo nuotrauką :). Labai pasisekė, kad nuo Kamajų mane paėmė tiesiai iki Vilniaus. O kaip žinia, norint į Kauno pusę už Vilniaus nusigauti, reikia keliauti Maximos autobusu iki Bazės, o iš Saulėtekio dar iki centro kiek užtrunka važiuoti. Taigi, viena sėkmingiausių kelionė. Ko dėl viena? Nes pati sėkmingiausia buvo trečioji:
Trečioji kelionė: Elektrėnai - Palanga. Maršrutas: Elektrėnai - Kaunas (prie Megos) - Kaunas (keli km už Megos) - sankryža ties Kėdainiais (Cinkiškiai) - Klaipėda - Palanga. Keliavau 5 mašinomis. Statistika: kelionė truko 3:33, keliavau iki tranzaviečių 0:19, laukiau 0:29, važiavau 2:45. Čia buvo mano svajonės įgyvendinimas - nutranzavau iki jūros. Romantiška :) Ir tikrai pati sėkmingiausia gyvenime tolima tranzavimo kelionė. Fantastika buvo, kad lauki 2, 5 minutes (ilgiausiai laukiau už Klaipėdos link Palangos, užtrukau 19 minučių). Dar malonus atsiminimas, kad kabrioletas pavežė (už Kauno), užsienietis važiavo į Estiją, bet aš jį suklaidinau, kad į Rygą buvo kitas nusukimas (visai užmiršau apie Via Baltica), tai jis mane paleido pavažiavęs kelias minutes. Galbūt padėjo plakatėlis mano su sunkiai įžiūrimu užrašu "prie jūros", galbūt mane tą dieną šiaip lydėjo sėkmė. Nors... šeštadienio popietė ir vakaras buvo lietingas, bet tai visai netrukdė, nes man buvo svarbu nuvažiuoti į Palangą, nesvarbu koks oras.
Baigiant šį mano ganėtinai ilgą pasakojimą reik pripažinti, kad lietuviai mėgsta paimti tranzuojančius žmones - ne iš vieno girdėjau nusiskundimų, kad tranzuojančių vis mažėja ir mažėja. Pats tuo užsiimu dėl (matyt) romantikos - sutinki įvairių įdomių žmonių, pabendrauji. Galų gale įgyvendinau savo svajonę nutranzuoti iki jūros. Tačiau palyginus su kitais fanatikais aš esu tarsi kurėnas besiblaškantis Kuršių mariose ir neišplaukiantis į plačiuosius tarptautinius vandenis. Buvau sutikęs du žmones. Vienas tranzais buvo nukeliavęs pirmyn ir atgal iki šiauriausio Europos taško, kitas - pirmyn iki Kaspijos jūros (atgal traukiniu grįžo). Užkrečiančių pavyzdžių turiu. Tačiau juk kiekvienas kuria savo istoriją.

Šiandien matėsi dalinis saulės užtemimas

Taip taip, turėjo pritemti šiandien šiek tiek. Tarp 12 ir 14 valandos mėnulis buvo užsklinkęs ant saulės.
Pradėkim nuo to, kad aš nuo pirmadienio buvau kaime pas tetą (laukit tikrai nuostabių nuotraukų pastaruoju metu), tad naujienų jokių net nenorėjau girdėti. Apie saulės užtemimą išgirdau iš vieno pusbrolio bei sesutė parašė žinutę, kad toks bus. Šiandien keliavau namo, tad jau buvau nurašęs saulės užtemimą - kad jo nepamatysiu. Tačiau dėl itin sėkmingo tranzavimosi - nuo Kamajų, šalia kurių yra mano kaimas, mane paėmė tiesiai iki Vilniaus - suspėjau pasiekti baraką prieš pirmą valandą (patį užtemimo piką). Taigi, išsitraukiau iš stalčiaus vieno filtro nuolaužą ir per jį efektyviai stebėjau Saulės užtemimą. Netgi nuotraukų padariau. Filtro nuolauža - KC (krasnij stiklo - raudonasis stiklas), taigi ir saulė buvo raudona. Nežinau kiek šis filtras praleidžia ultravioletinių spindulių, tad nežinau kaip smarkiai kenkiau savo akiai (norėtųs daugiskaitą rašyt, bet neišeina). Tačiau džiaugsmo suteikiau savo šidžiai, trims mergelėms, kurios pasiūliau pažiūrėti per filtrą į saulę, vienam draugui/kursiokui ir vienam vaikiui, kuris mane paėmė tranzuojantį iš Vilniaus iki Elektrėnų. Pastarajam nuotraukas perkėliau į kompą, nes užtemimas jau buvo praėjęs.

100 pranešimas

Kaip teko mūsų blogo skaitytojams patebėti mes kiek nukrypome nuo fizikinių temų. Bet bent jau aš vasarą stengiuosi pasiskaityti apie fiziką. Tik minčių ką parašyti apie tai nėra...

Dėl kitų sričių...

Šiandien keliausiu į koncertą "Vien tik Bachas". Esu klasikinės gitaros gerbėjas, tad laukiu šio vakaro su nekantrumu. Tačiau mažas kartėlis lieka, kai perskaitai kas parašyta kitoje bilieto pusėje:

Į renginius negalima įsinešti maisto produktų ir gėrimų, video bei foto kamerų.

Koks malonus mūsų nacionalinio bilietų platintojo palinkėjimas. Dar keturis litus paėmė už savo paslaugas. Na maisto aš ir taip nesinešiu. Video kameros neturiu, o ir fotografuoti nesiruošiu. Pats gitara groju ir žinau, kad nemalonu, kai apakina blykstė. Bet kita vertus, kodėl aš negaliu padaryti keletos kadrų. Juk nei iš jų ką uždirbsi nei ką. O juk būna žmonių, kad nori kam nors parodyti, kokiam koncerte buve. Arba po kurio laiko radę fotografiją vėl viską prisimint. Dabar ten tik lakstys akredituoti fotografai, kurie man trukdys susikaupti ir klausytis muzikos. O nuotraukų iš jų gi negausi, jos irgi autoriniai darbai. Tad jautiesi lyg tave surakintų, ir pasakyti: cit, sėdi ir klausai. Paklausiai ir dūmink iš čia, kad tavęs čia nei kvapo...

Paskui nusipirkau "modernųjį" transporto e-bilietą. Ir ką sumokėjęs 6 litus už kortelę sužinau, kad ji yra SĮ "Susisiekimo paslaugos" nuosavybė. Tai kam tada tuos 6 litus mokėti?

Pasas mano irgi kiek atsimenu yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Nusiunčiau į redakciją savo straipsnį ir turėjau pasirašyti autorinių teisių perdavimo sutartį. Vadinasi ir straipsnis ne mano, ten tik pavardė mano ir tiek...

Tai ir galvoji, o kas priklauso man?

Matyt, iš manęs niekas negalės atimti (bent jau kol kas) malonumo klausytis geros muzikos :)

Naktinė fotografija su blykste

Pastaruoju metu kažkaip nėra noro rašyti. Tad iš mano pusės vyrauja tyla. Nors yra keleta minčių, pvz. aprašyti savo vaikščiojimus po čekų rojų.

Na bet šį kartą kiek apie kita. Būdamas sode sumaniau naktį paekspermentuoti su blykste. Kaip daugelis manau žino fotografuojant su blykste pirmas planas būna šviesus, o antras dažniausiai visiškai tamsus. Žinoma, galima pabandyti tai išspręsti naudojant sinchronizuotą blykstės režimą. Bet kodėl gi nepabandžius panaudoti aukščiau minėtos savybės darant portretines nuotraukas. Taigi pateikiu keletą savo nuotraukų.

Kiek kadrų jūs padarote?

Bebūdamas Kretoj savo kolegai pasiskundžiau, kad mano fotoaparatas kiekvieną sykį pradeda iš naujo skaičiuoti padarytus kadrus, o man pačiam norėtųsi, kad jis juos skaičiuotų nuolatos. Tai, to pačio kolegos buvau paprotintas, kad mano fotoaparato meniu yra funkcija, ar skaičiuoti nuosekliai, ar kiekvieną kartą perrašius nuotraukas pradėti nuo pradžių. Taigi su pasimėgavimu įjungiau šią funkciją ir grįžęs sakiau susikaičiuosiu, kiek kadrų padariau per šį pusmetį (fotoaparaąt pirkau pačioj pačioj gruodžio pabaigoj, o skaičiavimą normalizavau pačioj pačioj liepos pradžioj). Taigi šiandien tai ir padariau. Suskaičiavęs maloniai nusišypsojau, per pusmetį padariau 7653 kadrus.
Ar tai daug ar mažai, spręsikete Jūs. Tas pats kolega gyrėsi, kad Kretoj jau peržengė 5000 nuotraukų ribą, o jo fotoaparatui 3 metai. O kiek jūs padarėte kadrų per fotoaparato gyvenimą?

Gerai, kad baigiau VU FF ;)

Susitikau šiandien buvusią grupiokę, antram kursę perėjusią į VGTU. Kiek pasišnekėjom, savo gyvenimų istorijom apsikeitėm. Ji kiek papasakojo apie savo mokslus naujajame universitete.

Sekasi jai gerai. Su pažymiais tik problemos. Mat tame universitete vyrauja pomėgis per egzaminus nuo vadovėlių rašyti. Pasirodo to net dėstytojai netiesiogiai reikalauja: jei parašysi savais žodžiais, balą mažesnį gausi.

Iki šio pokalbio nelabai supratau koks tas kišininkavimo mąstas aukštojo mokslo sistemoje. Pas mus fakultete kažkaip sunku šitą įsivaizduoti (bet sako irgi blogų dalykų būta). Na kaip mano grupiokė teigė: VU FF žmonės pinigų iš mokslinių projektų gauna, o VGTU iš studentų.

Sakė vienam dėstytojui seniūnas net nuo visos grupės kyšį nešė (paskui seniūną iš univero išmetė; atsakingos pareigos). Atėjęs į darbą pasidalinau apie tokį masinį kyšininkavimo atvejį su savo bendradarbiais. Vienas jų pasakė:

- A taip, tai juk X dalykas. Kaina: 50 Lt nuo žmogaus.

Et, pagalvoji, dėl tokių nesąmonių paskui Kembridže sako:

- Baikite pas save magistrantūrą, o tada jau į mūsų magistrantūrą stokite.

Rusiškos technikos universalumas

Pastarosiomis dienomis vėl įsitraukiau į praktinį mokslinį darbą: su kolega bėgiojame po rūsius ieškodami detalių, žiūrim kas ant grindų voliojasi, patikriname visus stalčius. Žodžiu kuriame. Kaip jau teko tą nekartą suprasti, dažnai tenka kažkokį laikiklį ar stovelį pasidaryti pačiam. Štai prireikė mums įtvirtinti mikroskopo okuliarą. Ieškojom, ieškojom ir va po ranka pakliuvo sovietinis lempos patronas. Viena jo dalis, kiek paskabliavus, labai puikiai atliko iškeltą jai uždavinį. Kitą dieną sugalvojom įtvirtinti kitą okuliarą. Ir vėl mūsų nenuvylė sovietinis patronas (tik jau kita jo dalis). Taip ir pradėjo šviesti okuliarai patronuose...

Tuo tarpu man vedėjas davė du poliarizacinius filtrus (sako, fotkini, tai gal pritaikysi). Aš buvau gana skeptiškas dėl pritaikymo. Poliarizatorius - dalykas labai šaunus, bet kaip jį prie fotoaparato pritvirtinti.

Šiandien ryte, nieko per daug nesitikėdamas, pasiėmiau savo fotoaparatui skirtą filtrų adapterį ir pradėjau jį taikyti su filtru. Diametras labai panašus, bet nelabai lenda... Pasižiūrėjau į kitą adapterio pusę, o ten žiūriu sriegis yra, ir ant filtro sriegis. Pradėjau sriegti, nagi sriegiasi. Pasirodo japonai ir rusai turi tuos pačius standartus. Kaip malonu :)

P.S. Laukite poliarizuotų vaizdų :)

Motociklininko dienoraštis iš Kretos - 4 serija. Pabaiga

Grįžau iš savosiso kelionės į Kretą. Kodėl ten buvau? Buvo organizuota vasaros mokykla OLA (optoelectronics, lasers and application) Chania mieste, Technologijos institute. Graikai skrydžius apmokėjo, darbo dienomis davė puikius pietus. Mokslo (paskaitų) buvo daug. Egzaminą taip pat reikėjo laikyti, bet jis buvo nesunkus - testo forma, galima buvo naudotis visa pateikta literatūra (mums visiems buvo išdalinti paskaitų ppt popieriniai variantai). Norint išlaikyti egzaminą, reikėjo atsakyti 30% klausimų teisingai. Taigi, egzaminas buvo lengvas. Pačios paskaitos buvo didžiąja dalimi įdomios. Buvo ir lazerių fizika, puslaidininkių fizika, organinė elektronika ir plazmos fizika. Pastaroji buvo visai negirdėtas neregėtas dalykas. Kai kurios paskaitos buvo tiesiog aukso ieškojimas formulių miškuose. Kitos buvo įdomios - daugiau kalbėta apie pritaikymą ar fizikinę esmę. Studentų buvo įvairių - 9 čekai, 5 graikai, 3 lietuviai ir 2 anglai (iš Imperial College). Daugelis buvo elektronikos specialybės studentai. Fizikų buvom tryse - aš ir anglai. Kitus du lietuvius (MTV studentus) sunku pavadinti fizikais. Tad didžiajai daliai formulių menas buvo sunkiai suvokiamas.
Pačios Kretos taip pat pamatyta, bet daugiausia praleista Chania mieste. Taigi, tęsiu tradiciją ir įdedu likusius Motociklininko dienoraščio puslapius.
beje, Chanios universitete šios savaitės pradžioje dingo internetas, taigi nebegalėjau tiesiai iš Kretos tęsti savo dienoraščio sklaidos.

2008 07 07
Kėlėmės 6.30. Mažai miego buvo. Ryte vis dar jaučiau kojas po kelionės šeštadienį. Taip anksti kėlėmės, kad atsiimtume iš banko grąžinamus pinigus, nes amžinai ten žmonių pilna. I taip pusvalandį pralaukėm savo eilės prie kasos. Per paskaitas praktiškai miegojau. ”My energy level is low”. Po paskaitų vėl parduotuvė, bananai+arbūzas. Tada paplūdimys, pakalbėjom maloniai su Pavel. Stebėjom saulėlydį. Vėl mačiau Green Flash!! Grįžę viešbutin pasiėmėm Giedrių, susitikom anglus, tada vėl alaus su šašlykais. Maloniai pagrojau armonikėle. Grįžę radom dar Aleš, rašantį savo kelionės planus kitoms 10 dienųpo mokyklos. Josef buvo išėjęs ieškoti mūsų.

2008 07 08
Rytas buvo geras. Pakalbėjom su Josef, jis nusprendė anksčiau grįžti į Pilzeną, iškart po mokyklos - užsisakė bilietus vakar vakare. Mūsų neradęs sakė tiesiog vienas degustavo priešais švyturį. Universitete pirmos paskaitos nebuvo - bendravom su graikais, antra paskaita buvo juokinga - čekas dėstytojas, trečia nuobodi. Po paskaitų parduotuvė, tada paplūdimys - akmenų ir kadrų medžioklė.






Tada saulėlydžio stebėjimas - Green Flash nebuvo, bet Giedrius paplūdimy matė.

Vakare vėl vaikščiojom, truputį alaus su šašlykais. Pakalbėta smagiai su Josef. Truputį pabosta ketvirtą dieną iš eilės klausytis jo minčių apie išsiskyrimą su Mišel po 6 metų draugystės. Ramiai grįžom viešbutin ir poilsis. Dar: užrašai ant smėlio, radiniai jūroj, rakės pirkimas.

2008 07 09
Ryte lengvai atsikelta. Dienotvarkė standartinė: pusryčiai, paskaitos, paplūdimys. Paskaitos įvairios buvo: ir nuobodžios, ir įdomios. Interneto univere dar nesutvarkė, tad negalėjau šeimai laiško išsiūsti. Sakė, kad optinį kabelį už 40 km nukirto kažkas. Detalių nežinau. Diena buvo bene karščiausia per visą laiką Kretoj. Pailsėję iškeliavom vėl į paplūdimį, plaukiojom, rinkom akmenis ir kadrus su Josef.






Laukėm salėlydžio. Josef pradėjo bėgti paskui sportuojančias merginas. Tačiau jom suteikė tik daug juoko. Pasižadėjau pabėgioti su kuria joms grįžtant. Saulėlydžio sulaukėm, merginos prabėgo, Green Flash kaip ir matėsi, bet nuotrauka neišėjo.

Išeinant prabėgo graži mergelė, Josef priminė mano pažadą - aš pradėjau paskui švedę bėgti. Susipažinom. Bet grįžau atgal, jau keliavom su daiktais ir ji vėl pasirodė - vėl ir aš pasirodžiau. Ji laiminga bėgo, emeilą gaavu. ”Niekada bėgdama nebuvau su niekuo susipažinusi”. Esu laimingas - pasisekė labiau nei Josef. Vakare krantinė, alus, ”two idiots”. Beje, Kretai tinkanti mintis iš Remarko ”Trijų draugų”: ”Ar romas gardu gerti, nelabai svarbu. Juk tai nėra paprastas gėrimas - tai bičiulis. Bičiulis, kuris tau palengvina širdį. Jis pakeičia pasaulį. Todėl žmonės ir geria jį.”

2008 07 10
Rytas standartinis: pusryčiai, paskaitos. Grįždami į parduotuvę, kriauklyčių, tada į paplūdimį. Plaukiojoms, žaidėm su raketėm, ėjom akmenukų, vėl stebėjom saulėlydį, bet Green Flash nepasirodė.







Vakare keliavom į ”Taste” greito maisto restoranėlį. Tada su čekais alaus degustuoti. Grįžom viešbutin, tada tvarkėmės paskaitų konspektus - ryt testas/egzas.

2008 07 11
Ryte jautėmės gerai - pusryčiai vėliau nei įprastai. Nes egzaminas gerokai vėliau buvo nei kad įprastos paskaitos. Pats egzaminas - testas, apie 100 klausimų, buvo galima naudotis tona paskaitų konspektų. Šiaip gerai visai, visų klausimų nespėjau atsakyti, bet ne tai svarbiausia.




Po egzamino vėl paplūdimys, paskutinį kartą. Šį sykį labai neblogos bangos buvo - skraidėm ant bangų. Be plaukiojimo dar fotografija užsiėmiau - juk didelių bangų retai kada turiu galimybę pagauti. Kitaip tariant, jūra mane maloniai nustebino.











Po jūros tvarkiausi daiktus ir ruošėmės vakarinei daliai. Vakarieniavom tikrai nuostabiam restorane prie jūros. Buvo daug jūrų gėrybių, graikiškų patiekalų ir daug vyno bei alaus. Aplaistėm savo kelionę Kretoje, mūsų draugystes, rūkiau cigarą. Kaip sakoma: per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau. Visi girti (kas iki galo liko) grįžom į viešbutį. Ryt kelionė į Lietuvą.

2008 07 12
Ryte galva buvo sunki, bet realiai labai sėkmingai praėjo rytas iš po vakaro. Paskutiniai pusryčiai, paskutinių daiktų pakavimas. Tašė sunki nešti. Bananų bei vandens užsipirkimas ir autobuso laukimas. Teko du kartus persėsti į kitą autobusą. Jau važiavom į Heraklioną, bet teko persėsti dar kartą Rethimnou mieste į kitos kompanijos autobusą.

Įdomiai nuvažiuota. Heraklione kelias valandas turėjau iki skrydžio, tai pavaikštinėjau po miestą, apžiūrėjau gynybines sienas, Venecijos laikų fortą, dokus.





Paskutinį sykį suvalgiau Giros Pitas. Užėjau parkelin, priguliau ant suoliuko, pusvalanduką pasnaudžiau.


Vėliau dar stebėjau didžiules bangas ir albano padedamas radau kelią į oro uostą. Skrydis namo šiek tiek prailgo.