Fizikų gyvenimas

Krymo karas

2012-01-24T23:16:00.004+02:00

”Cannon to the right of them,
Cannon to the left of them,
Cannon in front of them
Volley'd and thunder'd;
Storm'd at with shot and shell,
Boldly they rode and well,
Into the jaws of Death,
Into the mouth of Hell
Rode the six hundred.”

Ištrauka iš Alfred, Lord Tennyson poemos ”The Charge of the Light Brigade”.

Pažiūrėjęs 1968 metų filmuką apie lengvosios kavalerijos ataką nusprendžiau išsamiau pasidomėti apie patį Krymo karą, nes mažai apie jį ką žinau. Pati Lengvosios brigados ataka velniškai įspūdinga. Dėl karininkų nesusikalbėjimo su vadovybe lengvoji kavalerija išjojo ne rusų vieną sparną atakuoti, bet tiesiai priešams į nasrus – iš trijų pusių apsupti rusų patrankų jie “Mirties slėniu“ šuoliavo užimti rusų pozicijų ir patrankų slėnio gale. Prijoję prie rusų artilerijos turėjo kovoti kartu ir su rusų kavalerija. Žodžiu, netrukus anglams teko atsitraukti. Nuostoliai to mūšio buvo milžiniški: ataka truko ~7 minutes, per kurias iš 660 kavalerijos vienetų žuvo 160, buvo sužeisti 120 kareivių. Tačiau daugiausia nuostolių patyrė arkliai – jų žuvo 340.
Krymo karas vyko 1853-1856 metais. Jo priežastys daugmaž tokios: Rusai pradėjo karą su Otomanų imperija, gindami slavus, gyvenančius otomanų valdžioje, siekdami didesnės kontrolės tame regione, o Konstantinopolio užėmimas jiems atvertų jūros kelią į platesnius vandenis. To bijodami anglai su prancūzais paskelbė karą rusams ir iškeliavo į karinę kampaniją ties Juodąja jūra.
Otomanai su anglais sustabdė rusų veržimąsi Konstantinopolio link. Tada anglai su prancūzais išsilaipino Kryme, kurio pagrindinis uostas Sevastopolis buvo pagrindinis taikinys. Sėkmingai kareivius guldė ne rusų kulkos, bet ligos (~65% išmirė dėl ligų). Anglai su prancūzais turėjo keletą kruvinų mūšių Sevastopolio link, kurių žymiausias, žinoma Balaklavos mūšis su garsiąja Lengvosios kavalerijos brigados ataka, po kurios praktiškai išnyko anglų kariuomenės pasididžiavimas – lengvoji kavalerija. Beje, būtent šiame Balaklavos mūšyje atsirado posakis “Thin Red Line“ – dvi anglų pėstininkų linijos šlovingai laikėsi prieš rusų kavalerijos ataką, kai jiems į pagalbą atskubėjo anglų sunkioji kavalerija.
Žodžiu, Sevastopolio užimt greituoju būdu nepavyko, tad šio miesto apgultis truko metus. Taip ilgai užtruko, nes rusų tiekimo liniją anglai atkirto tik po gero pusmečio. Galų gale užėmę uostą jį visiškai sunaikino, kad rusai neturėtų dokų, neturėtų savo laivyno ir nekeltų grėsmės anglų laivynui.
Karas pasižymėjo karininkų impotencija, daugybe karinių klaidų. Matyt visuose karuose tai atsiskleidžia, nes klaidos kaina kare būna didžiulė.
Beje, dar buvo pora laivyno mūšių Baltijos jūroje. Abu juos sėkmingiausiai laimėjo anglai, sutriuškindami rusų laivyną ir išdidžiai prisišvartavę prie Pyterio erzino carą. Karo metu pirmą sykį karybos istorijoje buvo fotografuojama – atsirado karo korespondentai. Pirmą sykį buvo panaudoti geležinkeliai, telegrafas. Anglų kariuomenėje gerokai patobulėjo karo lauko ligoninės sąlygos.
Karo rezultatai? Britai išėjo iškelta galva, nes išliko neginčijama jūrinė valstybė. Turėdama stiprų, nenugalimą laivyną galėjo plėsti savo imperiją. Prancūzijos imperija su Napoleonu III vėl grįžo į politinį elitą, pademonstravę savo sausumos kariuomenės galią. Rusai neteko teisių į Dunojaus žiotis, prarado savo karinį laivyną bei gavo suprasti, kad be stiprios pramonės ir geležinkelių niek gero nebus. Blogiausiai tai Otomanų imperijai. Nors techniškai ji su sąjungininkais laimėjo karą, praradusi 200 000 gyvybių, bet faktiškai neteko didelės teritorijos Balkanų pusiasalyje, nes ilgainiui pradėjo Balkanų tautos kurtis savo valstybes.
Bendroje sumoje žuvo apie pusė milijono kareivių. Tačiau didelė dalis mirė nuo ligų, šalčio ar nuo infekcijų žaizdose.

Imperatoriaus prakalbos arba kuo istorinė karinė šlovė susijusi su profesine riteryste

2012-01-13T00:23:00.000+02:00

Šlovingoji Prancūzijos imperija, Aleksandro Makedoniečio imperija ir šiuolaikinis pasaulis. Kuo jie panašūs? Gal savo neaprėpiamumu, gal savo didybe, gal savo visuomene, o gal... savo imperatorių mąstymu?
Sunku mums, savo profesijos riteriams, suprasti didžiųjų žmonių mintis. Mums, kurių menkiems protams nelemta suvokti didingus imperatorių planus. Mums, kurių mintis, planus, gyvenimą, politiškumą trokšta valdyti kiti demokratiškos visuomenės piliečiai, lygesni už lygius.
Gerai... Pažvelkim į viską iš karinės pusės (juk šiuolaikinis gyvenimas pagrįstas karu: karu ekonomikoje, karu socialinėje erdvėje, karu moksle). Kas svarbiausia yra vykdant karinę operaciją (remiantis Sun Tzu)? Svarbiausia, kad aukštesnio karininko nurodymai būtų absoliučiai aiškūs, be menkiausios dvejonės, nekvestionuojami. Nemaža dalimi tai buvo žymių karinių pralaimėjimų priežastimi: rusų kavalerijos triuškinamas pralaimėjimas Balaklavos mūšyje Krymo kare, konfederatų pralaimėjimas Gettysburgo mūšyje JAV pilietiniame kare ir pan.
O kas būna, kai generolo kalba būna triprasmiška? Kai eiliniams kalba viena, karininkams kita, o viešai tuos pačius karininkus šmeižia? Kvepia diktatūra? Nieko panašaus! Tai šiuolaikinės, sovietmečiu augintos visuomenės apraiškos!
Kas būtų buvę, jai Aleksandras Makedonietis ar Napoleonas savo kareiviams būtų liepęs kovoti už savo tautos gerovę, karininkams būtų grasinęs, kad gink Dieve nekurstytų savo kareivių prieš imperiją, o karo konsiliume viešai būtų kritikavę savo karininkų politiškumą, šmeižę jų veiklą vardan asmeninės gerovės? Nei Aleksandras Bagdadą būtų užėmęs, nei Napoleonas Austriją ar Prūsiją būtų nugalėjęs..
Tad klaiku klausytis tokių triprasmiškų imperatoriaus paistalų šiandieną. Juk tai teveda iki vieno – dievobaimingo pasitikėjimo vadu iki tarpuvaldžio.
Tad belieka tikėtis, kad imperija kuo greičiau sulauktų demokratijos arba demokratiško imperatoriaus.
Tegyvuoja imperija!

Led Zeppelin kūryba išnagrinėta

2011-11-27T19:16:00.001+02:00

Pabaigiau su ”Led Zeppelin” kūryba. Išklausiau, išskaičiau. Liko keletas dokumentinių filmų, keletas koncertų ir knyga :)
Bet bendras visuminis įspūdis susidarytas. Kadangi mane vežaą Bliuzo ir roko sintezė, tai ši grupė man yra nuostabus pasirinkimas. Puikus darinys, puiki kompanija, puiki muzika. Bekeliaudamas Led Zeppelin kelionę į facebooką rašiau ką sužinojau apie konkrečius albumus, pasirinkdamas kokią nors vieną dainą iš vieno ar kito albumo. Rašyti pradėjau nuo trečiojo albumo, tad pateikiu tas savo mintis ir čionainas, bloge. Skanaus ;)

Trečiojo albumo ”Led Zeppelin III” daina ”Since I’ve Been Loving You”, kaip ir visas albumas, sukurta Velse atokioje aplinkoje jaunuoliams ilsintis po koncertinio turo.
Beje, Džimis turėjo vargo, įrašinėdamas soliaką. Yra kur pavargti....

Iš ketvirtojo, labiausiai pirkto albumo ”Led Zeppelin IV” pati garsiausia Led Zeppelin daina ”Stairway to Heaven”. Niekada ji nebuvo išleista kaip singlas, žodžiai sukurti praktiškai per vieną vakarą, sėdint Velse prie laužo.

Penktasis Led Zeppelin albumas ”Houses of the Holy”... Pirmasis albumas, turintis normalų pavadinimą, pirmasis albumas, kuriame išimtinai vien tik orginalūs jaunuolių kūriniai sudėti. Tai tarsi naujo grupės skambesio lūžio taškas. Yra ir regio elementų, yra ir šaunių baladžių, yra ir pianino skambesio, pirmą sykį žodžiuose nėra užuominų į ”Žiedų valdovą”.
Viena šaunesnių grupės baladžių ”The Rain Song”.

Šeštasis Led Zeppelin albumas ”Physical Graffiti” komerciškai vienas sėkmingiausių. Prirašė albumui daugiau dainų, nei galėjo tilpti į vieną plokštelę, tad nusprendė išleisti dvigubą albumą.
O šioji daina ”Ten Years Gone” apie Planto buvusią merginą, kai prieš ~10 metų jie dar buvo nežinomi. Toji mergina iškėlė ultimatumą: arba ji, arba muzika. Dėkui Dievui, kad Plantas pasirinko muziką :)

Septintasis Led Zeppelin albumas ”Presence” komerciškai nebuvo sėkmingas. Tačiau morališkai labai reikalingas grupei. Robertas Plantas 1975 buvo patkęs į avariją, po kurios buvo klausimas, ar jis kada nors vaikščios. Didžioji dalis dainų sukurtos jam reabilituojantis, o įrašytos per velniškai trumpą laiką - 18 dienų, Plantui sėdint invalido vežimėly. Sako, kad albume jaučiasi jo silpnesnis balsas :).
O čia paskutinė albumo daina ”Tea For One”, kuri pasižymi ne greitu ir agresyviu Page’o gitaros soliaku, bet išskirtinai lėtu ir ramiu., tarsi B.B. Kingo soliakai. Puiki bliuzo daina, kurioje išdainuotas namų ilgesys, kurį muzikantai jausdavo koncertinių turų metu.

Aštuntasis Led Zeppelin albumas ”In Through the Out Door”š Tai paskutinis albumas išleistas dar esant gyvam būgninkui John Bonham. Šiaip, tikrai naujas, kitoks skambesys nei ankstesniuose albumuose. Priežasčių yra nemažai. Pirma, tuo laikotarpiu Bonham buvo įnikęs į alkoholį, o Jimmy Page į heroiną, tad į darbą neskubėdavo eiti - didesnė albumo kūryos dalis teko Robert Plant ir John Paul Jones, kuris kai negrodavo bosu, grodavo klavišiniais - todėl šiame albume daug klavišinių skambesio, o Page'as turi tik epizodinius gitaros numerius. Antra, prieš pora metų dėl viruso mirė Planto sūnus - neabejotinai tai atsiliepė jo lyriksams. Trečia, jie buvo priversti emigruoti (greičiausiai dėl mokesčių) iš Britanijos. Tėvynės ilgesys vėlgi atsiliepia šiame albume.
Kas dar smagu šiame albume (nors jis ekonominiu požiūriu eilinis grupės albumas), kad jame būdavo įdedamos nespalvotos nuotraukos (random viena iš 6). Jei suvilgai popierių vandeniu - gauni spalvotą vaizdą. Genialu :)
O čia daina ”Fool In a Rain” tokiu netikėtu sambos ritmu. Iš tiesų, netikėta ritmika Led Zeppelinų kūryboje. Kaip sako autoriai, idėja sukurti tokią dainą gimė bežiūrint 1978 pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Argentinoje.
O lyriksai apie jaunuolį, kuris lietingą vakarą laukia miargoskažkur mieste, ji neateina, o paskui supranta jis, kad laukė ne toj vietoj :)
P.S. Tai ilgiausias mano tekstas apie Led Zeppelinus :)

Devintas ir paskutinysis Led Zeppelin albumas “Coda“. Išleistas praėjus dviems metams po grupės iširimo. Į albumą sudėta įvairios dainos, kažkada sukurtos, bet taip ir neišleistos. Kaip Jimmy Page'as sakė: kadangi žmonėms ieškojo senų, neišleistų įrašų, tai ir sukūrėm šį albumą.
Klausai albumą ir mąstai, kad viena ar kita daina, perėjimai, melodijos jau yra kažkur girdėta... Žodžiu, komerciškai plastas albumas - vos 1,5 mln kopijų parduota.
O čia daina ”I Can’t Quit You Baby” iš pirmojo albumo, įrašyta gyvam koncerte ir išleista paskutiniajam albume.

Apie Martyną Delfyje

2011-10-21T16:33:00.003+03:00

Sveikinu sveikinu sveikinu!!! Sveikinu blogo bendraautorių, grupioką Martyną, kurio darbo aprašymėlis ir interviu įdėtas naujienų portalo Delfi Mokslo skiltyje.
Smagu, kad didelė dalis komentarų yra teigiami.
Na ką, susilaukė Martyns trumpalaikės šlovės visuomenėje. :)

Gyvenimas Beatles ritmu

2011-10-11T00:15:00.003+03:00

Pastarieji pora mėnesių mano gyvenime yra glaudžiai susiję su Beatles muzika. Kadangi tai yra svarbi mano gyvenimo dalis nuspręndžiau pakalbėti, kodėl gi juos taip smarkiai pamėgau ir kaip tą pomėgį realizavau.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rugpjūčio pradžioj galų gale pažiūrėjau ilgai kompe buvusią dokumentinių filmų seriją ”The Beatles Antology”. Ir man taip šis filmas patiko, kad pradėjau klausytis bitlų. Anksčiau , paauglystėj jų truputį klausiau, bet neužkabino jie manęs. Tad gal ir keistai nuskambės - už jų užsikabinau tik po dokumentinio filmo :)
Ne šiaip užsikabinau, bet panorau labiau paskaitinėti apie albumus ir dainas, tad nuosekliai vieną po kito išklausiau 13 studijinių albumų, perskaitydamas wikipedijos medžiagą tiek apie pačius albumus, tiek apie pačias dainas. Procesas lėtas, bet tikrai turiningas. Smagu buvo stebėti, kaip keitėsi jų muzika, kas turėjo jai įtakos, sužinoti, kaip atsirado vieni ar kiti kūriniai, kaip jie glaudžiai susiję su muzikantų gyvenimais.
Drąsiai Beatles galima vadinti geriausia roko grupe, nes jie daugelio dalykų pradininkai - pirmieji pradėjo koncertuoti stadionuose, pirmieji kūrė klipus savo dainoms, jų muzika turėjo milžiniškos įtakos kitų atlikėjų vystymuisi. Tie patys elektrinės gitaros įvairūs efektai, kuriuos taip išvystė Jimi Hendrixas, buvo panaudoti bitlų kūriniuose. Tai pirmoji grupė, dėl kurios buvo pamišęs visas pasaulis. Ir t.t...

Žodžiu, man patiko klasuytis muzikos beskaitant plačiau apie pačius kūrinius, tad artimiausioj ateity tą patį žadu padarti su Led Zeppelins, Jimi Hendrix, Pearl Jam, Metallica ir kitų mano mėgiamų grupių kūryba.
O dėl pačių bitlų... Antrą kartą peržiūrėjęs Antologiją galiu drąsiai sakyt, kad intensyvusis The Beatles muzikos periodas mano gyvenime baigėsi :)
Šlovė bitlams!

Vasara praėjo, išvyko ir vasaros nuotykė

2011-09-05T10:44:00.002+03:00

Buvo įdomybių šią vasarą.
Apskritai man vasara būna psichologiškai sunkiausias periodas - veiklos nebebūna, draugų nėra, užsiimk vienas pats sau kuo tik nori. Žodžiu, depresiją varantis laikotarpis.
O šią vasarą kažkaip viskas švelniau praėjo. Didele dalimi dėl smagių kelionių, dėl dainavimų vasarą ir dėl vasaros nuotykės :)
Bendrai sudėjus tikrai nesusidarytų 20 valandų, kartu su ja praleistų. Bet neverta skaičiuoti laiko. Žaibiškai ji atsirado gyvenimo erdvėlaikyje, tikėtinai ir išnyko. Gal supernovos sprogimu ir nepavadinsi, bet paliko žymę many kažkur. :)
Ačiū tau už įsimintinas akimirkas, praleistą laiką, ačiū tau už pokalbius internetinėje erdvėje, ačiū tau už tai, kad turėjau dėl ko gyventi šią vasarą, ačiū tau už... žodžiais sunku išreikšti. Pati žinai :)
Žodžiu, susitiksim kurnors Europoje ;) Sėkmingo starto svetur!

Rugpjūtį teko padainuoti

2011-09-02T00:16:00.007+03:00

Rugpjūčio 3 dieną išsiunčiau straipsnį į žurnalą, taigi neatsitiktinai rugpjūtį neoficialiai atostogavau. Visiškai nuo fizikos atitrūkau. Na, tiesa nuo rugpjūčio vidurio atnaujinom savaitinius kvantinės optikos seminarus. Vis tik ten vargo būdavo, tačiau...
Iš esmės rugpjūtis man buvo dainavimų mėnuo. Net du sykius su ”Aidija” keliavom į Kražius ar jų apylinkes: rugpjūčio 6-7 aplankėm Šiluvą, Tytuvėnus, Kražius ir Šiaulius. Ten vyko grigališkojo choralo giedotojų mokymųsi savaitė. Tad sugiedojom dvejose mišiose. Na o rugpjūčio 20 dieną sugrįžome : Kražius tam, kad sudalyvautumėme Kražių festivalio baigiamajame koncerte. Tą dieną atlikome barokinę Purcellio operą ”Didonė ir Enėjas”. Na, galėčiau įsirašyt tą dieną į savo metraštį, kaip dieną, kada pirmą kartą dalyvavau operos atlikime. Neilga toji opera - valandos trukmės: kvartetui, solistams ir chorui.
Po operos grįžom gilią naktį - Vilniuje buvome prieš 3h nakties. Kitą dieną kas sugebėjome kėlėmės anksti, kad puse 9 išvažiuotumėme į Elektrėnus kartus su Čiurlionio mokyklos choru pagiedoti mišiose. Prisijungiau. Juk smagu gimtame kaime sudalyvauti atliekant kokybišką muziką.
Bet apie viską trumpas fotoreportažas:

Pirmą sykį Šiluvoje apsilankiau. Ten giedojom mišiose ir pasivaikščiojom aplink. Užėjom ir į koplyčią, prie kurios yra akmuo, ant kurio buvo Marija pasirodžius

Kita stotelė buvo Tytuvėnai. Čia važiavom kaip turistai. Iš tiesų žavingas vienuolyno ansamblis čia yra. Nukeliavom į vienuolyną, pasidarėm repeticiją. Ten žmonės ruošėsi vetuvėms. Vietiniai vienuolyno prižiūrėtojai pasakė, kad laukia prezidentės. Galvojau, kad jie juokauja, bet pasirodo, kad ne. Žodžiu, praėjo ji per vienuolyną mums berepetuojant.

Trečioji rugpjūčio 6 stotelė buvo Kražiai. Apsitojome gyventi šioje kolegijoje. Kražiuose nekoncertavome. Tiesiog linksmai praleidom vakarą, pasipirtinom, pasimaudėm, pranakvojom ant grindų, kitą rytą repetavom ir išvažiavom į Šiaulius

O Šiauliuose dalyvavom baigiomosiose religinės savaitės pamaldose. Užsiimėm tai, ko ir atvykom - pagiedojom

čia grigališkojo giedojimo grupelė

Kaip minėjau, rugpjūčio 20 sugrįžom į Kražius. Čia pasiruošimo koncertui vaizdai

Ruošėsi ir solistai:

O tu Nida...

2011-09-01T23:58:00.005+03:00

Na ką, vasara praėjo, tad jau seniai laikas prisiminti, ką dar smagaus nuveikiau vasarą.
Šiemet su naujuoju choru „Aidija“ liepos mėnesį (8-17 dienomis) praleidau Nidoje. Dalyvavome Thomo Manno festivalyje. Vos spėjau grįžti iš Italijos (lėktuvas nusileido liepos 7 dienos vakare), vakare prieš miegą persidėjau daiktus naujai kelionei ir liepos 8 rytą išvažiavome į Nidą.
Pats festivalis praėjo šauniai. Turėjom 4 koncertus. Pirmadienį (liepos 11) atlikom Čiurlionio dainas, antradienį – Brucknerio kūrinius, tai buvo sunkiausias koncertas, trečiadienį jau lenvesnė diena, nes kokias 4 Karnavičiaus dainas dainavom. Na, po to sekė trijų dienų pertrauka ir šeštadienį (liepos 16) Bacho 21 kantata su orkestru ir solistais.
Žodžiu, repeticijų ir koncertų netrūko. Bet geros nuotaikos tuo labiau nebuvo maža. Kiekvieną dieną turėdavom bent po 2-3 valandas laisvas, tad buvo galima ir prie jūros pabūti. Vieną dieną turėjom visiškai laisvą, bet gaila, kad tą dieną lyg tyčia lijo. Jūra buvo ganėtinai normali, gal kiek mažai banguota. Alaus netrūko, kompanijos taip pat. O apie viską lengviausia pakalbėti fotoreportažu:

Neringa mus dar kelte pasitiko nuotaikingai: žuvėdrų šokiu

Pačioje Nidoje smagu buvo pasivaikščioti, užkopti ant Parnydžio kopos

Patys koncertai vyko Reformatų bažnyčioje. Jauki, maža bažnytėlė, kurioje buvo gera dainuoti

Laisvas laikas iš esmės daugiausia buvo leidžiamas pajūry

Kai kurie vakarai bei naktys - prie Kuršių marių. Pilnatis virš Kuršių marių sukuria nuostabų jausmą

Vienintelę laisvą dieną buvo lietinga. Tačiau juk ir lašuose verda gyvenimas

Paskutiniosios dienos Nidoje - negalėjimas atsidžiaugti paplūdymiu, jūra, smėliu, gerais draugais ir gera nuotaika

Su liūdesniu ir nuovargiu palikę užsienio vardo vertą Nidą, dar kartą susitikom su linksmosiom žuvėdrom

Antroji paroda

2011-08-17T23:47:00.002+03:00

Pagaliau sukaupiau patirties ir pasitikėjimo ir nusprendžiau antrą kartą surengti parodą gimatuosiuose kraštuose. Pirmoji paroda ”Debiutas” įvyko prieš dvejus metus. Ruošdamasis pirmajai parodai nemažai pasimokiau, įgijau patirties, tad kitai parodai nutariau labai neskubėti – sukaupti idėjų ir sistemingai jas įgyvendinti.
Antroji paroda – tai karo korespondecija iš mūšio laukų. Kaip žinia, užsiimu karine rekonstrukcija – priklausau Napoleono armijos 129 linijų pėstininkų pulkui. Kol dar neturėjau muškietos, turėjau puikią galimybę psikūnyti į karo fotokorespondentą. Tad šioje parodoje eksponuoju nuotraukas iš dviejų 2010 metais vykusių mūšių: žiemą Rumšiškėse rekonstruoto Napoleono armijos atsitraukimo ir vasarą vykusio Deltuvos mūšio. Kažkaip vasaros mūšį aprašiau aprašomuoju stiliumi, kaip mūšio eigą. O vat žiemos susibėgimui (kadangi buvo mažai žmonių, neišplėtotas mūšis) pasirinkau pamokomąjį aprašymo stilių. Tarsi Sun Tzu ”Karo meno” stiliumi pamokymai generolams ir tuo pačiu kareiviams, kaip reikia elgtis mūšyje.
Žodžiu, jei kada būsite Elektrėnuose ateinantį mėnesį, užsukite į bibliotekos 3 aukštą, apžiūrėti mano darbų.
O jei labai suspėtumėte, rytoj (rugpjūčio 18 d.) 16 valandą byks parodos atidarymas.
Maloniai lauksiu ;)

Vasaros mokykla Italijoje 2011

2011-08-08T22:11:00.007+03:00

Šių metų birželio 19 - liepos 7 dienomis praleidau Italijoje. Darbo, mokslo, bet tuo pačiu ir poilsio reikalais. Vyko lazeristų vasaros mokykla Como mieste, Insubria universitete, su kuriuo mūsų mokslinė grupė pastarąjį dešimtmetį bendradarbiauja. Tad ten sutikau jau pažįstamų veidų: profesorių di Trapani bei pora doktorančių: Martą ir Eleonorą. Smagu matyti tiek pažįstamus veidus, tiek sutikti naujus žmones, tiek pabūti Italijoje. Bet apie viską nuo pradžių.
Kelionė prasidėjo iš karto kitą rytą po Tebūnie naktis renginių. Tenai koncertavau, tad pačių renginių beveik nemačiau, nes nemažai laiko atėmė pasiruošimas koncertui, o ir reikėjo anksti grįžti namo - skrydis anksti ryte. Tad birželio 19, sekmadienį nuskridau į Milaną, ten pavaikštinėjau tris valandas. Buvo labai karšta ir sunku lagaminą tampyti po akmenuotas Milano gatves.

Iš Milano traukiniu nuvažiavau iki Como, kur pustrečios savaitės ir gyvenau. Smagus, jaukus miestelis su įdomiom, senom gatvelėm. Yra ką pažiūrėti, yra ką pafotografuoti.

Vasaros mokykla buvo eksperimentinė. T.y., dvi savaites mes darėme skirtingus eksperimentus, o trečiąją rašėme straipsnį iš vieno tų eksperimentų. Pirmąją savaitę buvau pasirinkęs atlikti klasikinės fotonų koreliacijos matavimus. Nagrinėjomės statistinę optiką. Kai pasakiau, su kuo šį eksperimentą atliekam, grupiokas pasakė, kad fotonų koreliacija - merginų reikalas :)

Pirmasis savaitgalis buvo skirtas išvykai į Como ežerą, kuris yra antras pagal dydį Italijoje ir pats giliausias Europos ežeras (~420 metrų gylio). Užsiėmėm buriavimu. Tikrai šaunus užsiėmimas! Labai patiko jausti, kad valdai vėją ir vandens srovę. Norėčiau dar kada nors paburiuoti.

Čia mūsų buriavimo komanda (be prižiūrėtojo)

Šeštadienį buriavom, o sekmadienis buvo laisvas. Per jį pasimokiau šiek tiek dainų, kurias su ”Aidija” ruošėmės Nidai. Po to ėjau pasivaikščioti į kalvas. Nusprendžiau pakilti iki kryžiaus, esančio kalvos viršūnėje. Gerokai užtrukau, kol susiradau tinkamą kelią, paskui dar valandą truko kopimas iki kryžiaus. Buvo karšta diena (sakyčiau 30 laipsnių su dideliu drėgnumu), tad išvargau. Pakeliui į viršūnę priėjau šaltinį, tad labai apsidžiaugiau, kad galiu pailsėti, atsigaivinti. Vėliau Google Earthe pažiūrėjau, kad tas kryžius yra 300 metrų aukštyje, lyginant su papėde. Nemenką žygį atlikau :)

Čia galite pasižiūrėti, kur vizualiai yra šis kryžius (švyti viršutiniam kairiajam nuotraukos kampe):

Vasaros mokykloje sutikau daug nuostabių žmonių iš įvairių pasaulio kampų. Tai ir italai, škotai, liuksemburgiečiai, indai, iranietis, meksikietė, kolumbietis ir t.t. Čia nuotraukose tik keletas šių nuostabių žmonių.
Italė Margarita:

Italai Alberto (Maxim Galkin) ir Vincenso

ir dvi italės - Eleonora su ta pačia Margarita:

Antrąją vasaros mokyklos savaitę buvau pasirinkęs atlikti kvantinės tomografijos ir Bello nelygybių eksperimentą. Vėliau iš šio darbo ir straipsnį rašiau. Na, būsiu vienas iš 10 bendraautorių :) Čia mūsų kvantinės tomografijos komanda:

Antrasis mokyklos savaitgalis buvo skirtas Alpėms. Tai buvo nuostabu!!!!!! Pirmą sykį buvau tokiuose kalnuose. Puikus fizinis nuovargis, nuostabiausi atsiminimai ir pasididžiavimas savimi, kad aš galiu įveikti kalnus :) Šeštadienį autobusas mus atvežė į 1,2 km aukštį ir gana nesunkiai pakilome į 2,1 km aukštį, kur buvo viešbutukas - jame ir nakvojome. Dar pavakary varėm aukštyn pavaikštinėti, bet buvau pavargęs, tad labai aukštyn nelipau. Sekmadienį nuo viešbutuko pakilom į 2,6 km aukštį - perkopėm kalvą į kitą slėnį, paėjom to slėnio šlaitu į kitą pusę, prie kito viešbučio. Ten pailsėjom ir paskui slėniu nusileidom iki pradinio (1,2 km) aukščio.
Žodžiu, Alpės buvo ZEBA

Nemažai dar kas liko nepaminėta - puikus maistas ir alkoholis, puiki kompanija, nuotaika ir kiti neišpasakojami įspūdžiai. Vasaros mokyklos yra gėris. Ir naudos patiri, ir pasaulio pamatai. Nors kasdieną univere praleisdavom po 12 valandų, bet tas laikas neprailgdavo ir labai nepervargdavom. Nauji žmonės, nauja patirtis, aplinka, įspūdžiai nedaro darbo monotoninio ir nuobodaus.
Iki pasimatymo, Italija!

Du mėnesiai chore-klube ”Bel Canto”

2011-08-08T21:31:00.005+03:00

2011 06 18 paskutinį sykį sudainavau su antrus metus švenčiančiu choru ”Bel Canto” Kotrynos bažnyčioje renginyje ”Tebūnie naktis” ir tyliai (kaip kad tyliai išeinama) iš ten išėjau. Pradėjau ten lankytis balandžio pradžioje. Per du mėnesius sudalyvavau dviejuose koncertuose. Praleidau pakankamai laiko, kad susidaryčiau įspūdį apie šį chorą.
Tebūnie nakties koncertui buvo gerai pasistengta - koncertas filmuotas profesionalų 5 kameromis, dirbo profesionali fotografė, buvom visi švariai nupudruoti. Net nejauku buvo, kad tiek daug pompastikos, ypač kai mes pasirodėm po ”Jaunos muzikos”.
Pora kadrų iš koncerto:

Nuotraukų autorė: Elena Bondarenko (fotostudija FOTOS: www.fotos.lt)
Visas nuotraukas galite pamatyti choro facebook tinklapyje.

Tad kodėl gi aš išėjau?
Yra nemažai teigiamų dalykų šiame chore - dirba tikrai kietas chorvedys, chormeisterė, akomponuoja šaunus pianistas. Reklama eina milžiniška - šio choro rinkodaros specialistai dirba puikiai. Jei artėja koks koncertas, didžiosiose masinės žiniasklaidos priemonėse gausu reklamos apie choropasirodymą. Kai eina kalba apie nuotraukas, vaizdą, šviesas, įrašus - surenkama profesionali komanda. Neveltui choras greitai sutraukė nemažą kiekį gerbėjų.
Tačiau žvelgiant iš muzikinės pusės šiame chore yra daugybė problemų. Chore susirinkę įvairaus išsilavinimo žmonės, su įvairiausiu muzikinio rašto pažinimu. Vien tai lemia, kad reikia smarkiai chorui patobulėti, siekant kokybės. Į repeticijas renkamasi vangiai, nereguliariai, darbas repeticijose vyksta pasyviai. Pačios repeticijos gana trumpos - daugiau laiko užima pašnekesiai, tiek pačių choristų, tiek vadovo. Charizmą jaunuolis gerą turi, bet kai iškalba ir charizma vadovauja chorui, tai man keistokai atrodo. Tad vien dėl šių priežasčių tobulėjimas vyksta lėtai.
Patys choristai, nors gal reikėtų vadinti klubo nariais, susirenka tam, kad smagiai pasibūtų vieni tarp kitų. Klubo nariai dauguma įvairiais giminystės ryšiais susiję tarpusavy. Yra taip pat ir keletas mūsų akademinio choro buvusių narių. Kaip aš vadinu, dauguma klubo narių - vidutinioji buržuazijos klasė, turintys pakankamai pinigų, kad galėtų priklausyti klubui-chorui.

Taigi, dėl trijų dalykų išėjau iš šio choro: 1. Muzikinės kokybės trūkumo (noriu tobulėti, o ne regresuoti); 2. Socialinės terpės (ne mano tipo žmonės ten susirinkę); 3. Klubo nario mokesčio (jei galiu būti chore, kuriame moka tau pinigus, tai kodėl būti chore, už kurį reikia susimokėti?)

Blog'ai žiniasklaidos akyse

2011-08-08T21:06:00.003+03:00

Šių metų birželio viduryje vieną dieną ganėtinai ryškiai matėsi halas danguje. Žiniasklaidoje pasirodė daug pranešimų apie šį dažną dangaus reiškinį. Vienas anonimiškas skaitytojas pastebėjo, kad mūsų blogas sulaukė neregėto populiarumo tą dieną. Ir gerąja, ir blogąja to žodžio prasme.
Įvedus paieškos sistemoje ”Saulės halai” mūsų blogo straipsnis apie šį reiškinį atsiduria pirmosiose pozicijose. Tad naršytojų susidomėjimas šiuo reiškiniu lėmė momentinį mūsų blogo populiarumą.
Pastarasis straipsnis nepraslydo ir žiniasklaidai pro akis. Antai kaunodiena.lt ištisai nukopijavo visą pastraipą iš minėto mūsų straipsnio. Gal įvykis ir nebūtų vertas dėmesio, jei būtų nurodyta, koks šaltinis cituojamas. Tačiau mūsų blogo pavadinimo nė su žiburiu šiame dienraštyje nerasi. Gaila, kad žurnalistų akimis blogų autoriai nėra verti būti cituojami.
Visai kitais žodžiais verta paminėti įvairius fotografus, kurie Saulės halų nuotraukas iliustruoja aprašu iš mūsų blogo, kurio nesigėdija cituoti. Ačiū tau Edgarai Maksvyti ir Kęstai, kad vertinate internetinių tekstų autorius!

Benai, plaukiam į Nidą!

2011-06-01T13:57:00.001+03:00

Artėja vasara, artėja ir mano planai. Birželio 19 išskrendu nepilnom trim savaitėm į Italiją, vasaros mokyklą. Tada tik grįžęs iš jos varysiu į Nidą savaitei. Ten choro stovykla.
Su „Aidija“ dalyvausim Tomo Mano festivalyje. Laukia keturi koncertai su skirtinga programa. Taigi, jei kas liepos 11, 12, 13 ar 16 dienomis bus Nidoje ir norės atgaivinti dvasią, užsukite į evangelikų liuteronų bažnyčią. Festivalio detalesnę programą galite rasti čia.
Šiaip, džiugu, kad vasarą laukia prasmingos veiklos. Ne visada taip pasiseka.

Viso gero, universitetini chore!

2011-05-26T11:34:00.002+03:00

Praeitą penktadienį vyko VU chorų vokalinis konkursas. Dainavau duetu su vienu jaunuoliu. Gerai pasirodėm, užėmėm antrą vietą tarp 11 ansamblių.
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!

Du nauji chorai

2011-04-13T22:53:00.002+03:00

Šiandieną pradėjau lankyti antrą naują chorą.
Džiaugiuosi pokyčiais!
Univero chore jau senokai jaučiu stagnaciją, tad norisi kaitos. Prieš pora savaičių pradėjau lankyti chorą Belcanto, kuriame pasirodo dainuoja nemažai mūsų buvusių choristų. Smagu matyti pažįstamus veidus. Choro vadovas tikrai kietas, tad tuo labai džiaugiuosi. Kompanija matosi linksma, daininga. Kokybė gerokai aukštesnė nei iki šiol esu, tačiau ir čia vietomis dainuojama ant stygų, tad nesu iki galo patenkintas dainorėliais. Ypač tenoruose jaučiamas gerklinis dainavimas. Na, bet kas yra įdainuota, tą sunku išguiti.
Šiandieną pirmą sykį nuėjau į Aidiją. Tai kamerinis Čiurlionio meno mokyklos choras. Jame dainuoja tiek dar bebaigiantys, tiek ir vyresni. Kokybe aš likau labai labai sužavėtas. Kaifas buvo dainuoti. Nors mano pačio balsas po kelionės ir ligos neatsigavęs, bet džiaugiauis ir savo indėliu bendroje muzikoje.
Jėga. Jaunatviškas kolektyvas, nedraskomas vidinio erzelio dėl gyvenimo sunkumų, nėra išsisluoksniavimo dėl ala socialinės padėties. Repetuojant šurmulio nėra, vyksta sistemingas ir tvarkingas darbas. Daug teigiamų emocijų šiandien parsinešiau.
Su VU choru dar neatsisveikinau, bet tą artimiausioj ateity padarysiu. Vienintelis kas mane dar laiko ten - artėjantis vokalo konkursas, kuriame duetu dalyvausiu su kitu choristu. Repeticijose turbūt jau nebepasirodysiu, bet galutinai taškus padėsiu gegužės vidury.
Tegyvuoja kokybė!

Artimiausio pusmečio užsienio planai

2011-02-27T20:29:00.001+02:00

Vakar primečiau, kad per ateinantį pusmetį 6 savaites praleisiu užsienyje. Artimiausios kelionės:
Balandžio 5 - 12 Oksfordas (D. Britanija)
Balandžio 26 - gegužės 3 Jaroslavlis, Gegužės 3 - 10 Sankt Peterburgas (abudu Rusija)
Birželio 20 - liepos 10 Komo (Italija).

Du pasaulinio lygio jaunieji teniso talentai

2011-02-22T23:35:00.006+02:00

Pausaulio teniso pasaulis stebi du jaunuosius teniso talentus. Reikia pasidžiaugti, kad vienas jų yra mūsiškis - Ričardas Berankis. Kitas, dar krūtesnis - puse metų už Berankį jaunesnis juodkalnietis, atstovaujantis Kanadai - Milos Raonic.
R. Berankį pradėjau atidžiau sekti lygiai prieš metus, per San Jose ATP-250 turnyrą, kuriame pasiekė ketvirtfinalį ir pirmą sykį pateko į dušimtuką. Būtent po šio turnyro bloge atsirado mano pirmasis įrašas apie Berankį.

Būtent nuo šio turnyro galima dėti atskaitos tašką, kada pradėjau nuoširdžiai domėtis tenisu. Būtent tada pirmą sykį gyvai sekiau jo paskutinės dvikovos su F. Verdasko rezultatą gyvai. Pirmą sykį teniso rungtynes žiūrėjau praeitą rugsėjį, kai mūsų Lietuvos rinktinė kovojo su slovėnais Daviso turnyre. Paskutinės rungtynės, kurias stebėjau internetu buvo prieš pusantros savaitės vykusi jo dvikova su Milos Raonic. Kaip galima pavadinti, tai buvo dviejų būsinų teniso titanų dvikova. Deja, tą sykį stipresnis buvo kanadietis.
Tai buvo tas pats San Jose ATP-250 turnyras ir R. Berankis pasiekė tą patį laiptelį, kaip ir pernai - ketvirtfinalį. Po jo sekė praeitą savaitę vykęs ATP-500 turnyras, vykęs Memphis mieste (JAV). Deja, burtai nebuvo palankūs, Berankis susikovė su pirmąja turnyro rakete A. Roddicku (8 pasaulio rakete) jau pirmajame rate. Buvusi pirmoji pasaulio raketė turėjo vargo kovodamas su mūsiškiu - laimėjo po trijų setų. Vėliau amerikietis turnyro finale nukovė ir kanadietį Milos Raonic. Šis turnyras Berankiui neatseikėjo nė vieno ATP taško ir jis išliko 74 vietoje. Tačiau bet kuriuo atveju R. Berankio kilimas tenisininkų rikiuotėje per pastaruosius metus buvo įspūdingas:

M. Raonic apskritai vertas atskiro įrašo. Šiemet įsiveržęs į pirmąjį pasaulio šimtuką (sausio 31) per pastarąsias dvi savaites pademonstravo tokį šuolį, kad galima stebėti ir aikčioti. Užpraeitą savaitę jis laimėjo ATP-250 turnyrą, kurio ketvirtfinalyje nugalėjo Berankį, o praeitą savaitę psiekė ATP-500 turnyro finalą. Taigi, jo šuolis reitinguose tapo įspūdingas: prieš dvi savaites 84 vieta (tuo metu Berankis buvo 74) - prieš savaitę 59 vieta - šią savaitę 37 vieta.

Kas daugiausia kelia optimizmo, kad R. Berankis nėra vienintelis jaunasis Lietuvos teniso talentas. Jei pažiūrėtumėte Lietuvos teniso rinktinės sudėtį, tai pamatytumėt, kad vyriausias iš jos yra būtent R. Berankis, kuriam šiuo metu tėra tik 20 metų. Turim dar ir Grigelį, Šakinį ir kitus. Reik tikėtis, kad R. Berankis, įsiveržęs į pasaulio teniso elitą (na, kai pateks tarp 50 geriausių, tada tikrai galima bus laikyti jį elito dalimi), turėtų suteikti stimulo tobulųti ir siekti aukštumų kitus lietuvius. Čia rimtas postūmis buvo Gerlaičio teniso akademijos įkūrimas. Taip pat džiugi naujiena, kad prieš kokias pora savaičių Berankiui galų gale buvo paskirta perspektyvaus Lietuvos sportininko stipendija.
Tegyvuoja tenisas! Ir sėkmės toliau Berankiui. Šią naktį jis kovos pirmąjame Delray ATP-250 turnyro rate su argentiniečiu J.M. del Potro. Nors jis ir užima tik 166 poziciją, bet būtent argentinietis yra ryškus šios dvikovos favoritas. Praėjusius visus metus jis praleido dėl traumos, o prieš patirdamas traumą jis buvo 4 pasaulio raketė. Gabūt galima kaltinti neparankius burtus, bet dar daugybė turnyrų laukia Berankio ir tikrai jo laukia šviesi ateitis. Įgis daugiau patirties, pasitikėjimo ir su laiku ateis daugiau šlobingų mūšių ir titulų.
Pernai R. Berankis buvo jauniausias šimtuko žaidėjas, šiemet šį garbingą vardą perėmė M. Raoničius. Laikas parodys, kaip seksis šiems dviems teniso talentams ateityje.

Atrankoje sudalyvauta

2011-02-14T11:04:00.003+02:00

Vakar buvo atranka, kurios laukiau ilgai. Sudalyvavau. Bet tik sudalyvavau. Totalią nesėkmę patyriau. Net negaliu pasakyt, kaip aš ten atrodžiau, bet psichologiškai pasidaviau antksčiau laiko.
Reikėjo padainuoti pora kūrinių: vieną su akomponimentu, kitą akapelą ir tada pora kūrinių skaityti iš lapo: vieną akapela, kitą kvartete. Padainuot padainavau savo kūrinius. Jais esu daugiau mažiau patenkintas. Nors jau net nebežinau, kaip balsas skambėjo. Aidinti klasė kiek trikdė. Tadu atėjo skaitymo iš lapo eilė. vat čia, prieš pradėdamas skaityti ir palūžau. Mintys nebesikoncentravo, tikrai pasolfedžiavau blogiau nei galėjau.
Kodėl? Manau problema buvo ta, kad mačiau ir girdėjau, kas prieš mane ėjo dainuoti. Pamatęs, su kuo konkuruoju ir nuleidau rankas. Prisidėjo ir tai, kad seniai jau kokiam konkurse dalyvavau. Ypač vienas. Bandau prisimint ir manau, kad tai buvo mokyklų solfedžio olimpiada, rengta kokiais 2002 metais. Aišku, nekalbu apie vokalinius konkursėlius universitete. Jie teigiamai prisidėjo - dainavimo pusė perklaudoje ėjosi sėkmingai, bet ne solfedžio.
Kaip Friedrich Nietzsche yra pasakęs: “Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Perklausa buvo labai naudinga patirtis. Vakar labai stipriai krito mano moralė, bet matyt taip ir reikia. Niekas nevyksta be priežasties.

Prisimenant draugą

2011-02-13T10:19:00.002+02:00

Šiandien sukanka lygiai metai, kaip netekome savo brangaus draugo Mariaus, kritusio nelygioje kovoje su vėžiu. Tai buvo tikrai netikėta ir sukrėtė mus labiau, negu buvo galima tikėtis. Bent mane, keletą mėnesių buvau gerokai uždaresnis.
Jo istorija - tai nuolatinio optimizmo kupinas gyvenimas su netikėtais likimo išbandymais. Daugeliui iš mūsų reiktų pasimokyti tvirtumo, optimizmo ir teigiamų emocijų iš jo.
Jis buvo mano kambariokas, mūsų grupiokas, bendražygis ir šiaip puikus draugas.

Napoleono armijos atsitraukimas Rumšiškėse 2011

2011-02-06T19:02:00.004+02:00

Vos prieš savaitę jaukiame senovę menančiame Rumšiškių miestelyje poškėjo muškietos ir aidėjo prancūziški balsai. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet vyko retas Lietuvoj Napoleono laikų parodomasis mūšis. Trumpai, bet vaizdžiai apie šventę pasakoja mūsų pulko marketantės Redos nuotraukos.
Man asmeniškai tai buvo išskirtinė diena, nes pirmąjį krikštą gavo mano munduras ir muškieta. Čia, mano pirmasis šūvis:

Mūsų prancūziokų pajėgos buvo menkos, dėl alkoholizmo ar maisto ruošos į karinius manevrus išėjo dar mažiau:

Už tat mūsų priešai susirinko gausiomis pajėgomis.

Nykiai atrodo mūsų kare rikiuotė iš keturių žmonių:

na čia jau visas mūsų 129 linijinių pėstininkų pulkas. Ginamės prieš kavaleriją:

Mūšio eigoje teko masinėmis pajėgomis atsitraukti savo reduto link, nes priešai nuožmiai artinosi ir gausiai mus apšaudė:

Mūsų redutas:

Tiesioginė konfrontacija:

Mūsų redutas buvo pralaužtas, tad liko paskutinė gynybinė linija - bažnyčios siena:

Na, bet net siena mūsų negelbėjo, tad paskutinieji, pakliuvę gyvi į priešų nelaisvę, buvo sušaudyti:

Fotoreportažas iš Paryžiaus

2011-02-04T01:31:00.007+02:00

Pasenęs, bet vis tiek aktualus. Juk tai buvo PENKIOS dienos Paryžiuje!
Naujuosius metus sutikau Paryžiuj. Naujieji nebuvo kažkuo įspūdingi - fejerverkų nebuvo, buvo tiesiog masinis šurmulys. Užtat Paryžius buvo velniškai įspūdingas.

Pirmasis tikslas buvo aplankyti Jo Imperatoriškąją Didenybę Napoleoną. Išsipildė jaunuolio svajonė atgulti amžinojo poilsio prie Senos krantų. Čia jis atgabentas po kokių 40 metų nuo savo mirties

Ir koplyčia Napoleonui skirta yra nemenka

Kaip gi neaplankysi įžymiojo 121 metų senumo Eifelio bokšto, kuris savo laiku aukščiausių pasaulio pastatų sąraše aplenkė Gizos piramides Egipte

Mūsų, prancūzų kareivių, pasididžiavimas - Napoleono pergalėms pašvęsta Triumfo arka. Prie jos jaučiausi, kad mano kareivio siela atsigavus, lyg namie. Kas smagiausia, jos viduje dega amžinoji ugnis visiems, visuose karuose žuvusiems prancūzams, kiekvienas karas turi savo atminimo lentą, o didžiausia, žinoma, yra skirta Pirmajam Pasauliniam karui, nes šis karas yra kruviniausias prancūzų istorijoje.

Gruodžio 31 nukeliavom į garsias ir prabangias kapines. Čia gi Napoleono maršalo Murato kapas

Na ir mano mylimos Edith Piaf..

Paryžiuje pasitaiko ir meniškos sielos žmonių

Na ir kaip neįsiamžinti šalia paminklo, skirto šiuolaikinės Vakarų Europos pradininko - Karolio Didžiojo.

Naujieji metai ties Eifeliu. Čia vienas iš nedaugelio fejerverkų, matyt paleistų vietinių žmogelių

Monmartras... Didingas rajonas

Luvras... Mano baisiai mylima Mirusiųjų knyga, gražiausias ir prašmatniausias rašinys, likęs iš senovės Egipto

Na ir kaip neįamžinti šių žmonių, apspitusių ne ką kita, o Mona Lizą

Vienas retų giedrų vakarų Paryžiui, kai puikiausiai švietė Eifelis

Na ir autoportretas su bendrakeleive

Filmų blogo pikinis aktyvumas

2011-01-16T13:00:00.002+02:00

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą mano filmų blogas sulaukė daugiau nei 100 lankytohjų dienoj. Sausio 13 dieną buvo 111 unikalių lankytojų. Neatsitiktinė ši data - pats ieškomiausias filmas buvo dokumentika apie sausio 13 įvykius, vienintelę žuvusią merginą: “Mergina ir tankai“.
Jeigu neklystu, net šis, mano ir Martyno blogas nebuvo sulaukęs tokio aktyvumo.

Regėjimas atstatytas. Legenda gyva :)

2011-01-16T00:47:00.004+02:00

Kažkaip man spontaniškai mintis atėjo apie rudenį vykusią kelionę žirgais iki Juodosios jūros ir kai žirgai gėrė vandenį iš Juodosios jūros, projekto tinklapyje atsirado pranešimas “Žirgus pagirdėme Juodojoje jūroje. Legenda gyva.“ Bet ne apie istoriją aš čia noriu pakalbėti.
Vakar oficialiai pasižymėjau, kad matau normalų regėjimą atitinkančią eilutę oftalmologų (Snelijaus) lentelėje, tad oficialiai jau leidžiu sau kalbėti kitiems apie metodiką, kaip atstatyti regėjimą. Metodiką, kuri be jokio skalpelio, jokio įsikišimo į žmogaus organizmą leidžia atsikratyti akinių.
šioji terapija atsirado prieš šimtą metų, kai vienas jaunuolis William Bates, Amerikos oftolmologas, dirbdamas su indėnais išvystė savo supratimą apie žmoaus regėjimą ir išvystė šią gydymosi metodiką. Visų pirma, jis atkreipė dėmesį, kad nė vieno paciento, kuris pradėjo nešioti akinius, regėjimas nuo to nepagerėjo. Kai kurie indėnai ilgų kelionių metų pamesdavo akinius ir grįžus jiems pas W. Bates pasitikrinti regėjimo, pasirodydavo, kad jie puikiausiai mato, lyg nieko nebuvę. Visos problemos su regėjimu žmonijoje atirado nuo tada, kai atsirado plačiai prieinamos knygos, laikraščiai, televizoriai, kompiuteriai. Mes dešimtis tūkstančių metų esame įpratę žiūrėti į tolį - kaip medžiotojai ieškoti savo aukos. Ir kai užsidarome artimuose atstumuose, nebepakeliam galvos į tolumas, tai regėjimas ir blogėja.
Kaip žmogus sugeba prisitaikyti matyti skirtingus atstumus? Šiuolaikinė medicina skelbia, kad akies lęšiukas yra valdomas raumenų ir raumenys keistami lęšiuko išsigaubimą valdo atstumą, kurį gerai matome. W. Bates tuo tarpu išmąstė, kad yra visiškai kitaip. Akis yra valdoma šešių raumenų ir tie raumenys keičia pačią akies formą. Normalioje, ramybės būsenoje akis yra rutulio formos, tuo tarpu, kai norime kažką pažiūrėti arti, tai raumenys įsitempia ir akis tampa elipsoido formos. Žodžiu, pagal mediciną, keičiama atvaizduojamo lęšiuko laužiamoji geba, pagal W. Bates - atstumas, kuriame atvaizduojame.
Kokia ta gydymo metodika? Ji pagrįsta dviem mokslais - psichologija ir fiziologija (todėl medicina jos ir nepripažįsta). Treniruodami tuos raumenis, kurie valdo akies formą, palaikysime gerą akių sportinę formą, o savo mintimis, suvokimu, teigiama energija, leisime smegenims suprasti, ką reiškia gerai matyti. Nes regėjimas tai ne tik akių priimama informacija, tai taip pat ir smegenų gebėjimas tą informaciją iškoduoti į matymą. Taigi, niekada pratimų nedarykite, būdami blogos nuotaikos, suirzę ir pan.
Kokie pratimai? Yra trys svarbiausios metodikos: akių atpalaidavimas (palmingas), akių mankšta ir soliarizacija.
Akių atpalaidavimas yra visų svarbiausias. Ypač daug skaitant ar dirbant kompiuteriu. Bent kas valandą aktyviai varginant akis reikia tuo užsiimti. Visiškai delnais uždengti akis, kad nepakliūtų jokia šviesa ir Ir ramiai pabūti užmerkus akis kokią minutę, nuolatos galvojant vien teigiamas mintis ir sau sakant, kad “mano akys geros, aš matau tikrai gerai, mano akys atsipalaidavusios, aš esu laimingas...“ Teigiamos mintys veda prie visiškos raumenų laisvės, visiško atsipalaidavimo. Paskui akis atidengti, smarkiai užsimerkti ir keliolika kartų tankiai pamirksėti. Tai pagal anglišką terminologiją yra vadinama palmingu.
Akių mankšta. Kokius du tris kartus per dieną. Pratimus atlikti po 3-10 kartų. Pradžioje patariama po tris kartus kartoti kiekvieną pratimą. Pats jaučiau, kad pirmąsias kelias dienas akis skauda - raumenys daug dirba kaip niekad ir jaučiamas raumenų skausmas. Vėliau atliekamų pratikų kiekį galima didinti. Atliekant pratimus akys turi būti atsipalaidavusios. Prieš atliekant pratimus ir po kiekvieno reikia tankiai ir lengvai pamirksėti - taip atpalaiduojamos akys. Pratimai: 1. Pažiūrėti į viršų - žemyn (3x-10x) 2. Kairėn - Dešinėn. 3. Įstrižaine Viršun kairėn - apačion dešinėn. 4. Viršun dešinėn - Apačion kairėn. 5. Brėžti kvadratą: viršun dešinėn - apačion dešinėn - apačion kairėn - viršun kairėn. 6. Brėžti kvadratą į priešingą pusę. 7. Brėžti apskritimą pagal laikrodžio rodyklę: 12h - 3h - 6h - 9h. 8. Brėžti apskritimą prieš laikrodžio rodyklę. 9. Brėžti gyvatėlę vertikaliom linijom, tarkim pradedant nuo kairės viršaus žemyn - aukštyn - žemyn - aukštyn slenkant į dešinę pusę. Ir analogiškai grįžti į kairę. 10. Brėžti gyvatėlę horizontaliom linijom. Tarkim iš viršaus kairėn - dešinėn - kairėn - dešinėn slenkant į apačią ir taip pat grįžt į viršų.
Soliarizacija: Galima žiūrint į Saulę užmerktomis akimis arba į žvakės šviesą atmerktomis akimis. Atlikti pasisukimus visu korpusu, nefiksuojant žvilgsnio į jokį konkretų tašką, kad Saulės/žvakės šviesa skenuotų regėjimo lauką. Realiai kokia keliašdešimt kartų pasisukioti, turėtų likti šviesos linijos regėjimo lauke. Po šios šviesos terapijos reikia atlikti palmingą tol, kol išnyks ryškios šviesos paliktos linojos tinklainėje. Aš kartą per dieną tai atlieku.
Šie pratimai subalansuoti trumparegiams, tad nebuvau tikras, ar jie man padės. Mano problema - astigmatizmas. Nešiojau akinius, kurie daugmaž vertikaliai buvo 0 D, o horizontaliai +5 D laužiamosios gebos, cilindrinį lęšį. Žodžiu vaikystėje nevisiškai išsivystė horizontalūs akies raumenys ir mano akis tapo netaisyklingos formos.
Esu pasikabinęs kambary oftolmologų lentelę (Sneijaus lentelę) ir sekiau progresą. Datos tokios:
Gruodžio 12 pradėjau akių mankštą.
Gruodžio 13 pirmasis tikrinimasis - matau 5 eilutę (20/40 - matymo lauke išskiriamas 2 minučių erdvinis kampas).
Gruodžio 15 mačiau 6 eilutę - 20/30 - 1,5 minutės išskyrimo kampas.
Gruodžio 21 mačiau 7 eiltuę - 20/25 - 1,25 minutės erdvinis kampas
Sausio 14 mačiau 8 eilutę - 20/20 - 1 minutės erdvinis kampas. Norma.

Svarbiausia nenustoti mankštinti akių. Čia kaip ir su dantų valymu - nori, kad jie būtų sveiki, reikia juos reguliariai valytis.

Sėkmės visiems, pradėsiantiems šia metodika gydytis akis.

Po pusantrų metų pamokų muzikos akademijoje

2010-12-17T13:39:00.001+02:00

Vakar vyko koncertėlis – atvira pamoka. Vokalistams vokalo pedagogikos atsiskaitymas. Aš, kaip mokinys, irgi dalyvavau šioje pamokoje. Kaip sekės mano mokytojai? Puikiai, egzaminą išlaikė :)
Kaip viskas vyko ir kas dalyvavo? Dalyvavo iš esmės vien bakalauro 3 ir 4 kurso studentai, kurie šį pusmetį tik pradėjo mokytis pedagogikos. Tad skambėjo prasidainavimo pratimai ir vokalizės ar liaudies dainos. Aš vienintelis buvau jau kaip ir veteranas – pusantrų metų prasimokęs pas magistrantę. Tad man teko malonumas atlikti tris kūrinius: ariją iš mažai žinomos Mocarto operos, lietuvišką satyrą ir Besame Mucho. Tikrai džiaugiuosi, kaip padainavau. Manau, kad tai buvo vienas geriausių mano dainavimų. Galbūt per pamokas ir buvo geresnių variantų, bet čia jau mano mokytojai spręsti. Taip, buvo minimalių klaidelių ar netobulai išraiškingų frazių, bet man patiko :)
Šiaip neįtikėtina, kokią smarkią pažangą padariau besimokydamas dainuoti. Rodos ne mėnesiais, kartais ir savaitėmis tobulėju. Nuoširdžiai dėkoju savo mokytojai Anetei Graudinai, kuri kaip Vytas linkėjo mane pražiodė ir išmokė papilvinio dainavimo. Turi ji pedagogės gyslelę. Moka priversti pajusti teisingą būseną, pasiekti norimą rezultatą.
Kas toliau? Neapleisiu tobulėjimo, nes tikslų nebuvau apsibrėžęs, o vizija, kurios esu vedamas, irgi yra neapibrėžta. Reikia susidėlioti mintis, planus ir pirmyn tobulybės link :)
Artimiausias noras/viltis patekti į Jauną muziką. Balsas mano gana neblogas, bet gali pritrūkti skaitymo iš lapo įgūdžių.
Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti. Antras punktas ypač svarbus.

Koriolio jėgos ir lazeristai

2010-12-11T16:58:00.003+02:00

Praeitą savaitę vieną dieną iškilo laboratorijoj diskusija apie vandens sukimosi kryptį, kai jis išteka iš vonios, ar vandens sūkurio kryptis priklauso tik nuo Kariolio jėgos.
O viskas prasidėjo nuo rektoriaus raginimo laiško balsuoti už VU Jonų bažnyčios varpinės rekonstrukcijos projektą. Paskaitęs aprašą apie atnaujinamą varpinę radau parašyta, kad joje bus įrengta Fuko švytuoklė. Tada iškilo vadovo atsiminimai apie matytą Fuko švytuoklę Leningrade, o vėliau jis pasakė, kad bene geriausia mokslinė demonstracija, kurią jis kada nors buvo matęs per televizorių, kai juodukas, sėdintis ant pusiaujo, demonstravo žiūrovams, kad vanduo, ištekėdamas iš kokio indo vienoj pusiaujo pusėj sukasi į vieną pusę, o kitoj į kitą.
Nu tada ir užvirė diskusijos. Ar tirkai kitoj pasaulio pusėj vanduo sukasi į kitą pusę. Būdami rimto mokslo žmonės ėmėmės realizuoti eksperimentą laboratorinėmis sąlygomis - pažiūrėt ar tikrai vanduo sukasi tik į vieną pusę ir ar galima pakeisti vandens sukimosi kryptį.
Buvo pragręžtas vienas mažiukas buteliukas - nusprendėm, kad per maža erdvė vandeniui įsisukti - reik didesnio tūrio. papjaustėm didesnį butelį ir stebėjom vandens tekėjimą jame. O vanduo, gyvatė, ramybės būsenos būdamas paleistas ištekėti įsisukdavo prieš laikrodžio rodyklę. Na, jei prieš tai buvo įsukamas į priešingą pusę, tai tada jau nebepakeisdavo savo ištekėjimo krypties.
Žodžiu, patenkinome savo smalsumą, pažaidėme su vandeniu ir toliau sėdome dirbti fundamentinės optikos srityje.

Laivo tema vėl bloge

2010-11-08T17:21:00.006+02:00

Bandžiau ieškoti, kada paskutinį kartą rašiau apie laivą. O tai pasirodo buvo baisiai seniai ir netiesa - praeitų metų vasario mėnesį. Prisipažinsiu, nedažnai aš prie jo prisėdu, bet dėl to nė kiek nepergyvenu. Juk esmė, kad procesas teiktų malonumą. Darbai atliekami pas tėvus namie, o pargrįžtu retokai ir tai ne kiekvieną kartą prie laivo sėdu.
Taigi, ką nuveikiau per pastaruosius pusantrų metų? Praeitame įraše kalbėjau, kad baigiau kloti laivui dugną. Vėliau jį nušlifavau, apklijavau dailylentėmis, vėl šlifavimas ir lakavimas. Dar kelis kartus vėliau keičiau laivo priekinę dalį (nosį). Pilnai baigus su dugnu, dar sekė keli pagražinimai išorės ir persikėliau į valties vidų.
Sumontavau valties bortą, tada valties viduje dugną, ant kurio galima daiktus sudėti ir žmonės nesušlapdami kojų galėtų ramiai būti. Tada sekė sėdimosios lentos, vėliau ant bortalentės ir sėdimųjų lentų laikikliai virvėms pritvirtinti.
Kelis kartus juos teko perklijuoti, nes netvirti klijai pasitaikė, tad man perėjus prie rimčiau ir greičiau limpančių klijų patvarumas padidėjo.
Susitvarkius su šiom problemom buvo pereita prie apdailos detalių: sudėti kibirai, statinė (ją teko paspalvinti ir pritvirtinti siūlais prie laikymosi karkaso), suvytos špūlės siūlų, suvijau virvių ryšulėlius. Tada dar pritvirtinau ant dugno papildomų detalių, skirtų virvėms tvirtinti.

Taigi, galų gale priėjom prie praeito savaitgalio. Per Vėlinių savaitgalį buvau grįžęs namo ir turėjau daug laiko laivui. Ką nuveikiau per tris dienas?
Visų pirma, dar kartą nulakavau dugną, po paskutinės vizualinės dugno korekcijos. Tiksliau sakant, laivo priekio korekcijos.
Po paros, kai išdžiūvo lakas sėdau prie tvirtinimų stiebams. Lanksčiau iš metalo ir tvirtinau ant dviejų sėdimųjų lentų ir laivo priekio - du stiebai bus statmeni, o trečias trikampei burei bus horizontalus, nutįstantis už laivo priekio.
Ir paskutinysis, titaniškas sakyčiau darbas, pagaminau 12 irklų. Visas sunkumas jame, kad juos reikia sunerti iš 5 detalių. Vienai detalei pagaliukai buvo nepakankamo ilgio, teko daryt ne 2,5 cm, o 2 cm ilgumo detales. Kitai detalei medžiagos visai nebuvo - tarpinės, jungiančios dvi detales, turėjo būti padarytos iš 1 mm skersmens pagaliuko, kurio nesuradau. Taigi, teko tarpines pačiam pasigaminti. Viso to rezultatas - 6 valandos darbo ir 12 irklų buvo padaryti.

Kas dar mano valčiai liko? Reikia pritvritinti du atsarginius irklus į valties vidų, sukonstruoti vairą ir tada jau liks linksmoji užduotis - kelti bures :)
Žodžiu, į pabaigą darbai, į pabaigą.

Google Earth erdvės prasiplėtė!

2010-10-19T22:41:00.003+03:00

Pasileidau Google Earth ir aiktelėjau iš susižavėjimo - atsirado geros kokybės Elektrėnų vaizdai. Vievis irgi gražus, tiesa skiriasi spalvomis nuo Elektrėnų.
Tačiau, džiaugiuosi savo gimtų kraštų vaizdumu!

Pasiekimai muzikiniame gyvenime

2010-10-18T00:52:00.003+03:00

Šis penktadienis man buvo išskirtinė diena. Pirmą sykį dalyvavau koncerte su profesionaliu choru. Nuostabus jausmas dainuoti tokioje kokybėje, dainuoti su profesionalais ir dainuoti puikų kūrinį. Buvo atliekama Handelio oratorija ”Mesijas”, garsiausias jo gabalas. Kokių dviejų valandų trukmės šmotas. Davė man natas, aš išmokau partijas, mane praklausė ir leido dainuot su visais. Kokia mano ateitis aukščiausioj lygoj? Neįsivaizduoju. Bet viliuosi, kad tai nebuvo vienkartinis pabandymas.

Sugrįžus iš vasaros mokyklos Suomijoje

2010-10-06T10:44:00.001+03:00

Suomijoje dvi savait;es buvau rugpjūčio mėnesį. Dekano prašomas parašiau straipsnį į VU laikraštį. Tad galite spaudoje rasti mano nuotykius Suomijoje.

Naujas blogas

2010-09-30T23:08:00.002+03:00

Sveiki.
Šiandien pradėjau pildyti naują blogą, kuriame dėsiu savo mintis apie matytus filmus. Facebooke jau kurį laiką dėjau nuotraukas ir trumpas savo mintis apie filmus, tad ši idėja galų gale peraugo į atskirą blogą. Tad šiuo metu perkelinėju įrašus iš facebooko.
Ignoruoju filmus, kuriuos mačiau anksčiau nei prieš šių metų rugpjūčio mėnesį. Aprašau tiek vaidybinius, tiek dokumentinius filmus. Informacija pateikiama ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Kas žino, matyt vėliau dėsiu ir savas mintis apie matytas operas ar spektaklius.
Viliuosi sulaukti skaitytojų ir komentuotojų :)

Muškietą turiu!

2010-09-28T16:18:00.002+03:00

Pagaliau galiu didžiuotis esąs tikras kareivis. Prieš savaitę muškieta galų gale pateko į mano rankas. Kadangi jau turiu muškietą, nuotraukų iš mūšio lauko nebegaminsiu.
Kol kas tik ciela muškieta, dar trūksta ir titnago, ir parako. Be to, reiks pas draugą praeit ginklo valymo kursus, nes parakas dėl savo sūrumo (kai pritrūkdavo druskos, kareiviai paraku konservuodavo mėsą) metalą ėda, tad norint, kad muškieta būtų gyva kuo ilgiau, reikia ja ir pasirūpinti po mūšių.

Martynas sulauks pastiprinimo!

2010-09-20T14:43:00.002+03:00

Praeitą šeštadienį mūsų katedroje vyko vieno daktaro vardo gynimas. Po jo sekusioje buitinio seanso dalyje sušnekėjau su Mindaugu ir pasirodo jis greitai doktorantūrą pradės Southamptone pas Kazanskį, Martyno vadą. Žodžiu, lietuvių gretos didėja Anglijoje.
Martynai, lauk desanto iš gimtosios šalies :)

Ir važiavom eksperimentuoti pas lenkus

2010-08-22T13:37:00.006+03:00

Liepos vidury (tiksliau 19-24 dienomis) galų gale suderinę datas išvykome su vadovu į Torunę. Lietuvai istoriškai svarbus miestas, o mums moksliškai svarbus institutas ten įsikūręs. Su lenku susipažinau Vokietijoje buvusiame kvantinės optikos seminare, tad sutarėme, kad atliksime bendrą eksperimentą. Su vadovu pirmadienio ankstyvą rytą (4 valandą) išvykome iš Vilniaus vadovo mašina. Aš kaip nevairuojantis žmogus buvau už šturmaną. Be didesnių klaidžiojimų gana sėkmingai mynėm Lenkijos keliais.
Torunę pasiekėme po gerų 8 valandų. Nuvykus į institutą praktiškai vienas pirmųjų išspręstų klausimų buvo pinigai. Neįtikėtina, kaip lengvai be sudėtingesnių biurokratinių reiškinių viskas tame institute tvarkoma. Ne vien su kelione susiję pinigai, bet ir šiaip - preš savaitę skypu susisiekėm su Michalu (mūsų lenku bendraautoriumi), sutarėm kad reikia įsigyti šviesolaidžių, interferencinį filtrą, tai po nepilnos savaitės jie jau buvo vietoje.
Taigi, tik nuvykę ir užsukę į institutą nusivežėm daiktus į viešbutį ir grįžom dirbt. Šiaip labai sėkmingai pradirbdavom nuo ryto iki vakaro su kokios valandos pietų pertrauka. Eksperimentas ėjosi labai sklandžiai. Rezultatus pasiekėme netgi geresnius negu tikėjomės. mūsų naudojamas šviesos diodas pasirodo visai tinkamas taikyti kvantinės optikos eksperimentuose. Žinoma, tuose, kuriuose nereikia didžiulės precizikos.
Institutas paliko didžiulį įspūdį. Jis įsteigtas tam, kad galėtų į Torunę atvykti skirtingų universitetų mokslininkai atlikti savus eksperimentus. Kiek aparatūros sutelkta... Mūsų bendradarbis lenkas skundėsi (tas pats ir pas mus yra), kad pinigų aparatūrai tai išskirta - pastatas stovi, gražu, visi patenkinti, bet nėra pakankamai pinigų personalui. Taigi, nesurinksi daug chebros, kuri dirbtų tose patalpose. Paliko įspūdį vienas epizodas laboratorijoje: vienas iš dviejų fotonų skaitliukų rodė pakankamai didelį triukšmą, tad jie paėmė, atidarė spintą ir išsitraukė krūvelę kitų skaitliukų ir pakeitė vienu iš jų. Turi jų kokia 20. Neįptikėtina. O tą triukšmingą detektorių sakė nusiųs į garantinį :)
Miestas gražus, jo pamatydavom rytą, per pietus ir vakare. Pats miesto centras nedidelis ir mums pasisekė, kad institutas buvo prie pat miesto centro, o viešbutis pačiam centre. Taigi tik 10 minučių kelio pėsčiomis per centrą nuo viešbučio iki instituto. Bet jėga. Dvelkia miestas senove, tai ne pas mus - modernus Vilnius, nebetekęs senovinio centro dvasios.
Merginos labai gražios. Čia jau nieko nepridursi - lenkaitės vienos gražiausių pasaulyje moterų (po lietuvių, žinoma :)). Miestas labai jaunas - žymią dalį gyventojų sudaro studentai, tad tas labai juntama.
Maistas buvo tiesiog labiau nei puikus, o kainos tikrai nedidelės. Kas didelės buvo, tai porcijos. :)
Alus visai baika, nors vėlgi - ne su tais žmonėm buvau, kad girtaučiau. Juoba, kad darbuotis atvykom. Tiesa, kas nepatiko, tai jog rūkoma patalpose. Tai šitai mus nemaloniai nustebino.
Vieną vakarą, galbūt tai buvo trečiadienis, išėjau pasivaikščioti, sudegustavau vieną butelį ir sukiojausi aplink centrą, kai išgirdau gerą muziką skambant bare. Nueinu tenai, žiuriu muzikantai kieti, smagų roką groja. Visi trys geri - ir būgnai ir gitaristai, bet jau daininką tai galėjo geresnį susirasti. Taip pro šoną pjovė, kad buvo koktu klausyti tokį prastą dainavimą tokiai gerai muzikai. Pora dainų pagrojo, tada buvo nedidelė pertraukėlė ir žiū, naujas daininkas pasirodo. Tada tik susipratau, kad čia ne grupės pasirodymas, o gyvas karaokė vakaras. Pirmą sykį mačiau tokį reiškinį - karaokė su gyvais muzikantais. 10 balų lenkams už tai :)
Ketvirtadienio vakarą, po to kai gavome didžią dalį eksperimentinių rezultatų išėjom su Michalu ir vadu alaus degustuoti. Pasėdėjom, pasišnekėjom apie Lenkiją ir Lietuvą, pokyčius po sovietmečio ir panašiai ir taip toliau.
Penktadienio vakarą, prieš išvažiuojant išėjom po centrą pasivaikščioti su vadu ir užtikom, kad vyko roko koncertas. Ale vietinės radio stoties apdovanojimai. Tai prisiklausėm lenkų roko. Labai patiko. Rekomenduoju lenkus Manchester.
Na ir šeštadienio dieną parvažiavome į Lietuvą. Kelias atgal buvo karštas, kondicionierius neveikė, bet ištvėrėme kelionę.
Taigi, mieliausi atsiminimai iš mokslinės turnė po Lenkiją.

Deltuva - vienintelė mano vasaros rekonstrukcija, o Joninės - puiki šventė

2010-08-21T21:19:00.008+03:00

Jau vasarėlė vakarop, dienos ilgėja ne minutėmis, o pusvalandžiais, o man atsiradus laiko, pradedu apžvelgti ką įdomaus prityriau vasarą.
Ilgasis Joninių savaitgalis buvo puiki šventė visom prasmėm. Pačios Joninės praėjau labiai smagiai su draugais Daumanto kaime. Tradicijas tęsiam. Pirmą sykį tą savaitgalį maudžiausi. Nors buvo Žeimena šaltoka, bet maloni. Vėl smagiai pasivaikščiojom, nuvykom prie man nematyto liūlančio ežero ir grįžę ramiai užbaigėm šventę.

Kitą dieną po Joninių nieko nelaukdamas išsiruošiau į mūšį. Muškietos vis dar neturiu, tad naudojau moderniu ginklus - teleobjektyvą. Deltuva, kaip ir visada buvo puiki. Šiemet dar daugiau dalyvių buvo, lyg apie 150. Vėl žolė buvo nenupjauta mūšio lauke, saulutė švietė, muškietos ir kirasos žibėjo, parako dūmų buvo, girtavimo netrūko.
Nuvykę į mūšio vietą iš vakaro pasistatėme abreventą - stoginę iš lentų, apdengtą šienu. Puiki pastogė nuvargusiems Napoleono kareiviams. Galime didžiuotis, kad mūsų klubas buvo autentiškiausias iš visų. Kita vertus, liūdna, kai tiek daug neautentikos šmėkščioja stovykloje: plastikas, treningai su paloskėm, telefonai, cigaretės, kaljanai (matyt iš Egipto kampanijos :D), modernūs įrankiai ir įnagiai, maksiminės palapinės... Dar liūdesį kelia, kad kai kurie dalyviai matyt drovisi dėvėti autentiškus rūbus - apsirengia tik prieš mūšį, persirengia iš karto mūšiui pasibaigus.
Žodžiu, trūkumų daug, bet paklausit, kaip pats mūšis praėjo? Visai smagiai. Mūšio dieną iš ryto mokėmės rikiuotės komandų, marširavimo. Apie pietus chebra išvyko į Ukmergės centrą paradui, vėliau užsuko prie Regimanto kapo, išgėrė į jo sveikatą. Na o aš tuo metu saugojau stovyklą, kursčiau laužą (nes normalaus šautuvo neturiu, nėra man ko rikiuotis). Tiesa, laužas prastai degė - malkos matyt lenkiškos :D Mūšis buvo smagus, gana ilgas. Buvo nemažai manevrų. Prasidėjo patrankų salvėmis ir kavalerijos žvalgyba. Vėliau įsijungė voltyžieriai į veiksmą - vyko tolimas apsišaudymas. Paskui tai ties vienais, tai ties kitais susdūrė kavalerija su pėstininkais ir galų gale įsijungė masinės pėstininkų pajėgos - linijų salvės, grumtynės, sužeistieji, paimtieji į nelaisvę... Bet svarbiausia, kad rusai išstumti iš Deltuvos, redutas paimtas ir mūsų Prancūzijos imperijos pajėgos laimėjo.
Vakaras praėjo toliau girtaujant ir kadrinant marketantes, naktis buvo žvėriškai šalta. Tiesa, tą naktį (birželio 26/27) pirmą sykį šiemet mačiau sidabriškuosius debesis.
Na, bet kam tie kareivio memuarai, jei emocijas puikiausiai perteikia karo korespondencija:

Magistrantūra baigta

2010-06-25T15:26:00.004+03:00

Na ką, praeitą pirmadienį atsiėmiau popierių, kad esu magistras. Nieko nelaukdamas su visais kitais popieriais nukeliavau į doktorantūros skyrių ir kaip draugam sakiau, “padariau gyvenime klaidą.“ Dokumentai priduoti, bereikia sulaukti pokalbio doktorantūron ir tada pašvęsti dar ketverius metus gyvenimo mokslui.

Kaip švogeris mane pralinksmina?

2010-06-18T15:26:00.000+03:00

Įkeliu jo šįrytinį laišką :)

"Turiu tau uždavinį, kurį reikia išspręsti. Kadangi pats jau jokių formulių nebeatsimenu – tai bus tau pusryčiams :)
Uždavinio tikslas – nustatyti, kiek temperatūros sumažėjimas įtakoja čiužinio kietumą. Kadangi vakar nusipirkau naują žiužinį, pripūčiau, o šiandien ryte jis kažkoks minkštesnis, bet dar taip normaliai... Tai ir įdomu, kiek ten to oro galėjo išeiti, o kiek galėjo įtakoti kiti veiksniai :)
Tarkim vakare kambario temperatūra buvo 21 laipsnis, ryte – 16 (buvo atidarytas langas). Čiužinio kubatūra tarkim, kad nesikeičia.
Klausimas: kiek procentaliai sumažėjo oro slėgis čiužinyje temperatūrai sumažėjus 5 laipsniais."

Saulės difrakcija per žiedadulkes

2010-06-10T12:06:00.002+03:00

Šiandien į garbųjį atmosferos optikos tinklapį įdėjo mano laboratorijos vedėjo nuotraukas, kuriose užfiksuoti Saulės vainikai, susidarę dėl šviesos difrakcijos žiedadulkėse. Kai tą dieną gyvai pamačiau tokį vaizdą, buvau maloniai priblošktas.
Pasigrožėkite gamtos stebuklais :)

Tūkstantmečio technologijų premija

2010-06-10T01:10:00.002+03:00

Rudenio semestrą turėjom kursą ”Fotonikos ir elektronikos rinka”. Dėstytojas keletą kartų minėjo Tūkstantmečio technologijų premiją, kaip vieną garbingiausių apdovanojimų už technologinius pasiekimus. Tiesa, jų buvo skirtos iki šiolei tik dvi: 2000 metais T. Berners-Lee už interneto sukūrimą ir 2002 S. Nakamura apdovanotas už mėlynojo šviestuko sukūrimą.
Dėstytojas sakė net nežinantis šios premijos likimo: ar ji dar bus paskirta kam nors, ar tai tebuvo vienadienis apdovanojimasš.
Ir ką sau manote? Šiandien naujienose radau, kad ką tik paskirta trečioji premija už fotosintezės imitavimą nanokristalų plėvelėje. Tai tikrai gali būti revoliucinis išradimas, leisiantis skaidrioje plėvelėje (tarkim užklijuotoje ant stiklo) Saulės šviesą paversti elektros energija.
Šlovė M. Gratzel, šviežiausiam premijos laureatui. Technologijų premijos, kuri savo svarba ir apdovanojimo dydžiu prilygsta Nobelio premijai!

Pasiekimai ir permainų vėjai birželį

2010-06-09T20:22:00.003+03:00

Birželis įsibėgėja, su juo įsibėgėja ir mano ateities planų kūryba. Matyt pats laikas pasigirti karščiausiomis šio sezono naujienomis :)
Birželio 1 d. sėkmingai apsigyniau magistrinį, taigi nuo birželio 21 d. oficialiai turėsiu magistro laipsnį, pirmąjį mokslinį laipsnį.
Šiuo metu ruošiu dokumentus stojimams į doktorantūrą (priduoti juos reikia iki 22d.). Patys ”stojamieji” vyks birželio 29 d. - bus pokalbis. Matyt reiks pasisakyti, kas aš per pacanas, kad noriu minti kelią mokslų daktaro vardo link. Ar papulsiu tarp išrinktųjų, paaiškės tikriausiai liepos 2 d. Įdomi detalė ta, kad bendraujant su akademiku net nediskutuojama, ar aš tapsiu doktorantu. Tiesiog vedamos diskusijos, ką aš veiksiu doktorantūros metu, kokie galėtų būti mano pirmieji ginamieji teiginiai. Iš tiesų, abejonių praktiškai nėra, ar aš tęsiu toliau studijas. Mes visi gerokai nustebtume, jei taip neatsitiktų. :)
Artimiausi moksliniai vasaros planai - liepos antroje pusėje važiuoti į Lenkiją bendrai su lenkais atlikti eksperimentus, nagrinėjant mūsų siūlomo šviesos diodo perspektyvas kvantinėje optikoje. Šiuo metu atlikom pradinius įvertinimus, ko galime tikėtis, kaip turėtų vykti eksperimentas. Tad laukiam atsako iš lenkų, o jie nepersistengia kuo greičiau atsakyti. Tas kiek gliumina :/ Beje, keliautume į Lietuvai svarbią istoriškai vietą - Torunę.
Antra misija vasarą - rugpjūtį aplankyti Suomiją dviem savaitėm. Ten vyks su medicinos mokslais susijusi vasaros mokykla. Lankysiu kelias medicinos fizikos paskaitas, pagyvensiu su šimtais jaunimo iš visos Europos, o gal ir pasaulio. Kelionę ir pragyvenimą apmokės dekanas, tad teliks tik pačiam apsimokėti už maistą ir alkoholį. O alkoholis Suomijoj brangus....
Keičiasi šiek tiek ir mano pareigybės ateinančiam sezonui. Doktorantūra oficialiai prasidės spalio 1 d. Taigi, nuo spalio pirmosios oficialiai būsiu Filosofijos mokslų doktorantas (PhD), o nuo liepos 1 d. universitete būsiu perkrikštytas į jaunąjį mokslo darbuotoją. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad vasaros mėnesiai nebus finansiškai tušti. Ir dargi akademikas, mums paprašius kaip visada įdarbinti pusei etato, pasiūlė mane įdarbinti visu etatu. Neregėtas pasisekimas!!
Apibendrinant viską, galima pasakyti, kad nuo liepos 1 d. jau nebegalėsiu sesutei prieštarauti, kad ji mane vadina mokslininku.
Ir visgi, kartais gyvenimas įdomia kryptimi keliauja :)

Atsimenant FIDI

2010-05-24T22:42:00.006+03:00

Tai buvo antrasis balandžio šeštadienis, balandžio 10 d. Pasaulyje ji amžiams išliks kaip viena tragiškiausių dienų 21 amžiaus istorijoje. Būtent tą dieną žuvo visa Lenkijos delegacija Smolensko laukuose. Būtent tą dieną vyko ilgai lauktoji mūsų FIDI.
Ir tai ne pirmas kartas, kada pasaulinis gedulas sutampa su FIDI. Prieš penkerius metus, vykstant vakarinei FIDI daliai, mirė popiežius Jonas Paulius II.
O diena buvo lietinga, bet prognozės žadėjo eiseną sausą, o naktį giedrą. Tad dieninei daliai slenkant į antrą dalį, lietaus debesys ėmė sklaidytis, o žmonių rinkosi vis daugiau ir daugiau. Buvo įdomių atrakcijų: tarp fizikos ir ekonomikos fakultetų buvo pastatytos milžiniškos raidės FIDI. Jose buvo rodomi Filmai (raidė F), buvo lokalizuotas Iuolaikinio Eno Uziejus (I), sūkuriavo vanduo Džiakuzi (D) ir šąldyta višta galima buvo mušti kėglius - boulingas (I):

Be didžiųjų buvo ir mažosios FIDI raidės, kurių užrašas siekė vos 100 mikronų (0,1 mm):

Vienas naujesnių reiškinių buvo bataratis:

Taip pat ne pirmus metus pasirodantys reginiai:

Tačiau bene įspūdingiausia atrakcija buvo surengta Holiduvo stiliumi, bet be Holiduvinių efektų. Iš maždaug 30 metrų aukščio buvo paleistas kristi automobilis. Kapotu žemyn dunktelėjo ant akmens. Nebuvo tokio vaizdo, kaip daugelis tikėjosi (persižiūrėję holiduvinių filmų), bet vis tiek buvo įspūdinga. 2,5 sekundžių laisvojo kritimo ir jūsų mašina galėtų atrodyti taip:

Dieninėj daly buvo galima daug ko sutikti. Ir gražių merginų, ir didžių FIDI veteranų:

Žodžiu dieninė dalis ėjo, aš jau žinojau apie tragediją prie Smolensko ir ruošiausi praskipinti eiseną į filologyną, nes norėjau nueiti į Muzikos akademijoj vykstantį baigiamąjį studenčių konkurso koncertą, kur dainavo nugalėtojos. Pats konkursas, kuriame dalyvavo ir mano mokytoja, vyko tiksliai dieninės FIDI dalies metu. Žinoma, tikėjausi, kad mokytoja pateks tarp prizininkių, bet jos išgirsti neteko.
Tiesa, viso koncerto man išklausyti taip pat neteko, nes besėdint koncertų salėj ir beklausant pirmųjų dainų, man parašė sesutė: ar atvyksiu į katedrą pagelbėt mišiose Vievio chorui. Dieną prieš tai aš choro vadei pasakiau, kad dėl FIDI nebepagelbėsiu katedroj giedot. Per pažintis, sunkiais keliais prieš pora mėnesių gavom galimybę sudalyvauti mišiose didžiausioj mūsų šventovėj. Bet atsitik tu man šitaip, kad tragiška katastrofa taip sužaistų kortomis: būtent tą dieną staigiai buvo surengtos gedulingosios mišios Lenkijos delegacijai paminėti. Būtent per jas, filmuojant tiesiogiai per LRT, Vievio choras ir turėjo giedoti. Dėl šios priežasties man sesutė ir rašė. Kadangi aš esu reikalingas Vievio choreliui, gavau vadės prašymą atvykti į mišias, kad ir be kostiumo, ir nebuvau per daug prisidegustavęs, pakeičiau planus: mečiau stebėt koncertą, FIDI eisenai jau pradėjus eiti pro muzikos akademiją, ir skubėjau į katedrą, į repeticiją ir pačias mišias. Kaip choristai juokėsi, ”buvau atitrauktas nuo girtavimo Užupyje ir priprašytas atvykti į mišias.” Tiesioginiame eteryje, kaip juokavo mano tėvelis, iš choro išsiskyriau ne tik balsu, bet ir išvaizda (sportinio stiliaus batai, apiplyšę džinsai ir kareiviško stiliaus mėlyni marškiniai). Ir žinok, kurią dieną (dėl visa ko) nešiotis papildomai su savimi kostiumą :)
Štai taip baigėsi oficialioji FIDI dalis. Iš katedros išėjęs grįžau barakan, kiek pailsėjau po turiningos dienos ir keliavau į vakarinę dalį, kuri manęs baisiai nesužavėjo. Sužavėjo tik undergroundinė aplinka - tiesiog buvo keletas koncertų keliose skirtingose aplinkose. Visas veiksmas vyko buvusios Lietuvos kino studijos patalpose - garažėliuose, angaruose. Buvo pora grupių, kurias klausiau su malonumu. Tiesiog vyko visuotinis girtavimas. Smagiai vienas sau leidau laiką, pabendraudamas tai su vienais pažįstamasi, tai su kitais. Namolio išėjau trečią nakties.

Atsiminimai iš Vokietijos

2010-05-20T21:00:00.014+03:00

Nors ir praėjo du mėnesiai, kai mes su Martynu bandėm užkariauti Vokietiją (kovo 21-26 dienomis), bet kadangi šie atsiminimai verti Jūsų dėmesio, su malonumu jais pasidalinsiu su skaitytojais, vėl grįšiu mintimis atgal į Vokietiją.. šalį, pralošusią abudu totalinius karus, šalį, du kartus išsivaliusią savo tautą nuo stipriausių, fiziškai tvirčiausių vyrų, šalį, kuri nepaisant visų istorinių negandų ir nesėkmių tebėra viena stipriausių šalių Europoje!
Tą kovo 21 dieną Lietuvą jau pradėjo šildyti pirmoji pavasarinė šiluma, tirpdanti sniegą, ledą, kelianti potvynius. Tą dieną, kai išvykau, Lietuvoje sniego jau beveik nebebuvo likę, tad dar šiltesnio pavasrio tikėjausi Kiolne ir jo apylinkėse.

Nuskridęs iš VIlniaus į Frankfurtą sėdau į greitąjį traukinį (vietomis greitį išvystydavo iki 180-190 km/h) ir per valandą pasiekiau Kiolną. Taip, traukiniai brangūs, bet kelionę man apmokėjo universitetas, tad galėjau komfortabiliai keliauti. Kita vertus, kažkaip gavos, kad komplektas lėktuvas+traukinys (Vilnius-Frankfurtas-Kiolnas) buvo 25 litais pigiau nei tiesiog lėktuvas (Vilnius-Frankfurtas). Nepaaiškinamas keistumas :)
O Kiolne susitikau su švogerio sesute, kuri mane beveik tris valandas vedžiojo po miesto centrą ir rodė įvairių grožybių. Na, buvo sekmadienio vakaras, tad niekur vidun nebuvo galimybės įlysti, puikiausiai tenkinausi pasivaikščiojimu po lietingą Kiolną. Ir galų gale pamačiau garsiąją Kiolno katedrą, atlaikiusią sąjungininkų bombardavimus. Būtent šios katedros paveikslas kabo mano kambaryje.

Po pasivaikščiojimų sėdau į vietinės reikšmės traukinį ir nukeliavau iki savo galutinės stotelės Bad Honnef. Patį mūsų pastatą, kuriame buvom apsistoję, ir kuriame vyko paskaitos radau nesunkiai - žemėlapis+nuojauta puikiausiai veikė :)
O tie Fizikų rūmai tikrai gražūs - tiek išorės, tiek vidaus puošnumas... Jautiesi it nuostabiuose rūmuose. O maisto skanumas... Žodžiu buvo ne seminaras, o rojus!

Visas keturias dienas, kurias praleidome šiame seminare vyko paskaitos kvantinės optikos tematika, o tarp paskaitų įsiterpdavo ir posterių sesijos. Žodžiu mūsų pranešimai kabėjo viso seminaro metu ir laiko buvo pakankamai, norint išsistudijuoti įdomesnius darbus, užtektinai laiko ir visus kitus darbus apžvelgti. Maitino puikiai - pusryčiams ir vakarienei rinkis ko tik širdis geidžia, pietūs irgi būdavo sotūs, dar pridėkim po dvi kavos pertraukėles kiekvieną dieną ir tavo skrandis neleidžia nepamilti kvantinės optikos. :)
Pats miestelis nedidukas, jaukus. Tikrai mielas, ramus gyvenimas teka vokišku ritmu. Man tikrai patiko. Šalia buvo nedidelis kalniukas, į kurį lipom antrą seminaro dieną. Miestas prie Reino! Upės, kuri daugeliu amžių karuose būdavo natūrali riba, gynusi vokiečių žemes nuo užpuolikų.

O žmonių susirinko labai įvairių ir labai įdomių. Kas mane labai nustebino, buvo visai žymus kiekis ir tikrai fantastiškų merginų. Guodžiausi Martynui, kad bus mažai merginų, jis mane guodė, kad reikėjo į biofizikos laboratoriją eit.
Susirinko įvairių kvantinės optikos šulų. Mes su Martynu buvom labiausiai nutolę nuo šios srities, nes aš pristatinėjau galimą šaltinį kvantinės optikos eksperimentams, o Martynas - galimą technologiją lazeriu gaminti bangolaidžius. Žodžiu, apie kvantinę optiką išmanėm arba visai mažai, arba visai nieko.
Čia Martynas su savo šefu Kazansky virš Reino

Čia keistuolis rusas, bedirbantis Danijoje. Būtent jis kalbėjo angliškai su tuo keistu rusišku akcentu, kurį dažnai parodijuoja filmuose, tuo pačiu parodijuojame ir mes.

Negalvokit, kad aš čia šitą vaikį fotkinau. Čia gaminau mano ir Martyno autoportretą - mūsų atspindžius niauktuose akiniuose:

Čia du iš daugelio kvantikos optikos šulų:

Saulė laimina užreinį:

O štai mano milijono dolerių vertės nuotrauka! Įsiamžinau su didžiuoju kvantikos žmogumi (centre). Šis vaikis matyt nežino kitų žurnalų kaip Nature ar Science. Grįžęs namo paskaičiavau, kad šiuose žurnaluose turi 11 straipsnių:

O čia fantastiškoji prancūzė, dėl kurios mes su Martynu ėjome iš proto. Puiki, miela, kalbi ir beprotiškai simpatiška mergelė:

Mūsų pranešimai... Kaip minėjau, jie mažai susiję su pačiais kvantinės optikos eksperimentais. Tačiau susidomėjimo sulaukė. Maniškiu darbu - parametrinės šviesos sklaidos nelazeriniais šaltiniais, kai su paprastu šviesos diodu kaupindami netiesinius kristalus užregistravome, kad tie LEDo skleidžiami fotonai gali skilti į du, pakeisdami savo spalvą - visai domėjosi. Keletas žmonių tikrai buvo susidomėję. Ypač ispanų Barselonos grupė, mergina nežinau iš kokios šalies, keistuolis rusas ir lenkai, kurie mums pasiūlė bendradarbiauti. Tad matyt liepą važiuosim su vadu į Lenkiją gamint eksperimentą.

Ketvirtadienį, kovo 25 dieną, pasibaigus seminarui mes su Martynu patraukėme į Boną. Juk reikia apžvalgyti buvusios Vakarų Vokietijos sostinę. O ten jau žydėjo sakuros, oras buvo puikus, pievelė prie univero nusėta jaunimo, o pakrantėje netgi įtvirtinimų radom. Na ir kurgi aš nenusofotografuosiu prie 19 amžiaus vidurio patrankos :)

Penktadienio ankstų rytą, 6 valandą, pajudėjome iš mus mielai priglaudusio Fizikos centro. Buvo gaivus pavasario rytas, tad įkvėpę tos nuostabios gaivos su nedideliu liūdesiu palikoms svečią kraštą. Su Martynu išsiskyrėm traukinyje, kuris vežė mane atgal į Kiolną. Martynas išlipo kiek anskčiau, Bonoje. Aš Kiolne vėl sėdau į greitąjį traukinį, pasiekiau Frankfurtą, o iš ten su nedideliu lėktuvo vėlavimu parskridau atgal į Lietuvą. Beskrisdamas stebėjau gloriją - difrakcinį Saulės šviesos vaizdą aplink lėktuvo šešėlį, krentantį ant kamuolinio debesies:

O grįžęs į VIlnių skubėjau į universitetą, kad naujausius įspūdžius papasakočiau savo vadui ir sudalyvaučiau baigiamuosiuose ”Laisvųjų skaitymų” akorduose.
Tai buvo seminaras, kuris mane nuoširdžiai įkvėpė sekti mano pasirinktu moksliniu keliu. Moralė smarkiai išaugo. Dar labiau susidomėjau kvantine optika, unikaliais, nesuvokiamais reiškiniais. Žodžiu, visapusiškai naudinga kelionė buvo.

Baigiamasis žodis tegu būna skirtas alkoholiui. Viskuo buvom aprūpinti: apgyvendino ir maitino patys seminaro organizatoriai, kelionės bilietus apmokėjo univeras, bet alkoholį jau patiems reikėjo pirktis. Jo buvo pilnas šaldytuvas tų rūmų rūsyje, kur dalino vakarienę. Kiekvienas, pasiėmęs bet kokį gėrimą iš šaldytuvo turėjo užsižymėti pateiktuose lapuose, kiek ir kokio gėrimo pasiima. O išvykdami susimokėti Fizikos centro priėmimo kabinete. Žaviuosi vakariečių kultūra: taisyklių laikosi šventai. Tvarkingai visi žymėjosi gėrimus lapuose. Lietuvoje iki tokio lygio dar augti ir augti. Alus kaštavo nemažai ten (0,5 l - 7,25 Lt, 0,33 l - 5,5 Lt), bet leidau sau šią pramogą puikiuose rūmuose, puikioje kompanijoje! Tiesa, vieną vakarą, antradienį, buvo paskelbta, kad būtent tą vakarą visas alkoholis yra nemokamas. Smagus socialinis vakaras papuolė ;)

Mano nuotraukos atoptics tinklapyje

2010-03-13T23:05:00.003+02:00

Mano nuotraukos publikuojamos vienam populiariausių tinklapių apie atmosferos optiką!
kadangi savaitgalį buvau neinternetinėje zonoje, tai tik prieš valandėlę sužinojau, kad ketvirtadienio popietę (kovo 11) mano tris nuotraukas patalpino kaip dienos nuotraukas. Smagu matyti savo kadrus nuostabiame tinklapyje!

Su enciklopedija baigta

2010-03-02T18:50:00.004+02:00

Rubikonas peržengtas. Prašymas atleisti iš darbo pristatytas. Po dviejų savaičių būsiu oficialiai dirbantis tik dviejuose darbuose :)
Verkia enciklopedijų institute kruvinom ašarom, kad išeinu: nebėra fiziko jų tarpe. Bet mane patį maloni ramybė užplūdus. Mažiau kvaršins galvą kiti dalykai, daugiau galėsiu susikoncentruoti mokslinei veiklai.
Žodžiu, atlikau darbą, kurį jau kurį laiką planavau padaryt. Kadangi atsirado puiki proga (įdarbino pavasariui laboratorijoj), tai ramia širdimi pasakiau jiems ate.

Mokslinės veiklos įvertinimas

2010-02-19T21:12:00.005+02:00

Sveiki.
Po daugelio įrašų ”ne į temą” galiu nuoširdžiai pakalbėti apie savo mokslinę veiklą.
Vakar mes sužinojome, kad mūsų straipsnis galutinai priimas į Optics Express ir bus išspausdintas kovo 1 d. Internete jis jau patalpintas. Pusantrų metų tyrinėjome parametrinę fluorescenciją, kurios pagrindiniai dėsningumai jau seniai ištirti 7 dešimtmetyje, po to kai 1960 metais buvo sukurtas lazeris. Šio reiškinio esmė daugmaž tokia: Lazerio pluoštu šauni į specifinį netiesinį kristalą ir kristale sukuriama kūginė spinduliuotė. Kaupinimo fotonas skyla į du mažesnio dažnio (raudonesnės spalvos) fotonus. Kitaip tariant vyksta parametrinė sklaida. Šis reiškinys yra pirmas žingsnis užkuriant parametrinius stiprintuvus - įrenginius, kuriais galima pakeisti turimo lazerio bangos ilgį gan plačiame diapazone neprarandant labai daug energijos. Naujos spalvos pluošte, išeinančiame iš tokio parametrinio stiprintuvo, energija gali siekti iki 30-35% pradinės energijos.
Na, mes nieko nestiprinome, bet nagrinėjome tik parametrinę sklaidą, kurios metu energijos keitimas į parametrines bangas yra tiesinis - dvigubai daugiau energijos sukiši į kristalą, dvigubai daugiau parametrinės šviesos iš jo išeina. Tiesa, šio proceso efektyvumas yra labai mažas - parametrinės šviesos energijos gauni tik 10^-6 - 10^-8. Žodžiu, sukurtos šviesos energija daugiau nei milijoną kartų mažesnė nei pradinė kaupinimo energija. Pagrindinis fokusas, kurį mes pademonstravome, kad šią sklaidą sukūrėme ne su lazeriniu šaltiniu, o su šviesos diodu, visiškai nekoherentine šviesa. Skambiai pasakius, 50 metų buvo manoma, kad parametrinė sklaida įmanoma tik naudojant koherentinę (lazerinę) šviesą, o mes pademonstravome, kad tam nebūtinas lazeris.
Antra džiugi naujiena, kurią tik šiandien sužinojau, kad esu priimtas į kovo antroje pusėje vyksiantį kvantinės komunikacijos seminarą. Bus proga pristatyti šiuos mūsų pasiekimus plačiam kvantikų ratui. Tiesa, tikiuosi, kad dėl techninių kliūčių neišbrauks manęs iš to seminaro. Esmė tokia, kad kvietimas į konferenciją, išsiųstas vsaraio 11 d., nukeliavo į spamą (gmail jei mato, kad siunčiama daugeliui žmonių, matyt užskaito laišką kaip spamą). O deadline'as, iki kada reikia išsiųsti jiems registracijos dokumentus ir savo stendinio pranešimo santrumpą/tezes, yra šiandien. Registraciją nusiunčiau jiems šiandien, bet santrumpos taip ir nespėjau. Ir tai, laišką su informacija apie save ir atsiprašymu, kad vėluoju, nusiunčiau jau po 17h jų laiku. Tad liko šioks toks neramumas “ant širdies“.
Jeigu viskas gerai, tai tame seminare susitiksiu su Martynu, kuris pasirodo taip pat jame dalyvaus. Netgi gyvensime tam pačiam kambary viešbuty. Ot laikai atėjo, draugus susitinki tik moksliniuose seminaruose :D

Ričardas Berankis - dar vienas lietuvis, kuriuo galime didžiuotis

2010-02-15T11:22:00.006+02:00

Dažniausiai apie žymius žmones yra rašoma, kai juos lydi sėkmė, o pamirštami, kai nuo jų nusisuka fortūna. Aš ir nebūsiu išimtis. Rašau apie R. Berankį pasibaigus jo sėkmingiausiam karjeros turnyrui. Tiesa, ketinau rašyti užvakar ar vakar, kai dar nebuvo paskelbti nauji ATP reitingai, bet taip jau išėjo, kad rašau būtent pirmadienį, kai skelbiami nauji ATP reitingai.
Jaunuoliui dar 19 metų, o jis jau sparčiai veržiasi į teniso elitą. Jis jau tapo geriausiu Lietuvos tenisininku (nežinau kaip sovietiniais laikais buvo). Tiesa, lietuvių išeivių šeimoje gimęs V. Gerulaitis 1978 buvo užkopęs į 3 geriausių pasaulio tenisininkų poziciją. Taigi, norint tapti absoliučiai geriausiu lietuviu tenisininku R. Berankiui reikės dar pasistengti :)
Ką jis gero praeitą savaitę nuveikė? San Jose (JAV) vykusiame SAP Open turnyre pateko į ketvirtfinalį, ten pralaimėjo 12 pasaulio raketei, antrajai turnyro raketei ispanui F. Verdasco, kuris vėliau laimėjo patį turnyrą, pelnė 57 reitingo taškus (viso turi 238) ir reitinguose gerokai truktelėjo aukštyn - iš 255 į 199 poziciją. O visos karjeros reitingų istorija taip pat atrodo įspūdingai:

Besekdamas Ričardo pasirodymą šiame turnyre pasidomėjau, kaip gi skaičiuojami tie ATP reitingai. Natūralu, kad yra įvairaus sudėtingumo turnyrų, tad kuo rimtesnis turnyras, tuo daugiau taškų galima užsidirbti jame skinant pergales. Patekimas į aukštesnį turnyro etapą praktiškai dvigubina pelnomus taškus (griežtai ši taisyklė galioja geriausiems turnyrams >ATP 250 ir iki pusfinalio barjero). Krūčiausiuose, Grad Slam turnyruose nugalėtojas pelno 2000 taškų, finalinikas 1200, pusfinalininkas 720 ir t.t. Šiame turnyre, kuriame žaidė Ričiardas, nugalėtojas pelnė 250 taškų (ATP 250 turnyras). Pats Ričiardas, patekdamas į ketvirtfinalį pelnė 45 taškus + 12 taškų už įveiktą atrankos etapą.
Nors vėlgi, griežtos taškų skirstymo sistemos nėra, ji metai iš metų kiek koreguojama. Matyt tai priklauso ir nuo turnyro prizinio fondo. Žodžiu, nesu teniso ekspertas, subtilybių nežinau :)
Žodžiu, džiaugiuosi, kad atsiranda vis naujų žmonių, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Lietuva garsi ne vien tik krepšiniu ir lazeriais.

Šiandieną bloge gedulas

2010-02-13T19:38:00.003+02:00

Sveiki.
Liūdna žinia šiandieną pasiekė mane iš pajūrio. Šią naktį mirė mūsų draugas, mokslų bendražygis, buvęs grupiokas, mano buvęs kambariokas Marius. Tebūna jam minkšta lietuviška žemelė.
Iki susitikimo, Mariau!

LUNI patirtis

2010-02-03T17:52:00.003+02:00

Praėjusį šeštadienį buvom su draugu Andrium nuvažiavę į Alytų. Vyko LUNI paskaita vietiniams klausovams ir žiūrovams. Su Andriumi laisva valia sutikom apšviesti Pietų Lietuvos gyventojus apie optiką. Andrius pudrino smegenis apie lazerius, aš apie dangaus šviesą, vaivorykštes, halus. Žodžiu, tegyvuoja šviesa :)
O viskas pridėjo nuo mano malonios pažinties su vienu tokiu skulptorium iš Alytaus, kuris prisidėjo prie kadaise vykusios parodos ”Langas į šviesą.” Aš jam taipogi padėjau darbuotis ten. Dar gidu dirbau. Žodžiu, gražios parodos apie šviesą proga gera draugystė ir prasidėjo.
O jis dabartės Anglijoj studijuoja, bet Alytui kuruoja LUNI paskaitų rengimą. Tai su manim ir susisiekė per jį prieš Kalėdas. Nu sakau, okey, galiu prisidėt, pakalbinau savo du draugus lazeristus, tai draugas doktorantas sako: nu tu manęs gal neprašyk, reik leisti daktarui pasireikšti. Taigi, pasiėmiau į draugiją daktarą.
Jis pradėjo, apie lazerius pripasakojo visokių baikų. Ir teisybės papasakojo, nebuvo viskas vien juoko forma kalbama. Žodžiu, sklandžiai, kaip ir priklauso daktarui, praėjo. Paskui aš apie dangaus spalvas, apie vaivorykštes ir halus ėmiausi kalbėt. Visai tvarkingai prišnekėjau. Vienoj vietoj rimčiau buvau praradęs klausytojų dėmesį, kai apie šviesos klajones po ledo kristalus pasakojau. Iš tiesų, tokio tvarkingo nuoseklumo šiek tiek trūko. Bet publika liko patenkinta. Net klausimų sulaukėm!!
O žiūrovai labai smagūs buvo. Apie 30 jų susirinko. Daugiausia moksleiviai, jų daugiausia meniškos sielos buvo. Buvo keletas ir suaugusiųjų. Mus svetingai priėmė, svetingai išlydėjo (tiek kad skubėt reikėjo mums). O skubėjau išties į spektaklį Čechovo, paskui dar degustavimas vyko. Žodžiu, ta diena buvo ilgoka - 20 valandų.
Tiek tos mano patirties sėmimosi Dzūkijos sostinėj.

Didžiosios armijos atsitraukimas iš Maskvos

2010-01-29T22:14:00.006+02:00

Praeitą šeštadienį buvo dievų šventės verta diena. 197 metus Lietuvos žemė nematė Jo Didenybės Imperatoriaus Napoleono, bet jo didingi žingsniai mūsų ašarų žemėje atsimenami ir šią dieną. Praeitą savaitgalį Rumšiškėse vyko Didžiosios armijos atsitraukimo iš Maskvos rekonstrukcija. Aš, kaip pilnateisis 129-tojo linijinių pėstininkų pulko fuzilierius dalyvavau šiuos įvykius menančioje šventėje. Kadangi savos muškietos, kaip ir pilnos aprangos, dar neturiu, tai po sniegus laksčiau su savo Nikonu. Fiksavau gyvąją istoriją. Keletu kadrų dalinuosi ir su jumis.

Šaltuko buvo, apie -16. Lyginant su anų laikų, 1812 metų šalčiais, buvo kažkas panašaus. Kai Napoleono armija keliavo per Vilnių, spaudė -26. Sakykim taip, naktį prieš mūsų Rumšiškių rekonstrukciją, buvo panaši temperatūra. Šiaip smagu buvo palakstyti tas kelias valandas šviečiant saulei, spiginant gaiviai vėsai, būnant sotiems ir neužmirštant vis pasišildyt degustavimo įnagiais (pertusinu - gėrimu, geriamu per tūsus). Realiai, kai anuometinis padrikas prancūzų spiečius keliavo per Vilnių, kuriame amžiams atgulė ~20 000 prancūzų, kareiviai ne tik kad buvo šalčio žudomi (normalios aprangos nebuvo pasiruošę), nekalbant apie sužeistuosiu ir ligotuosius, kurie atkrito daug anksčiau: Smolenske, ar net nepriėjus jo. Pagrindinė mirties priežastis - ilgalaikis badas. Pačiam Vilniuj - persivalgymas po ilgalaikio bado.
Žodžiu, iš Maskvos vietoj 100 tūkstančių grįžo 10 tūkstančių.
O mūsų renginys tikrai pavyko. Vėl buvo kavalerijos, nors patrankos negaudė, bet parako dūmų pakako. Žinoma, trūko masės dalyvių. 10kart didesnės pajėgos gerokai įspūdingiau atrodytų. Tiesa, tų žiūrovų buvo vos keletas. Televizininkų buvo LRT atvykus, kurie per panoramą parodė 1'20'' trukmės siužetą. Bet puikus saulėtas oras, gera nuotaika visus minusus panaikino.
Vive l'Emperour!!!

Viščiukai skaičiuojami rudenį, o slaugės žiemą

2010-01-28T20:05:00.003+02:00

Kai už lango ūžauja pūga, batai klimpsta sniege, vėl užsukau į blogo pasaulį.
Turiu keletą įdomių temų, kuriom pakalbėt noriu. Na, šiandien apie slauges ir fiziką.
Praeitą savaitę galutinai susitvarkiau su kolegija už praeitą pusmetį, rezultatus pridaviau, dekanatui darbo, rašant skolų lapelius, prikūriau.

Rezultatai nelinksmi. Neišlaikiusių 17,6%. Lyginant su pernai metais (10,2%), situacija prastesnė. O bet tačiau, kaip su savo vade kalbėjom: pernai mes buvom geri, šiemet teisingi.
Pernai buvo iš kur tam gerumui reikštis - iniciatyvesni jaunuoliai buvo. Mat mes tokią sistemą laborus vesdami naudojam: jei padarai darbą, apsirašai, parašai išvadas (ar nusirašai nuo draugų), rašom 7. Tačiau mielai siūlom kalbėtis dėl didesnio pažymio. Pernai darbo turėjom - daugybė buvo norinčių atsakinėti iš temos klausimų, vienas kitas pasinaudodavo tingumo išlyga. Šiemet situacija atvirkščia - vienas kitas atsakinėdavo. O iniciatyvumas visada yra sveikintinas ir mūsų širdys atlaidesnės galutinio pažymio atžvilgiu tokiais atvejais :)
Vieną rimtą strateginę klaidą padariau, sutinku. Kai pirmą paskaitą pasakiau, kad ”lankomumas nebūtinas,” tai, per teorines paskaitas bendraudavau su ketvirtadaliu ar trečdaliu jaunuolių. Bet kuo turiu pasidžiaugti, kad gerokai sklandžiau paskaitos vykdavo. Patirties įgyjama :)
Grafikėly graži tendencija matos - kiekviena kita grupė vis geriau išsilaikydavo egzaminą. Na taip, kai gali pasiklaust laikiusių, ko tikėtis egzamine, žymiai lengviau. Bet čia vėl, informacijos pralaidumas matyt prastas, kad nėra ryškių kokybinių pokyčių. :)
Kas mane šiemet nuvylė, tai vyrukų rezultatai. Nežibėjo jaunikaičiai, oj nežibėjo.
Žodžiu, šį pusmetį moralė mano kiek kritus kolegijos atžvilgiu, bet rezultatai paklūsta Gausui, tai reiškias gerai :D

Puslaidininkiai ir Britnė

2009-12-20T19:39:00.005+02:00

Mokausi dabar apie puslaidininkius, jų ir įvairių puslaidinkinių prietaisų veikimą, jų taikymą optiniame ryšyje. Ta proga dėstytojas priminė gerą puslapį, kuriame tvarkingai dėstoma puslaidininių teorija, bet akcentuojamas Britnės ”indėlis” į mokslą:

Ten pat galima rasti, kad ji tarpukariu dalyvavo didžiųjų pasaulio moksininkų susitikime:

Nemokšų koncertėlis

2009-12-17T22:48:00.004+02:00

Buvo šiandien nemokšų koncertėlis. Dalyvavau kaip nemokša. Buvo atsiskaitymas, džiaugiuosi teigiamai vykusiu dainavimu. Poroj vietų nesamonių pridariau - vienoj vietoj pats nesupratau kodėl taip dainavau, kitoj vietoj prajuokino žiuri narė (panašiai atrodė lyg žiovautų, bet kadangi visos dainos metui keletą kartų panašiai atrodė, matyt jos išraiška kažką kitką reiškė). Juokino ir prižiūrinčioji dėstytoja, bet antrą kartą ant to pačio grėblio neužšokau.
Klausiausi prieš pats dainuodamas poros mokinių, skirtinga daianvimo kokybė. Taip pat tarp visų mokinių vienas buvo pensijinio amžiaus, buvo ir ne, pora buvo nuostabiai dainuojančių. Realiai scenarijus buvo toks: atėjau, padainavau, išėjau. Aplodismentų sulaukiau, jie sunkiai tilo, nykščius kilnojo.
Kalėdos bus ramios.

Asmeninių nuotraukų problematika

2009-12-08T22:55:00.003+02:00

Vakar mano vienas draugas, jaunasis mokslų daktaras, kuruojantis lazeristų tinklapį užprašė nuotraukos tinklapiui ir kelių eilučių apie save. Na, eilutes tai parašiau. O kokią nuotrauką dėt? Labai rimtai mąsčiau. Su cigaru gal ir nieko, su romo ar vyno buteliu irgi geros, bet kiek gal netinka. Iš kelionių yra įvairių, bet pvz priešais Lomonosovo univerą geros kokybės savo nuotraukos neturėjau - negalėjau girtis, kad buvau ten, kur mokėsi mūsų lazerių vadas. Kitos nuotraukos geros - bet per daug meninės arba juokingos. Žodžiu, neturiu reprezentacinių savo nuotraukų :) Reiks taisyt šią klaidą. Iš Dainų šventės buvo neblogų kadrų, muzikos festivalio - taip pat. Bet visgi likau prie dviejų metų senumo autoportreto. Labai netikėtai atradau tą nuotrauką, dar darytą su “prastu“ fotiku.
Taigi, pamažu kintantis, naujėjantis lazeristų puslapis jums. Būsiu nekuklus ir įdėsiu nuorodą tiesiai į savo nuotrauką:
http://www.lasercenter.vu.lt/index.php?mod=staff&year=all&numeris=235
Užskaitau dizainą. užskaitau įdedamą darbą į svetainės atnaujinimą.

Spalio revoliucijos aidai

2009-12-06T22:55:00.005+02:00

Apmažo mūsų bloge įrašų, o ir tie dažnai laike atsilieka. Kaip ir šis, kurį dabar rašau: praėjus mėnesiui galų gale išeina apžvelgti praėjusią Spalio revoliuciją. Primenu, pagal naująjį kalendorių spalio revoliucija įvyko iš lapkričio 7 į 8 naktį. Švenčiama lapkričio 7 dieną. Pagal senąjį kalendorių tai buvo spalio 23/24 d naktis.
O pagal asmeninį kalendorių Spalio revoliucija kaip žinia sutampa su mano senėjimo diena.
Veiksmas vyko mano 12 kvadratų barakiniame kambaryje. Minėjimo pradžia 18:23h. Kodėl toks tikslumas? Po 18h jau tamsu, o 23 - dabartinis mano amžius. Visas reikalas tęsėsi nenuobodžiai ir atsakančiai. Maždaug 4 ryto užsiminiau, kad gal jau kaip ir skirstomės (nes peršalimo požymius jutau). Taigi, mano valia šventimas netruko ilgiau nei 9,5 valandos. Žmonių kiekis kambaryje palyginus su pernai metais nebuvo viršytas: iš viso dalyvavo 14 žmonių, pikiniu momentu 11, kai pernai vienu metu kambary buvo 16 žmonių (ir visi turėjo kur atsisėsti!).
Na bet pradėkim nuo pradžių. Prieš prasidedant oficialiai šventei trys barakiniai draugai atėjo pasveikinti, nes keliavo į Poliarizuotų stiklų koncertą, kuris juos išnešė. Jie išvyko, tadu pasirodė vienas choristas Antanas, prisijungė trys kaimynai. Pradžiai gavos tokia nykoka vyriška kompanija, bet degustavimas nuo to nekentėjo. Netrukus į kambarį įsiliejo Daumantas su Dovile. Moteriška dvasia atšildė atmosferą. Netrukus prisijungė mano buitinis draugas Domas, kuris postringavimais ir humoru puikiausiai įsiliejo į beįsisiautėjantį lietingo rundens vakarą. Netrukus prisijungė dar viena draugė ir kompanija susidarė: vynas liejosi, nuotraukas žūrinėjom, pokerį žaidėm, dar vieną keistą “jaudinantį“ žaidimą žaidėm, cigarą surūkėm. Žodžiu, teigiamos, sveikos energijos, persunktos vynu, antplūdis vis augo. Vėliau pora draugų pasitraukė iš šventimo, bet grįžo barakiniai draugai iš koncerto, įnešę šėlsmo į mažąjį kambarį. Domas savo paprastų bet nemirtingų magijos triukų pademonstravo, mane žmogai pakilnojo, netgi aš pora gabalų gitara sugrojau. Galui liko youtubės paradas: operų arijos, Bensky show ir kitos patriotinės dainos.
Smingančių žmonių kiekiui pamažu augant prasitariau, kad jau gal sveika būtų pailsėt. Suskambus komandai “Balius baigtas, k***os namo“, barakiniai draugai išsiskirstė, dar su Domu padiskutavom apie gitaras, kubus ir tadu jau iškeliavo jis pėsčiom.
Įsimintinas reikalas įvyko. Dėkingas už dovanas: tiek už Napoleonizmo knygą, vyno įnagį, tiek už kilograminį plaktuką, išgraviruotą lazeriu.
Vynas liejosi. Be kelių alaus vienetų ir šampano butelio buvo išgerta 10 vyno butelių. Normaliai, butelys normaliai šventusiam žmogui.
Tiesa, kita diena iškrito iš mano gyvenimo - visą dieną gydžiausi, praleisdamas ir pirmadienį. Kelių dienų drėgmė, žvarba ir ilga vienadienė susidėjo į visumą - peršalimas nebuvo netikėtas rezultatas.
Įdedu dar kelias nuotraukas ir belieka laukti kitų buitinio alkoholizmo seansų.

Vokalo pamoka

2009-10-15T19:38:00.004+03:00

Šiandien nukeliavau į vokalo pamokėlę akademijon. Tikėjausi įprastinės pamokos - mano mokytojos Anetės nebuvo, susirgo, dėstytoja, kuri mus kuruoja, buvo savo stichijoj, gal kiek blogos nuotaikos - tikėjausi gauti pliūpsnį kritikos, pastabų ir šiek tiek padainuoti. Matyt dėstytojos iniciatyva anksčiau negu turėjo (po manęs turėjo savo mokinį) atvyko klasėn Merūnas, kuris atsivedė savo mokytoją J. Antanavičių ir pradėjom pratimus. Smagu buvo gauti taiklių pamokymų, pasisėmiau gerą dozę geros nuotaikos. Sklandžiai praėjo ”keturių profesorių” (tipo įskaitant mane) susirinkimas - taip vokalo dėstytoja išsireiškė. Eilinį kartą (pirmą kartą mane girdėjusieji) pagyrė mano gražų balsą, kuris yra linkęs būt tenorinis (nors visą gyvenimą maniau, kad tikras baritono balsas).. bet ne čia esmė. Išsiskirstant J.Antanavičius, kuris savo laiku buvo ryški operų žvaigždė, tenoras, pasiekdavęs vienas aukščiausių natų, pasiteiravo kokie mano studijų pasiekimai/planai ir prasitarė, kad į parengiamąją vokalo klasę įstoti nebūtų man problemų. Aliuzija - mąstyk žmogau ar nevertėtę tau persimesti į vokalą.
Žinau, kad nebus iš manęs tobulas mokslininkas, mano mokslinis vadovas sako, kad doktorantūrą nesunkiai pabaigčiau, bet ar būčiau geras doktorantas, kitas klausimas. Tai ir užklupusios mintys, ką ateity daryti - ar stoti į doktorantūrą, pašvęsti dar ketverius gyvenimo metus, turint mažą atlyginimą ir jokių iliuzijų gauti paskolą būstui - bet už tat galėčiau prieš vardą rašytis d. raidę, ar po magistro ieškotis darbo su pakankamu atlyginimu. Dabar dar ir vokalinės perspektyvos pradėjo kankinti. Pavyzdžių yra - Julija Karaliūnaitė baigusi magistrą matematikos stojo į parengiamąjį vokalo kursą.
Tai va. Galvoj sumaištis, širdis nežino kur linkti. Gyvenimas nenuspėjamas.

P.S. Skaitau straipsnį apie Antanavičių: jis dainavimo mokytis pradėjo 25 metų.

Sniegas, slaugės ir fizika

2009-10-13T23:04:00.004+03:00

Lauke dargana. Šiąnakt snigs.
Tai gerokai labiau tikėtina nei, kad slaugės išmoks fizikos. Neabejoju, kad sniego tikimybė yra begalo didesnė nei slaugių atveju. Taip, vėl pradėjau dėstyti bendrąją fiziką kolegijoje slaugėms. Iš viso šį semestrą turėsiu penkias paskaitas išdėstyti. Dvi praėjo, trys liko. Šiais, antraisiai metais, jaučiuosi žymiai labiau užtikrintas. Džiaugiuosi, kad pernai įgijau pakankamai patirties, kad galėčiau teigti, jog šiemet dėstau visai neprastai. Paskaitos vyksta sklandžiai, pagal planą. Pasakau iš esmės viską, ką užsibrėžęs pasakyti, kai tuo tarpu pernai praleisdavau/užmiršdavau/neužtvirtindavau kai kurių svarbių dalykų. Smagu regėti tobulėjimą. Aišku iki geriausių dėstytojų lygio man dar toli. Kita vertus, iki auškto lygio studentų (suprask mano kartos fizikų, grupiokų), kuriems dėstė tie mano dėstytojai yra toli kaip iki Australijos.
Negalėčiau neigti, kad šiemet mano studentai geresni, tačiau drąsiai to teigti taip pat negaliu. Atrodytų, kai mokslas mokamas, studentai turėtų būti labiau suinteresuoti pasikrauti tas žinias, už kurias yra mokama. Tačiau realiai požiūris slaugių (kaip ir kitų medicinos studentų) į fiziką yra analogiškas - ”kam mums ta fizika”. Neneigsiu, kad slaugės ir fizika taip pat suderinama kaip ir žuvys su dviračiu. Tačiau, come on. Fizika - mokslas apie gyvenimą, gamtą, reiškinius, visatą, Žemę, mus... Kur bežvelgtum visur rasi fiziką: muzika - bangų fizika, istorija - taip pat persipynusi su žmonijos fizikiniu suvokimu, literatūra? Gal sunkiau. Bet kiekviename gamtos aprašyme, įvykių aprašyme, ypač karinėje literatūroje fizika yra juntama, matoma.
Filosofija filosofijai, o faktai faktams: paskaitoj šiandien buvo trečdalis studentų. Tačiau klausimai: ”Gal galite mus paleisti?”, ”kaip mokytis fizikos?”, ”ką mes galime išmokti, jei mokyklą baigėme prieš 20 metų?”, ”kurias formules reikia iškalti?” pakeri, blogąja prasme. Suprantu, kad krizinis laikotarpis puikiausias laikas investuoti į savo žinias. Tačiau jei kyla klausimų kaip mokytis, gal verta susimastyti, ar iš vis verta mokytis?
Nesakau, yra tarp studentų tų, kuriems fizika visai patinka, ją supranta, įdėmiai klausosi - tai ir kelia moralę.
Žodžiu, įdomiai gyvenu. Mokslinėje veikloje trūksta mano iniciatyvumo, mokyti kitus sekasi sunkiai, vokalo pamokose taip pat nejuntu ryškaus progreso. Eit pardavinėt mobiliakus? :):)

Mes laimėjom!!!

2009-09-25T01:20:00.004+03:00

Šiandien vakare gavau nuotabią naujieną: mano lazeriu sukurta femtosekundinė rožė mokslinių fotografijų konkurse buvo atrinkta iš 80 darbų į pirmąjį geriausių darbų penketuką. Kaip suprantu užėmiau ketvirtą vietą. Super.

Čia galite pamatyti ankstesnių metų darbus:

http://www.osa-opn.org/Gallery/Default.aspx

Na ir žinoma nugalėtojas išskirtinai blogo skaitytojų akims pamaloninti:

Mano programa veikia!!!

2009-09-24T18:49:00.000+03:00

Pavargęs, alkanas, iškankintas klaidų paieškų, bet laimingas grįžau šiandien. Laimingas ne tiesiogine prasme, bet ta laimingo nuovargio prasme. Trejetą savaičių kankinausi, kol ieškojau, kodėl neskaičiuoja kito tipo kristalams maniškė programa. Trys savaitės nežinios, klaidų paieškų, naujų kelių bandymų ir skausmingų nusivylimų. Tačiau šiandien buvo išsiaiškinta, kad visgi ji teisingai skaičiuoja, klaidų nėra, tad buvo prieita išvada - modelis veikia!
Mano vadovas, pamatęs dar vieną nesėkmingą, bet gražų brėžinį, pasakė: ”Teks tau būti menininku.” Vot ir neteks, bent šiuo klausimu. Kita vertus sutinku, kad gražių dalykėlių priskaičiavau, dalį jų ir įmečiau čia - klaidingų, bet meniškų mokslinių darbų.
Ai, dar šiandien vėl mane įdarbino laboratorijoj, dviem mėnesiams.
Iš enciklopedijos, bent kol kas neišeisiu - pinigai visgi naudingi, nors darbai spaudžia.
O gardėsiui, mano skaičiavimo paveikslai. Pradžiai triukšminio signalo vaizdas arba lietuviškų kilimų raštai:

Na, o pabaigai kampo tarp bangų erdvinis pasiskirstymas arba saulėlydis Saulėtekyje:

Teleskopinės dienos

2009-09-20T21:19:00.005+03:00

Praeitą antradienį išėjau iš laboratorijos, praleidau paskaitą, bet aplankiau savo pusseserę, išgėriau arbatos ir vyno, pasidžiaugiau kaip jos dukra auga ir atsiėmiau savo ilgai lauktą teleskopinį objektyvą. Istorija, kodėl iš pusseserės atsiėmiau, paprasta kaip aukštesniųjų harmonikų generavimo teaorija - pussesrė buvo išvykus į Ameriką aplankyti ten savo brolio ir taip užprašiau, kad ten gyvenantis pusbrolis nupirktų objektyvą, o pusseserė jį parvežtų. Kaina trečdaliu mažesnė nei Lietuvoje. Taigi, dabar neatsidžiaugiu savo turima patranka, kuria jau galima paparacinti mergeles, drugelius ir kitas grožybes.
Ketvirtadienį buvo pirmasis objketyvo išbandymas Vilniaus centre. Ir siunčiu jums nuotraukų iš pirmosios fotosesijos.

Labai pasistengus, galima suskaityti natas, kurias mokosi merginos, universiteto kompleksas nuo Gedimino kalno ranka pasiekiamas. Žinoma, didelis objektyvas visada sukelia tam tikrų įtarimų, bet jei esi užsiėjęs vairavimu ar plaukų kedenimu, toliašaudė artilerija nė motais.
Kaip suprantama, kuo mandresnis daiktas, tuo jo mobilumas mažesnis. Rankų virpesiai jau juntami su šiuo teleobjektyvu. Objektyvas mano šviesus, ISO kiek pakėlus nėra problema kalti 1/400s ir trumpesnėm ekspozicijom. Bet šešėliuose, vakarėjant jau stovas yra būtinybė. Dar viena problema, kad fotoaparato autoekspozicijos nustatymas truputį netaikliai parenka nustatymus - nuotraukos vietomis tampa pereksponuotos. Žaidimai miškuose, laukuose pareikalaus kruopštesnio pasirengimo. O ir svoris apsprendžia, kad nebus šis objektyvas mano kasdieninio vartojimo žaislas. Bet išsirengus į medžioklę jis tikrai manęs nenuvils. O pabaigai pateikiu pereksponuotą vakarykštį muilo burbulą. Objektyvas buvo saulės užšviestas. Nuotrauka smarkiai apkirpta, kontrastas padidintas.

Šiek tiek fronto realybės

2009-09-15T00:40:00.004+03:00

Tęsiu Vakarų fronto tematiką. Jau paskutinis skyrius pasiliko, tuoj tuoj būsiu antrą kartą perskaitęs šį nuostabų kūrinį. O šiai dienai pateikiu aštriausias knygos citatas. Negali nieko būti aštriau už frontą. Skanaus!
”Kalbama apie puolimą. Mes vykstame į frontą dviem dienomis anksčiau negu paprastai. Pakeliui pravažiuojame pro sviedinių sugriautą mokyklą. Išilgai jos fasado stovi dviguba, aukšta, viena ant kito sukrautų naujutėlių, šviesių, nepoliruotų karstų siena. Jie dar kvepia sakais, pušimis ir mišku. - Vis dėlto neblogai pasiruošta puolimui...”
”Frontas - tai narvas, kuriame įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai - tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų galvų pakibęs atsitiktinumas. Kai atleikia sviedinys, aš galiu pasilenkti, - ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.
Kaip atsitiktinai galiu būti nukautas, taip atsitiktinai ir išlieku gyvas. Blindaže mane gali sutraiškyti jo sienos, o plyname lauke dešimt valandų galiu išgulėti nepaliestas, nors aplink mane šėlsta ugnies uraganas. Kiekvienas kareivis tik tūkstančio atsitiktinumų dėka išlieka gyvas. Ir kiekvienas kareivis tiki ir pasitiki atsitiktinumu.”
”Kitą dieną gauname edamo sūrio. Kiekvienam tenka beveik po ketvirtadalį rutulio. Tai iš dalies gerai, nes sūris skanus daiktas, ir iš dalies blogai, nes iki šiol šie dideli raudoni rutuliai visuomet rodydavo, kad mums ateina karštos dienos. Mūsų nujautimas dar sustiprėja, kai gauname degtinės. Išgerti tai mes ją išgeriame, bet nuotaika nuo to nepakyla.”
po naujokų psichavimo priepuolio: ”Ši kanonada per baisi vargšams vaikinams: iš naujokų paskirstymo punkto jie pateiko stačiai į tokį pragarą, kuriame net ir senas kareivis gali pražūti. Troškus blindažo oras po šio įvykio mus dar labiau erzina. Mes sėdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus užbertų.”
”Tai mirtinas įtempimas, kai atrodo, jog kažkas atšipusiu peiliu tau drasko nugaros smegenis. Kojos nebenori klausyti, rankos dreba, kūnas pavirtęs tiktai plona oda, po kuria tūno sunkiai tramdoma beprotybė, slypi kiekvienu metu galįs nesuvaldomai prasiveržti nenutildomas klyksmas.”
”Mes pavirtome pavojingais žvėrimis. Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo. Mes svaidome granatas ne į žmones, - iš kur mes šį akimirksnį žinome, kas ten? Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir šalmus, pirmą kartą po trijų dienų mes galime pažvelgti jai į veidą, pirmą kartą po trijų dienų mes galime gintis nuo jos, mus suėmė beprotiškas pasiutys, mes nebe tos bejėgės aukos, kurios laukia ant ešafoto, mes galime griauti ir žudyti stengdamiesi išsigelbėti, išsigelbėti ir atkeršyti.”
”Mes esame bejausmiai negyvėliai, kuriems kažkoks fokusininkas, kažkoks pavojingas raganius vėl suteikia galią bėgti ir žudyti.”
”Sūdytos jautienos konservai, pagrobti iš priešo, pagarsėję visame fronte. Kartais jie būna net pagrindinis mūsų netikėtų atakų tikslas”
”Dienomis vyksta tiktai normalus apšaudymas, ir mes galime pasitaisyti apkasus. Pramogų taip pat netrūksta, - tuo pasirūpinalakūnai. Gausios jų kautynės kasdien pritraukia nemaža publikos.”
”Ataka, kontrataka, smūgis, kontrsmūgis - tai tikj žodžiai, bet kiek daug jie slepia! Mes netenkame daug žmonių, daugiausia naujokų. Į mūsų barą vėl atsiunčiamas pastikrinimas. Tai vienas iš naujųjų pulkų, beveik ištisai paskutinių šaukimų jaunuoliai.”
”Jie nešioja pilkus mundurus, kelnes ir batus, tačiau daugumai uniforma yra per didelė, ji kažkaip karo ant jų; jų pečiai per siauri ir kūnas per menkas, nebuvo tokios uniformos, kuri tiktų šiam vaikiškam ūgiui.”
”Kiekvienam kritusiam senam kareiviui tenka nuo penkių iki dešimties naujokų.”
”Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas.”
”Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos; mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, jie kepėsčiuoja ant kruvinų aptriuškintų blauzdikaulių iki artimiausios duobės; vienas grandinis du kilometrus nušliaužia ant rankų, vilkdamas paskui save sutrupintas kojas; kitas eina į tvarstymo punktą, rankomis spausdamas iš pilvo besiveržiančias žarnas; matome žmones be burnos, be smakro, be veido; randame vieną kareivį, kuris, nenorėdamas nukraujuoti, dvi valandas laikė sukandęs dantimis savo rankos arteriją; teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas.
Užtat sklypelis išraustos žemės, kurį mes giname, vis tiek išlaikytas, kad ir kokia didelė priešo persvara; atidavėme tik kelis šimtus metrų. Tačiau kiekvienam metrui tenka vienas nukautas.”
”Aušta rytas; kai mes vykome į frontą, buvo dar vasara, ir mūsų buvo šimtas penkiasdešimt vyrų. Dabar mums šalta, jau ruduo, lapai šnara, pavargę balsai plazdena ore: ”Pirmas-antras-trečias-ketvirtas..” ir, prieėję iki trisdešimt antro, nutyla. Tyla truka ilgai..”

Krepšinio realijos arba kodėl aš tapau Lavrinovičių asmenybių gerbėju

2009-09-13T22:07:00.006+03:00

Pusė Lietuvos serga šiomis dienomis krepšiniu, didžiajai daliai ši liga jau tapo šiltine. Kosėjame, dejuojame, karštligiškai kilnojame rankas, nes atrodo mūsų krepšinis tiesa prarajos riba. Gerai, ne atrodo, bet iš tiesų. Mes, kaip ir visi lietuviai ieškome tam priežasčių. VIeni neįtinka, kitus norime matyti aikštėje, dar ir kaimynai kliūna, kad prastai už rinktinę serga...
Na gerai, apie priežastis nekalbėsiu, nes matyt visuose forumuose ir bloguose atidžiai išnarstyti visi krepšininkai, visi iki vieno iškeikti ir pusėje visų virtualių erdvių parašyta: ”jei turėtume Jasikevičių...”
Norėjau pasidžiaugti didžiuoju čempionato atradimu. Nori geros juoko dozės - pasiklausyk Lavrinovičių interviu. Iš tiesų, aš tapau jų iškalbos meno gerbėju. Geriausia, kad jiems net stengtis nereikia, viskas ir taip gaunasi su humoru. Tad, jeigu norite į čempionatą žvelgti su humoru, pasižiūrėkite jų vieną ir kitą interviu.
Pažiūrėjote? Dar turite klausimų, kodėl mums nesiseka?

ir vėl Vakarų fronte nieko naujo

2009-09-10T22:43:00.003+03:00

Vėl pasiėmiau šią nuostabią Remarko knygą. Puikus pacifistinis šedevras. Perskaičius šią knygą nė nekyla jokia mintis, kad karas yra gražus laikotarpis. Gražūs gali būti tik taktiniai manevrai, strategija, o karas tėra vien ašaros ir skausmas. Skaitau šią knygą ir žymiuosi pieštuku varneles prie įsimintinų minčių. O keletą jų ir pateikiu jums:
”Katčinskis sako tiesą: kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto - ilgas laikas.”
”Leitenantas pažvelgė į mus. Jis žinojo, ką mes galvojome. Iš viso jis daug ką žinojo, nes iš mūsų tarpo iškilo: į kuopą jis atėjo puskarininkiu.”
”Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės: jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai dažniausiai baisūs šunkaros.”
Kalba apie vieno mokytojo raginimus įsirašyti savanoriais į kariuomenę: ”Tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį ”bailys”. Žmonėse stačiai neturėjo jokios nuovokos, kad įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės, - jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvos iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.”
”Po oda jau nebepulsuoja gyvybė, ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinau jau akyse.”
Karo stovykloje: ”Mes mokėmės, kad nušveista saga yra svarbiau negu keturi tomai Šopenhauerio. Iš pradžių nustebę, paskui įpykę ir pagaliau abejingi sužinojome, kad viską lemia ne protas, bet batų šepetys, ne mintis, bet sistema, ne laisvė, bet muštras.”
”Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktiškas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kurį tik gali duoti karas, - draugiškumu!”
”Aš esu įsitikinęs, kad, jeigu jį (Katčinskį) kas išsodintų dykumoje, per valandą jis sumedžiotų vakarienę iš datulių, kepsnio ir vyno.”
”Pamatysit, mes pralaimėsim karą, nes per daug gerai mokame atiduoti pagarbą.”
”O gimnastikos pratimai po pietų: ”Kas skambina pianinu, - žingsnį pirmyn. Deši-nėn. Prisistatyti į virtuvę bulvių skusti...””
Prieš išvykdami į frontą iš karo stovyklos jaunuoliai patykojo ir išvanojo savo karininką, kuris juos muštravo: ”Iš tikrųjų Himelštrosas galėjo džiaugtis, nes jo žodžiai, kad vienas visuomet turi auklėti kitą, davė vaisių, kurių paragavo jis pats. Pasirodo, mūsų būta supratingų mokinių, kurie gerai išmoko jo metodą.”
”Tą akimirksnį, kai nušvilpia pirmosios granatos, kai šūviai ima draskyti orą, staiga mūsų gyslose, mūsų rankose, mūsų akyse atsiranda įtemptas laukimas, saugojimasis, padidėjęs budrumas, nuostabus pojūčių jautrumas. Kūnas iš karto pasidaro viskam pasiruošęs.”
”Aš niekad nesu girdėjęs arklių rėkiant ir vos galiu patikėti. Tai aimanuoja visas pasaulis, tai gyvo kūno kančia, tose aimanose aidi klaikus, šiurpus skausmas.”
Užklupti artilerijos lietaus kapinėse: ”Tačiau ugnis yra stipresnė už visa kita. Ji sunaikina sąmonę, aš lendu dar giliau po karstu, jis mane apsaugos, net jeigu ir mirtis jame gulėtų.”
”Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudžia prie jos ir ilgai laiko ją apkabinęs, kai fronto ugnyje jis, mirties baimės pagautas, įsirausia į ją veidu ir visu kūnu, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina, jai, tyliai savo užtarėjai, aimana ir riksmu jis išlieja visą savo baimę, jinai išklauso ir vėl paleidžia jį dešimčiai sekundžių bėgti ir gyventi, paskui vėl priglaudžia, kartais amžinai.”
Apie mokslus mokykloje: ”Iš visų šitų gudrybių mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedavė jokios naudos. Užtat niekas mūsų mokykloje nepamokė, kaip per lietų užsidegti cigaretę, kaip užkurti laužą iš šlapių malkų; niekas nepaaiškino, kad durtuvu geriausia smeigti į pilvą, nes ten jis taip tvirtai įstringa kaip tarp šonkaulių.”

MatLAB pastebėjimai

2009-09-07T17:28:00.003+03:00

Sveiki. Vasara prabėgo, aš neparašiau apie savo išvyką į Klodzką, neparašiau ir apie drugelių, strėliukių, skruzdžių fotosesiją, neparašiau ir apie kokių dviejų trijų savaičių laikotarpį su kasdieniniu degustavimu. Atėjo ruduo, aš ir atėjau į univerą. Vėl grįžau prie savo skaičiavimų tematikos. C++ per vasaą programuoti neišmokau, tad tiesiog pradėjau ieškoti būdų kaip paspartinti savos programos veiksmingumą MatLAB aplinkoje.
Koks antras žingsnis būna, kai išsiklausinėji draugų patarimų? Ir neįgyvendini jų pasiūlymo perrašyti pragramą į C++ kalbą? Paklausi google.
Paklausiau, jis atsakė: vektorizuok savo visą programą, naikink ciklus, nes jie programos mirtis. Na, pakraipiau galvą, galvoju, jei pakeisiu ir pora kartų pagreitės programa, bus puiku.
Praeitas ketvirtadienis ir buvo didžioji mano apšvitimo diena, optimizavau programą ir savo akimis nepatikėjau, ji skaičiavimus dabar atlieka 50 KARTŲ SPARČIAU. Tai, ką anksčiau suskaičiuodavau per 5 valandas, dabar galiu suskaičiuoti per 6 minutes.
Taigi, žmonės, jei naudojate MatLAB, kaip įmanoma mažiau naudokite ciklų, jų dažnai galima išvengti veiksmus užrašant skaičių eilutėmis ir matricomis.
O šiuo metu toliau tobulinu programą, darau ją universalesnę, user-friendlesnę ir apskritai, šiuo metu mano moralė išaugo. Tuo ir džiaugiuosi, nes nežinau kuriuo artimiausiu metu ji kris žemyn.

Dubingiai aplankyti

2009-08-05T17:28:00.003+03:00

Užvakar įgyvendinau savo seną norą - nutranzuoti iki Dubingių, kaimelio esančio už 45 km nuo Vilniaus Molėtų pusėn, ten prisigerti ir partranzuoti atgal. :) Juokauju, esminis tikslas buvo apžvalgyti piliakalnį, apžiūrėti kaip vyksta archeologiniai kasinėjimai, pasigrožėti apylinkėmis ir susitikti su dviem ten besidarbuojančiais klasiokais.
Pirmadienį puse 12 stovėjau už Vilniaus Molėtų plente iškėlęs nykštį - pačiam plente prastai stojo, dviem mašinom pasiekiau sankryžą, kur nusuka kelias į Dubingius, ant viaduko užlipęs susistabdžiau pirmą važiavusią mašiną ir sėkmingai apie 2 dienos pasiekiau piliakalnį - kelionė pirmyn 2,5 valandos. Superinė vieta! Asvejos regioninis parkas, gražuolis ežeras, puikūs vaizdai nuo kalno. O kur istorinė didybė - jau ištyrinėta Dubingių bažnyčia, du kartus perstatyta, o dabar puikiausiai atverti Radvilų rūmų pamatai ir rūsiai. Šiuo metu archeologai kasinėja rūsius, virtuvę, ieško bokšto, kuris realiai turėtų būti, bet neranda. Smagiai klasiokas papasakojo apie vykusius kasinėjimus, jaučiasi graži gyva besidominčio archeologo kalba. Galbūt dar ir dėl to, kad pats nespjaunu į istoriją - ja tikrai domiuosi. Turbūt girdėjot, kad bažnyčioje 2004 metais buvo atkasti 8 Radvilos - garsūs didikai, jų žmonos ir vienas tarp jų buvo dviejų metukų vaikas. Įdomiausia, kad kai Rusija mus buvo 17 amžiaus vidury užėmę, sugriovė Dubingių dvarą, bažnyčią, išdraskė sarkofagus, kur buvo Radvilos palaidoti, išniekino palaikus, vietiniai surinko palaikus į bendrą karsą ir perlaidojo bažnyčioj po maldos stalu (protestantų, kaip ir patys Radvilos, bažnyčia). Dubingių dvare puse metų gyveno Barbora Radvilaitė, po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu. Dubingiai buvo ir Radvilo Rudojo kunigaikštiškas titulas (Dubingių ir Biržų kunigaikštis). Vienu žodžiu, šie kasinėjimai tikrai daug įdomių faktų, detalių suteiks Lietuvos 15-17 amžiaus istorijai.
Na, klasiokui pasiūlius, likau nakvoti Dubingiuose mokykloje. Išskyrė čiužinį, pora adialų, tad po alaus degustavimo vakaro su archeologais ramiai išsimiegojau ir ryte, išlydėjęs klasiokus į darbą išėjau tranzuoti. Tą naktį dangus buvo nuostabus - žvaigždės pasakiškos, todėl gailėjausi, kad neturėjau miegmaišio - mielai būčiau nakvojęs ant mokyklos stogo.
Atgal tranzavimui pasirinkau beprotišką kelią - į Elektrėnus per Maišiagalą. Rajoniniais keliais pakeliavau. Absoliučiai sutinku, greičiau būtų buvę nusigaut iki Vilniaus ir tada iš ten keliaut į Elektrėnus. Bet... Norėjau įveikti save. Ir įveikiau! 80 km tranzavau 5h 15 min. Tris sykius buvau juodai užstrigęs - Ant Molėtų plento laukiau 45 min. Link Maišiagalos niekas nestojo 70 min., o už Maišiagalos irgi virš valandos įriausi pirmyn be mašinų pagalbos. Gal ir durnai dariau, kad nestovėjau vietoj, bet ėjau. Kita vertus, ten tokios atkarpos buvo, kad pravažiuoja viena mašina per 20 minučių arba kitoj atkarpoj važiuoja vien sunkiosios mašinos - tokių siauriuose keliuose tikrai nestabdysi. Neigiamai prisidėjo ir tai, kad tranzavau darbo valandomis, bet.. Tą atkarpą įveikiau. Ko siekiau, tą pasiekiau.
Rezultatas - nuovargio diena, gerokai nusvilęs veidas ir rankos, pilna galva klajonių įspūdžių ir pagilintos istorinės žinios.

Smena 6

2009-08-02T16:31:00.003+03:00

Užpraeitą savaitę buvau mamos gimtinėj, jai padėjau tvarkytis su mišku ir iš tenai parsivežiau jos pirmąjį fotoaparatą - Smena 6. Taigi, dabar bandau gilintis į juostinį fotografavimą. Turi daugiau pasirūpinti dėl diafragmos, ekspozicijos. Įdomu, kas gausis iš mano šio fotografavimo. Fotoaparatas veiksmingas - puikiausiai eksponuoja, juostelė persisuka labai teisingai (pradžioj buvau sunerimęs dėl to, kad dantratis kiek pagedęs). Dažniausia klaida, kurią padarau fotografuodamas - nensupaudžiu svirtelės, kad aparatas būtų paruoštas eksponavimui. Na, bet iš klaidų mokomasi :)
Beje, manoji Smena 1967 metų gamybos - ant fotoaparato puikuojasi metalinė lentelė ”50 let Oktiabria”. Gal po šimto metų šis aparatas bus vertas daugiau nei kad dabar už jį prašo ebay - 20-50 USD?

Nes mūsų sulaukė Maskva...

2009-07-25T00:46:00.008+03:00

Liepa eina į pabaigą, kelionė į Maskvą taip pat jau buvo prieš pora savaičių, tad aprimus karštiems kelionės atsiminimams galima ramiai išdėstyti mintis apie eilinę mano kelionę su choru. Beje, skundai dėl įrašų trūkumo tikrai paskatino tai padaryti :)
Pradėkim nuo to, kad iškeliavom iš karto kitą dieną po dainų šventės. Liepos 7 dieną per pietus jau sėdėjome autobuse ir judėjome per Latviją į Maskvą. Kelionės pradžia nebuvo itin sėkminga - tą dieną įsigijau basutes, kurių viena man vos įlipus į autobusą suplyšo (nutrūko sagtis). Kitų batų neturėjau, tad visą Maskvą pravaikštinėjau su palaida basute :) Latvijos-Rusijos sieną sunkiai pravažiavom, ten prastovėjom 4-5 valandas, bet Maskvon visgi nuvykom. Apgyvendino mus ambasados patalpose, 15 min pėsčiomis nuo Kremliaus. Tad centras mums buvo čia pat. Išskirstė ką kur: vieni kabinetuose miegojo, kiti priėmimų salėje, o mes pirtyje - puikiausia erdvė sutilpti 6 merginom ir 4 vaikinams :) Pirma diena buvo skirta pripratimui prie Maskvos dydžio ir metropolitenų veiklos. Pereita Arbatos gatvė, Aleksandro parkas, užeita į vieną eilinį muziejų, paeita paupiu, apvaikščiotos gražios cerkvės, dar metro pavažiavom į gražų parką, apžvalgos aikštelę, esančią prie Lomonosovo universiteto. Aišku visą tą laiką fotografavau tiek aplinką, tiek savas merginas, tiek rusaites. Grįžę į centrą užėjom į parduotuvę, tada dar paklaidžiojom ir grįžom nusikalę į savo nakvynės vietą. Dar pakeliui sudegustavom kokį butelį alaus. Grįžę pratęsimo nebedarėm - nuovargis padarė savo.

Antra diena - koncerto diena gražiame Astrachanės dvare. Išties, nuostabus parkas, dvaro grožis, vizualizacijų teatras, kuriame koncertavome... Pravedė tame dvare mums ekskursiją, vakare dainavome Dainų šventės dainas klausovams, vėliau tame dvare mūsų ambasadorius A. Vinkus mus vaišino vynu, bendravom smagiai, o pakui grįžom autobusu į Maskvos centrą (nes Astrachanė viena iš Maskvos dalių). Susitvarkę iškeliavom draugiškai į Čystije Prūdi (masinis jaunimo susitikimo parkas), ten degustavom, klausėm muzikantų, su bandžistu pabendravom. Grįžom namo vienu iš paskutinių metro naktį iki 4 ryto pirtelėje pratęsėm buitinio alkoholizmo pavakarį. Daug gero laiko turėjom, daug įdomių/keistų kalbų prišnekėjom.

Trečioji diena Maskvoje buvo lietinga, darganota, bet praleista Kremliuje ir Raudonojoje aikštėje. Visų pirma, buvo išsimiegota, o po pietų prisijungėm prie pirtininkų, kurie keliavo į turgų ir apėjom svarbiausius Maskvos objektus. Lenino nežiūrėjom - neleido, prie Caro patrankos ir Caro varpo nusifotografavom, po cerkves pavaikščiojom, bet didžiausią įspūdį paliko Nacionalinis istorijos muziejus - ypač Napoleonistikos ekspozicija :) Buvo muškietų, arkebūzų ir kitų šaudomų įnagių atskira ekspozicija (dvivamzdžiai medžiokliniai, trivamzdis pistoletas, duelio rinkinukas..). Užsidarius tam muziejui, buvom pavargę, tad pamažėle traukėm namo. Vakare laukė priėmimas ambasadoje. Joje buvo kitas kolektyvas bei keletas žymių žmonių. Aišku su jais mano draugės bais norėjo nusifotografuoti :) Po priėmimo apturėjom ilgą ekskursiją po Maskvos centrą. Buvo gera pamatyti naktinę Maskvą, nors ir nusikalėm galutinai - vakare užteko man dviejų alaus butelių :)

Paskutinė diena buvo koncerto diena. Iki pietų turėjom laisvo laiko, tad dviese iš pirties atsiskyrėm ir užsiėmėm militarizmo žvalgymu. Buvom Borodino panoramoje - nuostabiam 100 metų senumo šedevre - 5*115 metrų Borodino mūšio paveikslo ekspozicijoje. Puikus muziejus Kutuzovo-Napoleono karui atminti. Šalia buvo Triumfo arka, skirta pergalei prieš Napoleoną (pastatyta 1834). Po Borodino panoramos pavaikščiojom po Pergalės parką, įrengtą 50 metų jubiliejui po WW2. Ten nemažai fontanų, žalumos ir tankų. Pats koncertas buvo Maskvos priemiestyje prie ežero, tikrai graži erdvė, dainavome lauke, o po koncerto buvo priėmimas laive, plūduriuojančiame tame ežere - nuostabiai pavalgėm, pridegustavom, o po to, kai mus išprašė iš tenai dar turėjom gražaus laiko iki autobuso išvažiavimo (3h nakties), tad prie to ežero nusidegustavom, prisidainavom... Žodžiu, atsakančiai užbaigėm bendravimą su Maskva.

Grįžom ramiai, be didelių šūkių, dainų, matyt ilsėjomės po vakaro. Zarasuose išsimaudėm keliese ežere - puiku atgauti jėgas važiuojant autobusu.
Vilniuje lijo, bet pažadėjo gerą orą.

Deltuvos mūšis. Eilinio fuzilieriaus atsiminimai

2009-07-02T14:16:00.004+03:00

Jau beveik savaitė prabėgo nuo įsimintino reginio Deltuvos miestelyje. Praeitą šeštadienį vyko vienintelio Napoleono mūšio Lietuvos teritorijoje rekonstrukcija. 1812 metų birželio 28 dieną susigrūmė besitraukiančios Rusijos imperijos armijos ariergardas ir Jo imperatoriškosios didenybės Didžiosios armijos avangardas. Mūšį skaičiais laimėjo Napoleono kariuomenė, tačiau rusai sėkmingai apgynė savąjį korpusą, dėl to pasiekė moralinę pergalę - sugebėjo sėkmingai perkelti savo kariuomenę per Šventąją.
Taigi, mes, rekonstruktoriai iš 14 pulkų dalyvavome įsimintinoje rekonstrukcijoje. Dalyvavo apie 120 karių, buvo daug maž 8 patrankos, 2 kavalerijos vienetai. Pajutau parako kvapą, skonio ne (nes turėjau nešaudantį šautuvą), patrankų griausmą ir kitą kovų žavesį. Nemažai nuotraukų įdėję latviai, yra atsiliepimų jų forume, galima rasti ir filmuotą medžiagą - 40 minučių trukmės video, straipsnį apie patį renginį..
O aš, Napoleono armijos 129 linijinio pėstininkų pulko fuzilierius galiu pasakyt, kad renginys buvo zeba. Mūsų būry buvo ir naujokų, ir dėl girtumo nebeišėjusių į mūšį. Mūšyje mūsų buvo nedaug, bet elgėmės gana drausmingai:

Aš su būrio draugais atvykau penktadienį, buvom vieni pirmųjų atvykėlių. Įsikūrėm, pasistatėm palapinę, tada iki vakaro degustavom, maitinomės, bendravom. Nuostabų odininką sutikau ten - tikrai gražių odos gaminių padaręs yra (jei reiks kokios odinės gertuvės, spec. diržo ar kito odinio gėrio - kreipkitės). Sulaukėm kitų dalyvių - atvyko ne tik lietuviai, buvo ir kaimynų - latvių, baltarusių, lenkų. Smagu vėl pamatyti žmones, kurie rekonstrukcijose ne pirmą kartą. Smagu ir buvo su lietuviais totoriais pabendrauti - jie pirmą sykį dalyvavo kaip totorių pulkas rekonstrukcijoj.

Šeštadienis išaušo gana tvarkingas, prasigiedrijo, o per mūšį ir saulė išlindo (tikrai neprašiau). Apie pietus vyko paradas Ukmergės gatvėmis, merginos iš balkonų mėtė mums gėles, iš vado gavę leidimą mano draugai pora prigriebė būrin. Po parado prie Deltuvos pagerbtas paminklas Deltuvos mūšiui, o po to jau laukė nuostabūs pietūs ir pačio mūšio laukimas. Mūšis prasidėjo voltižierių apšaudymais (tų laikų snaiperių pasirodymu), patrankų salvėmis, vėliau prisidėjo pirotechnika (vaizduojanti, kad patrankos sviedinys įsirėžė į žolę). Vėliau frontinė ataka, padegti nameliai specialiai tam pastatyti, šieno kaugės. Puolimas, atsitraukimas, puolimas atsitraukimas, pora susirėmimų su rusais face-to-face ir viskas užsibaigė, kai rusai buvo nukauti - užbaigė patrankos kartečė, nušlavusi visą rusų būrį.
Visgi negaliu atsižavėti ta senovine linijine taktika. Negaliu atsižavėti tais laikais, kai dar nebuvo automato, geležinkelių, nekalbant apie tankus ir lėktuvus. Mūšis kareiviui būdavo šventė, nes jis galėjo būti paskutinis. Ir tik Napleono eroj prasidėjo tokios masinės armijos - mūšiuose susigrumdavo iki ketvirčio milijono kareivių. Mūšiai ir karai seniausiai praėjo, o garsas apie juos sklandys amžinai!

Fotoaparato nuotykiai

2009-06-23T18:33:00.002+03:00

Pirmadienį atidaviau fotoaparatą. Gydymui. Kadangi prieš savaitę jis mirė, palikdamas dar gyvybės ženklų.
Buvo viena iš eilinių fotosesijų ir jau visai baigiant tos dienos vaikščiojimą po mišką, darant paskutinius kadrus, išgirdau keistą veidrodėlio veikimo garsą. Įtariau kažką negero. Mano prognozės pasitvirtino - ekrane pasirodė užrašas ”Error. Press shutter release button again”. Taigi, bandžiau ir mygtuką spausti, ir softą resetinti, ir pabandyti apgauti aparatą objektyvu. Tačiau internetinių forumų triukai man nepadėjo - fotoaparatas privalėjo atsidurti pas meistrus.
Dėkui Dievui, kad garantinis taisymas dar galioja (o gal dėkui man, kad esu padaręs apie 15,000 kadrų ir nuvarginau vedroduką?). Taigi, dabar fotoaparatas turėtų pirmą sykį be manęs iškeliauti į užsienį - išveža jį į Estiją, kur spręs problemą. Kiek suprantu, sugedo veidroduko kilnojimo mechanizmas. Mano vadovas į tokią mano diagnozę reagavo labai pesimistiškai: praktiškai fotoaparatas nepataisomas.
Na, pataisyt galima, įdedant naują detalę. Tad lauksiu, kada man paskambins. O dabar, paprašiau sesutės, kad fotiką paskolintų. Tad visiškai be žaislo neliksiu :)

Programinė įranga laboratorijoje

2009-05-27T08:46:00.003+03:00

Pavasaris - darbymečio metas. Aš pats jau antrą mėnesį šturmuoju ne tik savo kursinį (modeliuoju sau parametrinę fluorescenciją, kepu kuo realistiškesnius grafikus), bet ir laboratorijoje eksperimentą atlieku. Gal minėjau, kad spalį buvo pirminė eksperimento stadija - pabandėm, išsiaiškinom, kad veikia, tada per pusmetį nepilną skaičiavome, kokią eksperimentinę schemą statyti, pirkomės veidrodukus, filtrus, poliarizatorius ir nuo kokio kovo pradėjom statyti schemą, kurią galutinai užkūrėm balandžio pabaigoje, tad jau mėnesį sistema veikia ir siurbiam iš jos eksperimentinius duomenis. Tad galbūt dėl to užimtumo ir retai parašau čionai.
Šiaip, kiekvienas šių dienų eksperimentas neišsiverčia be profesionalios ar mėgėjiškos programinės įrangos. Mūsų sistemoje CCD kamerą valdo gamintojų pateikta programa (kuri nėra visai intuityviai padaryta), du varikliukus suka ir vieną stalelį stumdo dvi kitos programos. Ir visa ši sistema turi geresnį ar blogesnį automatizavimo interfeisą. Na, dėl automatizavimo ir pradėjau naudoti vieną įdomią programą.
CCD kameros programa galima paliepti kamerai fiksuoti po vieną kadrą (kiekvieną kartą paspaudžiant pele klavišą) ar video režimu - kamera pradeda ekspoziciją, vos tik jau užfiksuotą vaizdą nuskaito ir pateikia kompiuteriui. Na, ekspozicijos laikas nėra sekundė ar dvi - eksponuojam nuo 50 iki 300 sekundžių, o nurašinėja duomenis 8 sekundes (Full frame CCD technologija). Taigi, kaip mano vadovas sako ”klaidos kaina didelė.” Automatizavimas labai pagelbsti čia - paleidi kad užfiksuotų 11 kadrų, po kiekvieno kadro pasukant kokį varikliuką ir pusvalandį lauki duomenų. Viskas būtų puiku, bet pasirodo CCD programkė moka autosave režimu dirbti, kai šaudomi pavieniai kadrai (pele paspaudi prieš kiekvieną kadrą), o video režimu nė velnio neveikia. Teko ieškot išeities. Galvojau galvojau, ir sumąsčiau, kad internete turėtų būti automatinė pelės mygtuko spaudymo programa. Kiek panaršęs iš tikrųjų suradau kuo puikiausią Autoclick programą. Ja galima pasirinkti kas kokiu laiko intervalu paspausti pelės mygtuką, egzistuoja funkcija, kad pelė spaudytų visada tam pačiam piksely (nesvarbu, kur bebūtum su pele nuvažiavęs).
Taigi, manau programos autoriai nė neįtaria, kokiais kilniais ir didingais tikslais jų programinė įranga darbuojasi.

Žaidimai su lazeriu

2009-05-11T12:15:00.002+03:00

Darbai enciklopedijoj

2009-05-06T21:49:00.002+03:00

Šią savaitę gaudau atsakymus iš žymių mokslininkų lietuvių. Užsiimu dabar jau parašytų biografinių straipsnių pildymu. Tai išsiuntinėjau didžiajai daliai mokslininkų juos, kad papildytų naujais biografiniais faktais. Na, vieną orginalų atsakymą gavau išų Jono Grigo. Įdomus šis plepus profesorius. Atsiuntė jis man papildymą ir pora sakinių man asmeniškai: ”Linkiu Jums sėkmės enciklopediniame darbe. Puiku, kad šį darba dirba toks protingas vyras, kaip Jūs. Aš prisimenu Jus kaip vieną protingiausių studentų.”
Pompastiški žodžiai iš pompastinių kalbų mėgėjo. :)

Artėjanti sesija

2009-04-30T10:53:00.002+03:00

Jei paklausit, kaip gyvenu dabar, mano įprastas atsakymas: "Paskendęs darbuose, moksluose bei chore." Toks jau dalykas - laikotarpis po kelionės į Italiją pilnas darbų: enciklopedijai straipsnius rašyti, laboratorijoj skaičiuotis bei kursinį rašyti. O ir studijose neliūdna: artėja sesija, tad egzistuoja įvairių atsiskaitymų ir pan.
Gerai, kad jau į pabaigą eina laborai kolegijos studentams - turėsiu laisvą ketvirtadienio pusdienį. O šiaip, įprasta man ryte išeit, vakare grįžt. Gal ir gerai - užsisėdėti vienoj vietoj nėra sveika :)
Beje, grįžus Mariui į baraką, arbatos vakarai vėl tęsias :)

Vakar buvau oficialus sporto fotografas

2009-04-19T20:46:00.003+03:00

Istorija paprasta kaip apie karvę Albinutę: kadangi aš žinomas dabar ant gimto kaimo, o dar sesutė vyr. buhalterė komunalinio ūkio - ryšių turiu. Tad per sesutę manęs paprašė atvykti pafotografuoti veteranų rankinio varžybų. Smagu buvo. Kadrai liejosi vienas po kito, tik netikėtai buvo nutrauktos varžybos - vienos komandos narys mirė (atvažiavo palaikyti savos komandos). Būna širdis neatlaiko.
O bet tačiau - fotografuoti dinaminį veiksmą tikrai įdomu. Ir tikrai neblogos nuotraukos gavosi su tokia optika, kokią turiu. Keletą vaizdų pateikiu ir jums:

Taigi, dabar renkuosi teleskopinį objektyvą. Užsakysiu pas Martyną, kad nupirktų :)

Rožė viename kvadratiniame milimetre arba 6 valandos darbo

2009-04-17T16:14:00.001+03:00

Kelionės į Italiją dienoraštis

2009-04-11T00:43:00.013+03:00

2009 04 01
Išvykimas iš Vilniaus. Važiuota autobusu, degustuota, bendrauta, juokauta, nuo juokų pavargta. Pabendrauta su Vytautu, Migle, naujokėmis.

2009 04 02
Kaip įprasta, autobuse prastai išsimiegota. Atvykom į Brno. Čia karšta saulėta pavasario diena. Aplankyta pagr. katedra ir fortas, pavaikščiota po senamiestį. Ant kalno, kur tvirtovė įsikūrusi, valgyta, girtauta, ilsėtasi. Truputį centre pavaikščiojom, bet grįžom ant kalno - ten Vytautas snaudė, o aš šiaip ilsėjausi, skaičiau, fotografavau. Nufotografuotos dvi vietinės. Vėliau porelė paprašė atidarytuvo vynui. Grįžtant į autobusą kitas čekas, skubėdamas, paprašė palaikyti krepšį, kad galėtų apsirengti. Vakare iškeliavom į Italiją. Becažiuodami ir bedegustuodami smagiai pakalbėjom su Vytautu.

2009 04 03
Išmiegota kiek geriau. Atvažiavom į Riva del Garda, kuriam susiradom viešbutį, esantį Varone mieste. Įsikūrėm. Jaukus kalnų miestelis. Užlipom į kalne esantį bastioną, apžiūrėjom panoramą, kiti dar aukštyn nuėjo. Mes su Vytu grįžom į miestelį. Isigijom vyno, grįžom viešbutin. Vakarienė. Po jos trumpa repeticija. Tada vyno degustavimas, šaradų vakaras. Daug daug juoko.

2009 04 04
Po pusryčių iškeliavom į miestelius. Nuvažiavom į Dro. Nemažai pralaukėm autobuse. Dro prisiprekinom. Nusipirkau 12 butelių vyno. Vėliau grįžom atgalios į Arco miestelį. Ten buvo nuostabi pilis. Užlipom, pavaikščiojom, pailsėjom. Nuostabi tvirtovė. Ten pasimaitinom, surūkėm cigarą. Tada nuo kalno nusileidom, keliavom į atidarymo koncertą - pirmas orkestras tragiškai vietomis grojo - Vivaldis nesuskambėjo. Tačiau vietinis orkestras su choru ir solistais pavarė Mocarto ”Requiem”. Fantastiškai suskambėjo: graži būgninkė, solistai prastokai dainavo, smuikai idealiai neskambėjo, bet įspūdis išliko. Grįžę viešbutin vėl degustavom (5 litrų vyno maišą įsigijom), vėl šarados iki 2h, vėliau dar su Inga ir Marija iki 3.30h bendravom. Nakvota ~4h.

2009 04 05
Ryte Marija su Inga vos privertė išvažiuoti su choru po miestelius. Vytautas pasiliko, išsimiegojo ir pavaikščiojo po kalnus. Mes nuvykom į Verona - ten aplankėm amfiteatrą, kiek pasimaitinom, pablūdijom po centrą, turgų. Neblogų nuotraukų pagavau. Vėliau iškeliavom palei ežero rytinę pakrantę: buvom Peschiera. Ten pusvalandį pavaikštinėjom - neišskirtinis miestelis, vėliau Garda: tenai patiko krantinė, pats miestas apsuptas kalnų, gatvelės gana įdomios. Paskutinis miestas - Malcesine. Jis labiausiai patiko, nes tai kalnuose įsikūręs miestas, gatvelės fantastiškos. Uolėtas krantas, ežeras atsiveria neblogai. Aukščių skirtumai, siauros gatvelės. Dar nuotraukų galeriją aplankėm. Smagu. Per vakarienę sužinojom, kad ”Lietuvos rytas” laimėjo ULEB taurę. Vakare po repeticijos ir vakarienės iškeliavom prie ežero. Prikalbinom prisijungti naujokes. Smagiai pasėdėjom, padegustavom, padainavom. Grįžom po 1h nakties.

2009 04 06
Išsimiegota. Miego ~7h. Per pusryčius sužinojom, kad centrinėj Italijoj buvo 6-7 balų žemės drebėjimas. Po pusryčių išvažiavom beprasmiškai (Limone nepasiekėm), grįžom į viešbutį, pasiruošėm piknikui, parepetavom. Tada pailsėję nuvažiavom į Tenno miestelį. Gražus kalnų miestelis. Vėliau nuvykom prie krioklių - įspūdingi vaizdai - sušlapom, bet pasigrožėjom kalnų kriokliais olose. Tiesa, piknikas prieš krioklius buvo. Po atrakcijų grįžom, pažaidėm, parepetavom, apsirengėm ir tadu keliavom koncertuoti. Turbūt vėliausiame koncerte dalyvavau. Pradėjom dainuoti po 22.30. Pradėjom šūdinai, bet toliau įsivažiavom ir paskutinieji kūriniai tikrai gerai skambėjo. Mano solo partija pavyko. Po koncerto keliavom prie ežero, ten pasilinksminom, padegustavom. Miegot nueita 4.30h

2009 04 07
Miegota 3.5h. Atsikėlėm, susidėjom daiktus, papusryčiavom ir iškeliavom į Veneciją. Ten praleidom visą dieną. Pavaikštinėjom po siaurąsias gatveles. Smagu buvo. Pailsėta, pablūdyta. Grįžtant (nuo San Marko aikštės) turėjom 2h. Dar pakrante tolom nuo Rialto tilto. Paskui aš klaidingai chebrą nuvedžiau mūsų tikslo link (per nelyg statmenai vedžiau, reikėjo įžambiau). Na, bet su Vytautu ir žemėlapiu sėkmingai radom išėjimą. Grįžom tiksliai 10h. Punktualūs buvom. Atžymėjom Ramintos gimtadienį ir gana anksti sėdom snausti. Nuovargio buvo, todėl efektyviai pailsėta.

2009 04 08
Bent kartą neblogai išmiegota autobuse. Važiavom per Austriją, Čekiją į Krokuvą. Ties muitine mus sustabdė pasieniečiai ir užlaikė 2 valandas. Į Krokuvą atvykom gerokai po pietų (~16h). Pradžia labai sunki - jautėsi nemiegotos naktys, kelionės nuovargis. Užlipom į Vavelį, apžiūrėjom, vėliau centre pasibastėm, suvalgėm kebabus. Labai juokingi buvo vaidintojai gatvėje: senovinės aristokratės, goblinai, šiaip veikėjai. Pailsėję parkely pora valandų praleidome prekybcentry, tenai atsigavom po vandens ir šokolado. Užsipirkom alaus, kitas likusias dienos valandas praleidome parkelyje bedegustuodami, bežaisdami šaradą. Tada tiesiog ramiai grįžom autobuso link. Paminėjom Vytauto gimtadienį, pabendravom ir gana greit nulūžom. Tiesa, autobusas pasiėmė mus tik 1.30h nakties.

2009 04 09
Diena autobuse sparčiai skinantis kelią per Lenkiją namo.

Daugiau nuotraukų Picaa albume

Kelionė į Italiją

2009-03-31T22:52:00.004+03:00

Sveiki.
Ryt išvažiuoju į Italiją. Su choru. Pamatysim daug grožio (lankysimės Šiaurės Italijoje, Alpių papėdėje). Aplankysim Veneciją grįždami, dar turėtume į kokią Veroną užsukti ten būdami. Bus matyti. Sulauksit iš manęs atsiliepimų grįžus, sulauksit ir nuotraukų.
Baigiau šiandien jau agitaciją balsavimo Lietuvos balsams šį šeštadienį - išsiuntinėjau laiškus kam galėjau. Mes (VU Akademinis) šeštadienį per LRT 21h pasirodysime antrame ture ir tuo pačiu per laidą turėtumėte pamatyti mini reportažą apie mane ;). Susidėjau daiktus kelionei (dar ryt galutinai užbaigsiu). Užsibaigiau vakar pagrindinius darbus, nors studijose tai bandau spėti atlikti tai, kas svarbu (šiandien laborą vieną dariau, ryt kitą darysiu). Kambariokas matyt mintyse dabar mane blogu žodžiu mini, nes aš rašau jums, jam bemiegant - triukšmas nuo klaviatūros ir kompo aušintuvo ir šviesa nuo monitoriaus. Bet norėjau atsisveikinti, nes jau pradėjau gyventi kelionės nuotaikomis, džiugu jomis dalintis. Vėl manęs laukia naujos erdvės, nauji kadrai.
IKI.

Laukit sugrįžtant su daug butelių vyno :)

Nuotraukos iš pirmosios parodos

2009-03-30T09:54:00.003+03:00

Taigi, ką tik sukėliau savo nuotraukas į internetą. Mano paroda keliauja į kiekvieno namus :D Pats žinau daug minusų šių savo nuotraukų, bet vis tiek pateikiu jūsų teismui. Komentarai, pastabos laukiami, pagyrimai nebūtinai.
Žiūrėti parodą

Ilga kelionė namo arba anglo-franko antipatija

2009-03-27T23:25:00.003+02:00

Vakar turėjau sėkmingai grįžti iš konferencijos Prancūzijoje. Bet... po dienos Paryžiuje, atvykus į oro uostą, įveikus visas kliūtis ir jau sulipus į autobusą vežantį prie lektuvo, paaiškėjo: mes niekur neskrisim. Kažkas kažkur sugedo, todėl reisas atšaukiamas. Teko palikti autobusą ir grįžti į laukimo salę. Paskutinė viltis buvo užgesinta po 15 min, kai galutinai paaiškėjo, kad lėktuve kažkas sugedo ir tikrai niekur neskirsim. Spėju, Žanas jau buvo išėjęs namo, ir visai neketino savo vakarą švaistyti taisant lėktuvą, kuriuo turėjo skristi Džonas.

Tada visus keleivius apdalino čekiais viešbučiui ir naujais bilietais. Dalinimo operacija vyko kažkaip labai jau lėtai. Mane aptarnavęs vyrukas nepatikėjo, kad Lietuva Šengene ir man nereikia vizos. Na, vizos tiesa sakant iš vis nepamenu kada mums reikėjo... Vėliau pasų tikrinimo poste irgi ieškojo Šengeno vizos prie 8 metų senumo vizos į Rusiją. Teko vėl sakyti, kad Lietuva Europos sąjungoje ir mums vizų nereikia.

Perėjus patikrinimo postus iš kitos pusės po trumpo klaidžiojimo pasiekėme autobuso stotelę. Ir pradėjome laukti mus turinčio paimti autobuso. O jo vis nėra ir nėra. Visi kiti viešbučiai savo autobusus prasuko, o mūsų nėra. Man buvo mintis: ar tik Žanas neišdūrė Džono... Autobusas pagaliau atvažiavo ir visi susėdę nuvažiavome iki viešbučio. Visai neblogas toks. Dvi lovos mano kambaryje: viena man, kita ten gyvenusiam tarakonui. Įdomu Džonas užtiko pas save tarakonų?

Vakarienė buvo prašmatni. Gaila, daug netilpo, nes jau vėloka buvo (kažkur apie 23:00). Galvojau per pusryčius atsiimsiu. Deja, pusryčiai buvo kur kas kuklesni: jokių austrių, sūrio. Vien tik bandelės, džemas ir kava...

Iš ten pasiekiau oro uostą ir perėjęs keletą mano pasų vartymų įsėdau į lėktuvą, atskraidinusį mane į Southamptoną.

Viso šio nuotykio metu ne kartą girdėjau Džoną peikiant Žaną. Žanas irgi matyt keikė Džoną. Gerai, kad jie vienas kitą labai prastai supranta, tad dažniausiai tik šypsosi vienas kitam. Na, jų santykiai daug kuo panašūs į Jono ir Zbignevo.

Atidarius pirmąją parodą

2009-03-26T19:02:00.003+02:00

Prieš pora valandų įvyko, tai, ką turėčiau atsiminti visam gyvenimui. Elektrėnų bibliotekoje atidaryta mano pirmoji fotografijų paroda. Taip sakant, debiutuoju kaip fotografas. Smagu buvo matyti negausų būrį svečių. Didžioji dalis žmonių, kuriems pranešiau, neatėjo, tačiau tai nieko nėra nestebėtino - atidarymas kažkur Elektrėnuose, 17 valandą ir dar ketvirtadienį. Atvyko du draugai, vietiniai gyventojai, sesutė, tėvai, viena mokytoja (nuo kitos man perdavė gėlių), bet svarbiausia - atvyko mūsų fotografas Suslavičius. Tikrai buvo džiugu jį pamatyti. Smagu buvo susilaukti kritikos, nes pagyrų ir taip girdžiu :)
Vienas rimtas pastebėjimas, kurį ir taip žinau, kad nuotraukos iš labai įvairios tematikos - makalynė (bet pradžiai ir norėjau sudėti makalynę :D). Aš pilnai sutinku, kad ateity ieškočiau kažko specifinio, specializuotoš teminės parodos. Čia buvo galima sakyti mano mėgėjiška paroda :)
Taigi, kokį mėnesį laisvai galite užsukti, pasižiūrėti mano nuotraukų ;)

Du fizikai LRT studijoje

2009-03-24T19:58:00.002+02:00

Po Lietuvos balsų antrojo etapo

2009-03-23T10:02:00.003+02:00

Išaušo rytas po vakaro. O vakar buvo Lietuvos balsų II turo filmavimas. Dalyvavome su vyrų choru ”Aidas”, pop choru ”Kivi” ir KTU choru ”Jaunyste”. Buvo smagus renginys. Mes gerai pasiruošėm, gerai sudalyvavom. Tikrai dainavimo kokybe gėdos universitetui nepadarėm.
Pradėkim nuo to, kad pasiruošimas vyko žymiai rimčiau. Jau mes patys buvom nebe pirmą kartą filmuojami, laisviau jautėmės. Plius, mūsų chormeisteris Ignas atsivedė labai gerą režisierių Liną, kuris tikrai labai mums pagelbėjo. Buvo šimteriopai geresnis negu pirmai laidai vadovės pakviestas choreografas. Smagu buvo žiūrėti, kaip stengias mus įtikinti daryti vienaip ar kitaip. Tikrai daug fantastiškų elementų įnešė į mūsų judesius. Kaip mėgstu sakyti, jį užskaitau :)
Pati filmavimo diena praėjo taip pat sklandžiau - į studiją susirinkom beveik trimis valandomis vėliau nei pirmai laidai, pats filmavimas truko pusvalandžiu trumpiau. Kūrinius atlikom tikrai gerai, galim nesigėdyti prieš universitetinę liaudį. Prisistatymui pateikėm ispanišką habanerą lietuviškais žodžiais ”Vėduoklės”. Na, šį sykį nesulaukėm kritikos, kad labai jau nepietietiškai atlikom, nors patys ispanai turbūt pašiurptų, kaip mes ritmingai atlikom šią lyrinę dainą. Žaviuosi mūsų merginomis, kurios gražiai žaidė su vėduoklėmis. Antras kūrinys, iš San Remo festivalio, taip pat gerai praėjo: mes (bachūrai) niauktais akiniais, o merginos viliokiškai įtikinėjo prisijungti prie jų Meksikos kurorte ”Akapulko”. Trečioji daina - romansas/romanas ”Vėjų valanda”. Na, kai vėjai kišenėje, buvo gerai dainuoti apie vėjus :) Šiaip mano manymu turėjo gerai skambėti ši daina. Dar puikiai į šį kūrinį įsiliejo dviejų šokėjų mizanscena. Nuo Miškinio dėl to susilaukėm komplimentų :) O paskutinioji daina - Sipavičiaus ”Senieji vilniaus stogai”. Kaip žinia, tai buvo visų atliekamas kūrinys, po kurio sekė papildomieji balai. Kadangi mes papildomų balų negavome, tai vėl likom paskutiniai :D
Teks Jums už mus balandžio 4 dieną pabalsuoti, nes mes patys būsim Italijoje. Beje, jei neklystu, bus mažas siužetėlis apie vieną jūsų pažįstamą fiziką. :)

Belaukiant parodos

2009-03-18T22:31:00.003+02:00

Sveiki, gerbiamieji mūsų blogo lankytojai. Turiu džiugių naujienų. Po savaitės, kovo 26 d. Elektrėnų kultūros centre/bibliotekoje bus atidaryta mano fotografijos paroda. Kažkaip, malonus jaudulys apėmęs mane. Kita vertus, nemažai darbų papildomų atsirado dėl to.
Pradėkim nuo to, kad atsirinkau nuotraukas. Atsispausdinau man atrodytu padoriu formatu (mažu 13*18), tada jas dar kartą atsirinkau, kol liko dviejų vietovių vaizdai - Elektrėnų ir Vilniaus. Tadu nuspirkau juodo kartono, jį už pagrindą laikiau, nuotraukas ant kartono suklijavau, pavadinimus apačioj taip pat sudėjau ir šiandien važiavau kabinti.
O ką jūs manot, reikėjo prieš man tai darant apsižiūrėti erdvę ir sąlygas. Erdvės nėra mažai, mano mažos nuotraukos nykiai atrodo, juoba kad dar nykiau tabaluoja ant storos vielos. Tad pasitaręs su profesionaliu mūsų miestelio fotografu ėmiausi kitos idėjos - spausdinti nuotraukas 20*30 formatu, pirkti rėmus 30*40 ir tadu jau kabinti galutinai.
O daba darbų užpuolę mane nemažai... Teko ir paskaitų praleisti. Dar gi ateinantį sekmadienį man filmavimas choro laukia. Vien žo, sukuosi. Dabar keliu nuotraukas į gamintojo svetainę, užsakysiu, kad ryt galėčiau atsiimti, o dar ryt reiks rėmelius šaudytis. Turiu pora parduotuvių nusižiūrėjęs, reiks tik šoferį su bolidu rasti ir pirmyn į profesionalią fotografiją!
Tad, prie progos užsukit į parodą, ji veiks iki gegužės pradžios (neabejoju, kad ir ilgiau ji bus).

Technologijos pradineje mokykloje

2009-03-18T00:15:00.002+02:00

Pirmadieni teko lankytis pradineje mokykloje. Idomu buvo pamatyti kaip atrodo mokyklinis svietimas Anglijoje. Siaip man mokykla labiau primine darzeli: klases visos nuklijuotos piesineliais, saulutem ir t.t. Turi pertrauka zaidimams lauke.

Vienas dalykas, kuris tikrai nustebino: tai mokykloje idiegta kompiuterine maisto uzsakymo sistema. Ryte pradinukai suguza i savo klase (kiekviena klase turi tiesiogini isejima i vidini kiema). Tada sutupia ant drizuoto kilimo pries balta lenta, ant kurios projektuojamas vaizdas su vaiku pavardziu lentele. Kiekvienas vaikas prieina prie lentos, baksteli ant savo pavardes ir jam/jai pietus uzsakyti.

Mes net universitete tokio neturejome, o cia pradineje mokykloje.

Dar vienas zingsnis i prieki

2009-03-15T23:36:00.003+02:00

Penktadieni is laboratorijos grizau apie vidurnakti. Su vadovu toliau derinome stenda. Idejome motorizuota sukika fazinei plokstelei. Tad dabar galim rasyti i stikla ir sukti poliarizacija. Viso to rezultatas:

P.S. Sio spalvos yra ne tikros, jos atvaizduoja letos asies (slow axis) krypti. Bet is esemes tai galima butu panaudoti kaip optine atminti...

Internetinės gudrybės

2009-03-15T18:43:00.003+02:00

Šią savaitę mes visi apturėjome vieną gražią šventę - kovo 11 d. Tą dieną kaip tik išsiruošiau keliauti į miesto vietą, kur tiesiogiai visuomeniniu transportu nenuvykčiau, tad nutariau pasinaudoti Vilniustransport teikiama optimalaus maršruto paieškos paslauga. Na, man viską sėkmingai surado, keli galimi maršrutai.. Bet. Tasai tinklapis neužskaitė kovo 11 švente. Anot jo, visi tą dieną turėjo dirbti taip, kaip įprasta. Taigi, kad ir kokios geros būtų internetinės sistemos - jos nėra tobulai sukonfiguruotos. Kai eina kalba apie bent pastovias šventes, manau naudinga jas būtų įtraukti į paieškos sistemą teisingai :)
Kitas niuansas, kuriuo norėjau pasidžiaugti - šią savaitę sužinojau, kad į Picasa galima įsidiegti įskiepį, kuriuo tiesiogiai galima įkelti nuotraukas į efoto svetainę. Anksčiau, norėdamas įkelti nuotrauką, kad ją įvertintų, turėdavai specialiai ją sumažinti, kad užimtų mažiau nei 250 kB, o dabar mažinimo procedūrą automatiškai padaro pati Picasa programa. Smagu. Ir papildomų nereikalingų nuotraukų kopijų neatsiras. Kas žino, gal ir daugiau į efoto pradėsiu nuotraukų kelti, nors ir taip prastai apie jas atsiliepia vartotojai :)

Spalvotas siandienos rezultatas

2009-03-11T21:17:00.003+02:00

Po ilgu vargu siandien pagaliau pavyko atlikti pirma skyliu grezimo eksperimenta. Kadangi struktura sudaryta is mazdaug 50 mikronu skyluciu sviesa difraguoja sukurdama grazu difrakcini vaizda.

Mus cituoja oficialioji spauda

2009-03-04T22:04:00.003+02:00

Sveiki.
Šiandien grįžęs po choro pasitikrinau savo gimto kaimo laikraščio internetinį vairantą. Ir spėkit, ką radau. Ogi straipsnį, kuriame yra cituojamas mūsų blogas. Na, priežastį tam jau minėjau anksčiau. O viską galutinai suprasti galite čia.

Čepinskio vadovėliai jau pas mane

2009-02-28T17:44:00.003+02:00

Didinga džiaugsmo diena buvo mane ištikus prieš kokius pusantrų metų, kai vieną šeštadienį ant Tauro kalno sendaikčių turguje įsigijau vieną Čepinskio vadovėlį. Ne bet kokį, o patį Optikos vadovėlį. Tada susižavėjau jo senobine kalba (nes vadovėlis išleistas 1924 metais) bei turinio turtingumu. Tikrai išsamiai nagrinėjama fizika, su daugybe iliustracijų, nuosekliu prietaisų aprašymu. Tai buvo ta diena, kai susižavėjau garsiu tarpukario Lietuvos fizikos profesoriumi. Prieš keletą mėnesių mano vieno iš darbų vadovė užsiminė, kad būtų neblogai surinkti į vieną vietą visus Čepinskio vadovėlius ir sukurti elektronines jų versijas. Ta idėja man taip patiko, kad nutariau susisiekti su mūsų fizikos muziejaus prižiūrėtoju ir įsiprašyti pas jį tų vadovėlių nusifotografuoti. Taip praėjo dar keletas mėnesių, kai vieną vasario pirmadienį aš tai įgyvendinau. Ir dabar turiu beveik visus (be Mechanikos) fizikos vadovėlius skirtus gimnazijų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams/studentams.

Dabar tik laukia nuoseklus ir rutiniškas darbas tuos vadovėlius iš nuotraukų formato paversti pdf. Reikia nuotraukas apkarpyti, sunormuoti spalvas. Vienas neigiamas dalykas - kad nuotraukas nuo trikojo fotografavau ne statmenai, o šiek tiek kampu, taigi knygos apačia yra kiek platesnė už viršų. Na, grubiai apkarpysiu. Juk svarbiausia knygos turinys, o ne jos išvaizda :)
Beje. Gal galit patarti su kuo geriau nuotraukas versti į pdf? Bandžiau dvi programas: Foxit PDFCreator (jis palieka kiekvienam puslapį pasiūlymus užsiregistruoti programą) bei Dopdf, jis nekokybiškai man verčia knygą (pirmus puslapius puikiai sudeda, bet paskutiniai lieka balti).

Pedagoginis tubulėjimas

2009-02-26T13:08:00.005+02:00

Šiandien vėl kibau į pedagoginę veiklą. Ankstyvas rytas prasidėjo kambarioku klausimu: ”Kodėl taip anksti atsikėlei?” Na taip, neįprasta man keltis anksčiau nei 8 ryto, o kadangi šiandien ”Porcupine tree” įsijungė 6.15... Savotiškas jausmas - barakas tylus, ramus, vanduo dušuose neįšilęs... Anyway...
Šį semestrą turėsiu vieną laboratorinį užsiėmimą su medicinos technologais (chebra, kuri oficialiai turėtų aptarnauti medicininę įrangą). Tikėjausi didesnio kiekio vaikinų grupėje. Lūkesčiai pateisinti - šį sykį jų kiekis viršijo 10% studentų (priminsiu, kad tarp slaugių vakinų buvo 6%). Tikiuosi, kad su jais bus dirbti įdomiau. Galbūt jie bus labiau suinteresuoti mokytis, galbūt išsilavinimo prasme jie bus aukštesnės klasės. Žiūrėsim. Pirma paskaita praėjo normaliai - studentai skaičiavo paklaidas, mokėsi dirbti su slankmačiu, mikrometru (tuo pačiu ir aš geriau jų veikimą įsisavinau). Skaičiavo paklaidas (prisiminiau ir aš savo pirmo kurso studijas). Daug klausinėjo manęs ir mano vadovės (na mes labiau domėdavomės studijiniais klausimais savo protingesnių grupiokų). Vienu žodžiu, normalūs studentai.

Turiu ir kitų netikėtų naujienų. Netrukus turėtų pasirodyti straipsnis mano gimto kaimo laikraštyje apie vieną tokį fiziką, dėstytoją, mokslinį redaktorių. Turėtų netrukus ir to pačio fiziko, choristo nuotraukų paroda pasirodyti to pačio gimto kaimo kultūros centre. Galbūt apie tai plačiau pakomentuosiu, kai visa tai taps realybe.
Dar: Šį šeštadienį (vasario 28 d.) 21h mūsų choras pasirodys LRT laidoje ”Lietuvos balsai”. Stebėkite ir palaikykite! Turėtų būti smagu.

Mūsų blogas padeda žmonėms! Prieš pora dienų su manim susisiekė viena Viktorija dėl pianino derinimo. Vėl galėsiu pasinerti į bangų interferencijos pasaulį. Reiks palinkėti jos pianinui gero kloties.
O jums linkiu dabar geros kloties. Gal ką išmokyti paklaidas skaičiuoti?

Nekenciu internetiniu formu

2009-02-18T21:04:00.002+02:00

Siuo metu ieskau programos lazerio graviravimui. Norint atsisiusti kokios dominancios programos demo pastoviai reikia pildyti web formas. Siaubas kazkoks. Kaskart vis tas pats, kas kart dar vienas potencialus mano pasto dezutes siukslinimo saltinis.

Gal imti tiesiog ir nusipusti is rusu nulauzta versija. Paziurejau su Yandex, kad yra crack visu programu. Be tu visu formu, apribojimu ir pan... Gali nebent piktas dede is ketvirto auksto ateiti. Kai musu grupeje kazkas Origin nuspute su crack'u, tai veliau per kepure gavo.

Laboratorijoje tykantys pavojai

2009-02-18T21:00:00.002+02:00

Vakar musu laboratorijoje lankesi technikai. Kadangi mes sugebejome per para isleisti visam pastatui skirta azoto kieki. Tai zinoma patrauke ju demesi. Istorija dabar vystosi toliau. Pasirodo dideli kiekiai azoto gali sukelti haliucinacijas (azotas mazina deguonies koncentracija). Tad teks visokias formas pildyti. Del musu dabar gali kliuti kitai laboratorijai, kuri naudoja azota lygiai taip pat kaip mes jau daugeli metu be visokiu apsaugos formu.

Na, kol kas narkasinuosi neoficialiai. Paskui uzpildysiu forma ir svaiginsiuosi oficialiai. Anglijoje rupinamasi, kad viskas vyktu oficialiai.

Vasario 16-ios minėjimas

2009-02-16T22:09:00.003+02:00

Šių metų vasario šešioliktoji kažkaip gana ypatingai praėjo. Vakar Vievyje su vietiniu choru giedojau per mišias ir po mišių buvo mūsų koncertas, skirtas vasario 16 dienai. Tikrai buvo malonu matyti smalsius vietinių gyventojų veidus, matyti kartu bedainuojančius žinomas dainas klausytojus ar giliai susigraudinusią garbaus amžiaus moterį trečioj ar ketvirtoj eilėj. Tokiais momentais tu pajunti kažkokią ypatingą dvasią, gėris užpildo tavo sielą. Tu žinai, kad tu su choru suteiki begalinį džiaugsmą klausytojams.
Vakar buvo keista diena. Turėjau nukeliauti aplankyti mirusios choristo mamos, jį patį užjausti netiekties metu, bet išėjo kaip išėjo - teko grįžti į Vilnių (nes Vievyje šarvonė) dėl papildomo filmavimo (pažiūrėsit laidą vasario 28 ”Lietuvos balsai” ir suprasit). Taip kad vakar gal ir nepilna programa, bet nuveikta tikrai daug.
Ogi šiandien keliavau, skubėjau į Elektrėnus, ten mišiose taip pat giedojom. Iš tiesų tai šiandiena man išskirtinė - pirmą sykį tenoru dainavau, nes nebuvo kam. Teko staigiai peržvelgti bevažiuojant tenoro partiją ir be jokių pasibandymų traukti aukštesnįjį vyrų balsą. Savotiškas jausmas. Visko buvo - daug klaidų ir broko, bet buvo ir gerų frazių. Reiks man matyt persimesti šitam Vievio chore į tenorus :)
Tai va, pagiedojom mišiose, tada sudalyvavom minėjime žuvusių už laisvę bei paklausėm Elektrėnų savivaldybės saviveiklininkų koncerto. Taip sakant vasario 16-oji pagal pilną programą.
Kaip jūs minėjot šią iškilią Lietuvai dieną?

Lietuvos balsų aidai

2009-02-12T21:09:00.003+02:00

Taip.. Netrukus prasidės ”didžiausias Lietuvos istorijoje televizinis projektas, daugiau nei 600 dalyvių...” Gražūs: pompastiški televizininkų žodžiai, viliantis pritraukti kiek įmanoma daugiau žiūrovų. Tačiau šis reginys tikrai Lietuvoje precedento neturi. Vasario 21 dieną prasidės mėgėjiškų chorų konkursas/šou - Lietuvos balsai.
Mūsų choras taip pat dalyvauja šiame šou - mes filmavomės pirmadienį 9 d, Tai buvo pirma filmavimop diena, tačiau mes būsim antroje laidoje - vasario 28 d. Kokia sistema? Laidoje dalyvauja 4 chorai (iš viso projekte 20 chorų), atliekantys keturias dainas: vieną prisistatymo (savą dainą), dvi temines (mūsų temos buvo: retro ir miuziklo kūrinys) bei ketvirtoji daina su žinomu atlikėju (mes buvom su Meškėla, dainavom Reikėjo berniukams) - choras gauna po vieną stulpelį ar priedainį sudainuoti. Laidoje sėdi komisija - 4 žmonės (pas mus buvo Miškinis, Samas, Užkuraitienė ir Mikutavičius (vyresnysis)), kurie tris kartus skiria balsus. Po antros ir trečios dainos chorus įvertina dešimtbalės sistemos pažymiu, o po garsaus (kartu ir garsiojo) atlikėjo kiekvienas narys gali skirti po papildomą pažymį vienam chorui (tik vienam). Taigi, iš esmės reitingus lemia tie papildomi balai (nes kiekvienam chorui duodami balai mažai skiriasi).
Kokie gi mano potyriai televizijoje... LRT Konarskyje buvau antrą kartą. Pirmą sykį prieš pora metų dalyvavau radijo tiesioginėje laidoje, kai buvo kalbama apie mūsų choro jubiliejų (65 metų). Atsimenu tada buvau labai nedrąsus, jaudinausi, bet įgijau geros patirties. LRT patalpose pirmadienį praleidome 10 valandų. Tai galit patikėti, kad nuovargis per filmavimą tikrai jautėsi. Pats filmavimas truko 3 valandas, visos laidos metu turėjom stovėti. Tad po įrašo buvom labiau nei pavargę. Filmavimas išsunkė ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Kiti chorai tikrai gerai pasirodė, mes patys irgi visai patenkinti savo pasirodymu - įgyvendinom, ką planavom, tačiau kai kur likom nesuprasti. TIesa, tik per repeticiją su LRT grupe sužinojom, kad vienoj dainoj bus dar intro su šūksniu, kitą dainą ta pati grupė greičiau sugrojo. Anyway, buvo nesklandumų, komisija mūsų baisiai nemylėjo. Na, bet viską sužinosit vasario 28 (negi dabar visas kortas atskleisti? :))
Kad tai yra šou projektas matosi akivaizdžiai, su žinomu žmogum repetuojamos dainos keletą kartų, kad jos išeitų idealiai - visi žinom kurį posmą dainuosim, nors oficialiai kai atliekama daina, įsijungia tas choras, kurį apšviečia šviesos. Nonsensas. Kitas faktas - nors dar nežinom ar patekom į kitą etapą, žinome, kad antrajam etapui mes filmuosimės kovo 22 d. Bus matyti :)
Reziumuojant: prasidėjo įdomus masyvus TV projektas (nupirktas iš olandų), mes per filmavimo dieną pavargome, mus rodys 28 d. Galiu patikinti - mane pamatysit :)

Atgal i ateiti

2009-02-08T23:03:00.002+02:00

Pagaliau po metu vargo su Windows Vista pavyko gryzti prie Windows XP. Jau pirkdamas kompiuteri as tos Vistos nenorejau, nes buvau prisiskaites apie visokius nesuderinamumus. Paskui patyriau viska savu kailiu. Teko kelti daugelio mano naudojamu programu versijas, nes senuju Vista nevirskino. O kuo naujesne versija, tuo labiau buna apkrautas kompiuteris. Kai kurios programos is vis veike tik su Windows XP. Pavyzdziui, anksciau minetas musu femtosekundinis lazeris veikia tik su Windows XP. Tiesa, pastarajam gavus eilini update ir su tuo nustojo veikti. Bet cia jau atskira tema, atskiram irasui.

Downgradas sekesi pusiau sklandziai. Sekesi "pusiau", nes reikejo tris kompaktus iskepti, narsyti forumuose ir spaudyti F12 vel ir vel. Sekesi "sklandziai", nes rezultatas buvo pasiektas.

Aisku, kai kurie XP paveiksleliai atrodo kiek senoviskai lyginant su Vista, bet tai ne esme. Is XP tikiuosi suderinamumo ir didesnes spartos.

P.S. darbe ka tik nupirkta Dell XPS 430 kompiuteri atidavem downgradinti i XP. Cia jau ne siaip kaprizai, o butinybe. Su Vista mes negaletume savo irangos valdyti, t.y. mokslo daryti...

Mano laivas jau su dugnu!

2009-02-05T20:32:00.005+02:00

Sveiki. Šios savaitės pradžioje galima sakyti, kad savavališkai pasidariau pora dienų atostogų. Laboratorijoj mažai prisidedu prie visuotinės gerovės. Šiandien tikėjausi jau plušėti iš peties, bet man pačiam netikėtai kažkuo apsinuodijau - visą naktį nemiegojau, raižė skausmai, o ir ši diena dingus iš gyvenimo. Vienu žo, totalus pravalas :D
Taigi, per laisvas kelias dienas buvau į Elektrėnus parvažiavęs, o ten kaip žinia guli seniai mano pradėtas laivo modelis. Tad vėl pratęsiau jo statybą. Pradžia buvo maloni - su įkvėpimu ėmiau kloti laivo dugną. Pradžioje užpildžiau priekinę dugno dalį:

Vėliau ėmiausi ir likusios dugno dalies. Tad, mano laivas jau su visu dugnu:

Turbūt jau rašiau, kad buvo baisiai sunku lipdytį laivo priekį, nes ten dugnas staigiai išlinksta - sudėtinga sulenkti lenteles, jos linkusios lūžti. Tad galvojau savadarbį priekį sukursiu ir viskas bus gerai. Bet paskui pažiūrėjau knygutėj, kad kitos detalės man netiks. Kitaip tariant laivo dugnas turi būti tokios formos, kokios buvo pagamintos detalės. Taigi, nudrožiau savo kūrinio priekinę dalį ir intensyviai mąsčiau kaip užkloti taisyklingai tąjį priekį. Reiks palankstyti lenteles drėgnas ir turi viskas susiderinti.

Jei pažiūrėsit, nėra gražus tas mano dugnas - pilnas tarpų tarp lentelių. Pačios lentelės nėra visai taisyklingos formos. Taigi, teks pasinaudoti špakliumi ir užpildyti tarpus, kad joks saulės spindulėlis neprasiskverbtų pro dugną. Kaip kitaip laivas beplauks? :) O tada uždėti reiks paradines dugno lenteles ir lakuoti - karkasas bus baigtas.
Laukit kitų laivo gamybos serijų.

Apie tarpulaikį

2009-02-02T00:50:00.004+02:00

Tarpulaikis - tai laiko tarpas tarp kokių nors dviejų vyksmų. Mano atveju tai laiko tarpas tarp sesijos ir naujo semestro. Per tarpulaikį turėjau gana daug laisvo laiko, tačiau buvau varžomas darbų. Tai neparašyta krūva straipsnių enciklopedijai bei atsinaujinantis eksperimentas laboratorijoj. Plius reikia mokslinių straipsnių rankiotis, ruoštis pirmojo (oficialiai antrojo) straipsnio rašymui. Dieve, suteik man stiprybės..
Na, po introdukcijos galima ir linksmesne gaida prabilti. Iš tiesų, neblogas laikas buvo šios pastarosios dienos. Su darbais tvarkausi, su didžiąja dalimi draugų, kuriuos norėjau susitikti, nesusitikau. Tačiau,ir taip gana nemažai draugų susitikau per du degustavimo vakarus centre. Smagu visgi... Vieną vakarą užsibuvom iki kaboko darbo pabaigos (tiesa, užsidarė jis 11 val.), o kitą vakarą aplankiau bendroj sumoj 4 kabokus. Susitikau/pabendravau/padegustavau su 7 draugais (iš jų 3 aktyviai kviečiau). Su užsieniečiais draugais nebuvau susitikęs, barakinių draugų ir mano keliai kiek išsiskyrė, tai su jais degustavimas vyks kitom eilinėm progom (degustavimo vakarą pervadinsim į buitinį alkoholizmą).
Iš tiesų, dar toks visai neblogas dalykas - nėra choro. Šiek tiek atsikvėpi ne tik nuo mokslų, bet ir nuo rutinos. Žinoma, choras - tai žvėriškai maloni rutina, bet... Pakeisti dienotvarkę būna sveika.
Dar vienas linksmas dalykas, kurį sužinojau šią savaitę, kad balandį važiuosim į Šiaurės Italiją būtent prie to ežero, aplink kurį vyko intensyvūs Napoleono armijos manevrai ir mūšiai, per jo šlovingąją 1796 metų kampaniją Šiaurės Italijoje. O jei dar tektų laimė į Lonato miestelį užsukti...
Taip pat džiugu, kad vėl atšalo. Smagu, kai gaivi vėsa dvelkia tau į skruostus ir tu nebejauti ausų, sunku būna pajudinti skruostus, o net ir per pirštines jauti žiemos vėsą savo rankose. Šiandien pavaikštinėjau Elektrėnuose ant ežero, kadrų kiek pagaminau. Ryt tikiuosi užeis malonus kūrybinis įkvėpimas lakstyti po Elektrėnų mišką ir pakrantę. Tikiuosi.
Tad palieku jus su šviežiausiai sudėtomis savo nuotraukomis (kurių dalimi aš tikrai didžiuojuosi) ir viltingai žengiu į naująjį gyvenimo laikotarpį (semestras gal trečiadienį prasidės, nežinau).

Pabaigus sesiją

2009-01-22T17:28:00.000+02:00

Trečia diena kaip baigėsi sesija. Tad jau seniai laikas parašyt, kaip man ėjosi šią sesiją. O joje buvo nemažai ko: ir įdomių dalykų ir tragiškai žiaurių.
Apibendrinant, laikiau 5 egzaminus, balų suma - 45. Pagal rotaciją esu blogiausias iš geriausių: trečias iš šešių likusių grupėj. Kadangi mes tryse esam daugiau ar mažiau studijiniu požiūriu geresni, tai aš lieku blogiausias šį sykį :)
Kokie dalykai man buvo? Mano specialybė: Netiesinė optika, labiau technologiniai: Šviesolaidžių optika, Kieto kūno lazeriai ir Lazerinis medžiagų apdirbimas (skylių gręžiojimo kursas) bei tragiškas dalykas, kurio likau nesupratęs: Optinės informacijos apdorojimo metodai, apie kurį jau buvau rašęs.
Kaip ruošimasis vyko? Švenčiant kiekvieną egzaminą, nes egzaminas - šventė. Tada pasitikrini savo žinias ir išmoksti, įsisavini daugiau. Prieš kiekvieną egzaminą nuoširdžiai vartojau alkoholį (ar tai būtų pora butelių alaus ar taurė vyno, ar kelios dešimtys gramų Havana Club). Juk egzaminus reikia švęsti :)
Tad džiaugiuosi pasibaigusia sesija ir grįžtu į darbinę realybę. Dar liko neparašytų enciklopedinių straipsnių, o ir laboratorijoje reikia atnaujinti eksperimentą ir parašyti iš rezultatų straipsnį.

Viva la session!!

Mokslo populiarinimas vardan zebos

2009-01-15T13:58:00.001+02:00

Gerai Martynas rašė: taip, rašiau apie wikipedia. Rašiau, mąsčiau ir galvoju: o kodėl gi neprisidėjus prie visuotinio mokslo skleidimo laisvojoje enciklopedijoje? Kaip galvojau, taip ir dariau. Mąsčiau kokius straipsnius galėčiau parašyti ir priėjau prie elementarios išvados - tuos, kurių tematika man artimiausia. Taigi, ėmiausi netiesinės optikos bei šiandien enciklopediją papildžiau gana nemažu straipsniu apie antrosios harmonikos generaciją.
Kokie atsiliepimai? Visgi pradžioje sunkoka būna visada. Tekstas tekstui, standartinės formato priemonės yra išdėliotos, jas nesunku valdyti, bet problemų atsiranda, kai nori rašyti formules, cituoti tekstą, įdėti piešinius (kol kas dar nė vieno neįdėjau) ar padaryti kitus sudėtingesnius pakeitimus. Ten nėra viskas taip paprasta, pagal nuojautą atliekama. Tada tiesiog žiūri kokio nors jau parašyto straipsnio kodą ir pagal jį redaguoji savąjį.
Šiaip, toks visai įdomus reikalas atsipalaidavimui nuo mokslų. Prisijunkit ir jūs! Juk kas parašys enciklopediją, jei tos iniciatyvos mes nesiimsime?
Ir dar: veikia gana efektyvi straipsnių redagavimo sistema. Vartotojai peržiūri jau parašytus straipsnius, juos pataiso, suwikipedina ir gaunas gana neblogas kelių autorių kūrinys.
Martynai, prisijungsi? :)

Feratosekundinis lazeris

2009-01-14T19:35:00.005+02:00

Visai nepastebimai pasirode naujos kartos lazeriai: feratosekundiniai lazeriai :) Manau ju laukia milziniskas pasisekimas :)

P.S. patinka man sitie mispellingai, taip nuskaidrina straipsniu skaityma :)

Recenzentai mokslo priesai ar draugai

2009-01-14T18:24:00.003+02:00

Neseniai kolega Justinas rase apie Wikipedia (na kas dabar apie neraso). Kaip buvo mineta, oficialiai mokslo pasaulyje Wikipedia yra ignoruojama. Viena pagrindiniu priezasciu - Wikipedia yra nerecenzuojama. Juk beveik kiekvienas mokslinis zurnalas pries priimdamas straipsni praleidzia ji per keleta tikrinimo pakopu (redaktorius, recenzentas). Taciau ar sis tikrinimas efektyvus?

Taip, nes:

a) jei straipsnis patenka i tos pacios srities specialisto rankas, jis bus adekvaciai ivertintas;
b) geri recenzentai savo kritiskomis pastabomis padeda nuslifuoti straipsni, pagerinti jo kokybe;
c) recenzavimas yra puiki galimybe disputo keliu patikrinti iskeltu ideju tvirtuma.

Ne, nes:

a) buna atveju, kai tam tikru klausimu yra iskelta keleta galimu sprendimu. Jei straipsnis patenka i zmogaus, kuris prisilaiko kitos nuomones, straipsnis gali buti neobjektyviai ivertintas;
b) jei straipsnis recenzuojamas ne specialisto (o taip daznai atsitinka), jo pastabos dazniausiai yra bendro pobudzio (del rasymo stiliaus, grafiku dydzio ir pan.). Taciau nemaza tikimybe, kad truks kritisko pateikiamu ideju ivertinimo;
c) novatoriskos idejos gali buti atmestos ir nesuprastos (reikia pripazinti, kad mokslinis pasaulis yra labai konservatyvus tam tikrais klausimais);
d) naujos, reiksmingos idejos gali buti neivertintos ir atmestos del pavirsutinisko, neprofesionalaus recenzento poziurio;
e) visas tikrinimo/recenzavimo procesas gali uztrukti iki puses metu.

Moksline literatura pilna siuksliu ir perliuku. Mano buves vadovas sake, kad is visu isleistu straipsniu isliekama verte turi kokie 10% gal net maziau, visa kita yra makulatura. Deja, siuolaikinis mokslo finansavimas ir vertinimas skatina makulaturos gamyba.

Tad Wikipedijos trukumas yra jos privalumas ir atvirksciai. Ja kuria specialistai ir megejai. Ten yra kokybiskos informacijos ir vaikisku klaidu (patikrinta savu kailiu). Su laiku gal ir oficialiai zmones gales prisipazinti skaite Wiki.

Kur vanduo?

2009-01-12T16:23:00.002+02:00

Siandien iskilo sunki uzduotis rasti musu brangiajam Pharosui distiliuoto vandens. Pradejus paieska, atsirado keistu ir net mistiniu sunkumu. Del nepaaiskinamos priezasties anglai distiliuoto vandens neturi. Vietoj jo naudoja dionizuota. Pastarasis pasizymi mistiskomis griaunanciomis savybemis. Ju niekas aplink kaip ir nepatyre savo kailiu, tad pila ji kur tik papuola (taip pat ir i lazerius). Taciau sklando gandai, kad tam tikromis salygomis jis tampa chemiskai reaktyvus. Speju per pilnati. Cheminio reaktyvumo priezasties niekas nezino. Tad telieka tiketi prietarais ir gamintoju patarimais.

Tikiuosi pavyks uzkurti lazeri sia savaite. Ziu, gal mano vedejas neislaikys ir distiliuota degtine uzpils.