2010 m. rugpjūčio 22 d., sekmadienis

Ir važiavom eksperimentuoti pas lenkus

Liepos vidury (tiksliau 19-24 dienomis) galų gale suderinę datas išvykome su vadovu į Torunę. Lietuvai istoriškai svarbus miestas, o mums moksliškai svarbus institutas ten įsikūręs. Su lenku susipažinau Vokietijoje buvusiame kvantinės optikos seminare, tad sutarėme, kad atliksime bendrą eksperimentą. Su vadovu pirmadienio ankstyvą rytą (4 valandą) išvykome iš Vilniaus vadovo mašina. Aš kaip nevairuojantis žmogus buvau už šturmaną. Be didesnių klaidžiojimų gana sėkmingai mynėm Lenkijos keliais.
Torunę pasiekėme po gerų 8 valandų. Nuvykus į institutą praktiškai vienas pirmųjų išspręstų klausimų buvo pinigai. Neįtikėtina, kaip lengvai be sudėtingesnių biurokratinių reiškinių viskas tame institute tvarkoma. Ne vien su kelione susiję pinigai, bet ir šiaip - preš savaitę skypu susisiekėm su Michalu (mūsų lenku bendraautoriumi), sutarėm kad reikia įsigyti šviesolaidžių, interferencinį filtrą, tai po nepilnos savaitės jie jau buvo vietoje.
Taigi, tik nuvykę ir užsukę į institutą nusivežėm daiktus į viešbutį ir grįžom dirbt. Šiaip labai sėkmingai pradirbdavom nuo ryto iki vakaro su kokios valandos pietų pertrauka. Eksperimentas ėjosi labai sklandžiai. Rezultatus pasiekėme netgi geresnius negu tikėjomės. mūsų naudojamas šviesos diodas pasirodo visai tinkamas taikyti kvantinės optikos eksperimentuose. Žinoma, tuose, kuriuose nereikia didžiulės precizikos.
Institutas paliko didžiulį įspūdį. Jis įsteigtas tam, kad galėtų į Torunę atvykti skirtingų universitetų mokslininkai atlikti savus eksperimentus. Kiek aparatūros sutelkta... Mūsų bendradarbis lenkas skundėsi (tas pats ir pas mus yra), kad pinigų aparatūrai tai išskirta - pastatas stovi, gražu, visi patenkinti, bet nėra pakankamai pinigų personalui. Taigi, nesurinksi daug chebros, kuri dirbtų tose patalpose. Paliko įspūdį vienas epizodas laboratorijoje: vienas iš dviejų fotonų skaitliukų rodė pakankamai didelį triukšmą, tad jie paėmė, atidarė spintą ir išsitraukė krūvelę kitų skaitliukų ir pakeitė vienu iš jų. Turi jų kokia 20. Neįptikėtina. O tą triukšmingą detektorių sakė nusiųs į garantinį :)
Miestas gražus, jo pamatydavom rytą, per pietus ir vakare. Pats miesto centras nedidelis ir mums pasisekė, kad institutas buvo prie pat miesto centro, o viešbutis pačiam centre. Taigi tik 10 minučių kelio pėsčiomis per centrą nuo viešbučio iki instituto. Bet jėga. Dvelkia miestas senove, tai ne pas mus - modernus Vilnius, nebetekęs senovinio centro dvasios.
Merginos labai gražios. Čia jau nieko nepridursi - lenkaitės vienos gražiausių pasaulyje moterų (po lietuvių, žinoma :)). Miestas labai jaunas - žymią dalį gyventojų sudaro studentai, tad tas labai juntama.
Maistas buvo tiesiog labiau nei puikus, o kainos tikrai nedidelės. Kas didelės buvo, tai porcijos. :)
Alus visai baika, nors vėlgi - ne su tais žmonėm buvau, kad girtaučiau. Juoba, kad darbuotis atvykom. Tiesa, kas nepatiko, tai jog rūkoma patalpose. Tai šitai mus nemaloniai nustebino.
Vieną vakarą, galbūt tai buvo trečiadienis, išėjau pasivaikščioti, sudegustavau vieną butelį ir sukiojausi aplink centrą, kai išgirdau gerą muziką skambant bare. Nueinu tenai, žiuriu muzikantai kieti, smagų roką groja. Visi trys geri - ir būgnai ir gitaristai, bet jau daininką tai galėjo geresnį susirasti. Taip pro šoną pjovė, kad buvo koktu klausyti tokį prastą dainavimą tokiai gerai muzikai. Pora dainų pagrojo, tada buvo nedidelė pertraukėlė ir žiū, naujas daininkas pasirodo. Tada tik susipratau, kad čia ne grupės pasirodymas, o gyvas karaokė vakaras. Pirmą sykį mačiau tokį reiškinį - karaokė su gyvais muzikantais. 10 balų lenkams už tai :)
Ketvirtadienio vakarą, po to kai gavome didžią dalį eksperimentinių rezultatų išėjom su Michalu ir vadu alaus degustuoti. Pasėdėjom, pasišnekėjom apie Lenkiją ir Lietuvą, pokyčius po sovietmečio ir panašiai ir taip toliau.
Penktadienio vakarą, prieš išvažiuojant išėjom po centrą pasivaikščioti su vadu ir užtikom, kad vyko roko koncertas. Ale vietinės radio stoties apdovanojimai. Tai prisiklausėm lenkų roko. Labai patiko. Rekomenduoju lenkus Manchester.
Na ir šeštadienio dieną parvažiavome į Lietuvą. Kelias atgal buvo karštas, kondicionierius neveikė, bet ištvėrėme kelionę.
Taigi, mieliausi atsiminimai iš mokslinės turnė po Lenkiją.











2010 m. rugpjūčio 21 d., šeštadienis

Deltuva - vienintelė mano vasaros rekonstrukcija, o Joninės - puiki šventė

Jau vasarėlė vakarop, dienos ilgėja ne minutėmis, o pusvalandžiais, o man atsiradus laiko, pradedu apžvelgti ką įdomaus prityriau vasarą.
Ilgasis Joninių savaitgalis buvo puiki šventė visom prasmėm. Pačios Joninės praėjau labiai smagiai su draugais Daumanto kaime. Tradicijas tęsiam. Pirmą sykį tą savaitgalį maudžiausi. Nors buvo Žeimena šaltoka, bet maloni. Vėl smagiai pasivaikščiojom, nuvykom prie man nematyto liūlančio ežero ir grįžę ramiai užbaigėm šventę.


Kitą dieną po Joninių nieko nelaukdamas išsiruošiau į mūšį. Muškietos vis dar neturiu, tad naudojau moderniu ginklus - teleobjektyvą. Deltuva, kaip ir visada buvo puiki. Šiemet dar daugiau dalyvių buvo, lyg apie 150. Vėl žolė buvo nenupjauta mūšio lauke, saulutė švietė, muškietos ir kirasos žibėjo, parako dūmų buvo, girtavimo netrūko.
Nuvykę į mūšio vietą iš vakaro pasistatėme abreventą - stoginę iš lentų, apdengtą šienu. Puiki pastogė nuvargusiems Napoleono kareiviams. Galime didžiuotis, kad mūsų klubas buvo autentiškiausias iš visų. Kita vertus, liūdna, kai tiek daug neautentikos šmėkščioja stovykloje: plastikas, treningai su paloskėm, telefonai, cigaretės, kaljanai (matyt iš Egipto kampanijos :D), modernūs įrankiai ir įnagiai, maksiminės palapinės... Dar liūdesį kelia, kad kai kurie dalyviai matyt drovisi dėvėti autentiškus rūbus - apsirengia tik prieš mūšį, persirengia iš karto mūšiui pasibaigus.
Žodžiu, trūkumų daug, bet paklausit, kaip pats mūšis praėjo? Visai smagiai. Mūšio dieną iš ryto mokėmės rikiuotės komandų, marširavimo. Apie pietus chebra išvyko į Ukmergės centrą paradui, vėliau užsuko prie Regimanto kapo, išgėrė į jo sveikatą. Na o aš tuo metu saugojau stovyklą, kursčiau laužą (nes normalaus šautuvo neturiu, nėra man ko rikiuotis). Tiesa, laužas prastai degė - malkos matyt lenkiškos :D Mūšis buvo smagus, gana ilgas. Buvo nemažai manevrų. Prasidėjo patrankų salvėmis ir kavalerijos žvalgyba. Vėliau įsijungė voltyžieriai į veiksmą - vyko tolimas apsišaudymas. Paskui tai ties vienais, tai ties kitais susdūrė kavalerija su pėstininkais ir galų gale įsijungė masinės pėstininkų pajėgos - linijų salvės, grumtynės, sužeistieji, paimtieji į nelaisvę... Bet svarbiausia, kad rusai išstumti iš Deltuvos, redutas paimtas ir mūsų Prancūzijos imperijos pajėgos laimėjo.
Vakaras praėjo toliau girtaujant ir kadrinant marketantes, naktis buvo žvėriškai šalta. Tiesa, tą naktį (birželio 26/27) pirmą sykį šiemet mačiau sidabriškuosius debesis.
Na, bet kam tie kareivio memuarai, jei emocijas puikiausiai perteikia karo korespondencija: