2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Kregždutės maitintojos

Vasara - darbymetis. Pačiam man ir teko privalomai laisvanoriškai prisidėti prie darbų kaime. Pagrindinis to pliusas - esi gamtoje ir gali paganyti akis į dangų, pasigrožėti kieme augančių kregždučių čirškesiu ir esant laisvai poilsio minutei jas pašaudyti. Su fotoaparatu. Tomis dienomis kaip tik kregždžių šeimynėlės išsivedė savo antrosios vados jauniklius į lauką. Gražiai jie buvo sutūpę ant čerpių ir čyravo, o tėvai jas maitino ir maitino. Vis tik didžioji kelionė jų laukė - perskristi Sacharos dykumą į Afrikos pietus. Gražu buvo žiūrėti, kaip diena iš dienos kinta jaunikliai. Čia sudėjau nuotraukas iš trijų dienų. Tai trečią dieną jau jaunikliai kovodami dėl maisto pašoka į orą. Neišvengiamoji evoliucinė kova tarp brolių ir seserų - didelė dalis jų žžūsta migracijos metu, išlieka stipriausi, kurie labiausiai kovoja dėl maisto ir dėl visa kito.
Po 10 dienų vėl teko sugrįžti į tą patį kiemą, bet kregždučių jau nebebuvo. Beliko palinkėti joms sėkmingos kelionės per Afriką.

2014 rugpjūčio 19 d.:


2014 rugpjūčio 20 d.:



2014 rugpjūčio 21 d.:




2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

Led Zeppelin diskografija pasipildyta!

Blogo skaitytojai turbūt atsimena, kad Led Zeppelin - yra viena mano mėstamiausių grupių, kurios visa diskografija jau buvo perklausyta ir albumai aprašyti blogo skaitytojams. Šiomis savaitėmis fiziškai pasipildžiau savo turimą Led Zeppelin diskografiją trimis pirmaisiais jų albumais, kurie šiemet buvo Jimmy Page "remasterinti" ir naujai išleisti. Šie albumai tikras gėris. Pasiutėliškai geras rokenrolas, pereinantis į sunkųjį roką. Taigi, šiuo metu Led Zeppelin turimų albumų kiekis - 5 iš 9. Kiti du (”Led Zeppelin IV” ir ”Houses of the Holy”) yra originalūs. 


Rysy (2499 m) įveiktas!

Prieš du mėnesius buvo pasiekta aukščiausia Lenkijos viršūnė – Rysy (2499 m aukščio). Tai buvo fantastiška kelionė – tiek gamtos grožiu, įstabiais vaizdais, tiek fiziniu nuovargiu. Reikia pripažinti, kad tai buvo sunkiausia gyvenime įveikta viršūnė. Tai buvo didysis vasaros nuotykis, kuris tik sužadina apetitą būsimoms kelionėms į kalnus. Ta proga, dalinuosi kelionės dienoraščio, kuris parašytas jau po kelionės, ištrauka ir keletu nuotraukų iš Tatrų.

2014 liepos 31 (ketvirtadienis)
Kėlėmės anksti ryte, susikrovėm daiktus, susiruošėm. Prie ežero išsivirėm pusryčiams grikių košės su konservais ir buvom bepradedą savo kelionę į Rysy viršūnę, kai ant kalnų slinkę debesys galų gale ėmė ir prakiuro. Moralė krito. Tikėjomės smagios dienos bekopiant į kalną, o čia lyja ir vietinės prognozės sako, kad lis dvi dienas. Ką daryt nežinom, tad beliko laukti. Sužaidėm Hanabi partiją ir žėk dangus prasigiedrijo Smarki liūtis praėjo, šiek tiek lynojo, tad nusprendėm pakelti sparnus į aukštumas. Žygiavom gana ramiai, lėtai, su pasifotografavimais. Gana greitai visai nustojo lyti ir po truputį saulutė išlindo šen bei ten. Užlipom prie antrojo ežero, ten nuostabių grožybių atsivėrė. Pailsėjom, pasėdėjom ir kilom tolyn. O aukščiau  dar gražiau ir sunkiau. Praėjom sniego plotelį, prasidėjo statesnis lipimas – daugiau stabtelėjimų. Padarėm vieną pertraukėlę pasimaitinimui, vėl kilom aukštyn, kai užlipom ant šiokios tokios kalvelės, ten pasėdėjom ilgiau – papietavom ir išjudėjom į viršūnės šturmą. O tada prasidėjo smagumai – grandinių kelias. Lipti pasidarė lengviau, nes kojos mažiau vargo. Dar po gerų dviejų valandų ir lėto kopimo pasiekėme išsvajotą viršūnę. Ten ir kitų jaunuolių buvo užlipę. Stulpelis apčiupinėtas, nuotraukų prisidaryta. Atsipūsta, visos negandos jau matėsi praeity. Beliko nebe toks status nusileidimas Slovakijos pusėn. Leidomės žemyn dar kokią gerą valandą, kai praėjo dar vieną sniego plotą pasiekėme aukščiausią chatą (chata pad Rysym) Tatruose. Ten apsistojom. Nakvynė brangi, bet dingt nėra kur. Vandens butelis – 4 eurai. Suvalgėm po bliūdą sriubos – didžiulis ir labai gardus bliūdas sriubos buvo. Išgėrėm po bokalą alaus, dar vokietukai savo nedagerta slivovica pasidalino ir išvargę griuvom miegot.

 Atspindžiai

 Kalnų ežerai

 Artėjam prie debesų

 Poilsio stotelė

 Prasideda grandinės

 Smagu buvo grandinėmis palaipioti

 Kuo aukščiau - tuo daugiau vaizdų atsiveria

 Viršūnė!

 Žvilgsnis pro debesis

Ir kalnuose gyvūnijos sutiksi.

2014 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Pratarmė

Donelaitis savo kūrinyje rašė ”Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit”
Maniškio kūrinio pradžia kiek kitokia:

Disertacija išvydo dienos šviesą

Praeitą savaitę iš VU leidyklos atsiėmiau dvi krūvas savo disertacijų ir santraukų. Savas kūrinys išvydo dienos šviesą. Belieka sulaukti valstybinio gynimo.

2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

iPhone 4 ardymas: smulkūs varžtai ir ilgas procesas

- ”Kaip noriu iPhone. Bet ką padaryčiau, kad iPhone gaučiau. Nupirk man IPhone, aš tau bet ką galėsiu nupirkti.”
- ”Sekso noriu”
- ”Ką?
- ”Sekso noriu už iPhone“
- ”Nu gerai”
- ”Beje, kuo tu vardu?”
Ištrauka iš lietuvaičių dialogo viešajame transporte. Perpasakotoja – Inga L.

Pasaulis pamišęs dėl Apple produkcijos. Net nesuprasi dėl ko toksai pamišimas. Prekės ženklas? Neabejotinai. Kokybiška produkcija? Galbūt ir tai.
Taip jau nutiko, kad mano draugė gavo iPhone 4 (brolis iš už Lamančo savo seną atidavė). Nenorėjo ji to iPhone, bet.. Nemokamam arkliui į dantis gi nežiūrima. Vat čia ir prasideda visa istorija. Gal ir gražus, gal ir gudrus tas iPhone, bet turi milžinišką minusą – jis yra sunkus, lengvai slysta ir lengvai skyla visas jo išorinis grožis. Draugė jau gavo apdaužytą telefoną, bet ir pati trečią turėjimo dieną jį smagiai išmetė ant granitinio grindinio. Dar ir vėliau pora sykių krito. Žodžiu, tiek priekinis, tiek ir galinis telefono stiklas nesidžiaugė tokia draugija.
Dienos bėgo, įtrukimų vis daugėjo ir noras kažką su tuo daryti vis kirbėjo.
Taip jau išėjo, kad draugės brolis sakėsi, jog pats keletą kartų yra keitęs telefono ekraną, kad tai nėra baisiai sunkus užsiėmimas. Ekranai labai pigūs, viskas paprasta. Žodžiu, pigu, skanu ir greita – kaip McDonalds.
Tai ką, sakau, o kodėl gi nepabandžius iš tikrųjų pačiam pasikeisti iPhone stiklus. ebay ir youtube naršymas, keleto video peržiūros kėlė nemažai nerimo, nes detalių ir varžtų telefone daug, o patirties turinčių draugų šioje srityje neturiu. Bet aš neišsigandau. Jei bandyt tai bandyt. Iš kiniško ebay užsisakiau priekinių galinių stiklų, dar įvairių priedų telefonui (pigių ausinių, silikoninį dėkliuką, dėklą telefonui, kad prie rankos prisitvirtintum bėgant, penkiakampį atsuktuvą ir pan.).
Už visą pradinį pirkinių krepšelį išleidau 1 SVV (Santykinį Valiutos Vienetą).
Per mėnesį viskas atkeliavo. Pigios ausinės atliko savo funkciją – nebuvo nieko vertos, penkiakampis atsuktuvas buvo beprasmis pirkinys, nes prie priekinio ir galinio stiklų buvo priedas – keitimo įnagių rinkinys, kuriame taip pat buvo penkiakampis atsuktuvas. Na, pradiniai nuostoliai, bet tiek jau tos, ką čia padarysi.
Na ką gi, ardom.
Beje, taip telefonas atrodė prieš pradedant visą operaciją:

Žiūrėdamas video lėtai, pamažu rikiuodamas varžtus ir detales išsiardžiau telefoną. Nusiėmiau ekraną ir tada, kai atlupau LCD ekraną nuo stiklo supratau, kad atsilupo jis blogai – poliarizatorius turėjo likti ant LCD ekrano. Mat iš to patarimo “stiklai pigiai kainuoja“ nusipirkau atskirą stiklą be LCD ekrano, nes man pasirodė, kad kartu su visu LCD ekranu pirkti yra brangu (nesusipratimai tarp lietuviškų ir angliškų pigu/brangu sąvokų).
Žodžiu, 0-1 technologijos prieš mane laimi. Namų darbus atlikau blogai, iš skūpumo nusprendžiau, kad naujo LCD ekrano pirkti nereikia, nors iš tikrųjų Apple pardavinėja tiktai vientisą priekinį stiklą su visu LCD ekranu. Na ką, užsakinėjant pilną priekinio stiklo komplektą greituoju būdu iš Anglijos.
Antrasis investavimo į iPhone etapo kaina – 0,91 SVV (neįskaičiuojant siuntimo kainos, kadangi už siuntimą tautiečiai Anglijoj mokėjo).
Praėjo dar pora savaičių ir namie ant stalo gulėjo gražutis priekinis stiklas. Pirmyn į darbus! Kai pradėjau surinkinėti, tai pradėjau gausiai investuoti laiką į telefoną. Vis tik supratau, kad mano regėjimas yra per prastas tokiems skrupulingiems darbams – mažų mažiausiai akinių reikėtų norint tuo užsiimti. Varžtų smulkumas varė iš proto mane. Labai lėtai darbas ėjo. Pradžiai dar nelabai kokybiškai ekraną buvau įdėjęs, iš naujo persukt varžtus teko. Na, grįžo draugė, su jos pagalba viskas žymiai sparčiau ėmėsi suktis. Surinkom viską, kaip video sužiūrėję buvom. Toks kreivokas išėjo telefonas, atsiknojęs galinis dangtelis. Ir bandom jungt krautis, ir... Neveikia. Dar kitą dieną bandžiau kontaktus pavalyt, bet tas nebepagelbėjo.
Žodžiu 0-2 technologijos laimi prieš mane.
Taip telefonas buvo užmestas stalčiun kokia pora savaičių, kol galų gale priragino mane draugė jį pajudint iš mirties taško. Susiradau firmą (Pikselis), kuri taiso Apple produkciją. Nunešiau jiems. Per 10-15 minučių jį išardė surinko. Dar detalių trūko jame (gal iš apdaužyto telefono išbyrėjo). Buvo išsiaiškinta, kad ekranas neveikia (čia greičiausiai kaltinu save, kad blogai pradžioje jį įstatęs būsiu nulaužęs laidus). Tad ta proga ekraną naują įstatė, dar kartą išardė, išvalė, surinko, pakrovė. Viso to kaina - ~50 minučių profesionalo darbo ir 2,62 SVV.

Telefono tvarkymo biudžetas:
1 etapas (įvairių smulkių dalių pirkimas) – 1 SVV (Santykinis Valiutos Vienetas).
2 etapas (pilno priekinio stiklo su LCD ekranu kaina) – 0,91 SVV.
3 etapas (serviso paslaugos) – 2,62 SVV.

Išvados:
1. iPhone veikia be priekaištų.
2. Patirties ardyti iPhone įgijau, bet per tą ardymo laiką neprikaupiau pakankamai žinių, kad sėkmingai jį prikelti naujam gyvenimui.
3. Techniniam darbui reikia gerų akių arba gero regėjimo.
4. Pradinis biudžetas išaugo 4,53 karto.
5. Pasitvirtino posakis ”Skūpas moka du kartus”. Na, jeigu tiksliau, tai 1,73 karto (būtent tiek kartų telefono tvarkymo biudžetas buvo didesnis už serviso kainą). Kita vertus, įgijau patirties, buvo malonus (šiek tiek įtemptas) atokvėpis nuo rašto darbų. Gal ekrano keisti vėl nesiimčiau, bet paprastesnes dalis – kodėl gi ne.

Patarimas interesantams? Na, tai tikrai įdomu užsiimti smulkių detalių lego. Jeigu norisi į tai investuoti laiko ir pinigų – prašom. Priešingu atveju kreipkitės į profesionalus. Jeigu manote, kad profesionalų paslaugos yra per brangios, tai pagalvokite dar kartą. Jeigu telefonų tvarkyme turite patirties, galite mėginti laimę, jeigu ne, siūlau kreiptis į profesionalus.

2014 m. kovo 25 d., antradienis

Disertacijos kūryba - darbas ar malonumas?

”Ar tau rytoj reikia į darbą?” – nuskamba choro pirtelėje vadovo klausimas penktadienio vakarą. Susimąstai. Į darbą tai nereikia, bet poilsio dienos būna tik tada, kada dirbi. Na, ir aišku tom dienom, kai tau neišeina dirbti. Antradieniai ir ketvirtadieniai man tos dienos, kada ramiai sau galiu leisti ilsėtis, nes tom dienom turiu laboratorinius užsiėmimus. O kitom dienom... Dirbu. Būtent dabar man yra pats darbymetis – disertacija nestovi vietoj. Pučiasi, tunka, pilnėja ir lėkščiais ir rimtais dalykais. Skaičiuoji dienos pabaigoje simbolius, žiūri puslapių kiekį. Nesi labai patenkintas, kad atsilieki nuo savo paties sau nusistatytų deadlineų, kad ir keliomis dienomis, bet atsilieki. Nesi labai patenkintas dar ir tuo, kad tikėtinas galutinis puslapių kiekis nesieks tavo draugų kolegų išleistų disertacijų. Nesi patenkintas savo darbo kokybe. Rašyba einasi gražiai, bet turinio prasme? O kartais atrodo su turiniu viskas tvarkoj, bet sklandaus teksto prasme ne kaži ką...

Šeštadienis ir sekmadienis darbo dienos? Kodėl gi ne, kai nepersidirbi, kai dirbti malonu, kai rašyba sklandi, kai jauti kūrybinį malonumą ir visiškai nesigaili, kad nematai saulės, neimi fotoaparato į rankas, netvarkai nuostabių kadrų, padarytų dar šaltos žiemos laikais. Nes juk gera kažką kurti ir palikti nuo savęs pasauliui. Kad ir mažytei pasaulio, kuriame gyveni, daliai, bet palikti.


Viskas bus gerai, disertaciją parašysiu, ne problema. Tiesiog šiuo gyvenimo tarpsniu mėgaujuosi tomis kūrybinėmis kančiomis, kuriomis visi mėgaujasi. Visi pasiekia tą finišo tiesiąją, kurioje arba finišuoji, arba.. esi užmirštamas. Balius tai rugsėjį, bet pamatus jam kloji dabar.

2014 m. vasario 20 d., ketvirtadienis

Blogo bendraautorius gynimo komisijoje?

Kaip žinia, ar nežinia, artėja mano doktorantūros studijų finišo tiesioji. Disertacija pamažėle rašoma, kaupiamasi disertacijos gynimui ir tuo pačiu renkama gynimo komisijos sudėtis. Viskas būtų gerai, bet pasikeitus doktorantūros reglamentui mano kartos doktorantams reikia turėti bent vieną komisijos narį iš užsienio. Dar daugiau, komisijos nariai negali turėti bendrų straipsnių nei su doktorantu, nei su jo vadovu. Taigi, iš esmės visi gerai pažįstami kolegos iš užsienio atkrenta, nes su jais tikrai turime bendrų publikacijų.
Va ties šita vieta vieną vėlyvą vakarą, važiuojant autobusu iš centro namo man kilo geniali idėja – pasikviesi komisijos nariu būti savo griupioką, šio blogo bendraautorių, baisiai seniai bloge begirdėtą Martyną. Jis jau geri dveji metai kaip daktaras, turi šūsnį mokslinių publikacijų ir nė vienos su manimi, tad idealiai tinka komisijon. Su juo sušnekėjus išgavau teigiamą atsakymą. Kolei kas dar neoficialiai, bet jeigu viskas bus gerai, bus proga blogo bendraautorių vėl susitikti, šį kartą akademinėj aplinkoj :)

Gyvenimas kartais pateikia įvairių smagumų.

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Nuostabus kokybiškas audio pasaulis

Šį vakarą su malonumu pažiūrėjau/paklausiau ”Metallica” filmą ”Through the Never”. Tiesą pasakius pastaruosius pora mėnesių su malonumu klausau muzikos namuose. Priežastis banaliai paprasta – įsirengiau garso sistemą, kurios kokybė mane labai labai tenkina.

Turbūt nemažadalis skaitytojų pamena, kad įnikau į naują smagią priklausomybę – vinilus. Beveik metus muzikos iš vinilų klausiausi per gitarai skirtą kubą. Tačiau... norisi juk geresnės kokybės. Kiek praplatėjus gyvenamajai erdvei ir kol dar savų vaikų klyksmas netapo kasdienėmis melodijomis, nusprendžiau, kad verta papildyti savo audio ūkį kolonėlėmis. Nes geras garsas mane masino ne vienerius metus.

Lapkričio pabaigoje, prieš beveik tris mėnesius galų gale įsigijau kolonėles (Wharfedale Diamond 10.5). Patikėkit, garsas, lyginant su garsu per kubą, skyrėsi kaip diena ir naktis. Vienas malonumas klausytis muzikos per dvi stilingai atrodančias kolonėles. Prie Kalėdas pasikviečiau pora kolegų (savo vadovą ir bendrakursį doktorantą) į svečius pasiklausyti garso. Vadovo, kaip gero garso mylėtojo ir turbūt nemažai garso sistemų praklausiusio asmens, nuomonė buvo man svarbi. Atsiliepimai buvo labai teigiami. Iš patefono kokybė kiek prastoka, bet iš kompiuterio – labai puiki. Kas linksmiausia, mano kompiuterio garso plokštė yra integruota – msi maniškiam motininės plokštės modeliui pasistengė įstatyti gerą garso kortą.

Istorija čia dar nesibaigia. Būtina paminėti, kad maniškis vadovas gerai nusimano elektronikoje, elektronines schemas skaityti moka, tad panagrinėjęs stiprintuvo schemą galėjo padaryti daugiau išvadų: stiprintuvas padarytas labai tvarkingai, tačiau priešstiprintuvis (atsakingas, už vinilų garso stiprinimą) yra tobulintinas. Prieš pora savaičių su didžiule vadovo pagalba (aš stovėjau ir gėrėjausi, kaip lengvai ir sklandžiai atlieka litavimo darbus) stiprintuvą apgreidinausi – pasikeičiau keliolika kondensatorių, operacinį stiprintuvą ir maniškė sistema pasiekė dar didesnes kokybines aukštumas. Garsas iš kompiuterio ir vinilinių plokštelių vis dar skiriasi, tačiau dabar tikrai negaliu pasakyti, kokio garso klausytis yra mieliau – tiek skaitmena, tiek vinilai skamba tiesiog kitaip.


Beje, vieną vakarą, kai tobulinamą stiprintuvą buvau nusinešęs į darbą, buvau pasijungęs senas kompiuterio kolonėles. Klausiau ir ėmiausi už galvos: ”kokį š**** pastaruosius kelerius metus aš klausiausi”.