Vakar primečiau, kad per ateinantį pusmetį 6 savaites praleisiu užsienyje. Artimiausios kelionės:
Balandžio 5 - 12 Oksfordas (D. Britanija)
Balandžio 26 - gegužės 3 Jaroslavlis, Gegužės 3 - 10 Sankt Peterburgas (abudu Rusija)
Birželio 20 - liepos 10 Komo (Italija).
2011 m. vasario 27 d., sekmadienis
2011 m. vasario 22 d., antradienis
Du pasaulinio lygio jaunieji teniso talentai
Pausaulio teniso pasaulis stebi du jaunuosius teniso talentus. Reikia pasidžiaugti, kad vienas jų yra mūsiškis - Ričardas Berankis. Kitas, dar krūtesnis - puse metų už Berankį jaunesnis juodkalnietis, atstovaujantis Kanadai - Milos Raonic.
R. Berankį pradėjau atidžiau sekti lygiai prieš metus, per San Jose ATP-250 turnyrą, kuriame pasiekė ketvirtfinalį ir pirmą sykį pateko į dušimtuką. Būtent po šio turnyro bloge atsirado mano pirmasis įrašas apie Berankį.
Būtent nuo šio turnyro galima dėti atskaitos tašką, kada pradėjau nuoširdžiai domėtis tenisu. Būtent tada pirmą sykį gyvai sekiau jo paskutinės dvikovos su F. Verdasko rezultatą gyvai. Pirmą sykį teniso rungtynes žiūrėjau praeitą rugsėjį, kai mūsų Lietuvos rinktinė kovojo su slovėnais Daviso turnyre. Paskutinės rungtynės, kurias stebėjau internetu buvo prieš pusantros savaitės vykusi jo dvikova su Milos Raonic. Kaip galima pavadinti, tai buvo dviejų būsinų teniso titanų dvikova. Deja, tą sykį stipresnis buvo kanadietis.
Tai buvo tas pats San Jose ATP-250 turnyras ir R. Berankis pasiekė tą patį laiptelį, kaip ir pernai - ketvirtfinalį. Po jo sekė praeitą savaitę vykęs ATP-500 turnyras, vykęs Memphis mieste (JAV). Deja, burtai nebuvo palankūs, Berankis susikovė su pirmąja turnyro rakete A. Roddicku (8 pasaulio rakete) jau pirmajame rate. Buvusi pirmoji pasaulio raketė turėjo vargo kovodamas su mūsiškiu - laimėjo po trijų setų. Vėliau amerikietis turnyro finale nukovė ir kanadietį Milos Raonic. Šis turnyras Berankiui neatseikėjo nė vieno ATP taško ir jis išliko 74 vietoje. Tačiau bet kuriuo atveju R. Berankio kilimas tenisininkų rikiuotėje per pastaruosius metus buvo įspūdingas:
M. Raonic apskritai vertas atskiro įrašo. Šiemet įsiveržęs į pirmąjį pasaulio šimtuką (sausio 31) per pastarąsias dvi savaites pademonstravo tokį šuolį, kad galima stebėti ir aikčioti. Užpraeitą savaitę jis laimėjo ATP-250 turnyrą, kurio ketvirtfinalyje nugalėjo Berankį, o praeitą savaitę psiekė ATP-500 turnyro finalą. Taigi, jo šuolis reitinguose tapo įspūdingas: prieš dvi savaites 84 vieta (tuo metu Berankis buvo 74) - prieš savaitę 59 vieta - šią savaitę 37 vieta.
Kas daugiausia kelia optimizmo, kad R. Berankis nėra vienintelis jaunasis Lietuvos teniso talentas. Jei pažiūrėtumėte Lietuvos teniso rinktinės sudėtį, tai pamatytumėt, kad vyriausias iš jos yra būtent R. Berankis, kuriam šiuo metu tėra tik 20 metų. Turim dar ir Grigelį, Šakinį ir kitus. Reik tikėtis, kad R. Berankis, įsiveržęs į pasaulio teniso elitą (na, kai pateks tarp 50 geriausių, tada tikrai galima bus laikyti jį elito dalimi), turėtų suteikti stimulo tobulųti ir siekti aukštumų kitus lietuvius. Čia rimtas postūmis buvo Gerlaičio teniso akademijos įkūrimas. Taip pat džiugi naujiena, kad prieš kokias pora savaičių Berankiui galų gale buvo paskirta perspektyvaus Lietuvos sportininko stipendija.
Tegyvuoja tenisas! Ir sėkmės toliau Berankiui. Šią naktį jis kovos pirmąjame Delray ATP-250 turnyro rate su argentiniečiu J.M. del Potro. Nors jis ir užima tik 166 poziciją, bet būtent argentinietis yra ryškus šios dvikovos favoritas. Praėjusius visus metus jis praleido dėl traumos, o prieš patirdamas traumą jis buvo 4 pasaulio raketė. Gabūt galima kaltinti neparankius burtus, bet dar daugybė turnyrų laukia Berankio ir tikrai jo laukia šviesi ateitis. Įgis daugiau patirties, pasitikėjimo ir su laiku ateis daugiau šlobingų mūšių ir titulų.
Pernai R. Berankis buvo jauniausias šimtuko žaidėjas, šiemet šį garbingą vardą perėmė M. Raoničius. Laikas parodys, kaip seksis šiems dviems teniso talentams ateityje.
R. Berankį pradėjau atidžiau sekti lygiai prieš metus, per San Jose ATP-250 turnyrą, kuriame pasiekė ketvirtfinalį ir pirmą sykį pateko į dušimtuką. Būtent po šio turnyro bloge atsirado mano pirmasis įrašas apie Berankį.
Būtent nuo šio turnyro galima dėti atskaitos tašką, kada pradėjau nuoširdžiai domėtis tenisu. Būtent tada pirmą sykį gyvai sekiau jo paskutinės dvikovos su F. Verdasko rezultatą gyvai. Pirmą sykį teniso rungtynes žiūrėjau praeitą rugsėjį, kai mūsų Lietuvos rinktinė kovojo su slovėnais Daviso turnyre. Paskutinės rungtynės, kurias stebėjau internetu buvo prieš pusantros savaitės vykusi jo dvikova su Milos Raonic. Kaip galima pavadinti, tai buvo dviejų būsinų teniso titanų dvikova. Deja, tą sykį stipresnis buvo kanadietis.
Tai buvo tas pats San Jose ATP-250 turnyras ir R. Berankis pasiekė tą patį laiptelį, kaip ir pernai - ketvirtfinalį. Po jo sekė praeitą savaitę vykęs ATP-500 turnyras, vykęs Memphis mieste (JAV). Deja, burtai nebuvo palankūs, Berankis susikovė su pirmąja turnyro rakete A. Roddicku (8 pasaulio rakete) jau pirmajame rate. Buvusi pirmoji pasaulio raketė turėjo vargo kovodamas su mūsiškiu - laimėjo po trijų setų. Vėliau amerikietis turnyro finale nukovė ir kanadietį Milos Raonic. Šis turnyras Berankiui neatseikėjo nė vieno ATP taško ir jis išliko 74 vietoje. Tačiau bet kuriuo atveju R. Berankio kilimas tenisininkų rikiuotėje per pastaruosius metus buvo įspūdingas:
M. Raonic apskritai vertas atskiro įrašo. Šiemet įsiveržęs į pirmąjį pasaulio šimtuką (sausio 31) per pastarąsias dvi savaites pademonstravo tokį šuolį, kad galima stebėti ir aikčioti. Užpraeitą savaitę jis laimėjo ATP-250 turnyrą, kurio ketvirtfinalyje nugalėjo Berankį, o praeitą savaitę psiekė ATP-500 turnyro finalą. Taigi, jo šuolis reitinguose tapo įspūdingas: prieš dvi savaites 84 vieta (tuo metu Berankis buvo 74) - prieš savaitę 59 vieta - šią savaitę 37 vieta.
Kas daugiausia kelia optimizmo, kad R. Berankis nėra vienintelis jaunasis Lietuvos teniso talentas. Jei pažiūrėtumėte Lietuvos teniso rinktinės sudėtį, tai pamatytumėt, kad vyriausias iš jos yra būtent R. Berankis, kuriam šiuo metu tėra tik 20 metų. Turim dar ir Grigelį, Šakinį ir kitus. Reik tikėtis, kad R. Berankis, įsiveržęs į pasaulio teniso elitą (na, kai pateks tarp 50 geriausių, tada tikrai galima bus laikyti jį elito dalimi), turėtų suteikti stimulo tobulųti ir siekti aukštumų kitus lietuvius. Čia rimtas postūmis buvo Gerlaičio teniso akademijos įkūrimas. Taip pat džiugi naujiena, kad prieš kokias pora savaičių Berankiui galų gale buvo paskirta perspektyvaus Lietuvos sportininko stipendija.
Tegyvuoja tenisas! Ir sėkmės toliau Berankiui. Šią naktį jis kovos pirmąjame Delray ATP-250 turnyro rate su argentiniečiu J.M. del Potro. Nors jis ir užima tik 166 poziciją, bet būtent argentinietis yra ryškus šios dvikovos favoritas. Praėjusius visus metus jis praleido dėl traumos, o prieš patirdamas traumą jis buvo 4 pasaulio raketė. Gabūt galima kaltinti neparankius burtus, bet dar daugybė turnyrų laukia Berankio ir tikrai jo laukia šviesi ateitis. Įgis daugiau patirties, pasitikėjimo ir su laiku ateis daugiau šlobingų mūšių ir titulų.
Pernai R. Berankis buvo jauniausias šimtuko žaidėjas, šiemet šį garbingą vardą perėmė M. Raoničius. Laikas parodys, kaip seksis šiems dviems teniso talentams ateityje.
2011 m. vasario 14 d., pirmadienis
Atrankoje sudalyvauta
Vakar buvo atranka, kurios laukiau ilgai. Sudalyvavau. Bet tik sudalyvavau. Totalią nesėkmę patyriau. Net negaliu pasakyt, kaip aš ten atrodžiau, bet psichologiškai pasidaviau antksčiau laiko.
Reikėjo padainuoti pora kūrinių: vieną su akomponimentu, kitą akapelą ir tada pora kūrinių skaityti iš lapo: vieną akapela, kitą kvartete. Padainuot padainavau savo kūrinius. Jais esu daugiau mažiau patenkintas. Nors jau net nebežinau, kaip balsas skambėjo. Aidinti klasė kiek trikdė. Tadu atėjo skaitymo iš lapo eilė. vat čia, prieš pradėdamas skaityti ir palūžau. Mintys nebesikoncentravo, tikrai pasolfedžiavau blogiau nei galėjau.
Kodėl? Manau problema buvo ta, kad mačiau ir girdėjau, kas prieš mane ėjo dainuoti. Pamatęs, su kuo konkuruoju ir nuleidau rankas. Prisidėjo ir tai, kad seniai jau kokiam konkurse dalyvavau. Ypač vienas. Bandau prisimint ir manau, kad tai buvo mokyklų solfedžio olimpiada, rengta kokiais 2002 metais. Aišku, nekalbu apie vokalinius konkursėlius universitete. Jie teigiamai prisidėjo - dainavimo pusė perklaudoje ėjosi sėkmingai, bet ne solfedžio.
Kaip Friedrich Nietzsche yra pasakęs: “Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Perklausa buvo labai naudinga patirtis. Vakar labai stipriai krito mano moralė, bet matyt taip ir reikia. Niekas nevyksta be priežasties.
Reikėjo padainuoti pora kūrinių: vieną su akomponimentu, kitą akapelą ir tada pora kūrinių skaityti iš lapo: vieną akapela, kitą kvartete. Padainuot padainavau savo kūrinius. Jais esu daugiau mažiau patenkintas. Nors jau net nebežinau, kaip balsas skambėjo. Aidinti klasė kiek trikdė. Tadu atėjo skaitymo iš lapo eilė. vat čia, prieš pradėdamas skaityti ir palūžau. Mintys nebesikoncentravo, tikrai pasolfedžiavau blogiau nei galėjau.
Kodėl? Manau problema buvo ta, kad mačiau ir girdėjau, kas prieš mane ėjo dainuoti. Pamatęs, su kuo konkuruoju ir nuleidau rankas. Prisidėjo ir tai, kad seniai jau kokiam konkurse dalyvavau. Ypač vienas. Bandau prisimint ir manau, kad tai buvo mokyklų solfedžio olimpiada, rengta kokiais 2002 metais. Aišku, nekalbu apie vokalinius konkursėlius universitete. Jie teigiamai prisidėjo - dainavimo pusė perklaudoje ėjosi sėkmingai, bet ne solfedžio.
Kaip Friedrich Nietzsche yra pasakęs: “Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Perklausa buvo labai naudinga patirtis. Vakar labai stipriai krito mano moralė, bet matyt taip ir reikia. Niekas nevyksta be priežasties.
2011 m. vasario 13 d., sekmadienis
Prisimenant draugą
Šiandien sukanka lygiai metai, kaip netekome savo brangaus draugo Mariaus, kritusio nelygioje kovoje su vėžiu. Tai buvo tikrai netikėta ir sukrėtė mus labiau, negu buvo galima tikėtis. Bent mane, keletą mėnesių buvau gerokai uždaresnis.
Jo istorija - tai nuolatinio optimizmo kupinas gyvenimas su netikėtais likimo išbandymais. Daugeliui iš mūsų reiktų pasimokyti tvirtumo, optimizmo ir teigiamų emocijų iš jo.
Jis buvo mano kambariokas, mūsų grupiokas, bendražygis ir šiaip puikus draugas.
Jo istorija - tai nuolatinio optimizmo kupinas gyvenimas su netikėtais likimo išbandymais. Daugeliui iš mūsų reiktų pasimokyti tvirtumo, optimizmo ir teigiamų emocijų iš jo.
Jis buvo mano kambariokas, mūsų grupiokas, bendražygis ir šiaip puikus draugas.
2011 m. vasario 6 d., sekmadienis
Napoleono armijos atsitraukimas Rumšiškėse 2011
Vos prieš savaitę jaukiame senovę menančiame Rumšiškių miestelyje poškėjo muškietos ir aidėjo prancūziški balsai. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet vyko retas Lietuvoj Napoleono laikų parodomasis mūšis. Trumpai, bet vaizdžiai apie šventę pasakoja mūsų pulko marketantės Redos nuotraukos.
Man asmeniškai tai buvo išskirtinė diena, nes pirmąjį krikštą gavo mano munduras ir muškieta. Čia, mano pirmasis šūvis:
Mūsų prancūziokų pajėgos buvo menkos, dėl alkoholizmo ar maisto ruošos į karinius manevrus išėjo dar mažiau:
Už tat mūsų priešai susirinko gausiomis pajėgomis.
Nykiai atrodo mūsų kare rikiuotė iš keturių žmonių:
na čia jau visas mūsų 129 linijinių pėstininkų pulkas. Ginamės prieš kavaleriją:
Mūšio eigoje teko masinėmis pajėgomis atsitraukti savo reduto link, nes priešai nuožmiai artinosi ir gausiai mus apšaudė:
Mūsų redutas:
Tiesioginė konfrontacija:
Mūsų redutas buvo pralaužtas, tad liko paskutinė gynybinė linija - bažnyčios siena:
Na, bet net siena mūsų negelbėjo, tad paskutinieji, pakliuvę gyvi į priešų nelaisvę, buvo sušaudyti:
Man asmeniškai tai buvo išskirtinė diena, nes pirmąjį krikštą gavo mano munduras ir muškieta. Čia, mano pirmasis šūvis:
Mūsų prancūziokų pajėgos buvo menkos, dėl alkoholizmo ar maisto ruošos į karinius manevrus išėjo dar mažiau:
Už tat mūsų priešai susirinko gausiomis pajėgomis.
Nykiai atrodo mūsų kare rikiuotė iš keturių žmonių:
na čia jau visas mūsų 129 linijinių pėstininkų pulkas. Ginamės prieš kavaleriją:
Mūšio eigoje teko masinėmis pajėgomis atsitraukti savo reduto link, nes priešai nuožmiai artinosi ir gausiai mus apšaudė:
Mūsų redutas:
Tiesioginė konfrontacija:
Mūsų redutas buvo pralaužtas, tad liko paskutinė gynybinė linija - bažnyčios siena:
Na, bet net siena mūsų negelbėjo, tad paskutinieji, pakliuvę gyvi į priešų nelaisvę, buvo sušaudyti:
2011 m. vasario 4 d., penktadienis
Fotoreportažas iš Paryžiaus
Pasenęs, bet vis tiek aktualus. Juk tai buvo PENKIOS dienos Paryžiuje!
Naujuosius metus sutikau Paryžiuj. Naujieji nebuvo kažkuo įspūdingi - fejerverkų nebuvo, buvo tiesiog masinis šurmulys. Užtat Paryžius buvo velniškai įspūdingas.
Pirmasis tikslas buvo aplankyti Jo Imperatoriškąją Didenybę Napoleoną. Išsipildė jaunuolio svajonė atgulti amžinojo poilsio prie Senos krantų. Čia jis atgabentas po kokių 40 metų nuo savo mirties
Ir koplyčia Napoleonui skirta yra nemenka
Kaip gi neaplankysi įžymiojo 121 metų senumo Eifelio bokšto, kuris savo laiku aukščiausių pasaulio pastatų sąraše aplenkė Gizos piramides Egipte
Mūsų, prancūzų kareivių, pasididžiavimas - Napoleono pergalėms pašvęsta Triumfo arka. Prie jos jaučiausi, kad mano kareivio siela atsigavus, lyg namie. Kas smagiausia, jos viduje dega amžinoji ugnis visiems, visuose karuose žuvusiems prancūzams, kiekvienas karas turi savo atminimo lentą, o didžiausia, žinoma, yra skirta Pirmajam Pasauliniam karui, nes šis karas yra kruviniausias prancūzų istorijoje.
Gruodžio 31 nukeliavom į garsias ir prabangias kapines. Čia gi Napoleono maršalo Murato kapas
Na ir mano mylimos Edith Piaf..
Paryžiuje pasitaiko ir meniškos sielos žmonių
Na ir kaip neįsiamžinti šalia paminklo, skirto šiuolaikinės Vakarų Europos pradininko - Karolio Didžiojo.
Naujieji metai ties Eifeliu. Čia vienas iš nedaugelio fejerverkų, matyt paleistų vietinių žmogelių
Monmartras... Didingas rajonas
Luvras... Mano baisiai mylima Mirusiųjų knyga, gražiausias ir prašmatniausias rašinys, likęs iš senovės Egipto
Na ir kaip neįamžinti šių žmonių, apspitusių ne ką kita, o Mona Lizą
Vienas retų giedrų vakarų Paryžiui, kai puikiausiai švietė Eifelis
Na ir autoportretas su bendrakeleive
Naujuosius metus sutikau Paryžiuj. Naujieji nebuvo kažkuo įspūdingi - fejerverkų nebuvo, buvo tiesiog masinis šurmulys. Užtat Paryžius buvo velniškai įspūdingas.
Pirmasis tikslas buvo aplankyti Jo Imperatoriškąją Didenybę Napoleoną. Išsipildė jaunuolio svajonė atgulti amžinojo poilsio prie Senos krantų. Čia jis atgabentas po kokių 40 metų nuo savo mirties
Ir koplyčia Napoleonui skirta yra nemenka
Kaip gi neaplankysi įžymiojo 121 metų senumo Eifelio bokšto, kuris savo laiku aukščiausių pasaulio pastatų sąraše aplenkė Gizos piramides Egipte
Mūsų, prancūzų kareivių, pasididžiavimas - Napoleono pergalėms pašvęsta Triumfo arka. Prie jos jaučiausi, kad mano kareivio siela atsigavus, lyg namie. Kas smagiausia, jos viduje dega amžinoji ugnis visiems, visuose karuose žuvusiems prancūzams, kiekvienas karas turi savo atminimo lentą, o didžiausia, žinoma, yra skirta Pirmajam Pasauliniam karui, nes šis karas yra kruviniausias prancūzų istorijoje.
Gruodžio 31 nukeliavom į garsias ir prabangias kapines. Čia gi Napoleono maršalo Murato kapas
Na ir mano mylimos Edith Piaf..
Paryžiuje pasitaiko ir meniškos sielos žmonių
Na ir kaip neįsiamžinti šalia paminklo, skirto šiuolaikinės Vakarų Europos pradininko - Karolio Didžiojo.
Naujieji metai ties Eifeliu. Čia vienas iš nedaugelio fejerverkų, matyt paleistų vietinių žmogelių
Monmartras... Didingas rajonas
Luvras... Mano baisiai mylima Mirusiųjų knyga, gražiausias ir prašmatniausias rašinys, likęs iš senovės Egipto
Na ir kaip neįamžinti šių žmonių, apspitusių ne ką kita, o Mona Lizą
Vienas retų giedrų vakarų Paryžiui, kai puikiausiai švietė Eifelis
Na ir autoportretas su bendrakeleive
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)