2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Po pusantrų metų pamokų muzikos akademijoje

Vakar vyko koncertėlis – atvira pamoka. Vokalistams vokalo pedagogikos atsiskaitymas. Aš, kaip mokinys, irgi dalyvavau šioje pamokoje. Kaip sekės mano mokytojai? Puikiai, egzaminą išlaikė :)
Kaip viskas vyko ir kas dalyvavo? Dalyvavo iš esmės vien bakalauro 3 ir 4 kurso studentai, kurie šį pusmetį tik pradėjo mokytis pedagogikos. Tad skambėjo prasidainavimo pratimai ir vokalizės ar liaudies dainos. Aš vienintelis buvau jau kaip ir veteranas – pusantrų metų prasimokęs pas magistrantę. Tad man teko malonumas atlikti tris kūrinius: ariją iš mažai žinomos Mocarto operos, lietuvišką satyrą ir Besame Mucho. Tikrai džiaugiuosi, kaip padainavau. Manau, kad tai buvo vienas geriausių mano dainavimų. Galbūt per pamokas ir buvo geresnių variantų, bet čia jau mano mokytojai spręsti. Taip, buvo minimalių klaidelių ar netobulai išraiškingų frazių, bet man patiko :)
Šiaip neįtikėtina, kokią smarkią pažangą padariau besimokydamas dainuoti. Rodos ne mėnesiais, kartais ir savaitėmis tobulėju. Nuoširdžiai dėkoju savo mokytojai Anetei Graudinai, kuri kaip Vytas linkėjo mane pražiodė ir išmokė papilvinio dainavimo. Turi ji pedagogės gyslelę. Moka priversti pajusti teisingą būseną, pasiekti norimą rezultatą.
Kas toliau? Neapleisiu tobulėjimo, nes tikslų nebuvau apsibrėžęs, o vizija, kurios esu vedamas, irgi yra neapibrėžta. Reikia susidėlioti mintis, planus ir pirmyn tobulybės link :)
Artimiausias noras/viltis patekti į Jauną muziką. Balsas mano gana neblogas, bet gali pritrūkti skaitymo iš lapo įgūdžių.
Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti. Antras punktas ypač svarbus.

2010 m. gruodžio 11 d., šeštadienis

Koriolio jėgos ir lazeristai

Praeitą savaitę vieną dieną iškilo laboratorijoj diskusija apie vandens sukimosi kryptį, kai jis išteka iš vonios, ar vandens sūkurio kryptis priklauso tik nuo Kariolio jėgos.
O viskas prasidėjo nuo rektoriaus raginimo laiško balsuoti už VU Jonų bažnyčios varpinės rekonstrukcijos projektą. Paskaitęs aprašą apie atnaujinamą varpinę radau parašyta, kad joje bus įrengta Fuko švytuoklė. Tada iškilo vadovo atsiminimai apie matytą Fuko švytuoklę Leningrade, o vėliau jis pasakė, kad bene geriausia mokslinė demonstracija, kurią jis kada nors buvo matęs per televizorių, kai juodukas, sėdintis ant pusiaujo, demonstravo žiūrovams, kad vanduo, ištekėdamas iš kokio indo vienoj pusiaujo pusėj sukasi į vieną pusę, o kitoj į kitą.
Nu tada ir užvirė diskusijos. Ar tirkai kitoj pasaulio pusėj vanduo sukasi į kitą pusę. Būdami rimto mokslo žmonės ėmėmės realizuoti eksperimentą laboratorinėmis sąlygomis - pažiūrėt ar tikrai vanduo sukasi tik į vieną pusę ir ar galima pakeisti vandens sukimosi kryptį.
Buvo pragręžtas vienas mažiukas buteliukas - nusprendėm, kad per maža erdvė vandeniui įsisukti - reik didesnio tūrio. papjaustėm didesnį butelį ir stebėjom vandens tekėjimą jame. O vanduo, gyvatė, ramybės būsenos būdamas paleistas ištekėti įsisukdavo prieš laikrodžio rodyklę. Na, jei prieš tai buvo įsukamas į priešingą pusę, tai tada jau nebepakeisdavo savo ištekėjimo krypties.
Žodžiu, patenkinome savo smalsumą, pažaidėme su vandeniu ir toliau sėdome dirbti fundamentinės optikos srityje.

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Laivo tema vėl bloge

Bandžiau ieškoti, kada paskutinį kartą rašiau apie laivą. O tai pasirodo buvo baisiai seniai ir netiesa - praeitų metų vasario mėnesį. Prisipažinsiu, nedažnai aš prie jo prisėdu, bet dėl to nė kiek nepergyvenu. Juk esmė, kad procesas teiktų malonumą. Darbai atliekami pas tėvus namie, o pargrįžtu retokai ir tai ne kiekvieną kartą prie laivo sėdu.
Taigi, ką nuveikiau per pastaruosius pusantrų metų? Praeitame įraše kalbėjau, kad baigiau kloti laivui dugną. Vėliau jį nušlifavau, apklijavau dailylentėmis, vėl šlifavimas ir lakavimas. Dar kelis kartus vėliau keičiau laivo priekinę dalį (nosį). Pilnai baigus su dugnu, dar sekė keli pagražinimai išorės ir persikėliau į valties vidų.
Sumontavau valties bortą, tada valties viduje dugną, ant kurio galima daiktus sudėti ir žmonės nesušlapdami kojų galėtų ramiai būti. Tada sekė sėdimosios lentos, vėliau ant bortalentės ir sėdimųjų lentų laikikliai virvėms pritvirtinti.
Kelis kartus juos teko perklijuoti, nes netvirti klijai pasitaikė, tad man perėjus prie rimčiau ir greičiau limpančių klijų patvarumas padidėjo.
Susitvarkius su šiom problemom buvo pereita prie apdailos detalių: sudėti kibirai, statinė (ją teko paspalvinti ir pritvirtinti siūlais prie laikymosi karkaso), suvytos špūlės siūlų, suvijau virvių ryšulėlius. Tada dar pritvirtinau ant dugno papildomų detalių, skirtų virvėms tvirtinti.

Taigi, galų gale priėjom prie praeito savaitgalio. Per Vėlinių savaitgalį buvau grįžęs namo ir turėjau daug laiko laivui. Ką nuveikiau per tris dienas?
Visų pirma, dar kartą nulakavau dugną, po paskutinės vizualinės dugno korekcijos. Tiksliau sakant, laivo priekio korekcijos.
Po paros, kai išdžiūvo lakas sėdau prie tvirtinimų stiebams. Lanksčiau iš metalo ir tvirtinau ant dviejų sėdimųjų lentų ir laivo priekio - du stiebai bus statmeni, o trečias trikampei burei bus horizontalus, nutįstantis už laivo priekio.
Ir paskutinysis, titaniškas sakyčiau darbas, pagaminau 12 irklų. Visas sunkumas jame, kad juos reikia sunerti iš 5 detalių. Vienai detalei pagaliukai buvo nepakankamo ilgio, teko daryt ne 2,5 cm, o 2 cm ilgumo detales. Kitai detalei medžiagos visai nebuvo - tarpinės, jungiančios dvi detales, turėjo būti padarytos iš 1 mm skersmens pagaliuko, kurio nesuradau. Taigi, teko tarpines pačiam pasigaminti. Viso to rezultatas - 6 valandos darbo ir 12 irklų buvo padaryti.

Kas dar mano valčiai liko? Reikia pritvritinti du atsarginius irklus į valties vidų, sukonstruoti vairą ir tada jau liks linksmoji užduotis - kelti bures :)
Žodžiu, į pabaigą darbai, į pabaigą.







2010 m. spalio 19 d., antradienis

Google Earth erdvės prasiplėtė!

Pasileidau Google Earth ir aiktelėjau iš susižavėjimo - atsirado geros kokybės Elektrėnų vaizdai. Vievis irgi gražus, tiesa skiriasi spalvomis nuo Elektrėnų.
Tačiau, džiaugiuosi savo gimtų kraštų vaizdumu!

2010 m. spalio 18 d., pirmadienis

Pasiekimai muzikiniame gyvenime

Šis penktadienis man buvo išskirtinė diena. Pirmą sykį dalyvavau koncerte su profesionaliu choru. Nuostabus jausmas dainuoti tokioje kokybėje, dainuoti su profesionalais ir dainuoti puikų kūrinį. Buvo atliekama Handelio oratorija ”Mesijas”, garsiausias jo gabalas. Kokių dviejų valandų trukmės šmotas. Davė man natas, aš išmokau partijas, mane praklausė ir leido dainuot su visais. Kokia mano ateitis aukščiausioj lygoj? Neįsivaizduoju. Bet viliuosi, kad tai nebuvo vienkartinis pabandymas.

2010 m. spalio 6 d., trečiadienis

Sugrįžus iš vasaros mokyklos Suomijoje

Suomijoje dvi savait;es buvau rugpjūčio mėnesį. Dekano prašomas parašiau straipsnį į VU laikraštį. Tad galite spaudoje rasti mano nuotykius Suomijoje.

2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Naujas blogas

Sveiki.
Šiandien pradėjau pildyti naują blogą, kuriame dėsiu savo mintis apie matytus filmus. Facebooke jau kurį laiką dėjau nuotraukas ir trumpas savo mintis apie filmus, tad ši idėja galų gale peraugo į atskirą blogą. Tad šiuo metu perkelinėju įrašus iš facebooko.
Ignoruoju filmus, kuriuos mačiau anksčiau nei prieš šių metų rugpjūčio mėnesį. Aprašau tiek vaidybinius, tiek dokumentinius filmus. Informacija pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Kas žino, matyt vėliau dėsiu ir savas mintis apie matytas operas ar spektaklius.
Viliuosi sulaukti skaitytojų ir komentuotojų :)

2010 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Muškietą turiu!

Pagaliau galiu didžiuotis esąs tikras kareivis. Prieš savaitę muškieta galų gale pateko į mano rankas. Kadangi jau turiu muškietą, nuotraukų iš mūšio lauko nebegaminsiu.
Kol kas tik ciela muškieta, dar trūksta ir titnago, ir parako. Be to, reiks pas draugą praeit ginklo valymo kursus, nes parakas dėl savo sūrumo (kai pritrūkdavo druskos, kareiviai paraku konservuodavo mėsą) metalą ėda, tad norint, kad muškieta būtų gyva kuo ilgiau, reikia ja ir pasirūpinti po mūšių.



2010 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Martynas sulauks pastiprinimo!

Praeitą šeštadienį mūsų katedroje vyko vieno daktaro vardo gynimas. Po jo sekusioje buitinio seanso dalyje sušnekėjau su Mindaugu ir pasirodo jis greitai doktorantūrą pradės Southamptone pas Kazanskį, Martyno vadą. Žodžiu, lietuvių gretos didėja Anglijoje.
Martynai, lauk desanto iš gimtosios šalies :)

2010 m. rugpjūčio 22 d., sekmadienis

Ir važiavom eksperimentuoti pas lenkus

Liepos vidury (tiksliau 19-24 dienomis) galų gale suderinę datas išvykome su vadovu į Torunę. Lietuvai istoriškai svarbus miestas, o mums moksliškai svarbus institutas ten įsikūręs. Su lenku susipažinau Vokietijoje buvusiame kvantinės optikos seminare, tad sutarėme, kad atliksime bendrą eksperimentą. Su vadovu pirmadienio ankstyvą rytą (4 valandą) išvykome iš Vilniaus vadovo mašina. Aš kaip nevairuojantis žmogus buvau už šturmaną. Be didesnių klaidžiojimų gana sėkmingai mynėm Lenkijos keliais.
Torunę pasiekėme po gerų 8 valandų. Nuvykus į institutą praktiškai vienas pirmųjų išspręstų klausimų buvo pinigai. Neįtikėtina, kaip lengvai be sudėtingesnių biurokratinių reiškinių viskas tame institute tvarkoma. Ne vien su kelione susiję pinigai, bet ir šiaip - preš savaitę skypu susisiekėm su Michalu (mūsų lenku bendraautoriumi), sutarėm kad reikia įsigyti šviesolaidžių, interferencinį filtrą, tai po nepilnos savaitės jie jau buvo vietoje.
Taigi, tik nuvykę ir užsukę į institutą nusivežėm daiktus į viešbutį ir grįžom dirbt. Šiaip labai sėkmingai pradirbdavom nuo ryto iki vakaro su kokios valandos pietų pertrauka. Eksperimentas ėjosi labai sklandžiai. Rezultatus pasiekėme netgi geresnius negu tikėjomės. mūsų naudojamas šviesos diodas pasirodo visai tinkamas taikyti kvantinės optikos eksperimentuose. Žinoma, tuose, kuriuose nereikia didžiulės precizikos.
Institutas paliko didžiulį įspūdį. Jis įsteigtas tam, kad galėtų į Torunę atvykti skirtingų universitetų mokslininkai atlikti savus eksperimentus. Kiek aparatūros sutelkta... Mūsų bendradarbis lenkas skundėsi (tas pats ir pas mus yra), kad pinigų aparatūrai tai išskirta - pastatas stovi, gražu, visi patenkinti, bet nėra pakankamai pinigų personalui. Taigi, nesurinksi daug chebros, kuri dirbtų tose patalpose. Paliko įspūdį vienas epizodas laboratorijoje: vienas iš dviejų fotonų skaitliukų rodė pakankamai didelį triukšmą, tad jie paėmė, atidarė spintą ir išsitraukė krūvelę kitų skaitliukų ir pakeitė vienu iš jų. Turi jų kokia 20. Neįptikėtina. O tą triukšmingą detektorių sakė nusiųs į garantinį :)
Miestas gražus, jo pamatydavom rytą, per pietus ir vakare. Pats miesto centras nedidelis ir mums pasisekė, kad institutas buvo prie pat miesto centro, o viešbutis pačiam centre. Taigi tik 10 minučių kelio pėsčiomis per centrą nuo viešbučio iki instituto. Bet jėga. Dvelkia miestas senove, tai ne pas mus - modernus Vilnius, nebetekęs senovinio centro dvasios.
Merginos labai gražios. Čia jau nieko nepridursi - lenkaitės vienos gražiausių pasaulyje moterų (po lietuvių, žinoma :)). Miestas labai jaunas - žymią dalį gyventojų sudaro studentai, tad tas labai juntama.
Maistas buvo tiesiog labiau nei puikus, o kainos tikrai nedidelės. Kas didelės buvo, tai porcijos. :)
Alus visai baika, nors vėlgi - ne su tais žmonėm buvau, kad girtaučiau. Juoba, kad darbuotis atvykom. Tiesa, kas nepatiko, tai jog rūkoma patalpose. Tai šitai mus nemaloniai nustebino.
Vieną vakarą, galbūt tai buvo trečiadienis, išėjau pasivaikščioti, sudegustavau vieną butelį ir sukiojausi aplink centrą, kai išgirdau gerą muziką skambant bare. Nueinu tenai, žiuriu muzikantai kieti, smagų roką groja. Visi trys geri - ir būgnai ir gitaristai, bet jau daininką tai galėjo geresnį susirasti. Taip pro šoną pjovė, kad buvo koktu klausyti tokį prastą dainavimą tokiai gerai muzikai. Pora dainų pagrojo, tada buvo nedidelė pertraukėlė ir žiū, naujas daininkas pasirodo. Tada tik susipratau, kad čia ne grupės pasirodymas, o gyvas karaokė vakaras. Pirmą sykį mačiau tokį reiškinį - karaokė su gyvais muzikantais. 10 balų lenkams už tai :)
Ketvirtadienio vakarą, po to kai gavome didžią dalį eksperimentinių rezultatų išėjom su Michalu ir vadu alaus degustuoti. Pasėdėjom, pasišnekėjom apie Lenkiją ir Lietuvą, pokyčius po sovietmečio ir panašiai ir taip toliau.
Penktadienio vakarą, prieš išvažiuojant išėjom po centrą pasivaikščioti su vadu ir užtikom, kad vyko roko koncertas. Ale vietinės radio stoties apdovanojimai. Tai prisiklausėm lenkų roko. Labai patiko. Rekomenduoju lenkus Manchester.
Na ir šeštadienio dieną parvažiavome į Lietuvą. Kelias atgal buvo karštas, kondicionierius neveikė, bet ištvėrėme kelionę.
Taigi, mieliausi atsiminimai iš mokslinės turnė po Lenkiją.











2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Deltuva - vienintelė mano vasaros rekonstrukcija, o Joninės - puiki šventė

Jau vasarėlė vakarop, dienos ilgėja ne minutėmis, o pusvalandžiais, o man atsiradus laiko, pradedu apžvelgti ką įdomaus prityriau vasarą.
Ilgasis Joninių savaitgalis buvo puiki šventė visom prasmėm. Pačios Joninės praėjau labiai smagiai su draugais Daumanto kaime. Tradicijas tęsiam. Pirmą sykį tą savaitgalį maudžiausi. Nors buvo Žeimena šaltoka, bet maloni. Vėl smagiai pasivaikščiojom, nuvykom prie man nematyto liūlančio ežero ir grįžę ramiai užbaigėm šventę.


Kitą dieną po Joninių nieko nelaukdamas išsiruošiau į mūšį. Muškietos vis dar neturiu, tad naudojau moderniu ginklus - teleobjektyvą. Deltuva, kaip ir visada buvo puiki. Šiemet dar daugiau dalyvių buvo, lyg apie 150. Vėl žolė buvo nenupjauta mūšio lauke, saulutė švietė, muškietos ir kirasos žibėjo, parako dūmų buvo, girtavimo netrūko.
Nuvykę į mūšio vietą iš vakaro pasistatėme abreventą - stoginę iš lentų, apdengtą šienu. Puiki pastogė nuvargusiems Napoleono kareiviams. Galime didžiuotis, kad mūsų klubas buvo autentiškiausias iš visų. Kita vertus, liūdna, kai tiek daug neautentikos šmėkščioja stovykloje: plastikas, treningai su paloskėm, telefonai, cigaretės, kaljanai (matyt iš Egipto kampanijos :D), modernūs įrankiai ir įnagiai, maksiminės palapinės... Dar liūdesį kelia, kad kai kurie dalyviai matyt drovisi dėvėti autentiškus rūbus - apsirengia tik prieš mūšį, persirengia iš karto mūšiui pasibaigus.
Žodžiu, trūkumų daug, bet paklausit, kaip pats mūšis praėjo? Visai smagiai. Mūšio dieną iš ryto mokėmės rikiuotės komandų, marširavimo. Apie pietus chebra išvyko į Ukmergės centrą paradui, vėliau užsuko prie Regimanto kapo, išgėrė į jo sveikatą. Na o aš tuo metu saugojau stovyklą, kursčiau laužą (nes normalaus šautuvo neturiu, nėra man ko rikiuotis). Tiesa, laužas prastai degė - malkos matyt lenkiškos :D Mūšis buvo smagus, gana ilgas. Buvo nemažai manevrų. Prasidėjo patrankų salvėmis ir kavalerijos žvalgyba. Vėliau įsijungė voltyžieriai į veiksmą - vyko tolimas apsišaudymas. Paskui tai ties vienais, tai ties kitais susdūrė kavalerija su pėstininkais ir galų gale įsijungė masinės pėstininkų pajėgos - linijų salvės, grumtynės, sužeistieji, paimtieji į nelaisvę... Bet svarbiausia, kad rusai išstumti iš Deltuvos, redutas paimtas ir mūsų Prancūzijos imperijos pajėgos laimėjo.
Vakaras praėjo toliau girtaujant ir kadrinant marketantes, naktis buvo žvėriškai šalta. Tiesa, tą naktį (birželio 26/27) pirmą sykį šiemet mačiau sidabriškuosius debesis.
Na, bet kam tie kareivio memuarai, jei emocijas puikiausiai perteikia karo korespondencija:













2010 m. birželio 25 d., penktadienis

Magistrantūra baigta

Na ką, praeitą pirmadienį atsiėmiau popierių, kad esu magistras. Nieko nelaukdamas su visais kitais popieriais nukeliavau į doktorantūros skyrių ir kaip draugam sakiau, “padariau gyvenime klaidą.“ Dokumentai priduoti, bereikia sulaukti pokalbio doktorantūron ir tada pašvęsti dar ketverius metus gyvenimo mokslui.

2010 m. birželio 18 d., penktadienis

Kaip švogeris mane pralinksmina?

Įkeliu jo šįrytinį laišką :)

"Turiu tau uždavinį, kurį reikia išspręsti. Kadangi pats jau jokių formulių nebeatsimenu – tai bus tau pusryčiams :)
Uždavinio tikslas – nustatyti, kiek temperatūros sumažėjimas įtakoja čiužinio kietumą. Kadangi vakar nusipirkau naują žiužinį, pripūčiau, o šiandien ryte jis kažkoks minkštesnis, bet dar taip normaliai... Tai ir įdomu, kiek ten to oro galėjo išeiti, o kiek galėjo įtakoti kiti veiksniai :)
Tarkim vakare kambario temperatūra buvo 21 laipsnis, ryte – 16 (buvo atidarytas langas). Čiužinio kubatūra tarkim, kad nesikeičia.
Klausimas: kiek procentaliai sumažėjo oro slėgis čiužinyje temperatūrai sumažėjus 5 laipsniais."

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Saulės difrakcija per žiedadulkes

Šiandien į garbųjį atmosferos optikos tinklapį įdėjo mano laboratorijos vedėjo nuotraukas, kuriose užfiksuoti Saulės vainikai, susidarę dėl šviesos difrakcijos žiedadulkėse. Kai tą dieną gyvai pamačiau tokį vaizdą, buvau maloniai priblošktas.
Pasigrožėkite gamtos stebuklais :)

Tūkstantmečio technologijų premija

Rudenio semestrą turėjom kursą ”Fotonikos ir elektronikos rinka”. Dėstytojas keletą kartų minėjo Tūkstantmečio technologijų premiją, kaip vieną garbingiausių apdovanojimų už technologinius pasiekimus. Tiesa, jų buvo skirtos iki šiolei tik dvi: 2000 metais T. Berners-Lee už interneto sukūrimą ir 2002 S. Nakamura apdovanotas už mėlynojo šviestuko sukūrimą.
Dėstytojas sakė net nežinantis šios premijos likimo: ar ji dar bus paskirta kam nors, ar tai tebuvo vienadienis apdovanojimasš.
Ir ką sau manote? Šiandien naujienose radau, kad ką tik paskirta trečioji premija už fotosintezės imitavimą nanokristalų plėvelėje. Tai tikrai gali būti revoliucinis išradimas, leisiantis skaidrioje plėvelėje (tarkim užklijuotoje ant stiklo) Saulės šviesą paversti elektros energija.
Šlovė M. Gratzel, šviežiausiam premijos laureatui. Technologijų premijos, kuri savo svarba ir apdovanojimo dydžiu prilygsta Nobelio premijai!

2010 m. birželio 9 d., trečiadienis

Pasiekimai ir permainų vėjai birželį

Birželis įsibėgėja, su juo įsibėgėja ir mano ateities planų kūryba. Matyt pats laikas pasigirti karščiausiomis šio sezono naujienomis :)
Birželio 1 d. sėkmingai apsigyniau magistrinį, taigi nuo birželio 21 d. oficialiai turėsiu magistro laipsnį, pirmąjį mokslinį laipsnį.
Šiuo metu ruošiu dokumentus stojimams į doktorantūrą (priduoti juos reikia iki 22d.). Patys ”stojamieji” vyks birželio 29 d. - bus pokalbis. Matyt reiks pasisakyti, kas aš per pacanas, kad noriu minti kelią mokslų daktaro vardo link. Ar papulsiu tarp išrinktųjų, paaiškės tikriausiai liepos 2 d. Įdomi detalė ta, kad bendraujant su akademiku net nediskutuojama, ar aš tapsiu doktorantu. Tiesiog vedamos diskusijos, ką aš veiksiu doktorantūros metu, kokie galėtų būti mano pirmieji ginamieji teiginiai. Iš tiesų, abejonių praktiškai nėra, ar aš tęsiu toliau studijas. Mes visi gerokai nustebtume, jei taip neatsitiktų. :)
Artimiausi moksliniai vasaros planai - liepos antroje pusėje važiuoti į Lenkiją bendrai su lenkais atlikti eksperimentus, nagrinėjant mūsų siūlomo šviesos diodo perspektyvas kvantinėje optikoje. Šiuo metu atlikom pradinius įvertinimus, ko galime tikėtis, kaip turėtų vykti eksperimentas. Tad laukiam atsako iš lenkų, o jie nepersistengia kuo greičiau atsakyti. Tas kiek gliumina :/ Beje, keliautume į Lietuvai svarbią istoriškai vietą - Torunę.
Antra misija vasarą - rugpjūtį aplankyti Suomiją dviem savaitėm. Ten vyks su medicinos mokslais susijusi vasaros mokykla. Lankysiu kelias medicinos fizikos paskaitas, pagyvensiu su šimtais jaunimo iš visos Europos, o gal ir pasaulio. Kelionę ir pragyvenimą apmokės dekanas, tad teliks tik pačiam apsimokėti už maistą ir alkoholį. O alkoholis Suomijoj brangus....
Keičiasi šiek tiek ir mano pareigybės ateinančiam sezonui. Doktorantūra oficialiai prasidės spalio 1 d. Taigi, nuo spalio pirmosios oficialiai būsiu Filosofijos mokslų doktorantas (PhD), o nuo liepos 1 d. universitete būsiu perkrikštytas į jaunąjį mokslo darbuotoją. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vasaros mėnesiai nebus finansiškai tušti. Ir dargi akademikas, mums paprašius kaip visada įdarbinti pusei etato, pasiūlė mane įdarbinti visu etatu. Neregėtas pasisekimas!!
Apibendrinant viską, galima pasakyti, kad nuo liepos 1 d. jau nebegalėsiu sesutei prieštarauti, kad ji mane vadina mokslininku.
Ir visgi, kartais gyvenimas įdomia kryptimi keliauja :)

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Atsimenant FIDI

Tai buvo antrasis balandžio šeštadienis, balandžio 10 d. Pasaulyje ji amžiams išliks kaip viena tragiškiausių dienų 21 amžiaus istorijoje. Būtent tą dieną žuvo visa Lenkijos delegacija Smolensko laukuose. Būtent tą dieną vyko ilgai lauktoji mūsų FIDI.
Ir tai ne pirmas kartas, kada pasaulinis gedulas sutampa su FIDI. Prieš penkerius metus, vykstant vakarinei FIDI daliai, mirė popiežius Jonas Paulius II.
O diena buvo lietinga, bet prognozės žadėjo eiseną sausą, o naktį giedrą. Tad dieninei daliai slenkant į antrą dalį, lietaus debesys ėmė sklaidytis, o žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau. Buvo įdomių atrakcijų: tarp fizikos ir ekonomikos fakultetų buvo pastatytos milžiniškos raidės FIDI. Jose buvo rodomi Filmai (raidė F), buvo lokalizuotas Iuolaikinio Eno Uziejus (I), sūkuriavo vanduo Džiakuzi (D) ir šąldyta višta galima buvo mušti kėglius - boulingas (I):

Be didžiųjų buvo ir mažosios FIDI raidės, kurių užrašas siekė vos 100 mikronų (0,1 mm):

Vienas naujesnių reiškinių buvo bataratis:

Taip pat ne pirmus metus pasirodantys reginiai:


Tačiau bene įspūdingiausia atrakcija buvo surengta Holiduvo stiliumi, bet be Holiduvinių efektų. Iš maždaug 30 metrų aukščio buvo paleistas kristi automobilis. Kapotu žemyn dunktelėjo ant akmens. Nebuvo tokio vaizdo, kaip daugelis tikėjosi (persižiūrėję holiduvinių filmų), bet vis tiek buvo įspūdinga. 2,5 sekundžių laisvojo kritimo ir jūsų mašina galėtų atrodyti taip:

Dieninėj daly buvo galima daug ko sutikti. Ir gražių merginų, ir didžių FIDI veteranų:



Žodžiu dieninė dalis ėjo, aš jau žinojau apie tragediją prie Smolensko ir ruošiausi praskipinti eiseną į filologyną, nes norėjau nueiti į Muzikos akademijoj vykstantį baigiamąjį studenčių konkurso koncertą, kur dainavo nugalėtojos. Pats konkursas, kuriame dalyvavo ir mano mokytoja, vyko tiksliai dieninės FIDI dalies metu. Žinoma, tikėjausi, kad mokytoja pateks tarp prizininkių, bet jos išgirsti neteko.
Tiesa, viso koncerto man išklausyti taip pat neteko, nes besėdint koncertų salėj ir beklausant pirmųjų dainų, man parašė sesutė: ar atvyksiu į katedrą pagelbėt mišiose Vievio chorui. Dieną prieš tai aš choro vadei pasakiau, kad dėl FIDI nebepagelbėsiu katedroj giedot. Per pažintis, sunkiais keliais prieš pora mėnesių gavom galimybę sudalyvauti mišiose didžiausioj mūsų šventovėj. Bet atsitik tu man šitaip, kad tragiška katastrofa taip sužaistų kortomis: būtent tą dieną staigiai buvo surengtos gedulingosios mišios Lenkijos delegacijai paminėti. Būtent per jas, filmuojant tiesiogiai per LRT, Vievio choras ir turėjo giedoti. Dėl šios priežasties man sesutė ir rašė. Kadangi aš esu reikalingas Vievio choreliui, gavau vadės prašymą atvykti į mišias, kad ir be kostiumo, ir nebuvau per daug prisidegustavęs, pakeičiau planus: mečiau stebėt koncertą, FIDI eisenai jau pradėjus eiti pro muzikos akademiją, ir skubėjau į katedrą, į repeticiją ir pačias mišias. Kaip choristai juokėsi, ”buvau atitrauktas nuo girtavimo Užupyje ir priprašytas atvykti į mišias.” Tiesioginiame eteryje, kaip juokavo mano tėvelis, iš choro išsiskyriau ne tik balsu, bet ir išvaizda (sportinio stiliaus batai, apiplyšę džinsai ir kareiviško stiliaus mėlyni marškiniai). Ir žinok, kurią dieną (dėl visa ko) nešiotis papildomai su savimi kostiumą :)
Štai taip baigėsi oficialioji FIDI dalis. Iš katedros išėjęs grįžau barakan, kiek pailsėjau po turiningos dienos ir keliavau į vakarinę dalį, kuri manęs baisiai nesužavėjo. Sužavėjo tik undergroundinė aplinka - tiesiog buvo keletas koncertų keliose skirtingose aplinkose. Visas veiksmas vyko buvusios Lietuvos kino studijos patalpose - garažėliuose, angaruose. Buvo pora grupių, kurias klausiau su malonumu. Tiesiog vyko visuotinis girtavimas. Smagiai vienas sau leidau laiką, pabendraudamas tai su vienais pažįstamasi, tai su kitais. Namolio išėjau trečią nakties.

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Atsiminimai iš Vokietijos

Nors ir praėjo du mėnesiai, kai mes su Martynu bandėm užkariauti Vokietiją (kovo 21-26 dienomis), bet kadangi šie atsiminimai verti Jūsų dėmesio, su malonumu jais pasidalinsiu su skaitytojais, vėl grįšiu mintimis atgal į Vokietiją.. šalį, pralošusią abudu totalinius karus, šalį, du kartus išsivaliusią savo tautą nuo stipriausių, fiziškai tvirčiausių vyrų, šalį, kuri nepaisant visų istorinių negandų ir nesėkmių tebėra viena stipriausių šalių Europoje!
Tą kovo 21 dieną Lietuvą jau pradėjo šildyti pirmoji pavasarinė šiluma, tirpdanti sniegą, ledą, kelianti potvynius. Tą dieną, kai išvykau, Lietuvoje sniego jau beveik nebebuvo likę, tad dar šiltesnio pavasrio tikėjausi Kiolne ir jo apylinkėse.

Nuskridęs iš VIlniaus į Frankfurtą sėdau į greitąjį traukinį (vietomis greitį išvystydavo iki 180-190 km/h) ir per valandą pasiekiau Kiolną. Taip, traukiniai brangūs, bet kelionę man apmokėjo universitetas, tad galėjau komfortabiliai keliauti. Kita vertus, kažkaip gavos, kad komplektas lėktuvas+traukinys (Vilnius-Frankfurtas-Kiolnas) buvo 25 litais pigiau nei tiesiog lėktuvas (Vilnius-Frankfurtas). Nepaaiškinamas keistumas :)
O Kiolne susitikau su švogerio sesute, kuri mane beveik tris valandas vedžiojo po miesto centrą ir rodė įvairių grožybių. Na, buvo sekmadienio vakaras, tad niekur vidun nebuvo galimybės įlysti, puikiausiai tenkinausi pasivaikščiojimu po lietingą Kiolną. Ir galų gale pamačiau garsiąją Kiolno katedrą, atlaikiusią sąjungininkų bombardavimus. Būtent šios katedros paveikslas kabo mano kambaryje.

Po pasivaikščiojimų sėdau į vietinės reikšmės traukinį ir nukeliavau iki savo galutinės stotelės Bad Honnef. Patį mūsų pastatą, kuriame buvom apsistoję, ir kuriame vyko paskaitos radau nesunkiai - žemėlapis+nuojauta puikiausiai veikė :)
O tie Fizikų rūmai tikrai gražūs - tiek išorės, tiek vidaus puošnumas... Jautiesi it nuostabiuose rūmuose. O maisto skanumas... Žodžiu buvo ne seminaras, o rojus!


Visas keturias dienas, kurias praleidome šiame seminare vyko paskaitos kvantinės optikos tematika, o tarp paskaitų įsiterpdavo ir posterių sesijos. Žodžiu mūsų pranešimai kabėjo viso seminaro metu ir laiko buvo pakankamai, norint išsistudijuoti įdomesnius darbus, užtektinai laiko ir visus kitus darbus apžvelgti. Maitino puikiai - pusryčiams ir vakarienei rinkis ko tik širdis geidžia, pietūs irgi būdavo sotūs, dar pridėkim po dvi kavos pertraukėles kiekvieną dieną ir tavo skrandis neleidžia nepamilti kvantinės optikos. :)
Pats miestelis nedidukas, jaukus. Tikrai mielas, ramus gyvenimas teka vokišku ritmu. Man tikrai patiko. Šalia buvo nedidelis kalniukas, į kurį lipom antrą seminaro dieną. Miestas prie Reino! Upės, kuri daugeliu amžių karuose būdavo natūrali riba, gynusi vokiečių žemes nuo užpuolikų.



O žmonių susirinko labai įvairių ir labai įdomių. Kas mane labai nustebino, buvo visai žymus kiekis ir tikrai fantastiškų merginų. Guodžiausi Martynui, kad bus mažai merginų, jis mane guodė, kad reikėjo į biofizikos laboratoriją eit.
Susirinko įvairių kvantinės optikos šulų. Mes su Martynu buvom labiausiai nutolę nuo šios srities, nes aš pristatinėjau galimą šaltinį kvantinės optikos eksperimentams, o Martynas - galimą technologiją lazeriu gaminti bangolaidžius. Žodžiu, apie kvantinę optiką išmanėm arba visai mažai, arba visai nieko.
Čia Martynas su savo šefu Kazansky virš Reino

Čia keistuolis rusas, bedirbantis Danijoje. Būtent jis kalbėjo angliškai su tuo keistu rusišku akcentu, kurį dažnai parodijuoja filmuose, tuo pačiu parodijuojame ir mes.

Negalvokit, kad aš čia šitą vaikį fotkinau. Čia gaminau mano ir Martyno autoportretą - mūsų atspindžius niauktuose akiniuose:

Čia du iš daugelio kvantikos optikos šulų:

Saulė laimina užreinį:

O štai mano milijono dolerių vertės nuotrauka! Įsiamžinau su didžiuoju kvantikos žmogumi (centre). Šis vaikis matyt nežino kitų žurnalų kaip Nature ar Science. Grįžęs namo paskaičiavau, kad šiuose žurnaluose turi 11 straipsnių:

O čia fantastiškoji prancūzė, dėl kurios mes su Martynu ėjome iš proto. Puiki, miela, kalbi ir beprotiškai simpatiška mergelė:

Mūsų pranešimai... Kaip minėjau, jie mažai susiję su pačiais kvantinės optikos eksperimentais. Tačiau susidomėjimo sulaukė. Maniškiu darbu - parametrinės šviesos sklaidos nelazeriniais šaltiniais, kai su paprastu šviesos diodu kaupindami netiesinius kristalus užregistravome, kad tie LEDo skleidžiami fotonai gali skilti į du, pakeisdami savo spalvą - visai domėjosi. Keletas žmonių tikrai buvo susidomėję. Ypač ispanų Barselonos grupė, mergina nežinau iš kokios šalies, keistuolis rusas ir lenkai, kurie mums pasiūlė bendradarbiauti. Tad matyt liepą važiuosim su vadu į Lenkiją gamint eksperimentą.


Ketvirtadienį, kovo 25 dieną, pasibaigus seminarui mes su Martynu patraukėme į Boną. Juk reikia apžvalgyti buvusios Vakarų Vokietijos sostinę. O ten jau žydėjo sakuros, oras buvo puikus, pievelė prie univero nusėta jaunimo, o pakrantėje netgi įtvirtinimų radom. Na ir kurgi aš nenusofotografuosiu prie 19 amžiaus vidurio patrankos :)



Penktadienio ankstų rytą, 6 valandą, pajudėjome iš mus mielai priglaudusio Fizikos centro. Buvo gaivus pavasario rytas, tad įkvėpę tos nuostabios gaivos su nedideliu liūdesiu palikoms svečią kraštą. Su Martynu išsiskyrėm traukinyje, kuris vežė mane atgal į Kiolną. Martynas išlipo kiek anskčiau, Bonoje. Aš Kiolne vėl sėdau į greitąjį traukinį, pasiekiau Frankfurtą, o iš ten su nedideliu lėktuvo vėlavimu parskridau atgal į Lietuvą. Beskrisdamas stebėjau gloriją - difrakcinį Saulės šviesos vaizdą aplink lėktuvo šešėlį, krentantį ant kamuolinio debesies:

O grįžęs į VIlnių skubėjau į universitetą, kad naujausius įspūdžius papasakočiau savo vadui ir sudalyvaučiau baigiamuosiuose ”Laisvųjų skaitymų” akorduose.
Tai buvo seminaras, kuris mane nuoširdžiai įkvėpė sekti mano pasirinktu moksliniu keliu. Moralė smarkiai išaugo. Dar labiau susidomėjau kvantine optika, unikaliais, nesuvokiamais reiškiniais. Žodžiu, visapusiškai naudinga kelionė buvo.

Baigiamasis žodis tegu būna skirtas alkoholiui. Viskuo buvom aprūpinti: apgyvendino ir maitino patys seminaro organizatoriai, kelionės bilietus apmokėjo univeras, bet alkoholį jau patiems reikėjo pirktis. Jo buvo pilnas šaldytuvas tų rūmų rūsyje, kur dalino vakarienę. Kiekvienas, pasiėmęs bet kokį gėrimą iš šaldytuvo turėjo užsižymėti pateiktuose lapuose, kiek ir kokio gėrimo pasiima. O išvykdami susimokėti Fizikos centro priėmimo kabinete. Žaviuosi vakariečių kultūra: taisyklių laikosi šventai. Tvarkingai visi žymėjosi gėrimus lapuose. Lietuvoje iki tokio lygio dar augti ir augti. Alus kaštavo nemažai ten (0,5 l - 7,25 Lt, 0,33 l - 5,5 Lt), bet leidau sau šią pramogą puikiuose rūmuose, puikioje kompanijoje! Tiesa, vieną vakarą, antradienį, buvo paskelbta, kad būtent tą vakarą visas alkoholis yra nemokamas. Smagus socialinis vakaras papuolė ;)