Alinos Orlovos koncertas

Vakar buvo nemažai įvykių. Galbūt dėl to ir rašau apie vakarykštį Orlovos koncertą tik šiandien. Šiandieninis šeštadienis ganėtinai produktyvus buvo. Nuotaikos normalizavosi, parkeliavau gimtan kaiman, su straipsniais padirbėta, paskaitoms ruoštasi, netgi pianinui stygą primą sykį gyvenime įdėjau. Sunkus reikalas, dėl klaidų skaičiaus gana ilgai užtrukau. Taigi, po dienos veiklos galima prisiminti ir vakaryktes nuotaikas iš koncerto.
Vakarykštė diena labai paprasta buvo. Iki pavakario laboratorijoj eksperimentavom, tadu nukeliavau pas draugę apžiūrėti jos pianino įsigyto, kiek laiko turėjau, skyriau pianino derinimui ir iš draugės tiesiai pas Orlovą (čia ne apie lazeristą :)). Na, kiek pavėlavau, bet ar dešim minučių anksčiau ar vėliau būčiau patekęs, vis tiek doros vietos nebūčiau radęs. Tiek, kad pačios koncerto pradžios nemačiau. Nuostabi koncertinė aplinka (Jonų bažnyčia) ir nemokamas koncertas padarė savo įtaką - žmonių buvo pilna bažnyčia, lyg per išskirtinį šventadienį. Turiu pripažinti, kad netobuloj vietoj stovėjau, bažnyčios šone - o ten kaip žinia gana ryškiai jaučiasi garso išplitimas (didelėje patalpoje turėsim ryškų aidą), iš scenos mačiau tik pačią Orlovą ir čirpiantį smuikiorių, bet bendrą koncerto nuotaiką tikrai pajutau.
Ačiū tau, Alina, už nuostabų koncertą nuostabioje aplinkoje. Tikiu, kad jai pačiai su muzikantais turėjo būt velniškai gera koncertuoti tokioje neįprastoje aplinkoje. Gal būt dėl neįpratimo prie tokio didžiulio aido jautėsi klaidų. Na, ritmas daugiau mažiau buvo tvarkingas (pasikartosiu, stovėjau šone, taigi iki manęs Orlovos balsas ir būgnų ritmas eiadvo skirtingą laiko tarpą), bet tikrai galėdavai girdėti, kaip Alina netaikliai dainuodavo viršutines natas. Tai jausdavosi dažniausiai pačiose kūrinių pradžiose. Taip pat turiu pastebėti, kad kai ji dainuodavo paprastu balsu (ne tuo savo specifiniu aukštuoju), girdėjosi šniokštimas. Labai norėdamas, galėčiau tai nurašyti į mikrofonų ar aparatūros šposus, bet visgi galbūt bent šį sykį to nedarysiu. Įdomu būt pasiklausyti jos visiškai gyvo balso. Gali būti, kad ji tiesiog nemoka švariai dainuoti žemajame registre. Įdomu.
Taigi, turiu pripažinti, kad šį koncertą užskaitau ir atsiminsiu jį gana ilgai. Ačiū teisininkams, kad suorganizavo Aliną Jonuose (na, atsarginis jų variantas - Skylė ir būt buvus nieko). Ačiū draugei Justinai, kad ji mane informavo apie šį koncertą. Ačiū rėmėjams, kad Alinos muzika šį sykį buvo nemokama. Dėl didžiulės klausytojų armijos reikia pripažinti, kad visgi ji šiuo metu Lietuvoje yra ryški žvaigždė.

Kai aplanko rudeninis liūdesys

Ruduo. Tamsus, žvarbus ir vienišas penktaidenio vakaras. Laikas, kai gali pabėgęs nuo rutinos pamąstyti, būdamas vienas vienintelis su savimi. Mokslai, darbai tave įsuka į nuolatinį judėjimą tolyn. Kur? Niekas to nežino. Tačiau ši veikla taip užburia, kad mažai gali laiko skirti savo mintims, svajonėms, pastebėjimams, savojo vidaus pažinimui. Vieta svarbi. Juk žmogus būna sau atviras tada, kai gali leisti sau būti savimi. Laikas taip pat svarbus. Aplinka pati svarbiausia.
Liūdna
Liūdna dėl rudenio? Matyt tai nėra esminis dalykas, verčiantis jaustis taip, kad viskas lieki abejingas. Galima sakyti apatiškas. Liūdesys sklinda iš giliau. Draugai.... Taip, gerai būtų tokių turėti. Šiai dienai galiu pasakyti, kad nežinau ar turiu draugų. Kolegų, pažįstamų, kaimynų, bedraminčių rasčiau, bet draugų sunkiai.
Tad žvakės, smilkalai, arbata, vynas, muzika, gitara prislopina vidinę savijautą.
Geriu už draugus, kuriuos kažkada turėjau ir kuriuos dar kažkada turėsiu.

Praeita savaitė - istorinė

O istorinė ji dėl to, kad aš tapau dėstytoju. Taip taip. Rimtu dėstytoju, kurio klauso nerimti studentai :)
Pradėkim viską nuo pradžių, kad kažkada pamačiau skelbimą, jog ieško laboratorinių darbų vadovo medicininės pakraipos studentams. Na, tam kartui nespėjau laiku kreiptis, bet likau savo tiesioginei darbdavei atminty ir gavau pasiūlymą vesti laboratorinius darbus ir skaityti paskaitas Vilniaus kolegijos studentams. Na, ir nebūčiau aš, jei būčiau atsisakęs tokios galimybės, kurią suteikė gyvenimas. Taigi, realiai nuo praeitos savaitės (oficialiai nuo pirmosios rugsėjo) aš esu dėstytojas (oficialiai vadinuosi asistentu). Taip yra dėl to, kad dėstytojo vardą gali gauti, turėdamas kokį nors mokslinį laipsnį, o kadangi aš esu tik ”perspektyvus jaunasis mokslininkas”, tai lieku asistentu :)
Turiu pripažinti, kad buvau tikrai drąsus šokęs į tokias pareigas, bet juk bijai vilko, neik į mišką. Tikėjausi praeitą savaitę parašyti savo įspūdžius, bet kadangi jie buvo kuklūs (prastokai man pirmoji paskaita praėjo, nes buvo būtina apsiprasti su aplinka, auditorija, studentais), o mano moralė buvo gana žemo lygio. Tačiau viskas stojo į savo vietas. Apsitryniau ir šiandien jau turėjau antrąją paskaitą, kuri praėjo tikrai sėkmingai. na, studentai gal ne viską suprato, bet aš papasakojau daugiau mažiau viską, ką jie turėtų išgirsti ir tai, kas man buvo įdomu.
Kokios paskaitos? Daugmaž biomedicinos fizika. Trumpiau tariant, fizika medicinoje. Taigi, tenka pasakoti apibendrintą fiziką ir kaip įmanoma plėsti fiziką medicinoje, žmoguje ir panašiai. O tai nėra taip lengva, bet mokausi, skaitau nemažai knygų.
Žiūrėsim. Viskus bus gerai. Juk turi būti gerai :)

Prasidejo mokslai?

Siandien Sautamptone daugeliui prasidejo paskaitos. Po dvieju ivadiniu savaiciu begalinio gerimo ir linksmybiu studentai kibo i mokslus. Tai galima buvo pajusti jau vakar: nieks lauke netriuksmavo, matyt, ejo anksti miegoti.

Man gi diena prasidejo nuo profesines sveikatos kabineto paiesku. Valanda prasitrynes keliuose simtuose kvadratiniu metru pagaliau suradau, kur jis yra. Tyrimo metu paaiskejo, kad man daiktai dvejinasi ir akys kazkaip nesusiveda. Kuo tai kvepia ir ka daryti man nepaaiskino: juk tikslas tik issiaiskinti ar galiu su lazeriu dirbti. O dirbti galiu, kad ir su dviem lazeriais vienu metu.

Toliau studentu atstovybes pastave nusipirkau darzoviu (pirmadieniais ten vyksta turgelis).

Po to ejau i darba, nusiteikes rimtai dirbti, atlikti kazka naudingo. Per dvi valandas pasitikrines pasta, atsakes i kazkokia apklausa, sedau dirbti. Po 5 min. darbo gavau zinute siulancia susitikti. Na, pusvalandis gryno oro, kurio pas mus darbe labai truksta, ir malonios angliskos vesumos, kurios irgi labai truksta, nepakenks. Kadangi trumpo pasivaiksciojimo metu mes kiek paklydome, teko ji isplesti iki 2 val. Per jas as taip ir nespejau paragauti man paruostos koses ir kuskuso. Pastarasis laukia rytojaus saldytuve.

O dabar vargdamas su Origin (grafiku paisykle) ir valgydamas rokiskietiska obuoliu suri atidirbu dienines valandas :)

Jau tris dienas is eiles as pasiklystu. Kazkas negerai... Ne veltui kyla mintys apie GPS issigyjima.