Puslaidininkiai ir Britnė

Mokausi dabar apie puslaidininkius, jų ir įvairių puslaidinkinių prietaisų veikimą, jų taikymą optiniame ryšyje. Ta proga dėstytojas priminė gerą puslapį, kuriame tvarkingai dėstoma puslaidininių teorija, bet akcentuojamas Britnės ”indėlis” į mokslą:

Ten pat galima rasti, kad ji tarpukariu dalyvavo didžiųjų pasaulio moksininkų susitikime:

Nemokšų koncertėlis

Buvo šiandien nemokšų koncertėlis. Dalyvavau kaip nemokša. Buvo atsiskaitymas, džiaugiuosi teigiamai vykusiu dainavimu. Poroj vietų nesamonių pridariau - vienoj vietoj pats nesupratau kodėl taip dainavau, kitoj vietoj prajuokino žiuri narė (panašiai atrodė lyg žiovautų, bet kadangi visos dainos metui keletą kartų panašiai atrodė, matyt jos išraiška kažką kitką reiškė). Juokino ir prižiūrinčioji dėstytoja, bet antrą kartą ant to pačio grėblio neužšokau.
Klausiausi prieš pats dainuodamas poros mokinių, skirtinga daianvimo kokybė. Taip pat tarp visų mokinių vienas buvo pensijinio amžiaus, buvo ir ne, pora buvo nuostabiai dainuojančių. Realiai scenarijus buvo toks: atėjau, padainavau, išėjau. Aplodismentų sulaukiau, jie sunkiai tilo, nykščius kilnojo.
Kalėdos bus ramios.

Asmeninių nuotraukų problematika

Vakar mano vienas draugas, jaunasis mokslų daktaras, kuruojantis lazeristų tinklapį užprašė nuotraukos tinklapiui ir kelių eilučių apie save. Na, eilutes tai parašiau. O kokią nuotrauką dėt? Labai rimtai mąsčiau. Su cigaru gal ir nieko, su romo ar vyno buteliu irgi geros, bet kiek gal netinka. Iš kelionių yra įvairių, bet pvz priešais Lomonosovo univerą geros kokybės savo nuotraukos neturėjau - negalėjau girtis, kad buvau ten, kur mokėsi mūsų lazerių vadas. Kitos nuotraukos geros - bet per daug meninės arba juokingos. Žodžiu, neturiu reprezentacinių savo nuotraukų :) Reiks taisyt šią klaidą. Iš Dainų šventės buvo neblogų kadrų, muzikos festivalio - taip pat. Bet visgi likau prie dviejų metų senumo autoportreto. Labai netikėtai atradau tą nuotrauką, dar darytą su “prastu“ fotiku.
Taigi, pamažu kintantis, naujėjantis lazeristų puslapis jums. Būsiu nekuklus ir įdėsiu nuorodą tiesiai į savo nuotrauką:
http://www.lasercenter.vu.lt/index.php?mod=staff&year=all&numeris=235
Užskaitau dizainą. užskaitau įdedamą darbą į svetainės atnaujinimą.

Spalio revoliucijos aidai

Apmažo mūsų bloge įrašų, o ir tie dažnai laike atsilieka. Kaip ir šis, kurį dabar rašau: praėjus mėnesiui galų gale išeina apžvelgti praėjusią Spalio revoliuciją. Primenu, pagal naująjį kalendorių spalio revoliucija įvyko iš lapkričio 7 į 8 naktį. Švenčiama lapkričio 7 dieną. Pagal senąjį kalendorių tai buvo spalio 23/24 d naktis.
O pagal asmeninį kalendorių Spalio revoliucija kaip žinia sutampa su mano senėjimo diena.
Veiksmas vyko mano 12 kvadratų barakiniame kambaryje. Minėjimo pradžia 18:23h. Kodėl toks tikslumas? Po 18h jau tamsu, o 23 - dabartinis mano amžius. Visas reikalas tęsėsi nenuobodžiai ir atsakančiai. Maždaug 4 ryto užsiminiau, kad gal jau kaip ir skirstomės (nes peršalimo požymius jutau). Taigi, mano valia šventimas netruko ilgiau nei 9,5 valandos. Žmonių kiekis kambaryje palyginus su pernai metais nebuvo viršytas: iš viso dalyvavo 14 žmonių, pikiniu momentu 11, kai pernai vienu metu kambary buvo 16 žmonių (ir visi turėjo kur atsisėsti!).
Na bet pradėkim nuo pradžių. Prieš prasidedant oficialiai šventei trys barakiniai draugai atėjo pasveikinti, nes keliavo į Poliarizuotų stiklų koncertą, kuris juos išnešė. Jie išvyko, tadu pasirodė vienas choristas Antanas, prisijungė trys kaimynai. Pradžiai gavos tokia nykoka vyriška kompanija, bet degustavimas nuo to nekentėjo. Netrukus į kambarį įsiliejo Daumantas su Dovile. Moteriška dvasia atšildė atmosferą. Netrukus prisijungė mano buitinis draugas Domas, kuris postringavimais ir humoru puikiausiai įsiliejo į beįsisiautėjantį lietingo rundens vakarą. Netrukus prisijungė dar viena draugė ir kompanija susidarė: vynas liejosi, nuotraukas žūrinėjom, pokerį žaidėm, dar vieną keistą “jaudinantį“ žaidimą žaidėm, cigarą surūkėm. Žodžiu, teigiamos, sveikos energijos, persunktos vynu, antplūdis vis augo. Vėliau pora draugų pasitraukė iš šventimo, bet grįžo barakiniai draugai iš koncerto, įnešę šėlsmo į mažąjį kambarį. Domas savo paprastų bet nemirtingų magijos triukų pademonstravo, mane žmogai pakilnojo, netgi aš pora gabalų gitara sugrojau. Galui liko youtubės paradas: operų arijos, Bensky show ir kitos patriotinės dainos.
Smingančių žmonių kiekiui pamažu augant prasitariau, kad jau gal sveika būtų pailsėt. Suskambus komandai “Balius baigtas, k***os namo“, barakiniai draugai išsiskirstė, dar su Domu padiskutavom apie gitaras, kubus ir tadu jau iškeliavo jis pėsčiom.
Įsimintinas reikalas įvyko. Dėkingas už dovanas: tiek už Napoleonizmo knygą, vyno įnagį, tiek už kilograminį plaktuką, išgraviruotą lazeriu.
Vynas liejosi. Be kelių alaus vienetų ir šampano butelio buvo išgerta 10 vyno butelių. Normaliai, butelys normaliai šventusiam žmogui.
Tiesa, kita diena iškrito iš mano gyvenimo - visą dieną gydžiausi, praleisdamas ir pirmadienį. Kelių dienų drėgmė, žvarba ir ilga vienadienė susidėjo į visumą - peršalimas nebuvo netikėtas rezultatas.
Įdedu dar kelias nuotraukas ir belieka laukti kitų buitinio alkoholizmo seansų.

Vokalo pamoka

Šiandien nukeliavau į vokalo pamokėlę akademijon. Tikėjausi įprastinės pamokos - mano mokytojos Anetės nebuvo, susirgo, dėstytoja, kuri mus kuruoja, buvo savo stichijoj, gal kiek blogos nuotaikos - tikėjausi gauti pliūpsnį kritikos, pastabų ir šiek tiek padainuoti. Matyt dėstytojos iniciatyva anksčiau negu turėjo (po manęs turėjo savo mokinį) atvyko klasėn Merūnas, kuris atsivedė savo mokytoją J. Antanavičių ir pradėjom pratimus. Smagu buvo gauti taiklių pamokymų, pasisėmiau gerą dozę geros nuotaikos. Sklandžiai praėjo ”keturių profesorių” (tipo įskaitant mane) susirinkimas - taip vokalo dėstytoja išsireiškė. Eilinį kartą (pirmą kartą mane girdėjusieji) pagyrė mano gražų balsą, kuris yra linkęs būt tenorinis (nors visą gyvenimą maniau, kad tikras baritono balsas).. bet ne čia esmė. Išsiskirstant J.Antanavičius, kuris savo laiku buvo ryški operų žvaigždė, tenoras, pasiekdavęs vienas aukščiausių natų, pasiteiravo kokie mano studijų pasiekimai/planai ir prasitarė, kad į parengiamąją vokalo klasę įstoti nebūtų man problemų. Aliuzija - mąstyk žmogau ar nevertėtę tau persimesti į vokalą.
Žinau, kad nebus iš manęs tobulas mokslininkas, mano mokslinis vadovas sako, kad doktorantūrą nesunkiai pabaigčiau, bet ar būčiau geras doktorantas, kitas klausimas. Tai ir užklupusios mintys, ką ateity daryti - ar stoti į doktorantūrą, pašvęsti dar ketverius gyvenimo metus, turint mažą atlyginimą ir jokių iliuzijų gauti paskolą būstui - bet už tat galėčiau prieš vardą rašytis d. raidę, ar po magistro ieškotis darbo su pakankamu atlyginimu. Dabar dar ir vokalinės perspektyvos pradėjo kankinti. Pavyzdžių yra - Julija Karaliūnaitė baigusi magistrą matematikos stojo į parengiamąjį vokalo kursą.
Tai va. Galvoj sumaištis, širdis nežino kur linkti. Gyvenimas nenuspėjamas.

P.S. Skaitau straipsnį apie Antanavičių: jis dainavimo mokytis pradėjo 25 metų.

Sniegas, slaugės ir fizika

Lauke dargana. Šiąnakt snigs.
Tai gerokai labiau tikėtina nei, kad slaugės išmoks fizikos. Neabejoju, kad sniego tikimybė yra begalo didesnė nei slaugių atveju. Taip, vėl pradėjau dėstyti bendrąją fiziką kolegijoje slaugėms. Iš viso šį semestrą turėsiu penkias paskaitas išdėstyti. Dvi praėjo, trys liko. Šiais, antraisiai metais, jaučiuosi žymiai labiau užtikrintas. Džiaugiuosi, kad pernai įgijau pakankamai patirties, kad galėčiau teigti, jog šiemet dėstau visai neprastai. Paskaitos vyksta sklandžiai, pagal planą. Pasakau iš esmės viską, ką užsibrėžęs pasakyti, kai tuo tarpu pernai praleisdavau/užmiršdavau/neužtvirtindavau kai kurių svarbių dalykų. Smagu regėti tobulėjimą. Aišku iki geriausių dėstytojų lygio man dar toli. Kita vertus, iki auškto lygio studentų (suprask mano kartos fizikų, grupiokų), kuriems dėstė tie mano dėstytojai yra toli kaip iki Australijos.
Negalėčiau neigti, kad šiemet mano studentai geresni, tačiau drąsiai to teigti taip pat negaliu. Atrodytų, kai mokslas mokamas, studentai turėtų būti labiau suinteresuoti pasikrauti tas žinias, už kurias yra mokama. Tačiau realiai požiūris slaugių (kaip ir kitų medicinos studentų) į fiziką yra analogiškas - ”kam mums ta fizika”. Neneigsiu, kad slaugės ir fizika taip pat suderinama kaip ir žuvys su dviračiu. Tačiau, come on. Fizika - mokslas apie gyvenimą, gamtą, reiškinius, visatą, Žemę, mus... Kur bežvelgtum visur rasi fiziką: muzika - bangų fizika, istorija - taip pat persipynusi su žmonijos fizikiniu suvokimu, literatūra? Gal sunkiau. Bet kiekviename gamtos aprašyme, įvykių aprašyme, ypač karinėje literatūroje fizika yra juntama, matoma.
Filosofija filosofijai, o faktai faktams: paskaitoj šiandien buvo trečdalis studentų. Tačiau klausimai: ”Gal galite mus paleisti?”, ”kaip mokytis fizikos?”, ”ką mes galime išmokti, jei mokyklą baigėme prieš 20 metų?”, ”kurias formules reikia iškalti?” pakeri, blogąja prasme. Suprantu, kad krizinis laikotarpis puikiausias laikas investuoti į savo žinias. Tačiau jei kyla klausimų kaip mokytis, gal verta susimastyti, ar iš vis verta mokytis?
Nesakau, yra tarp studentų tų, kuriems fizika visai patinka, ją supranta, įdėmiai klausosi - tai ir kelia moralę.
Žodžiu, įdomiai gyvenu. Mokslinėje veikloje trūksta mano iniciatyvumo, mokyti kitus sekasi sunkiai, vokalo pamokose taip pat nejuntu ryškaus progreso. Eit pardavinėt mobiliakus? :):)

Mes laimėjom!!!

Šiandien vakare gavau nuotabią naujieną: mano lazeriu sukurta femtosekundinė rožė mokslinių fotografijų konkurse buvo atrinkta iš 80 darbų į pirmąjį geriausių darbų penketuką. Kaip suprantu užėmiau ketvirtą vietą. Super.

Čia galite pamatyti ankstesnių metų darbus:

http://www.osa-opn.org/Gallery/Default.aspx

Na ir žinoma nugalėtojas išskirtinai blogo skaitytojų akims pamaloninti:

Mano programa veikia!!!

Pavargęs, alkanas, iškankintas klaidų paieškų, bet laimingas grįžau šiandien. Laimingas ne tiesiogine prasme, bet ta laimingo nuovargio prasme. Trejetą savaičių kankinausi, kol ieškojau, kodėl neskaičiuoja kito tipo kristalams maniškė programa. Trys savaitės nežinios, klaidų paieškų, naujų kelių bandymų ir skausmingų nusivylimų. Tačiau šiandien buvo išsiaiškinta, kad visgi ji teisingai skaičiuoja, klaidų nėra, tad buvo prieita išvada - modelis veikia!
Mano vadovas, pamatęs dar vieną nesėkmingą, bet gražų brėžinį, pasakė: ”Teks tau būti menininku.” Vot ir neteks, bent šiuo klausimu. Kita vertus sutinku, kad gražių dalykėlių priskaičiavau, dalį jų ir įmečiau čia - klaidingų, bet meniškų mokslinių darbų.
Ai, dar šiandien vėl mane įdarbino laboratorijoj, dviem mėnesiams.
Iš enciklopedijos, bent kol kas neišeisiu - pinigai visgi naudingi, nors darbai spaudžia.
O gardėsiui, mano skaičiavimo paveikslai. Pradžiai triukšminio signalo vaizdas arba lietuviškų kilimų raštai:

Na, o pabaigai kampo tarp bangų erdvinis pasiskirstymas arba saulėlydis Saulėtekyje:

Teleskopinės dienos

Praeitą antradienį išėjau iš laboratorijos, praleidau paskaitą, bet aplankiau savo pusseserę, išgėriau arbatos ir vyno, pasidžiaugiau kaip jos dukra auga ir atsiėmiau savo ilgai lauktą teleskopinį objektyvą. Istorija, kodėl iš pusseserės atsiėmiau, paprasta kaip aukštesniųjų harmonikų generavimo teaorija - pussesrė buvo išvykus į Ameriką aplankyti ten savo brolio ir taip užprašiau, kad ten gyvenantis pusbrolis nupirktų objektyvą, o pusseserė jį parvežtų. Kaina trečdaliu mažesnė nei Lietuvoje. Taigi, dabar neatsidžiaugiu savo turima patranka, kuria jau galima paparacinti mergeles, drugelius ir kitas grožybes.
Ketvirtadienį buvo pirmasis objketyvo išbandymas Vilniaus centre. Ir siunčiu jums nuotraukų iš pirmosios fotosesijos.




Labai pasistengus, galima suskaityti natas, kurias mokosi merginos, universiteto kompleksas nuo Gedimino kalno ranka pasiekiamas. Žinoma, didelis objektyvas visada sukelia tam tikrų įtarimų, bet jei esi užsiėjęs vairavimu ar plaukų kedenimu, toliašaudė artilerija nė motais.
Kaip suprantama, kuo mandresnis daiktas, tuo jo mobilumas mažesnis. Rankų virpesiai jau juntami su šiuo teleobjektyvu. Objektyvas mano šviesus, ISO kiek pakėlus nėra problema kalti 1/400s ir trumpesnėm ekspozicijom. Bet šešėliuose, vakarėjant jau stovas yra būtinybė. Dar viena problema, kad fotoaparato autoekspozicijos nustatymas truputį netaikliai parenka nustatymus - nuotraukos vietomis tampa pereksponuotos. Žaidimai miškuose, laukuose pareikalaus kruopštesnio pasirengimo. O ir svoris apsprendžia, kad nebus šis objektyvas mano kasdieninio vartojimo žaislas. Bet išsirengus į medžioklę jis tikrai manęs nenuvils. O pabaigai pateikiu pereksponuotą vakarykštį muilo burbulą. Objektyvas buvo saulės užšviestas. Nuotrauka smarkiai apkirpta, kontrastas padidintas.

Šiek tiek fronto realybės

Tęsiu Vakarų fronto tematiką. Jau paskutinis skyrius pasiliko, tuoj tuoj būsiu antrą kartą perskaitęs šį nuostabų kūrinį. O šiai dienai pateikiu aštriausias knygos citatas. Negali nieko būti aštriau už frontą. Skanaus!
”Kalbama apie puolimą. Mes vykstame į frontą dviem dienomis anksčiau negu paprastai. Pakeliui pravažiuojame pro sviedinių sugriautą mokyklą. Išilgai jos fasado stovi dviguba, aukšta, viena ant kito sukrautų naujutėlių, šviesių, nepoliruotų karstų siena. Jie dar kvepia sakais, pušimis ir mišku. - Vis dėlto neblogai pasiruošta puolimui...”
”Frontas - tai narvas, kuriame įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai - tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų galvų pakibęs atsitiktinumas. Kai atleikia sviedinys, aš galiu pasilenkti, - ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.
Kaip atsitiktinai galiu būti nukautas, taip atsitiktinai ir išlieku gyvas. Blindaže mane gali sutraiškyti jo sienos, o plyname lauke dešimt valandų galiu išgulėti nepaliestas, nors aplink mane šėlsta ugnies uraganas. Kiekvienas kareivis tik tūkstančio atsitiktinumų dėka išlieka gyvas. Ir kiekvienas kareivis tiki ir pasitiki atsitiktinumu.”
”Kitą dieną gauname edamo sūrio. Kiekvienam tenka beveik po ketvirtadalį rutulio. Tai iš dalies gerai, nes sūris skanus daiktas, ir iš dalies blogai, nes iki šiol šie dideli raudoni rutuliai visuomet rodydavo, kad mums ateina karštos dienos. Mūsų nujautimas dar sustiprėja, kai gauname degtinės. Išgerti tai mes ją išgeriame, bet nuotaika nuo to nepakyla.”
po naujokų psichavimo priepuolio: ”Ši kanonada per baisi vargšams vaikinams: iš naujokų paskirstymo punkto jie pateiko stačiai į tokį pragarą, kuriame net ir senas kareivis gali pražūti. Troškus blindažo oras po šio įvykio mus dar labiau erzina. Mes sėdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus užbertų.”
”Tai mirtinas įtempimas, kai atrodo, jog kažkas atšipusiu peiliu tau drasko nugaros smegenis. Kojos nebenori klausyti, rankos dreba, kūnas pavirtęs tiktai plona oda, po kuria tūno sunkiai tramdoma beprotybė, slypi kiekvienu metu galįs nesuvaldomai prasiveržti nenutildomas klyksmas.”
”Mes pavirtome pavojingais žvėrimis. Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo. Mes svaidome granatas ne į žmones, - iš kur mes šį akimirksnį žinome, kas ten? Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir šalmus, pirmą kartą po trijų dienų mes galime pažvelgti jai į veidą, pirmą kartą po trijų dienų mes galime gintis nuo jos, mus suėmė beprotiškas pasiutys, mes nebe tos bejėgės aukos, kurios laukia ant ešafoto, mes galime griauti ir žudyti stengdamiesi išsigelbėti, išsigelbėti ir atkeršyti.”
”Mes esame bejausmiai negyvėliai, kuriems kažkoks fokusininkas, kažkoks pavojingas raganius vėl suteikia galią bėgti ir žudyti.”
”Sūdytos jautienos konservai, pagrobti iš priešo, pagarsėję visame fronte. Kartais jie būna net pagrindinis mūsų netikėtų atakų tikslas”
”Dienomis vyksta tiktai normalus apšaudymas, ir mes galime pasitaisyti apkasus. Pramogų taip pat netrūksta, - tuo pasirūpinalakūnai. Gausios jų kautynės kasdien pritraukia nemaža publikos.”
”Ataka, kontrataka, smūgis, kontrsmūgis - tai tikj žodžiai, bet kiek daug jie slepia! Mes netenkame daug žmonių, daugiausia naujokų. Į mūsų barą vėl atsiunčiamas pastikrinimas. Tai vienas iš naujųjų pulkų, beveik ištisai paskutinių šaukimų jaunuoliai.”
”Jie nešioja pilkus mundurus, kelnes ir batus, tačiau daugumai uniforma yra per didelė, ji kažkaip karo ant jų; jų pečiai per siauri ir kūnas per menkas, nebuvo tokios uniformos, kuri tiktų šiam vaikiškam ūgiui.”
”Kiekvienam kritusiam senam kareiviui tenka nuo penkių iki dešimties naujokų.”
”Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas.”
”Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos; mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, jie kepėsčiuoja ant kruvinų aptriuškintų blauzdikaulių iki artimiausios duobės; vienas grandinis du kilometrus nušliaužia ant rankų, vilkdamas paskui save sutrupintas kojas; kitas eina į tvarstymo punktą, rankomis spausdamas iš pilvo besiveržiančias žarnas; matome žmones be burnos, be smakro, be veido; randame vieną kareivį, kuris, nenorėdamas nukraujuoti, dvi valandas laikė sukandęs dantimis savo rankos arteriją; teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas.
Užtat sklypelis išraustos žemės, kurį mes giname, vis tiek išlaikytas, kad ir kokia didelė priešo persvara; atidavėme tik kelis šimtus metrų. Tačiau kiekvienam metrui tenka vienas nukautas.”
”Aušta rytas; kai mes vykome į frontą, buvo dar vasara, ir mūsų buvo šimtas penkiasdešimt vyrų. Dabar mums šalta, jau ruduo, lapai šnara, pavargę balsai plazdena ore: ”Pirmas-antras-trečias-ketvirtas..” ir, prieėję iki trisdešimt antro, nutyla. Tyla truka ilgai..”

Krepšinio realijos arba kodėl aš tapau Lavrinovičių asmenybių gerbėju

Pusė Lietuvos serga šiomis dienomis krepšiniu, didžiajai daliai ši liga jau tapo šiltine. Kosėjame, dejuojame, karštligiškai kilnojame rankas, nes atrodo mūsų krepšinis tiesa prarajos riba. Gerai, ne atrodo, bet iš tiesų. Mes, kaip ir visi lietuviai ieškome tam priežasčių. VIeni neįtinka, kitus norime matyti aikštėje, dar ir kaimynai kliūna, kad prastai už rinktinę serga...
Na gerai, apie priežastis nekalbėsiu, nes matyt visuose forumuose ir bloguose atidžiai išnarstyti visi krepšininkai, visi iki vieno iškeikti ir pusėje visų virtualių erdvių parašyta: ”jei turėtume Jasikevičių...”
Norėjau pasidžiaugti didžiuoju čempionato atradimu. Nori geros juoko dozės - pasiklausyk Lavrinovičių interviu. Iš tiesų, aš tapau jų iškalbos meno gerbėju. Geriausia, kad jiems net stengtis nereikia, viskas ir taip gaunasi su humoru. Tad, jeigu norite į čempionatą žvelgti su humoru, pasižiūrėkite jų vieną ir kitą interviu.
Pažiūrėjote? Dar turite klausimų, kodėl mums nesiseka?

ir vėl Vakarų fronte nieko naujo

Vėl pasiėmiau šią nuostabią Remarko knygą. Puikus pacifistinis šedevras. Perskaičius šią knygą nė nekyla jokia mintis, kad karas yra gražus laikotarpis. Gražūs gali būti tik taktiniai manevrai, strategija, o karas tėra vien ašaros ir skausmas. Skaitau šią knygą ir žymiuosi pieštuku varneles prie įsimintinų minčių. O keletą jų ir pateikiu jums:
”Katčinskis sako tiesą: kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto - ilgas laikas.”
”Leitenantas pažvelgė į mus. Jis žinojo, ką mes galvojome. Iš viso jis daug ką žinojo, nes iš mūsų tarpo iškilo: į kuopą jis atėjo puskarininkiu.”
”Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės: jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai dažniausiai baisūs šunkaros.”
Kalba apie vieno mokytojo raginimus įsirašyti savanoriais į kariuomenę: ”Tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį ”bailys”. Žmonėse stačiai neturėjo jokios nuovokos, kad įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės, - jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvos iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.”
”Po oda jau nebepulsuoja gyvybė, ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinau jau akyse.”
Karo stovykloje: ”Mes mokėmės, kad nušveista saga yra svarbiau negu keturi tomai Šopenhauerio. Iš pradžių nustebę, paskui įpykę ir pagaliau abejingi sužinojome, kad viską lemia ne protas, bet batų šepetys, ne mintis, bet sistema, ne laisvė, bet muštras.”
”Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktiškas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kurį tik gali duoti karas, - draugiškumu!”
”Aš esu įsitikinęs, kad, jeigu jį (Katčinskį) kas išsodintų dykumoje, per valandą jis sumedžiotų vakarienę iš datulių, kepsnio ir vyno.”
”Pamatysit, mes pralaimėsim karą, nes per daug gerai mokame atiduoti pagarbą.”
”O gimnastikos pratimai po pietų: ”Kas skambina pianinu, - žingsnį pirmyn. Deši-nėn. Prisistatyti į virtuvę bulvių skusti...””
Prieš išvykdami į frontą iš karo stovyklos jaunuoliai patykojo ir išvanojo savo karininką, kuris juos muštravo: ”Iš tikrųjų Himelštrosas galėjo džiaugtis, nes jo žodžiai, kad vienas visuomet turi auklėti kitą, davė vaisių, kurių paragavo jis pats. Pasirodo, mūsų būta supratingų mokinių, kurie gerai išmoko jo metodą.”
”Tą akimirksnį, kai nušvilpia pirmosios granatos, kai šūviai ima draskyti orą, staiga mūsų gyslose, mūsų rankose, mūsų akyse atsiranda įtemptas laukimas, saugojimasis, padidėjęs budrumas, nuostabus pojūčių jautrumas. Kūnas iš karto pasidaro viskam pasiruošęs.”
”Aš niekad nesu girdėjęs arklių rėkiant ir vos galiu patikėti. Tai aimanuoja visas pasaulis, tai gyvo kūno kančia, tose aimanose aidi klaikus, šiurpus skausmas.”
Užklupti artilerijos lietaus kapinėse: ”Tačiau ugnis yra stipresnė už visa kita. Ji sunaikina sąmonę, aš lendu dar giliau po karstu, jis mane apsaugos, net jeigu ir mirtis jame gulėtų.”
”Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudžia prie jos ir ilgai laiko ją apkabinęs, kai fronto ugnyje jis, mirties baimės pagautas, įsirausia į ją veidu ir visu kūnu, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina, jai, tyliai savo užtarėjai, aimana ir riksmu jis išlieja visą savo baimę, jinai išklauso ir vėl paleidžia jį dešimčiai sekundžių bėgti ir gyventi, paskui vėl priglaudžia, kartais amžinai.”
Apie mokslus mokykloje: ”Iš visų šitų gudrybių mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedavė jokios naudos. Užtat niekas mūsų mokykloje nepamokė, kaip per lietų užsidegti cigaretę, kaip užkurti laužą iš šlapių malkų; niekas nepaaiškino, kad durtuvu geriausia smeigti į pilvą, nes ten jis taip tvirtai įstringa kaip tarp šonkaulių.”

MatLAB pastebėjimai

Sveiki. Vasara prabėgo, aš neparašiau apie savo išvyką į Klodzką, neparašiau ir apie drugelių, strėliukių, skruzdžių fotosesiją, neparašiau ir apie kokių dviejų trijų savaičių laikotarpį su kasdieniniu degustavimu. Atėjo ruduo, aš ir atėjau į univerą. Vėl grįžau prie savo skaičiavimų tematikos. C++ per vasaą programuoti neišmokau, tad tiesiog pradėjau ieškoti būdų kaip paspartinti savos programos veiksmingumą MatLAB aplinkoje.
Koks antras žingsnis būna, kai išsiklausinėji draugų patarimų? Ir neįgyvendini jų pasiūlymo perrašyti pragramą į C++ kalbą? Paklausi google.
Paklausiau, jis atsakė: vektorizuok savo visą programą, naikink ciklus, nes jie programos mirtis. Na, pakraipiau galvą, galvoju, jei pakeisiu ir pora kartų pagreitės programa, bus puiku.
Praeitas ketvirtadienis ir buvo didžioji mano apšvitimo diena, optimizavau programą ir savo akimis nepatikėjau, ji skaičiavimus dabar atlieka 50 KARTŲ SPARČIAU. Tai, ką anksčiau suskaičiuodavau per 5 valandas, dabar galiu suskaičiuoti per 6 minutes.
Taigi, žmonės, jei naudojate MatLAB, kaip įmanoma mažiau naudokite ciklų, jų dažnai galima išvengti veiksmus užrašant skaičių eilutėmis ir matricomis.
O šiuo metu toliau tobulinu programą, darau ją universalesnę, user-friendlesnę ir apskritai, šiuo metu mano moralė išaugo. Tuo ir džiaugiuosi, nes nežinau kuriuo artimiausiu metu ji kris žemyn.

Dubingiai aplankyti

Užvakar įgyvendinau savo seną norą - nutranzuoti iki Dubingių, kaimelio esančio už 45 km nuo Vilniaus Molėtų pusėn, ten prisigerti ir partranzuoti atgal. :) Juokauju, esminis tikslas buvo apžvalgyti piliakalnį, apžiūrėti kaip vyksta archeologiniai kasinėjimai, pasigrožėti apylinkėmis ir susitikti su dviem ten besidarbuojančiais klasiokais.
Pirmadienį puse 12 stovėjau už Vilniaus Molėtų plente iškėlęs nykštį - pačiam plente prastai stojo, dviem mašinom pasiekiau sankryžą, kur nusuka kelias į Dubingius, ant viaduko užlipęs susistabdžiau pirmą važiavusią mašiną ir sėkmingai apie 2 dienos pasiekiau piliakalnį - kelionė pirmyn 2,5 valandos. Superinė vieta! Asvejos regioninis parkas, gražuolis ežeras, puikūs vaizdai nuo kalno. O kur istorinė didybė - jau ištyrinėta Dubingių bažnyčia, du kartus perstatyta, o dabar puikiausiai atverti Radvilų rūmų pamatai ir rūsiai. Šiuo metu archeologai kasinėja rūsius, virtuvę, ieško bokšto, kuris realiai turėtų būti, bet neranda. Smagiai klasiokas papasakojo apie vykusius kasinėjimus, jaučiasi graži gyva besidominčio archeologo kalba. Galbūt dar ir dėl to, kad pats nespjaunu į istoriją - ja tikrai domiuosi. Turbūt girdėjot, kad bažnyčioje 2004 metais buvo atkasti 8 Radvilos - garsūs didikai, jų žmonos ir vienas tarp jų buvo dviejų metukų vaikas. Įdomiausia, kad kai Rusija mus buvo 17 amžiaus vidury užėmę, sugriovė Dubingių dvarą, bažnyčią, išdraskė sarkofagus, kur buvo Radvilos palaidoti, išniekino palaikus, vietiniai surinko palaikus į bendrą karsą ir perlaidojo bažnyčioj po maldos stalu (protestantų, kaip ir patys Radvilos, bažnyčia). Dubingių dvare puse metų gyveno Barbora Radvilaitė, po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu. Dubingiai buvo ir Radvilo Rudojo kunigaikštiškas titulas (Dubingių ir Biržų kunigaikštis). Vienu žodžiu, šie kasinėjimai tikrai daug įdomių faktų, detalių suteiks Lietuvos 15-17 amžiaus istorijai.
Na, klasiokui pasiūlius, likau nakvoti Dubingiuose mokykloje. Išskyrė čiužinį, pora adialų, tad po alaus degustavimo vakaro su archeologais ramiai išsimiegojau ir ryte, išlydėjęs klasiokus į darbą išėjau tranzuoti. Tą naktį dangus buvo nuostabus - žvaigždės pasakiškos, todėl gailėjausi, kad neturėjau miegmaišio - mielai būčiau nakvojęs ant mokyklos stogo.
Atgal tranzavimui pasirinkau beprotišką kelią - į Elektrėnus per Maišiagalą. Rajoniniais keliais pakeliavau. Absoliučiai sutinku, greičiau būtų buvę nusigaut iki Vilniaus ir tada iš ten keliaut į Elektrėnus. Bet... Norėjau įveikti save. Ir įveikiau! 80 km tranzavau 5h 15 min. Tris sykius buvau juodai užstrigęs - Ant Molėtų plento laukiau 45 min. Link Maišiagalos niekas nestojo 70 min., o už Maišiagalos irgi virš valandos įriausi pirmyn be mašinų pagalbos. Gal ir durnai dariau, kad nestovėjau vietoj, bet ėjau. Kita vertus, ten tokios atkarpos buvo, kad pravažiuoja viena mašina per 20 minučių arba kitoj atkarpoj važiuoja vien sunkiosios mašinos - tokių siauriuose keliuose tikrai nestabdysi. Neigiamai prisidėjo ir tai, kad tranzavau darbo valandomis, bet.. Tą atkarpą įveikiau. Ko siekiau, tą pasiekiau.
Rezultatas - nuovargio diena, gerokai nusvilęs veidas ir rankos, pilna galva klajonių įspūdžių ir pagilintos istorinės žinios.

Smena 6

Užpraeitą savaitę buvau mamos gimtinėj, jai padėjau tvarkytis su mišku ir iš tenai parsivežiau jos pirmąjį fotoaparatą - Smena 6. Taigi, dabar bandau gilintis į juostinį fotografavimą. Turi daugiau pasirūpinti dėl diafragmos, ekspozicijos. Įdomu, kas gausis iš mano šio fotografavimo. Fotoaparatas veiksmingas - puikiausiai eksponuoja, juostelė persisuka labai teisingai (pradžioj buvau sunerimęs dėl to, kad dantratis kiek pagedęs). Dažniausia klaida, kurią padarau fotografuodamas - nensupaudžiu svirtelės, kad aparatas būtų paruoštas eksponavimui. Na, bet iš klaidų mokomasi :)
Beje, manoji Smena 1967 metų gamybos - ant fotoaparato puikuojasi metalinė lentelė ”50 let Oktiabria”. Gal po šimto metų šis aparatas bus vertas daugiau nei kad dabar už jį prašo ebay - 20-50 USD?

Nes mūsų sulaukė Maskva...

Liepa eina į pabaigą, kelionė į Maskvą taip pat jau buvo prieš pora savaičių, tad aprimus karštiems kelionės atsiminimams galima ramiai išdėstyti mintis apie eilinę mano kelionę su choru. Beje, skundai dėl įrašų trūkumo tikrai paskatino tai padaryti :)
Pradėkim nuo to, kad iškeliavom iš karto kitą dieną po dainų šventės. Liepos 7 dieną per pietus jau sėdėjome autobuse ir judėjome per Latviją į Maskvą. Kelionės pradžia nebuvo itin sėkminga - tą dieną įsigijau basutes, kurių viena man vos įlipus į autobusą suplyšo (nutrūko sagtis). Kitų batų neturėjau, tad visą Maskvą pravaikštinėjau su palaida basute :) Latvijos-Rusijos sieną sunkiai pravažiavom, ten prastovėjom 4-5 valandas, bet Maskvon visgi nuvykom. Apgyvendino mus ambasados patalpose, 15 min pėsčiomis nuo Kremliaus. Tad centras mums buvo čia pat. Išskirstė ką kur: vieni kabinetuose miegojo, kiti priėmimų salėje, o mes pirtyje - puikiausia erdvė sutilpti 6 merginom ir 4 vaikinams :) Pirma diena buvo skirta pripratimui prie Maskvos dydžio ir metropolitenų veiklos. Pereita Arbatos gatvė, Aleksandro parkas, užeita į vieną eilinį muziejų, paeita paupiu, apvaikščiotos gražios cerkvės, dar metro pavažiavom į gražų parką, apžvalgos aikštelę, esančią prie Lomonosovo universiteto. Aišku visą tą laiką fotografavau tiek aplinką, tiek savas merginas, tiek rusaites. Grįžę į centrą užėjom į parduotuvę, tada dar paklaidžiojom ir grįžom nusikalę į savo nakvynės vietą. Dar pakeliui sudegustavom kokį butelį alaus. Grįžę pratęsimo nebedarėm - nuovargis padarė savo.









Antra diena - koncerto diena gražiame Astrachanės dvare. Išties, nuostabus parkas, dvaro grožis, vizualizacijų teatras, kuriame koncertavome... Pravedė tame dvare mums ekskursiją, vakare dainavome Dainų šventės dainas klausovams, vėliau tame dvare mūsų ambasadorius A. Vinkus mus vaišino vynu, bendravom smagiai, o pakui grįžom autobusu į Maskvos centrą (nes Astrachanė viena iš Maskvos dalių). Susitvarkę iškeliavom draugiškai į Čystije Prūdi (masinis jaunimo susitikimo parkas), ten degustavom, klausėm muzikantų, su bandžistu pabendravom. Grįžom namo vienu iš paskutinių metro naktį iki 4 ryto pirtelėje pratęsėm buitinio alkoholizmo pavakarį. Daug gero laiko turėjom, daug įdomių/keistų kalbų prišnekėjom.





Trečioji diena Maskvoje buvo lietinga, darganota, bet praleista Kremliuje ir Raudonojoje aikštėje. Visų pirma, buvo išsimiegota, o po pietų prisijungėm prie pirtininkų, kurie keliavo į turgų ir apėjom svarbiausius Maskvos objektus. Lenino nežiūrėjom - neleido, prie Caro patrankos ir Caro varpo nusifotografavom, po cerkves pavaikščiojom, bet didžiausią įspūdį paliko Nacionalinis istorijos muziejus - ypač Napoleonistikos ekspozicija :) Buvo muškietų, arkebūzų ir kitų šaudomų įnagių atskira ekspozicija (dvivamzdžiai medžiokliniai, trivamzdis pistoletas, duelio rinkinukas..). Užsidarius tam muziejui, buvom pavargę, tad pamažėle traukėm namo. Vakare laukė priėmimas ambasadoje. Joje buvo kitas kolektyvas bei keletas žymių žmonių. Aišku su jais mano draugės bais norėjo nusifotografuoti :) Po priėmimo apturėjom ilgą ekskursiją po Maskvos centrą. Buvo gera pamatyti naktinę Maskvą, nors ir nusikalėm galutinai - vakare užteko man dviejų alaus butelių :)








Paskutinė diena buvo koncerto diena. Iki pietų turėjom laisvo laiko, tad dviese iš pirties atsiskyrėm ir užsiėmėm militarizmo žvalgymu. Buvom Borodino panoramoje - nuostabiam 100 metų senumo šedevre - 5*115 metrų Borodino mūšio paveikslo ekspozicijoje. Puikus muziejus Kutuzovo-Napoleono karui atminti. Šalia buvo Triumfo arka, skirta pergalei prieš Napoleoną (pastatyta 1834). Po Borodino panoramos pavaikščiojom po Pergalės parką, įrengtą 50 metų jubiliejui po WW2. Ten nemažai fontanų, žalumos ir tankų. Pats koncertas buvo Maskvos priemiestyje prie ežero, tikrai graži erdvė, dainavome lauke, o po koncerto buvo priėmimas laive, plūduriuojančiame tame ežere - nuostabiai pavalgėm, pridegustavom, o po to, kai mus išprašė iš tenai dar turėjom gražaus laiko iki autobuso išvažiavimo (3h nakties), tad prie to ežero nusidegustavom, prisidainavom... Žodžiu, atsakančiai užbaigėm bendravimą su Maskva.





Grįžom ramiai, be didelių šūkių, dainų, matyt ilsėjomės po vakaro. Zarasuose išsimaudėm keliese ežere - puiku atgauti jėgas važiuojant autobusu.
Vilniuje lijo, bet pažadėjo gerą orą.

Deltuvos mūšis. Eilinio fuzilieriaus atsiminimai

Jau beveik savaitė prabėgo nuo įsimintino reginio Deltuvos miestelyje. Praeitą šeštadienį vyko vienintelio Napoleono mūšio Lietuvos teritorijoje rekonstrukcija. 1812 metų birželio 28 dieną susigrūmė besitraukiančios Rusijos imperijos armijos ariergardas ir Jo imperatoriškosios didenybės Didžiosios armijos avangardas. Mūšį skaičiais laimėjo Napoleono kariuomenė, tačiau rusai sėkmingai apgynė savąjį korpusą, dėl to pasiekė moralinę pergalę - sugebėjo sėkmingai perkelti savo kariuomenę per Šventąją.
Taigi, mes, rekonstruktoriai iš 14 pulkų dalyvavome įsimintinoje rekonstrukcijoje. Dalyvavo apie 120 karių, buvo daug maž 8 patrankos, 2 kavalerijos vienetai. Pajutau parako kvapą, skonio ne (nes turėjau nešaudantį šautuvą), patrankų griausmą ir kitą kovų žavesį. Nemažai nuotraukų įdėję latviai, yra atsiliepimų jų forume, galima rasti ir filmuotą medžiagą - 40 minučių trukmės video, straipsnį apie patį renginį..
O aš, Napoleono armijos 129 linijinio pėstininkų pulko fuzilierius galiu pasakyt, kad renginys buvo zeba. Mūsų būry buvo ir naujokų, ir dėl girtumo nebeišėjusių į mūšį. Mūšyje mūsų buvo nedaug, bet elgėmės gana drausmingai:

Aš su būrio draugais atvykau penktadienį, buvom vieni pirmųjų atvykėlių. Įsikūrėm, pasistatėm palapinę, tada iki vakaro degustavom, maitinomės, bendravom. Nuostabų odininką sutikau ten - tikrai gražių odos gaminių padaręs yra (jei reiks kokios odinės gertuvės, spec. diržo ar kito odinio gėrio - kreipkitės). Sulaukėm kitų dalyvių - atvyko ne tik lietuviai, buvo ir kaimynų - latvių, baltarusių, lenkų. Smagu vėl pamatyti žmones, kurie rekonstrukcijose ne pirmą kartą. Smagu ir buvo su lietuviais totoriais pabendrauti - jie pirmą sykį dalyvavo kaip totorių pulkas rekonstrukcijoj.

Šeštadienis išaušo gana tvarkingas, prasigiedrijo, o per mūšį ir saulė išlindo (tikrai neprašiau). Apie pietus vyko paradas Ukmergės gatvėmis, merginos iš balkonų mėtė mums gėles, iš vado gavę leidimą mano draugai pora prigriebė būrin. Po parado prie Deltuvos pagerbtas paminklas Deltuvos mūšiui, o po to jau laukė nuostabūs pietūs ir pačio mūšio laukimas. Mūšis prasidėjo voltižierių apšaudymais (tų laikų snaiperių pasirodymu), patrankų salvėmis, vėliau prisidėjo pirotechnika (vaizduojanti, kad patrankos sviedinys įsirėžė į žolę). Vėliau frontinė ataka, padegti nameliai specialiai tam pastatyti, šieno kaugės. Puolimas, atsitraukimas, puolimas atsitraukimas, pora susirėmimų su rusais face-to-face ir viskas užsibaigė, kai rusai buvo nukauti - užbaigė patrankos kartečė, nušlavusi visą rusų būrį.
Visgi negaliu atsižavėti ta senovine linijine taktika. Negaliu atsižavėti tais laikais, kai dar nebuvo automato, geležinkelių, nekalbant apie tankus ir lėktuvus. Mūšis kareiviui būdavo šventė, nes jis galėjo būti paskutinis. Ir tik Napleono eroj prasidėjo tokios masinės armijos - mūšiuose susigrumdavo iki ketvirčio milijono kareivių. Mūšiai ir karai seniausiai praėjo, o garsas apie juos sklandys amžinai!

Fotoaparato nuotykiai

Pirmadienį atidaviau fotoaparatą. Gydymui. Kadangi prieš savaitę jis mirė, palikdamas dar gyvybės ženklų.
Buvo viena iš eilinių fotosesijų ir jau visai baigiant tos dienos vaikščiojimą po mišką, darant paskutinius kadrus, išgirdau keistą veidrodėlio veikimo garsą. Įtariau kažką negero. Mano prognozės pasitvirtino - ekrane pasirodė užrašas ”Error. Press shutter release button again”. Taigi, bandžiau ir mygtuką spausti, ir softą resetinti, ir pabandyti apgauti aparatą objektyvu. Tačiau internetinių forumų triukai man nepadėjo - fotoaparatas privalėjo atsidurti pas meistrus.
Dėkui Dievui, kad garantinis taisymas dar galioja (o gal dėkui man, kad esu padaręs apie 15,000 kadrų ir nuvarginau vedroduką?). Taigi, dabar fotoaparatas turėtų pirmą sykį be manęs iškeliauti į užsienį - išveža jį į Estiją, kur spręs problemą. Kiek suprantu, sugedo veidroduko kilnojimo mechanizmas. Mano vadovas į tokią mano diagnozę reagavo labai pesimistiškai: praktiškai fotoaparatas nepataisomas.
Na, pataisyt galima, įdedant naują detalę. Tad lauksiu, kada man paskambins. O dabar, paprašiau sesutės, kad fotiką paskolintų. Tad visiškai be žaislo neliksiu :)

Programinė įranga laboratorijoje

Pavasaris - darbymečio metas. Aš pats jau antrą mėnesį šturmuoju ne tik savo kursinį (modeliuoju sau parametrinę fluorescenciją, kepu kuo realistiškesnius grafikus), bet ir laboratorijoje eksperimentą atlieku. Gal minėjau, kad spalį buvo pirminė eksperimento stadija - pabandėm, išsiaiškinom, kad veikia, tada per pusmetį nepilną skaičiavome, kokią eksperimentinę schemą statyti, pirkomės veidrodukus, filtrus, poliarizatorius ir nuo kokio kovo pradėjom statyti schemą, kurią galutinai užkūrėm balandžio pabaigoje, tad jau mėnesį sistema veikia ir siurbiam iš jos eksperimentinius duomenis. Tad galbūt dėl to užimtumo ir retai parašau čionai.
Šiaip, kiekvienas šių dienų eksperimentas neišsiverčia be profesionalios ar mėgėjiškos programinės įrangos. Mūsų sistemoje CCD kamerą valdo gamintojų pateikta programa (kuri nėra visai intuityviai padaryta), du varikliukus suka ir vieną stalelį stumdo dvi kitos programos. Ir visa ši sistema turi geresnį ar blogesnį automatizavimo interfeisą. Na, dėl automatizavimo ir pradėjau naudoti vieną įdomią programą.
CCD kameros programa galima paliepti kamerai fiksuoti po vieną kadrą (kiekvieną kartą paspaudžiant pele klavišą) ar video režimu - kamera pradeda ekspoziciją, vos tik jau užfiksuotą vaizdą nuskaito ir pateikia kompiuteriui. Na, ekspozicijos laikas nėra sekundė ar dvi - eksponuojam nuo 50 iki 300 sekundžių, o nurašinėja duomenis 8 sekundes (Full frame CCD technologija). Taigi, kaip mano vadovas sako ”klaidos kaina didelė.” Automatizavimas labai pagelbsti čia - paleidi kad užfiksuotų 11 kadrų, po kiekvieno kadro pasukant kokį varikliuką ir pusvalandį lauki duomenų. Viskas būtų puiku, bet pasirodo CCD programkė moka autosave režimu dirbti, kai šaudomi pavieniai kadrai (pele paspaudi prieš kiekvieną kadrą), o video režimu nė velnio neveikia. Teko ieškot išeities. Galvojau galvojau, ir sumąsčiau, kad internete turėtų būti automatinė pelės mygtuko spaudymo programa. Kiek panaršęs iš tikrųjų suradau kuo puikiausią Autoclick programą. Ja galima pasirinkti kas kokiu laiko intervalu paspausti pelės mygtuką, egzistuoja funkcija, kad pelė spaudytų visada tam pačiam piksely (nesvarbu, kur bebūtum su pele nuvažiavęs).
Taigi, manau programos autoriai nė neįtaria, kokiais kilniais ir didingais tikslais jų programinė įranga darbuojasi.

Žaidimai su lazeriu

Darbai enciklopedijoj

Šią savaitę gaudau atsakymus iš žymių mokslininkų lietuvių. Užsiimu dabar jau parašytų biografinių straipsnių pildymu. Tai išsiuntinėjau didžiajai daliai mokslininkų juos, kad papildytų naujais biografiniais faktais. Na, vieną orginalų atsakymą gavau išų Jono Grigo. Įdomus šis plepus profesorius. Atsiuntė jis man papildymą ir pora sakinių man asmeniškai: ”Linkiu Jums sėkmės enciklopediniame darbe. Puiku, kad šį darba dirba toks protingas vyras, kaip Jūs. Aš prisimenu Jus kaip vieną protingiausių studentų.”
Pompastiški žodžiai iš pompastinių kalbų mėgėjo. :)

Artėjanti sesija

Jei paklausit, kaip gyvenu dabar, mano įprastas atsakymas: "Paskendęs darbuose, moksluose bei chore." Toks jau dalykas - laikotarpis po kelionės į Italiją pilnas darbų: enciklopedijai straipsnius rašyti, laboratorijoj skaičiuotis bei kursinį rašyti. O ir studijose neliūdna: artėja sesija, tad egzistuoja įvairių atsiskaitymų ir pan.
Gerai, kad jau į pabaigą eina laborai kolegijos studentams - turėsiu laisvą ketvirtadienio pusdienį. O šiaip, įprasta man ryte išeit, vakare grįžt. Gal ir gerai - užsisėdėti vienoj vietoj nėra sveika :)
Beje, grįžus Mariui į baraką, arbatos vakarai vėl tęsias :)

Vakar buvau oficialus sporto fotografas

Istorija paprasta kaip apie karvę Albinutę: kadangi aš žinomas dabar ant gimto kaimo, o dar sesutė vyr. buhalterė komunalinio ūkio - ryšių turiu. Tad per sesutę manęs paprašė atvykti pafotografuoti veteranų rankinio varžybų. Smagu buvo. Kadrai liejosi vienas po kito, tik netikėtai buvo nutrauktos varžybos - vienos komandos narys mirė (atvažiavo palaikyti savos komandos). Būna širdis neatlaiko.
O bet tačiau - fotografuoti dinaminį veiksmą tikrai įdomu. Ir tikrai neblogos nuotraukos gavosi su tokia optika, kokią turiu. Keletą vaizdų pateikiu ir jums:





Taigi, dabar renkuosi teleskopinį objektyvą. Užsakysiu pas Martyną, kad nupirktų :)