Blogo bendraautorius gynimo komisijoje?

Kaip žinia, ar nežinia, artėja mano doktorantūros studijų finišo tiesioji. Disertacija pamažėle rašoma, kaupiamasi disertacijos gynimui ir tuo pačiu renkama gynimo komisijos sudėtis. Viskas būtų gerai, bet pasikeitus doktorantūros reglamentui mano kartos doktorantams reikia turėti bent vieną komisijos narį iš užsienio. Dar daugiau, komisijos nariai negali turėti bendrų straipsnių nei su doktorantu, nei su jo vadovu. Taigi, iš esmės visi gerai pažįstami kolegos iš užsienio atkrenta, nes su jais tikrai turime bendrų publikacijų.

Va ties šita vieta vieną vėlyvą vakarą, važiuojant autobusu iš centro namo man kilo geniali idėja – pasikviesi komisijos nariu būti savo griupioką, šio blogo bendraautorių, baisiai seniai bloge begirdėtą Martyną. Jis jau geri dveji metai kaip daktaras, turi šūsnį mokslinių publikacijų ir nė vienos su manimi, tad idealiai tinka komisijon. Su juo sušnekėjus išgavau teigiamą atsakymą. Kolei kas dar neoficialiai, bet jeigu viskas bus gerai, bus proga blogo bendraautorių vėl susitikti, šį kartą akademinėj aplinkoj :)

Gyvenimas kartais pateikia įvairių smagumų.

Nuostabus kokybiškas audio pasaulis

Šį vakarą su malonumu pažiūrėjau/paklausiau ”Metallica” filmą ”Through the Never”. Tiesą pasakius pastaruosius pora mėnesių su malonumu klausau muzikos namuose. Priežastis banaliai paprasta – įsirengiau garso sistemą, kurios kokybė mane labai labai tenkina.

Turbūt nemažadalis skaitytojų pamena, kad įnikau į naują smagią priklausomybę – vinilus. Beveik metus muzikos iš vinilų klausiausi per gitarai skirtą kubą. Tačiau... norisi juk geresnės kokybės. Kiek praplatėjus gyvenamajai erdvei ir kol dar savų vaikų klyksmas netapo kasdienėmis melodijomis, nusprendžiau, kad verta papildyti savo audio ūkį kolonėlėmis. Nes geras garsas mane masino ne vienerius metus.

Lapkričio pabaigoje, prieš beveik tris mėnesius galų gale įsigijau kolonėles (Wharfedale Diamond 10.5). Patikėkit, garsas, lyginant su garsu per kubą, skyrėsi kaip diena ir naktis. Vienas malonumas klausytis muzikos per dvi stilingai atrodančias kolonėles. Prie Kalėdas pasikviečiau pora kolegų (savo vadovą ir bendrakursį doktorantą) į svečius pasiklausyti garso. Vadovo, kaip gero garso mylėtojo ir turbūt nemažai garso sistemų praklausiusio asmens, nuomonė buvo man svarbi. Atsiliepimai buvo labai teigiami. Iš patefono kokybė kiek prastoka, bet iš kompiuterio – labai puiki. Kas linksmiausia, mano kompiuterio garso plokštė yra integruota – msi maniškiam motininės plokštės modeliui pasistengė įstatyti gerą garso kortą.

Istorija čia dar nesibaigia. Būtina paminėti, kad maniškis vadovas gerai nusimano elektronikoje, elektronines schemas skaityti moka, tad panagrinėjęs stiprintuvo schemą galėjo padaryti daugiau išvadų: stiprintuvas padarytas labai tvarkingai, tačiau priešstiprintuvis (atsakingas, už vinilų garso stiprinimą) yra tobulintinas. Prieš pora savaičių su didžiule vadovo pagalba (aš stovėjau ir gėrėjausi, kaip lengvai ir sklandžiai atlieka litavimo darbus) stiprintuvą apgreidinausi – pasikeičiau keliolika kondensatorių, operacinį stiprintuvą ir maniškė sistema pasiekė dar didesnes kokybines aukštumas. Garsas iš kompiuterio ir vinilinių plokštelių vis dar skiriasi, tačiau dabar tikrai negaliu pasakyti, kokio garso klausytis yra mieliau – tiek skaitmena, tiek vinilai skamba tiesiog kitaip.

Beje, vieną vakarą, kai tobulinamą stiprintuvą buvau nusinešęs į darbą, buvau pasijungęs senas kompiuterio kolonėles. Klausiau ir ėmiausi už galvos: ”kokį š**** pastaruosius kelerius metus aš klausiausi”.