2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Laivas-puzlė sudėtas

Bebūnant Italijoje ir turint daugybę laisvų vakarų užsimaniau sudėlioti puzlę. Kad nebūtų per didelė, bet ir ne permaža, apsiribojau 1000 detalių puzle. Apsilankius vietinėje žaislų parduotuvėje iš karto į akis krito šis nuostabaus grožio laivas, o ir visos kitos puzlėssavo grožiu jam neprilygo. Čia vėlgi subjektyvi nuomonė, nes mediniai laivai man yra kažkas tokio...
Žodžiu, paskyriau savo vakarus akylumo menui. Kad būtų įdomiau stebėti procesą, po kiekvieno vakaro darbo rezultatą įamžinau. Taip ir jums atsirado galimybė stebėti procesą. Iš viso užtrukau 9 vakarus, per kiekvieną jų praleisdamas nuo vienos iki keturių valandų. Tiesa, puzlę nusipirkau rugsėjo vidury ir tikėjausi iki spalio ją pabaigti (užbaigiau užvakar), nes tikėjausi, kad kambarioką gausiu tik prieš pat spalio mėnesį, nes čia studijos prasideda spalį. Tačiau ironiška, kambarioką gavau jau kitą dieną, kai nusipirkau puzlę :)
Žodžiu, 9 vakarai, 9 nuotraukos:
 

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Jimi Hendrix diskografija. 1 dalis.

Pagaliau pradėjau (nuo rugpjūčio vidurio) gilinimąsi į Jimi Hendrix kūrybą. Šis kompozitorius ir muzikantas man yra Numero Uno iš visų visų, kuriuos kada nors teko girdėti (antras - Mocartas). Išnagrinėjęs ”The Beatles” kūrybą, išnagrinėjęs ir ”Led Zeppelin” kūrybą, galų gale pribrendau ir didžiojo gitaros virtuozo kūrybai. Pačio Jimi Hendrix gyvenimas buvo trumpas, kūrybinė ir koncertinė veikla dar trumpesnė (1965-1970), bet per paskutiniu ketverius savo gyvenimo metus jis tiek daug kūribinio turto paliko, kad po jo mirties buvo išleista daugybė albumų su taip ir likusiais studijiniais įrašais. O kur dar dar faktas, kad „Rolling Stones“ žurnalas jį išrinko geriausiu visų laikų gitaristu! Gal ir galėtum atrasti gitaristų techniškesnių už jį ar tokių, kurie galėtų atkartoti jo kūrinius, bet sukurti tokias kompozicijas naudojant to laikmečio technologijas ir perteikti savo muzika jausmą, muzikoje būti ir griežtu, ir švelniu, ir aistringu, ir pamišusiu… Tai yra fantastika!
Kai klausiau bitlų, jų albumų neaprašinėjau, tačiau „Led Zeppelin“ albumus pradėjau apsirašinėti, sau. Publikavęs čia, bloge, sulaukiau teigiamų atsiliepimų. Tad Jimio kūrybos pastebėjimais taip pat nusprendžiau pasidalinti su blogo skaitytojais. Suskaičiau jo diskografiją į tris dalis.Pirmojoje studijiniai ir gyvo garso albumai išleisti esant gyvam šiam muzikantui. Antroji – studijiniai albumai išleisti po autoriaus mirties. Ir trečioji ž gyvo garso albumai išleisti po autoriaus mirties. Pirmojoje dalyje turim tik 4 albumus, tačiau iš viso man pavyko gauti ~30 albumų įrašų. Tad antroji ir trečioji dalys bus turiningesnės. Dėl tos pačios priežasties jos bus publikuojamos neribotoj ateity.

Tad pradėkime nuo pirmosios diskografijos dalies!

„Are You Experienced“ (1967)
Pirmasis albumas „Are You Experienced“ įsiveržė į muzikos pasaulį kaip kometa. Pats jaunuolis Jimi Hendrix jau turėjo kelių metų sceninę patirtį, tačiau gimtojoje šalyje kalnų nenuvertęs iškeliavo į Londoną, kur jo muzika pakerėjo publiką. Ir jo su dviem anglais muzikantais debiutinis albumas šovė aukštai į chartų viršūnes nusileisdamas tik legendiniam vokalinio instrumentinio ansamblio The Beatles albumui „Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band“, kuris yra išrinktas kaip geriausias visų laikų albumas. Debiutiniu albumu Jimis pareiškia pasauliui apie savo savitąjį stilių, elektrinės gitaros virtuoziškumą, panaudodamas ir išpopuliarindamas įvairiausius papildomus gitaros efektus. Pvz., stiprintuvo grįžtamąjį ryšį ar wah-wah pedalą.
 Kita vertus, Jimis išleido prieš tai pora singlų, kurie Europoje buvo sutikti labai palankiai, tuo tarpu Amerikoje nesulaukė didesnio susidomėjimo. Tad Amerikoje albumas populiarumo sulaukė tik dėl to, kad Jimis buvo surengęs koncertinį turą po Ameriką. Įdomybė, kad amerikonai, išleisdami šį albumą atsisakė trijų dainų, vietoj jų įtraukdami prieš tai singluose išleistas dainas. Jimis labai pyko, kad neįdėjo „Red House“ dainos. Amerikonų pasiteisinimas: „Amerikoje bliuzas nemėgstamas“.
 Vieną dainą išsirinkti iš viso šio albumo yra labai sunku. Šiaip, vėliau išleistame albume CD formatu kaip bonus trackai buvo sudėtos 6 dainos, kurios buvo išleistos prieš tai singluose (tarp jų ”Hey Joe” ir ”Purple Haze”, ”The Wind Cries Mary”). Iš originaliųjų Europos leidimo dainų vėlgi yra baisiai garsių, kurios būtų tikrai vertos išskirti (”Foxy Lady”, ”Manic Depression”, ”Red House”, ”Fire”). Tačiau, kai kurie iš šių kūrinių man yra įspūdingesni iš koncertų įrašų, o ne studijiniai, tad tikiu, kad dar teks galimybė juos paminėti. O šį kartą, nuosekliai klausant albumą, labai užkliuvo ”MayThis Be Love”
 Šis kūrinys puikiai perteikia krioklio įvaizdį. Em, šią baladę Jimis parašė savo mamai, kuri mirė Jimio jaunystėje. Tad šiame kūrinyje atsiskleidžia daug švelnių melodijų, perėjimų, o ir pats kūrinys toks dviejų ritminių figūrų, atskirtų logiškomis pauzėmis. O ir solo partija yra viena iš jaukiausių albume.

„Axis: Bold as Love“ (1967)
Antrasis „The Jimi Hendrix Experience“ albumas „Axis: Bold as Love“, išleistas tais pačiais metais kaip ir pirmasis (1967), tačiau nebuvo toks komerciškai sėkmingas kaip pirmasis. Netgi Amerikoje atidėjo jo išleidimą, kad nesutrikdytų sėkmingų pirmojo pardavimų. Jimis toliau smaginasi šiame albume, gal truputį daugiau lyrinių dainų, truputį džiazo elementų. Įrašytas jis naudojant daugybę tik studijoj galimų efektų, todėl tik pora dainų (”Spanish Castle Magic” ir ”Little Wing”) buvo dažnai atliekamos gyvai. Pirmą kartą savo įrašuose panaudojo Leslie speaker ir percussive muted wah-wah effect. Vieninelė daina ”She's So Fine” albume yra ne Jimi Hendrix kūrybos, o jo bosisto Noel Redding. 
Dar įdomi detalė, kad Jimis Londono taksi paliko šio albumo finalinius A pusės įrašus, tad staigiai teko permiksuoti visą pirmąją albumo pusę. Kaip ir visas dainas pertvarkė, tik paskutinės ”If 6 Was 9” negalėjo sutvarkyt. Bosistas turėjo originalaus masterio kasetinį įrašą, tai jie paėmė ir perrašė iš namų naudojimo kasetės šią dainą. Daugybė atlikėjų grojo koverius iš šio albumo: Clapton, Vaughan, Sting, Steve Vai, Joe Satriani, Yngwie Malmsteen, ”Metallica”, ”Red Hot Chili Peppers”, ”Pearl Jam”. Išskirtinės dainos?: "Spanish Castle Magic", "Wait Until Tomorrow", "Castles Made of Sand" ir žinoma pati gražiausia (asmeninė nuomonė) "Little Wing"
Būtent „Little Wing“ dainoje panaudotas Leslie speaker (elektrinių vargonų efektas), kuriuo sukuriamas Doplerio efektas (dažnio modifikacija – aukštinamas arba žeminamas tonas) ir taip išgaunamas specifinis gitaros garsas. O pati daina labai šviesi ir romantiška su labai saldžiu soliaku. Šį kūrinį Jimis sukūrė apie Monterey festivalį. Tarsi sutelkdamas visą tą festivalį, visas emocijas, atmosferą į vieną merginą ir tai menamai merginai parašė šią dainą.

”Electric Ladyland” (1968)
Trečiasis ir paskutinis „The Jimi Hendrix Experience“ albumas ”Electric Ladyland” bene pats žinomiausias ir daugiausia populiarumo sulaukęs albumas, sugebėjęs pakilti į aukščiausias čiartų pozicijas Amerikoje. Albumas dvigubas, tad daug muzikos. Du kūriniai viršija 10 minučių trukmę. Albume įdėtas vienas bosisto autorinis darbas ir du koveriai: "Come On (Let the Good Times Roll)" (originalas Earl King) ir "All Along the Watchtower" (originalas Bob Dylan). Pastarosios dainos versija ypatingai patiko Dylanui ir įkvėpė daugybę nuostabių ateities kartos gitaristų.
Patį albumą Jimis įrašinėjo užsispyrėliškai gludindamas dainas iki tobulybės, tuo sukeldamas trintį tarp savo komandos narių. Pvz., kūrinys "Gypsy Eyes" buvo įrašinėjamas >50 kartų. Albume dalyvavo ir daugiau muzikantų, ne tik trys grupės nariai, pats Jimis be to, kad dainavo ir grojo, įrašinėjo kai kur ir back vokalą, kai kuriuose kūriniuose grojo klavišiniais ir bosine gitara. Įspūdingiausios dainos: "Crosstown Traffic", "Voodoo Chile", "Come On (Let the Good Times Roll)", "Rainy Day, Dream Away", "All Along the Watchtower" (šio kūrinio gitaros solo yra vertinamas kaip vienas geriausių per visą muzikos istoriją) ir, žinoma, pats garsiausias ir žinomiausias šio albumo kūrinys "Voodoo Child (Slight Return)" (šio kūrinio pradžia yra mano skambučio melodija!).
Kaip albumą reprezentuojančią dainą pasirinkau "Voodoo Chile", kuri buvo įrašyta ne su trijule iš grupės, o su keliais Jimio kviestiniais muzikantais. Tai pats ilgiausias Jimio studijinis įrašas (15 minučių). Kūrinyje skamba įvairiausių bliuzo stilių. Įrašinėdamas dainą Jimis norėjo sudaryti kokio klubo ar baro aplinką – pakvietė pašalinių žmonių, kurie kurtų triukšmą. Bet jų pašaliniai garsai buvo per ne lyg tylūs, tad teko juos atskirai įrašinėti. Tad iš tiesų labai keista studijiniam įraše girdėti plojimus, palaikymo šūksnius ir pan.

”Band of Gypsys” (1970)
Paskutinis albumas ”Band of Gypsys”, išleistas 1970 dar esant gyvam Jimiui. Albume tėra 6 dainos, įrašytos per 4 gyvus koncertus 1969 gruodžio 31 ir 1970 sausio 1 su nauju sąstatu, pavadintu “Band of Gypsys“, kuriame grojo trys juodžiai: be Jimio dar Billy Cox ir Buddy Miles. Visų 4 koncertų bendra trukmė 5 su puse valandos ir vėliau iš šių koncertų buvo išleisti dar keli albumai. Be šių naujametinių koncertų trijulė paskutinį kartą buvo pasirodžiusi tik 1970 sausio 28 Madison Square arenoj, kur Jimis buvo apsvaigęs nuo LSD, riebiai įžeidė vieną žiūrovę, sugrojo dvi dainas ir paliko sceną. Na, dėl LSD yra versijų, kad vadybininkai specialiai sugirdė prieš koncertą, kad išardytų ”Band of Gypsys”.
Albume skaba 6 kūriniai, kurių du (”Changes” ir ”We Gotta Live Together”) yra Buddy Miles kūrybos, likę 4 (”Who Knows”, ”Machine Gun”, ”Power To Love” ir ”Message To Love”) Jimio kūrybos. Šiaip, pora kūrinių visą laiką skamba ta pati ritminė ir bosinė melodija, kurią dubliuoja gitara ir kosmiškai nuostabios gitaros solo partijos.
Pats pagrindinis šio albumo kūrinys – ”Machine Gun” (Third Fillmore East set, 1970 01 01). Ir ne dėl to, kad jis ilgiausias (12:36), bet dėl savo koncepcijos ir išpildymo. Pats Jimis jaunystėje tarnavo metus armijoje, tad ne iš pasakojimų žino įvairius sraigtasparnio, kulkosvaidžių ir bombų sprogimų garsus, būtent kuriuos jis šiame kūrinyje imitavo su gitara. Kūrinys pacifistinis, niekinantis ne tik Vietnamo karą, bet bendrąja prasme karinius konfliktus. Per paskutiniuosius savo gyvenimo metus Jimis dažnai gyvai atlikdavo šį kūrinį ir gyvai jo trukmė varijuodavo nuo 10 iki 20 minučių. 
Kas smagu, kad šis gabalas panaudotas puikiame Coen Brothersfilme ”Serious Man”:

2012 m. rugsėjo 17 d., pirmadienis

Antrasis šeštadienis Italijoje arčiau debesų


Arčiau debesų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Man praeitą šeštadienį pakilau į rekordinį sau aukštį ir vakare buvau dieviškam koncerte.
Pradėkim nuo pradžių. Šeštadienį kėliausi 5:15, kad suspėčiau į traukinį, kuris nuvežtų į Milaną, iš kur mane pasiimtų bendradarbis ir keliautumėm į kalnus. Kalnų papėdėj, iš kur pradėjom lipimą aukštyn, buvom 10 valandą. Pradinis aukštis – 2 km.
Čia mūsų būsimas kelionės tikslas
 Aukštos moralės prieš žygį
 Pakeliui kelionės pradžioje
Lėtai, bet užtikrintai su bendradarbiu ir jo draugu kilome aukštyn. Pradžiai eidami ne oficialiuoju taku, o pievomis, kad taupytumėm kilometražą. Paskui įsiveržėm į realų takelį, kuriuo serpantinais kilome į kalną. Takelis gerokai įpusėjus distanciją virto pusiau akmenų keliu, o vėliau visai tik akmenų ir smėlio keliu.
Ežeriukas
Tačiau galų gale po 3 su puse valandų užkopėme į pačią viršūnę – 3,186 km aukštyje esančią Monte Glacier viršūnę. Paskutiniai 100 ar 150  metrų (aukščio prasme) buvo baisoki. Bet ne dėl to,kad buvo baisu lipti aukštyn, o dėl to, kad žinojau, jog reiks tuo pačiu keliu lipti žemyn, o baimė paslysti buvo nemaža.
Monte Rosa kalnas (antras pagal aukštį Alpėse)
 Ežeriukai
 Mont Blanc kalnų grupė, o pats snieguotasis Mont Blanc slepiasi kairėje nuotraukos pusėje už kitos viršūnės
 Laimingas viršūnėje
Viršūnėje pakontempliavom, pavalgėm, pailsėjom ir leidomės žemyn. Tiesa, jau beveik prie viršūnės beesant pasireiškė aukštikalnių negalavimai – galvos skausmas. Viena, dėl mažesnio deguonies kiekio, antra, dėl mažesnio slėgio. Leidžiantis žemyn skausmas didėjo, bet pavojingiausią atkarpą, su daug akmenų ir smėlio, aš įveikiau sėkmingai. Truputį įvaldžiau techniką kaip kontroliuojamai slysti. Žodžiu, nors leidomės jau sparčiai, bet smagiai galvą skaudėjo. Tad ne tiek nuovargis reiškėsi, kiek varpų aidai galvoje.
Pakeliui sutiktas švilpikas (Marmota)
Apačioje, netoli automobilių stovėjimo aikštelės, kalnų viešbutukyišgėrėm po bokalą alaus už sėkmingą žygį.
Pavargęs po kalnų
Galų gale baigėm savo klajones ir judėjom atgal. Pakeliui kiek nusnaudžiau, dar važiuojant atgal truputį Queenus dainavom. Išleido mane traukinių stoty, truputį teko palaukt traukinio ir kokia 21:15 buvau jau Como. Ėjau namo, dar pakeliui nusprendžiau užsukti į barą bokalui alaus. Moralė pakilo. Ėjau pro ežerą ir išgirdau, kad kitamežero krante skamba Jimi Hendrix. Dar labiau įsiklausiau ir supratau, kad jis atliekamas gyvai, o kai dainai pasibaigus pasigirdo „Bona serra“, tada tapo aišku, kad koncertas tik prasidėjo. Tad su pakelta morale nebodamas fizinio nuovargio nukeliavau iki koncerto (už kokio kilometro). Ten prasėdėjau gerą valandą, gėrėjausi gyvai atliekama Jimi muzika.
Jimi Hendrix tribute'eriai
O jaunuoliai ten gerai varė. Gitaristas su visom Jimio naudotom išdaigom: grojo su dantimis, gitarą pasikėlęs už galvos ant pakaušio, persimetęs gitarą po koja ar atsiklaupęs priešais publiką ir kaifuodamas nuo muzikos virpesių. Tiesą sakant, tuos pačius jaunuolius Jimio muziką atliekant girdėjau ir praeitais metais, kai Como dalyvaavuvasaros mokykloje. Na, iki koncerto galo nebuvau – vis tik nuovargis nugalėjo – tad nežinau,ar koncerto pabaigoj, lygiai kaip kartais Jimis darydavo, sudegino gitarą ar ne :D. 
Taigi, prie miegą pasiklausęs tobulos muzikos, po 18 valandų dienos, pasiekęs aukščiausią aukštį savo gyvenime, ramiai keliavau miegot.

2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Fotoreportažas iš pasivaikščiojimo kalnais

Skaitytojams panorus nuotraukų iš šeštadienio pasivaikščiojimo kalnų keliais, pateikiu kelis kadrus iš klajonių:

Viena pirmųjų viršukalnių Bonetto (1,236 km), kurias pasiekiau kelionės pradžioje, gal po geros valandos ėjimo:


Tradicinis gerasis kelias per kalnus. Juo puikiausiai dviračiu galima važiuoti


Truputį daugiau nei pusę kelio nuėjęs priėjau observatoriją.


Aukščiausias kalnas, šalia kurio buvau priėjęs – San Primo (1,658 km). Toji perėja, kur buvau ~1,55 km aukštyje


Vaizdas nuo perėjos


Vaizdas nuo kelionės pabaigos taško. Apačioje mano tikslas – Bellagio. Būtent nuo šios vietos pavežė mane italų pora.


Pavargęs po ~40 km žygio plaukiu keltu atgalį Como


Bažnytėlė šalia pakrantės


Namuks šalia pakrantės

2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Požiūris į italų kultūrinius ypatumus, praleidus savaitę Italijoje


Pagalvojus apie italus turbūt pirma mintis kyla apie jų karštesnį požiūrį į jausmus. Taip, tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus porelės atvirai reiškia jausmus, nesidrovi godžiai bučiuotis viešose erdvėse ir pan. Ypač keista ir smagu matyti vyresnio amžiaus poras vaikštančias susikabinus rankomis.
Gerokai daugiau žmonių, vėlgi dažniau vidutinio ir vyresnio amžiaus, bėgioja vakarais. Aišku čia yra gražios apylinkės ežero pakrantėj, tad gal dėl to vaikščiodamas turi didesnę tikimybę susitikti sportuojančius žmones.
Kažkaip pasirodė, kad čia daugiau rūko. O gal tiesiog sąlyginai. Lietuvoj rųkyti nemadinga, tad viešose erdvėse kažkaip procentaliai mažiau pamatysi berūkančių. Dėlgirtavimo... dar nežinau, nes naktinio gyvenimo dar netyrinėjau Italijoje.
Dažnai sveikinasi. Aišku tiek parduotuvėse, universitete, bet ir universiteto svečių namuose – ten nuoširdžiai linkę bendrauti žmonės. Na, aišku kai gyvena keliolika žmonių, tai ir gali sveikintis su visais, o ne kaip pas mus – šimtą metų gyveni kaimynystėj, bet net Labas neištarsi. Na, žinoma, kalnuose čia visi be išimties sveikinasi. Visai logiška – tai ne kasdienė erdvė, o pasisveikindamas palinki geros kloties. Šiaip ši savybė man patinka.
Merginos gražesnės Lietuvoje. Aišku nesakau, yra ir čia gražių merginų, bet procentaliai gražesnės Lietuvoj. Na, aišku mano skonis subalansuotas lietuvaitėms, tad tai tėra tik subjektyvi nuomonė.
Kavos kultas. Jei pas mus paprastam gyventojui turėti speicalų kavos aparatą yra prabanga,tai čia – būtinybė. Čia visiems siaubą keliu,kai geriu paprastai puodelyje užplikomą kavą. Kai kolegai papasakojau savo kavos gėrimo metodą, jo reakcija: „but it‘s not good“. Kitos profesorės reakcija praeitą penktadienį buvo: „Justinas, are you again drinking your terrible coffee?“ Ai, o itališkais standartais ekspresso – vieno ar dviejų gurkšnių kiekio kava.
Maitinimasis. Italai iš esmės valgo vakarais,tad per pietus tiesiog užkanda. Tad man tenka keisti savo maitinimosi įpročius.
Tiek tų pradinių pastebėjimų. Taip sakant, ir Italijoj gyventi galima, nors Lietuvoj geriausia :)

2012 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

>30 kilometrų kalnų keliais

Vakar,šiltą, gal net sakyčiau karštą šeštadienio dieną praleidau kalnuose. Nužiūrėjau vaikščiojimo trasą Brunate – Bellagio, kurios ilgis kokie 35 kilometrai, gal daugiau. Na ką, kėliausi anksti, kad su funikulierium pakilčiau iš Como į Brunate ir ten būčiau prieš 8. Tiesa, išėjau anksčiau, bet kokias 20 min klaidžiojau, kol suradau funikulierių (aš sugebu ne iš pirmo karto surasti teisingą kelią). Bet pirminis planas pradėti aukštumose prieš 8 buvo įgyvendintas.
Pirma pusė kelionės buvo puiki,nes kelias geras, buvo vėsu (dar saulė aukštai nepakilus, o ir miško pavėsyje keliavau).Gana sparčiai keliavau.Paskui, apie 12 valandą išlindau iš miškų į saulės kaitrą (įdienojus apačioje prie ežero turėjo būti apie 27 laipsnius šilumos, tai kilometru aukščiau, kur ir buvau, apie 21-22 laipsnius). Žodžiu trečias kelionės ketvirtis buvo jau sunkesnis, o dar kaip tik saulėkaitoj teko lipti į pačią aukštumą, kuri buvo virš 1,55 km, (kurią realiai pagal nusižiūrėtą maršrutą turėjau apeiti) tai prakaito išliejau. Na,aukščiausią kelionės tašką pasiekiau apie 13:30 – įveikti trys ketvirtadaliai kelionės. Tenai pusvalanduką pailsėjau, pavalgiau ir antrą valandą pradėjau leistis žemyn.
Paskutinis kelionės ketvirtis buvo sudėtingiausias. Pirma, nes jau jėgų nebe tiek, kiek kelionės pradžioj, o antra, nes sugebėjau išklysti iš kelionės maršruto, o sutikti italai man mažai ką galėjo pagelbėti, tad praktiškai visą likusį kelionės galą ėjau mašinų keliais, kurie kaip žinia yra gerokai ilgesni nei pėsčiųjų (serpantinai..) ir kelkraščio praktiškai nėra,tad visą laiką eini ant ištisinės šoninės juostos ir klausai ar neatvažiuoja kokia mašina iš priekio iš už posūkio. Na, taip ėjau gal kokias pusantros valandos, dar pagal kilometražą turėjo man likti valanda ėjimo iki Bellagio, bet į apžvalgos aikštelę, kur sustojau pailsėti,atvažiavo italų porelė, jų pasiprašiau, kad mane nuvežtų žemyn iki miestelio.
O Bellagio kaip tik atsidūriau laiku,nes kai tik susiradau uostą, iš kur išplaukia keltas į Como, jis kaip tik plaukė prie kranto, tad netrukus jau sėdėjau kelte ir mėgavausi dviejų valandų kelione ežeru su nemažai tarpinių stotelių. Tiesa, pusę to laiko prasnaudžiau.
Trumpai tariant, aš savim didžiuojuosi, įrodžiau sau, kad ištvermės turiu. Jau turbūt ir maratoną nubėgti būtų nebaisu :) Antra, keikiu LG telefonų  servisą, nes likus porai savaičių iki kelionės į Italiją nusipirkau telefoną su GPS būtent dėl tokių klajonių. Tačiau iš karto jį atidaviau į servisą, nes elektronika kvailiojo. Tai per pusantros savaitės (jau dabar dvi su puse) jie nesugebėjo sutaisyti. Taigi, jų dėka aš pora sykių buvau išklydęs iš teisingo kelio, o trečią kartą galutinai jį pamečiau.
Trumpai apie kelionę: per dieną nueita > 40 km, klajonių kalnuose pradinis aukštis: 0.85 km, didžiausias aukštis: 1,55 km, galinis aukštis: 0,5 km, kelionės trukmė: 8 h.
O pabaigai labai tinka amerikiečių pęstininkų vartojamas šūkis: "Pain is weakness leaving the body"

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Piligriminė kelionė Prano Rupšlaukio keliais

Vasara praėjo, su ja praėjo ir naivios saulėtos šiltos dienos, kada rodos galėjai nekliudomai spontaniškai pasiduoti minčių polėkiui ir sukurti vienadienes, vienkartines didesnes ar mažesnes keliones, nuotykius, jaukius prisiminimus.
Viena iš tokių kelionių buvo dedikuota ne kam kitam, o garsiąjam kominiam Rolando Kazlo laidos „Nekenčiu reklamos“ personažui Pranui Rupšlaukiui, kurio klajonių apylinkes ir kelius su kompanjone ir lankėme paskutines dvi vasaros savaites. Na, teoriškai turėjo užtekti ir vienos išvykos, tačiau visų objektų neradom, o dar ir užlijo, tad teko keionę pabaigti kitą sykį. Man asmeniškai „Nekenčiu reklamos“ yra pati geriausių kominė lietuvių sukurta laida. Na, aišku pats Kazlas baidosi jam klijuojamų televizijos komiko etikečių ir aš visiškai pritariu, kad visiškai teisingai jis padarė, kad paliko televiziją, nes teatro scenose jis sukuria didesnius šedevrus ir turtingesnius savo personažų paveikslus, galų gale gerokai daugiau meninės saviraiškos gauna, nes cituojant Kazlo žodžiais tą patį Prano Rupšlaukio personažą „televizija gi nėra aukštasis menas – vidutinybių lizdas“. Beje, būtent su Kazlu susiję spektakliai man yra palikę neišdildomą įspūdį: tai „Dėdė Vania“ – Čechovas yra Čechovas ir jo išmintis yra amžina, ir Kazlo monospektaklis “Geležis ir sidabras“ – per šitą spektaklį didžiausią katorsį esu išgyvenęs. Tad dar kartą pasikartosiu, kad visiškai džiaugiuosi, jog jis užsiima teatro meno puoselėjimu.
Tačiau grįžtant prie televizinės klasikos reikia pasakyti, kad šią laidą žiūrėjau tiek būdamas mokykloj, tiek ir šiuo metu. Smagu iš naujo vėl ir vėl pasigėrėti komizmo vingrybėm. O kur dar jau liaudies klasika tapusios frazės... (pvz., „Tu vis dar čia? Tai oplia tau tada“, „Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas“). Žodžiu lankėme tas apylinkes, kuriose buvo filmuojami laidų epizodai, vykę lauke. Idealiai atkartoti kadrųnesiruošėme, bet įsiamžinti tose vietose, kur įsiamžinęs yra laidos herojus, norėjosi.Tad dėkoju savo mergytei, kad pabuvojo tuo žmogumi už kadro, kuris amžino tas akimirkas, dėkoju vairuotojams, kurie mums tranzuojant sustojo pavežėti į vieną ar kitą pusę, dėkoju „Nekenčiu reklamos“ gerbėjams, kurie visiškai supras mūsų šią keistą išvyką ir, žinoma, dėkoju Rolandui Kazlui ir jo kūrybinei grupei, kad dienos šviesą išvydo šios klasika tapusios „Nekenčiu reklamos“ serijos.
O skaitytojus maloninu kadrais iš laidos, rekonstruotomis nuotraukomis ir citatomis, kurios skambėjo daugmaž ties tuo atvaizduojamu kadru.

„Žiūrėk televizorių, ir darbą turėsi, ir dirbt nereikės“ – Konfucijaus draugas.
 

„Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas.“

„Nebijokit, aš irgi biškį prie kultūros, aš gi žinau, kas yra geras kadras.“
 
„Aš sėdžiu prie lango, savo lango šį rytą ir žiūriu, kur pasaulis lyg praeivis eina pro šalį, stabteli valandėlei, linkteli man ir vėl nueina.“
 
„Šiaip man budizmas artimesnis. Om mani padme hum. Ten ramiau kažkaip: sėdi jie, tyli, medituoja. Ten daugiau labiau savitarpio supratimas ir užuojauta išstumiama į pirmą planą.“
 
„Viena iš nuostabiausių meditacijų – tapimo tuščiaviduriu bambuku meditacija.“
 
 
„Nors ne Himalajai, bet iš bėdos gerai.“
 
 
„Tai man dabar reiktų paėjėti tolokai, į Bratkūnus eisiu, salietros nusipirksiu. Grįšiu vėlai vakare, ne bendriau šiąnakt negrįšiu, ryte grįšiu.“
 
„Dieve, padėk. – Ką čia padėt. Mest ir viskas. – Tu sakai, tu žinai.“