Kaip mes su Martynu Vilniaus centre trynėmės

O buvo taip. Nutarėm susmatyti kadu po gynimų ir išeitį fotomedžioklę. Medžiotojų buvo du, bet vieno fotoaparatas nuduso, tad likom dviese su vienu fotiku. (pamoka skaitytojams - išeidami į fotomedžioklę, įsitikinkite, kad jūsų baterijos pakrautos). Na ką, ir išėjome į nežinomybę:

Taip sakant, šioje gatvelėje ir supratom likę tiesiog besantys su vienu fotoaparatu. Tačiau mes per daug neliūdėjome. A ko čia liūdėt? Juk ir taip smagu prasieiti per centrą geru oru, kalbant geromis temomis. Kalbant apie temas - vėlgi užėjo pokalbis apie poliarizaciją - poliarizuotus akinius ir jų poveikį grožiui. Iš tiesų, gražių kadrų galima padaryti, turint poliarizatorių. Na, jei jo neturi, gali tiesiog naudoti poliarizuotus akinius, ką mes sėkmingai ir padarėm:

Pirmoji nuotrauka daryta ”pliku” objektyvu, antroji - per poliarizuotus akinius:

Beklaidžiojant užsiminiau Martynui apie savo pažįstamą architektę, su kuria bevaikštant apsipažinau daugiau su Vilniumi. Pavyzdžiui, visai neseniai sužinojau, kur yra siauriausia Vilniaus gatvelė, tad sėkmingai nusivedžiau kolegą jos parodyti:

Ale koks tai piktas dėdė ten buvo, kuris mus baisiai norėjo išvyti iš tos vietos. Kai atsakėm, kad mes tiesiog grožimės Vilniumi, architektūra, jis pasiūlė mums nuvažiuoti į Italiją. Malonus dėdė, leidžia mums suprasti, kur gražiau.
Na, pasaulis tikrai būtų neapvalus, jei nesutinktum kokių pažįstamų. Taigi, ir mes sutikome savąją pažįstamą - grupiokę, kuri ieškojosi kokio grožio diplomų teikimams:

Tikėsimės, kaip nors sugebėsim atsigėrėti Gintare kurį tais ketvirtadienį. Na, o kol kas tą dieną leidau sau gėrėtis Saulės halais: