Dubingiai aplankyti

Užvakar įgyvendinau savo seną norą - nutranzuoti iki Dubingių, kaimelio esančio už 45 km nuo Vilniaus Molėtų pusėn, ten prisigerti ir partranzuoti atgal. :) Juokauju, esminis tikslas buvo apžvalgyti piliakalnį, apžiūrėti kaip vyksta archeologiniai kasinėjimai, pasigrožėti apylinkėmis ir susitikti su dviem ten besidarbuojančiais klasiokais.
Pirmadienį puse 12 stovėjau už Vilniaus Molėtų plente iškėlęs nykštį - pačiam plente prastai stojo, dviem mašinom pasiekiau sankryžą, kur nusuka kelias į Dubingius, ant viaduko užlipęs susistabdžiau pirmą važiavusią mašiną ir sėkmingai apie 2 dienos pasiekiau piliakalnį - kelionė pirmyn 2,5 valandos. Superinė vieta! Asvejos regioninis parkas, gražuolis ežeras, puikūs vaizdai nuo kalno. O kur istorinė didybė - jau ištyrinėta Dubingių bažnyčia, du kartus perstatyta, o dabar puikiausiai atverti Radvilų rūmų pamatai ir rūsiai. Šiuo metu archeologai kasinėja rūsius, virtuvę, ieško bokšto, kuris realiai turėtų būti, bet neranda. Smagiai klasiokas papasakojo apie vykusius kasinėjimus, jaučiasi graži gyva besidominčio archeologo kalba. Galbūt dar ir dėl to, kad pats nespjaunu į istoriją - ja tikrai domiuosi. Turbūt girdėjot, kad bažnyčioje 2004 metais buvo atkasti 8 Radvilos - garsūs didikai, jų žmonos ir vienas tarp jų buvo dviejų metukų vaikas. Įdomiausia, kad kai Rusija mus buvo 17 amžiaus vidury užėmę, sugriovė Dubingių dvarą, bažnyčią, išdraskė sarkofagus, kur buvo Radvilos palaidoti, išniekino palaikus, vietiniai surinko palaikus į bendrą karsą ir perlaidojo bažnyčioj po maldos stalu (protestantų, kaip ir patys Radvilos, bažnyčia). Dubingių dvare puse metų gyveno Barbora Radvilaitė, po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu. Dubingiai buvo ir Radvilo Rudojo kunigaikštiškas titulas (Dubingių ir Biržų kunigaikštis). Vienu žodžiu, šie kasinėjimai tikrai daug įdomių faktų, detalių suteiks Lietuvos 15-17 amžiaus istorijai.
Na, klasiokui pasiūlius, likau nakvoti Dubingiuose mokykloje. Išskyrė čiužinį, pora adialų, tad po alaus degustavimo vakaro su archeologais ramiai išsimiegojau ir ryte, išlydėjęs klasiokus į darbą išėjau tranzuoti. Tą naktį dangus buvo nuostabus - žvaigždės pasakiškos, todėl gailėjausi, kad neturėjau miegmaišio - mielai būčiau nakvojęs ant mokyklos stogo.
Atgal tranzavimui pasirinkau beprotišką kelią - į Elektrėnus per Maišiagalą. Rajoniniais keliais pakeliavau. Absoliučiai sutinku, greičiau būtų buvę nusigaut iki Vilniaus ir tada iš ten keliaut į Elektrėnus. Bet... Norėjau įveikti save. Ir įveikiau! 80 km tranzavau 5h 15 min. Tris sykius buvau juodai užstrigęs - Ant Molėtų plento laukiau 45 min. Link Maišiagalos niekas nestojo 70 min., o už Maišiagalos irgi virš valandos įriausi pirmyn be mašinų pagalbos. Gal ir durnai dariau, kad nestovėjau vietoj, bet ėjau. Kita vertus, ten tokios atkarpos buvo, kad pravažiuoja viena mašina per 20 minučių arba kitoj atkarpoj važiuoja vien sunkiosios mašinos - tokių siauriuose keliuose tikrai nestabdysi. Neigiamai prisidėjo ir tai, kad tranzavau darbo valandomis, bet.. Tą atkarpą įveikiau. Ko siekiau, tą pasiekiau.
Rezultatas - nuovargio diena, gerokai nusvilęs veidas ir rankos, pilna galva klajonių įspūdžių ir pagilintos istorinės žinios.

Smena 6

Užpraeitą savaitę buvau mamos gimtinėj, jai padėjau tvarkytis su mišku ir iš tenai parsivežiau jos pirmąjį fotoaparatą - Smena 6. Taigi, dabar bandau gilintis į juostinį fotografavimą. Turi daugiau pasirūpinti dėl diafragmos, ekspozicijos. Įdomu, kas gausis iš mano šio fotografavimo. Fotoaparatas veiksmingas - puikiausiai eksponuoja, juostelė persisuka labai teisingai (pradžioj buvau sunerimęs dėl to, kad dantratis kiek pagedęs). Dažniausia klaida, kurią padarau fotografuodamas - nensupaudžiu svirtelės, kad aparatas būtų paruoštas eksponavimui. Na, bet iš klaidų mokomasi :)
Beje, manoji Smena 1967 metų gamybos - ant fotoaparato puikuojasi metalinė lentelė ”50 let Oktiabria”. Gal po šimto metų šis aparatas bus vertas daugiau nei kad dabar už jį prašo ebay - 20-50 USD?

Nes mūsų sulaukė Maskva...

Liepa eina į pabaigą, kelionė į Maskvą taip pat jau buvo prieš pora savaičių, tad aprimus karštiems kelionės atsiminimams galima ramiai išdėstyti mintis apie eilinę mano kelionę su choru. Beje, skundai dėl įrašų trūkumo tikrai paskatino tai padaryti :)
Pradėkim nuo to, kad iškeliavom iš karto kitą dieną po dainų šventės. Liepos 7 dieną per pietus jau sėdėjome autobuse ir judėjome per Latviją į Maskvą. Kelionės pradžia nebuvo itin sėkminga - tą dieną įsigijau basutes, kurių viena man vos įlipus į autobusą suplyšo (nutrūko sagtis). Kitų batų neturėjau, tad visą Maskvą pravaikštinėjau su palaida basute :) Latvijos-Rusijos sieną sunkiai pravažiavom, ten prastovėjom 4-5 valandas, bet Maskvon visgi nuvykom. Apgyvendino mus ambasados patalpose, 15 min pėsčiomis nuo Kremliaus. Tad centras mums buvo čia pat. Išskirstė ką kur: vieni kabinetuose miegojo, kiti priėmimų salėje, o mes pirtyje - puikiausia erdvė sutilpti 6 merginom ir 4 vaikinams :) Pirma diena buvo skirta pripratimui prie Maskvos dydžio ir metropolitenų veiklos. Pereita Arbatos gatvė, Aleksandro parkas, užeita į vieną eilinį muziejų, paeita paupiu, apvaikščiotos gražios cerkvės, dar metro pavažiavom į gražų parką, apžvalgos aikštelę, esančią prie Lomonosovo universiteto. Aišku visą tą laiką fotografavau tiek aplinką, tiek savas merginas, tiek rusaites. Grįžę į centrą užėjom į parduotuvę, tada dar paklaidžiojom ir grįžom nusikalę į savo nakvynės vietą. Dar pakeliui sudegustavom kokį butelį alaus. Grįžę pratęsimo nebedarėm - nuovargis padarė savo.









Antra diena - koncerto diena gražiame Astrachanės dvare. Išties, nuostabus parkas, dvaro grožis, vizualizacijų teatras, kuriame koncertavome... Pravedė tame dvare mums ekskursiją, vakare dainavome Dainų šventės dainas klausovams, vėliau tame dvare mūsų ambasadorius A. Vinkus mus vaišino vynu, bendravom smagiai, o pakui grįžom autobusu į Maskvos centrą (nes Astrachanė viena iš Maskvos dalių). Susitvarkę iškeliavom draugiškai į Čystije Prūdi (masinis jaunimo susitikimo parkas), ten degustavom, klausėm muzikantų, su bandžistu pabendravom. Grįžom namo vienu iš paskutinių metro naktį iki 4 ryto pirtelėje pratęsėm buitinio alkoholizmo pavakarį. Daug gero laiko turėjom, daug įdomių/keistų kalbų prišnekėjom.





Trečioji diena Maskvoje buvo lietinga, darganota, bet praleista Kremliuje ir Raudonojoje aikštėje. Visų pirma, buvo išsimiegota, o po pietų prisijungėm prie pirtininkų, kurie keliavo į turgų ir apėjom svarbiausius Maskvos objektus. Lenino nežiūrėjom - neleido, prie Caro patrankos ir Caro varpo nusifotografavom, po cerkves pavaikščiojom, bet didžiausią įspūdį paliko Nacionalinis istorijos muziejus - ypač Napoleonistikos ekspozicija :) Buvo muškietų, arkebūzų ir kitų šaudomų įnagių atskira ekspozicija (dvivamzdžiai medžiokliniai, trivamzdis pistoletas, duelio rinkinukas..). Užsidarius tam muziejui, buvom pavargę, tad pamažėle traukėm namo. Vakare laukė priėmimas ambasadoje. Joje buvo kitas kolektyvas bei keletas žymių žmonių. Aišku su jais mano draugės bais norėjo nusifotografuoti :) Po priėmimo apturėjom ilgą ekskursiją po Maskvos centrą. Buvo gera pamatyti naktinę Maskvą, nors ir nusikalėm galutinai - vakare užteko man dviejų alaus butelių :)








Paskutinė diena buvo koncerto diena. Iki pietų turėjom laisvo laiko, tad dviese iš pirties atsiskyrėm ir užsiėmėm militarizmo žvalgymu. Buvom Borodino panoramoje - nuostabiam 100 metų senumo šedevre - 5*115 metrų Borodino mūšio paveikslo ekspozicijoje. Puikus muziejus Kutuzovo-Napoleono karui atminti. Šalia buvo Triumfo arka, skirta pergalei prieš Napoleoną (pastatyta 1834). Po Borodino panoramos pavaikščiojom po Pergalės parką, įrengtą 50 metų jubiliejui po WW2. Ten nemažai fontanų, žalumos ir tankų. Pats koncertas buvo Maskvos priemiestyje prie ežero, tikrai graži erdvė, dainavome lauke, o po koncerto buvo priėmimas laive, plūduriuojančiame tame ežere - nuostabiai pavalgėm, pridegustavom, o po to, kai mus išprašė iš tenai dar turėjom gražaus laiko iki autobuso išvažiavimo (3h nakties), tad prie to ežero nusidegustavom, prisidainavom... Žodžiu, atsakančiai užbaigėm bendravimą su Maskva.





Grįžom ramiai, be didelių šūkių, dainų, matyt ilsėjomės po vakaro. Zarasuose išsimaudėm keliese ežere - puiku atgauti jėgas važiuojant autobusu.
Vilniuje lijo, bet pažadėjo gerą orą.

Deltuvos mūšis. Eilinio fuzilieriaus atsiminimai

Jau beveik savaitė prabėgo nuo įsimintino reginio Deltuvos miestelyje. Praeitą šeštadienį vyko vienintelio Napoleono mūšio Lietuvos teritorijoje rekonstrukcija. 1812 metų birželio 28 dieną susigrūmė besitraukiančios Rusijos imperijos armijos ariergardas ir Jo imperatoriškosios didenybės Didžiosios armijos avangardas. Mūšį skaičiais laimėjo Napoleono kariuomenė, tačiau rusai sėkmingai apgynė savąjį korpusą, dėl to pasiekė moralinę pergalę - sugebėjo sėkmingai perkelti savo kariuomenę per Šventąją.
Taigi, mes, rekonstruktoriai iš 14 pulkų dalyvavome įsimintinoje rekonstrukcijoje. Dalyvavo apie 120 karių, buvo daug maž 8 patrankos, 2 kavalerijos vienetai. Pajutau parako kvapą, skonio ne (nes turėjau nešaudantį šautuvą), patrankų griausmą ir kitą kovų žavesį. Nemažai nuotraukų įdėję latviai, yra atsiliepimų jų forume, galima rasti ir filmuotą medžiagą - 40 minučių trukmės video, straipsnį apie patį renginį..
O aš, Napoleono armijos 129 linijinio pėstininkų pulko fuzilierius galiu pasakyt, kad renginys buvo zeba. Mūsų būry buvo ir naujokų, ir dėl girtumo nebeišėjusių į mūšį. Mūšyje mūsų buvo nedaug, bet elgėmės gana drausmingai:

Aš su būrio draugais atvykau penktadienį, buvom vieni pirmųjų atvykėlių. Įsikūrėm, pasistatėm palapinę, tada iki vakaro degustavom, maitinomės, bendravom. Nuostabų odininką sutikau ten - tikrai gražių odos gaminių padaręs yra (jei reiks kokios odinės gertuvės, spec. diržo ar kito odinio gėrio - kreipkitės). Sulaukėm kitų dalyvių - atvyko ne tik lietuviai, buvo ir kaimynų - latvių, baltarusių, lenkų. Smagu vėl pamatyti žmones, kurie rekonstrukcijose ne pirmą kartą. Smagu ir buvo su lietuviais totoriais pabendrauti - jie pirmą sykį dalyvavo kaip totorių pulkas rekonstrukcijoj.

Šeštadienis išaušo gana tvarkingas, prasigiedrijo, o per mūšį ir saulė išlindo (tikrai neprašiau). Apie pietus vyko paradas Ukmergės gatvėmis, merginos iš balkonų mėtė mums gėles, iš vado gavę leidimą mano draugai pora prigriebė būrin. Po parado prie Deltuvos pagerbtas paminklas Deltuvos mūšiui, o po to jau laukė nuostabūs pietūs ir pačio mūšio laukimas. Mūšis prasidėjo voltižierių apšaudymais (tų laikų snaiperių pasirodymu), patrankų salvėmis, vėliau prisidėjo pirotechnika (vaizduojanti, kad patrankos sviedinys įsirėžė į žolę). Vėliau frontinė ataka, padegti nameliai specialiai tam pastatyti, šieno kaugės. Puolimas, atsitraukimas, puolimas atsitraukimas, pora susirėmimų su rusais face-to-face ir viskas užsibaigė, kai rusai buvo nukauti - užbaigė patrankos kartečė, nušlavusi visą rusų būrį.
Visgi negaliu atsižavėti ta senovine linijine taktika. Negaliu atsižavėti tais laikais, kai dar nebuvo automato, geležinkelių, nekalbant apie tankus ir lėktuvus. Mūšis kareiviui būdavo šventė, nes jis galėjo būti paskutinis. Ir tik Napleono eroj prasidėjo tokios masinės armijos - mūšiuose susigrumdavo iki ketvirčio milijono kareivių. Mūšiai ir karai seniausiai praėjo, o garsas apie juos sklandys amžinai!

Fotoaparato nuotykiai

Pirmadienį atidaviau fotoaparatą. Gydymui. Kadangi prieš savaitę jis mirė, palikdamas dar gyvybės ženklų.
Buvo viena iš eilinių fotosesijų ir jau visai baigiant tos dienos vaikščiojimą po mišką, darant paskutinius kadrus, išgirdau keistą veidrodėlio veikimo garsą. Įtariau kažką negero. Mano prognozės pasitvirtino - ekrane pasirodė užrašas ”Error. Press shutter release button again”. Taigi, bandžiau ir mygtuką spausti, ir softą resetinti, ir pabandyti apgauti aparatą objektyvu. Tačiau internetinių forumų triukai man nepadėjo - fotoaparatas privalėjo atsidurti pas meistrus.
Dėkui Dievui, kad garantinis taisymas dar galioja (o gal dėkui man, kad esu padaręs apie 15,000 kadrų ir nuvarginau vedroduką?). Taigi, dabar fotoaparatas turėtų pirmą sykį be manęs iškeliauti į užsienį - išveža jį į Estiją, kur spręs problemą. Kiek suprantu, sugedo veidroduko kilnojimo mechanizmas. Mano vadovas į tokią mano diagnozę reagavo labai pesimistiškai: praktiškai fotoaparatas nepataisomas.
Na, pataisyt galima, įdedant naują detalę. Tad lauksiu, kada man paskambins. O dabar, paprašiau sesutės, kad fotiką paskolintų. Tad visiškai be žaislo neliksiu :)

Programinė įranga laboratorijoje

Pavasaris - darbymečio metas. Aš pats jau antrą mėnesį šturmuoju ne tik savo kursinį (modeliuoju sau parametrinę fluorescenciją, kepu kuo realistiškesnius grafikus), bet ir laboratorijoje eksperimentą atlieku. Gal minėjau, kad spalį buvo pirminė eksperimento stadija - pabandėm, išsiaiškinom, kad veikia, tada per pusmetį nepilną skaičiavome, kokią eksperimentinę schemą statyti, pirkomės veidrodukus, filtrus, poliarizatorius ir nuo kokio kovo pradėjom statyti schemą, kurią galutinai užkūrėm balandžio pabaigoje, tad jau mėnesį sistema veikia ir siurbiam iš jos eksperimentinius duomenis. Tad galbūt dėl to užimtumo ir retai parašau čionai.
Šiaip, kiekvienas šių dienų eksperimentas neišsiverčia be profesionalios ar mėgėjiškos programinės įrangos. Mūsų sistemoje CCD kamerą valdo gamintojų pateikta programa (kuri nėra visai intuityviai padaryta), du varikliukus suka ir vieną stalelį stumdo dvi kitos programos. Ir visa ši sistema turi geresnį ar blogesnį automatizavimo interfeisą. Na, dėl automatizavimo ir pradėjau naudoti vieną įdomią programą.
CCD kameros programa galima paliepti kamerai fiksuoti po vieną kadrą (kiekvieną kartą paspaudžiant pele klavišą) ar video režimu - kamera pradeda ekspoziciją, vos tik jau užfiksuotą vaizdą nuskaito ir pateikia kompiuteriui. Na, ekspozicijos laikas nėra sekundė ar dvi - eksponuojam nuo 50 iki 300 sekundžių, o nurašinėja duomenis 8 sekundes (Full frame CCD technologija). Taigi, kaip mano vadovas sako ”klaidos kaina didelė.” Automatizavimas labai pagelbsti čia - paleidi kad užfiksuotų 11 kadrų, po kiekvieno kadro pasukant kokį varikliuką ir pusvalandį lauki duomenų. Viskas būtų puiku, bet pasirodo CCD programkė moka autosave režimu dirbti, kai šaudomi pavieniai kadrai (pele paspaudi prieš kiekvieną kadrą), o video režimu nė velnio neveikia. Teko ieškot išeities. Galvojau galvojau, ir sumąsčiau, kad internete turėtų būti automatinė pelės mygtuko spaudymo programa. Kiek panaršęs iš tikrųjų suradau kuo puikiausią Autoclick programą. Ja galima pasirinkti kas kokiu laiko intervalu paspausti pelės mygtuką, egzistuoja funkcija, kad pelė spaudytų visada tam pačiam piksely (nesvarbu, kur bebūtum su pele nuvažiavęs).
Taigi, manau programos autoriai nė neįtaria, kokiais kilniais ir didingais tikslais jų programinė įranga darbuojasi.

Žaidimai su lazeriu

Darbai enciklopedijoj

Šią savaitę gaudau atsakymus iš žymių mokslininkų lietuvių. Užsiimu dabar jau parašytų biografinių straipsnių pildymu. Tai išsiuntinėjau didžiajai daliai mokslininkų juos, kad papildytų naujais biografiniais faktais. Na, vieną orginalų atsakymą gavau išų Jono Grigo. Įdomus šis plepus profesorius. Atsiuntė jis man papildymą ir pora sakinių man asmeniškai: ”Linkiu Jums sėkmės enciklopediniame darbe. Puiku, kad šį darba dirba toks protingas vyras, kaip Jūs. Aš prisimenu Jus kaip vieną protingiausių studentų.”
Pompastiški žodžiai iš pompastinių kalbų mėgėjo. :)

Artėjanti sesija

Jei paklausit, kaip gyvenu dabar, mano įprastas atsakymas: "Paskendęs darbuose, moksluose bei chore." Toks jau dalykas - laikotarpis po kelionės į Italiją pilnas darbų: enciklopedijai straipsnius rašyti, laboratorijoj skaičiuotis bei kursinį rašyti. O ir studijose neliūdna: artėja sesija, tad egzistuoja įvairių atsiskaitymų ir pan.
Gerai, kad jau į pabaigą eina laborai kolegijos studentams - turėsiu laisvą ketvirtadienio pusdienį. O šiaip, įprasta man ryte išeit, vakare grįžt. Gal ir gerai - užsisėdėti vienoj vietoj nėra sveika :)
Beje, grįžus Mariui į baraką, arbatos vakarai vėl tęsias :)

Vakar buvau oficialus sporto fotografas

Istorija paprasta kaip apie karvę Albinutę: kadangi aš žinomas dabar ant gimto kaimo, o dar sesutė vyr. buhalterė komunalinio ūkio - ryšių turiu. Tad per sesutę manęs paprašė atvykti pafotografuoti veteranų rankinio varžybų. Smagu buvo. Kadrai liejosi vienas po kito, tik netikėtai buvo nutrauktos varžybos - vienos komandos narys mirė (atvažiavo palaikyti savos komandos). Būna širdis neatlaiko.
O bet tačiau - fotografuoti dinaminį veiksmą tikrai įdomu. Ir tikrai neblogos nuotraukos gavosi su tokia optika, kokią turiu. Keletą vaizdų pateikiu ir jums:





Taigi, dabar renkuosi teleskopinį objektyvą. Užsakysiu pas Martyną, kad nupirktų :)