”Ar tau rytoj
reikia į darbą?” – nuskamba choro pirtelėje vadovo klausimas penktadienio
vakarą. Susimąstai. Į darbą tai nereikia, bet poilsio dienos būna tik tada,
kada dirbi. Na, ir aišku tom dienom, kai tau neišeina dirbti. Antradieniai ir
ketvirtadieniai man tos dienos, kada ramiai sau galiu leisti ilsėtis, nes tom
dienom turiu laboratorinius užsiėmimus. O kitom dienom... Dirbu. Būtent dabar
man yra pats darbymetis – disertacija nestovi vietoj. Pučiasi, tunka, pilnėja
ir lėkščiais ir rimtais dalykais. Skaičiuoji dienos pabaigoje simbolius, žiūri
puslapių kiekį. Nesi labai patenkintas, kad atsilieki nuo savo paties sau
nusistatytų deadline’ų, kad
ir keliomis dienomis, bet atsilieki. Nesi labai patenkintas dar ir tuo, kad tikėtinas
galutinis puslapių kiekis nesieks tavo draugų kolegų išleistų disertacijų. Nesi
patenkintas savo darbo kokybe. Rašyba einasi gražiai, bet turinio prasme? O
kartais atrodo su turiniu viskas tvarkoj, bet sklandaus teksto prasme ne kaži
ką...
Šeštadienis ir
sekmadienis darbo dienos? Kodėl gi ne, kai nepersidirbi, kai dirbti malonu, kai
rašyba sklandi, kai jauti kūrybinį malonumą ir visiškai nesigaili, kad nematai
saulės, neimi fotoaparato į rankas, netvarkai nuostabių kadrų, padarytų dar
šaltos žiemos laikais. Nes juk gera kažką kurti ir palikti nuo savęs pasauliui.
Kad ir mažytei pasaulio, kuriame gyveni, daliai, bet palikti.
Viskas bus gerai,
disertaciją parašysiu, ne problema. Tiesiog šiuo gyvenimo tarpsniu mėgaujuosi
tomis kūrybinėmis kančiomis, kuriomis visi mėgaujasi. Visi pasiekia tą finišo
tiesiąją, kurioje arba finišuoji, arba.. esi užmirštamas. Balius tai rugsėjį,
bet pamatus jam kloji dabar.
