Benai, plaukiam į Nidą!

Artėja vasara, artėja ir mano planai. Birželio 19 išskrendu nepilnom trim savaitėm į Italiją, vasaros mokyklą. Tada tik grįžęs iš jos varysiu į Nidą savaitei. Ten choro stovykla.
Su „Aidija“ dalyvausim Tomo Mano festivalyje. Laukia keturi koncertai su skirtinga programa. Taigi, jei kas liepos 11, 12, 13 ar 16 dienomis bus Nidoje ir norės atgaivinti dvasią, užsukite į evangelikų liuteronų bažnyčią. Festivalio detalesnę programą galite rasti čia.
Šiaip, džiugu, kad vasarą laukia prasmingos veiklos. Ne visada taip pasiseka.

Viso gero, universitetini chore!

Praeitą penktadienį vyko VU chorų vokalinis konkursas. Dainavau duetu su vienu jaunuoliu. Gerai pasirodėm, užėmėm antrą vietą tarp 11 ansamblių.
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!

Du nauji chorai

Šiandieną pradėjau lankyti antrą naują chorą.
Džiaugiuosi pokyčiais!
Univero chore jau senokai jaučiu stagnaciją, tad norisi kaitos. Prieš pora savaičių pradėjau lankyti chorą Belcanto, kuriame pasirodo dainuoja nemažai mūsų buvusių choristų. Smagu matyti pažįstamus veidus. Choro vadovas tikrai kietas, tad tuo labai džiaugiuosi. Kompanija matosi linksma, daininga. Kokybė gerokai aukštesnė nei iki šiol esu, tačiau ir čia vietomis dainuojama ant stygų, tad nesu iki galo patenkintas dainorėliais. Ypač tenoruose jaučiamas gerklinis dainavimas. Na, bet kas yra įdainuota, tą sunku išguiti.
Šiandieną pirmą sykį nuėjau į Aidiją. Tai kamerinis Čiurlionio meno mokyklos choras. Jame dainuoja tiek dar bebaigiantys, tiek ir vyresni. Kokybe aš likau labai labai sužavėtas. Kaifas buvo dainuoti. Nors mano pačio balsas po kelionės ir ligos neatsigavęs, bet džiaugiauis ir savo indėliu bendroje muzikoje.
Jėga. Jaunatviškas kolektyvas, nedraskomas vidinio erzelio dėl gyvenimo sunkumų, nėra išsisluoksniavimo dėl ala socialinės padėties. Repetuojant šurmulio nėra, vyksta sistemingas ir tvarkingas darbas. Daug teigiamų emocijų šiandien parsinešiau.
Su VU choru dar neatsisveikinau, bet tą artimiausioj ateity padarysiu. Vienintelis kas mane dar laiko ten - artėjantis vokalo konkursas, kuriame duetu dalyvausiu su kitu choristu. Repeticijose turbūt jau nebepasirodysiu, bet galutinai taškus padėsiu gegužės vidury.
Tegyvuoja kokybė!

Artimiausio pusmečio užsienio planai

Vakar primečiau, kad per ateinantį pusmetį 6 savaites praleisiu užsienyje. Artimiausios kelionės:
Balandžio 5 - 12 Oksfordas (D. Britanija)
Balandžio 26 - gegužės 3 Jaroslavlis, Gegužės 3 - 10 Sankt Peterburgas (abudu Rusija)
Birželio 20 - liepos 10 Komo (Italija).

Du pasaulinio lygio jaunieji teniso talentai

Pausaulio teniso pasaulis stebi du jaunuosius teniso talentus. Reikia pasidžiaugti, kad vienas jų yra mūsiškis - Ričardas Berankis. Kitas, dar krūtesnis - puse metų už Berankį jaunesnis juodkalnietis, atstovaujantis Kanadai - Milos Raonic.
R. Berankį pradėjau atidžiau sekti lygiai prieš metus, per San Jose ATP-250 turnyrą, kuriame pasiekė ketvirtfinalį ir pirmą sykį pateko į dušimtuką. Būtent po šio turnyro bloge atsirado mano pirmasis įrašas apie Berankį.

Būtent nuo šio turnyro galima dėti atskaitos tašką, kada pradėjau nuoširdžiai domėtis tenisu. Būtent tada pirmą sykį gyvai sekiau jo paskutinės dvikovos su F. Verdasko rezultatą gyvai. Pirmą sykį teniso rungtynes žiūrėjau praeitą rugsėjį, kai mūsų Lietuvos rinktinė kovojo su slovėnais Daviso turnyre. Paskutinės rungtynės, kurias stebėjau internetu buvo prieš pusantros savaitės vykusi jo dvikova su Milos Raonic. Kaip galima pavadinti, tai buvo dviejų būsinų teniso titanų dvikova. Deja, tą sykį stipresnis buvo kanadietis.
Tai buvo tas pats San Jose ATP-250 turnyras ir R. Berankis pasiekė tą patį laiptelį, kaip ir pernai - ketvirtfinalį. Po jo sekė praeitą savaitę vykęs ATP-500 turnyras, vykęs Memphis mieste (JAV). Deja, burtai nebuvo palankūs, Berankis susikovė su pirmąja turnyro rakete A. Roddicku (8 pasaulio rakete) jau pirmajame rate. Buvusi pirmoji pasaulio raketė turėjo vargo kovodamas su mūsiškiu - laimėjo po trijų setų. Vėliau amerikietis turnyro finale nukovė ir kanadietį Milos Raonic. Šis turnyras Berankiui neatseikėjo nė vieno ATP taško ir jis išliko 74 vietoje. Tačiau bet kuriuo atveju R. Berankio kilimas tenisininkų rikiuotėje per pastaruosius metus buvo įspūdingas:

M. Raonic apskritai vertas atskiro įrašo. Šiemet įsiveržęs į pirmąjį pasaulio šimtuką (sausio 31) per pastarąsias dvi savaites pademonstravo tokį šuolį, kad galima stebėti ir aikčioti. Užpraeitą savaitę jis laimėjo ATP-250 turnyrą, kurio ketvirtfinalyje nugalėjo Berankį, o praeitą savaitę psiekė ATP-500 turnyro finalą. Taigi, jo šuolis reitinguose tapo įspūdingas: prieš dvi savaites 84 vieta (tuo metu Berankis buvo 74) - prieš savaitę 59 vieta - šią savaitę 37 vieta.

Kas daugiausia kelia optimizmo, kad R. Berankis nėra vienintelis jaunasis Lietuvos teniso talentas. Jei pažiūrėtumėte Lietuvos teniso rinktinės sudėtį, tai pamatytumėt, kad vyriausias iš jos yra būtent R. Berankis, kuriam šiuo metu tėra tik 20 metų. Turim dar ir Grigelį, Šakinį ir kitus. Reik tikėtis, kad R. Berankis, įsiveržęs į pasaulio teniso elitą (na, kai pateks tarp 50 geriausių, tada tikrai galima bus laikyti jį elito dalimi), turėtų suteikti stimulo tobulųti ir siekti aukštumų kitus lietuvius. Čia rimtas postūmis buvo Gerlaičio teniso akademijos įkūrimas. Taip pat džiugi naujiena, kad prieš kokias pora savaičių Berankiui galų gale buvo paskirta perspektyvaus Lietuvos sportininko stipendija.
Tegyvuoja tenisas! Ir sėkmės toliau Berankiui. Šią naktį jis kovos pirmąjame Delray ATP-250 turnyro rate su argentiniečiu J.M. del Potro. Nors jis ir užima tik 166 poziciją, bet būtent argentinietis yra ryškus šios dvikovos favoritas. Praėjusius visus metus jis praleido dėl traumos, o prieš patirdamas traumą jis buvo 4 pasaulio raketė. Gabūt galima kaltinti neparankius burtus, bet dar daugybė turnyrų laukia Berankio ir tikrai jo laukia šviesi ateitis. Įgis daugiau patirties, pasitikėjimo ir su laiku ateis daugiau šlobingų mūšių ir titulų.
Pernai R. Berankis buvo jauniausias šimtuko žaidėjas, šiemet šį garbingą vardą perėmė M. Raoničius. Laikas parodys, kaip seksis šiems dviems teniso talentams ateityje.

Atrankoje sudalyvauta

Vakar buvo atranka, kurios laukiau ilgai. Sudalyvavau. Bet tik sudalyvavau. Totalią nesėkmę patyriau. Net negaliu pasakyt, kaip aš ten atrodžiau, bet psichologiškai pasidaviau antksčiau laiko.
Reikėjo padainuoti pora kūrinių: vieną su akomponimentu, kitą akapelą ir tada pora kūrinių skaityti iš lapo: vieną akapela, kitą kvartete. Padainuot padainavau savo kūrinius. Jais esu daugiau mažiau patenkintas. Nors jau net nebežinau, kaip balsas skambėjo. Aidinti klasė kiek trikdė. Tadu atėjo skaitymo iš lapo eilė. vat čia, prieš pradėdamas skaityti ir palūžau. Mintys nebesikoncentravo, tikrai pasolfedžiavau blogiau nei galėjau.
Kodėl? Manau problema buvo ta, kad mačiau ir girdėjau, kas prieš mane ėjo dainuoti. Pamatęs, su kuo konkuruoju ir nuleidau rankas. Prisidėjo ir tai, kad seniai jau kokiam konkurse dalyvavau. Ypač vienas. Bandau prisimint ir manau, kad tai buvo mokyklų solfedžio olimpiada, rengta kokiais 2002 metais. Aišku, nekalbu apie vokalinius konkursėlius universitete. Jie teigiamai prisidėjo - dainavimo pusė perklaudoje ėjosi sėkmingai, bet ne solfedžio.
Kaip Friedrich Nietzsche yra pasakęs: “Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Perklausa buvo labai naudinga patirtis. Vakar labai stipriai krito mano moralė, bet matyt taip ir reikia. Niekas nevyksta be priežasties.

Prisimenant draugą

Šiandien sukanka lygiai metai, kaip netekome savo brangaus draugo Mariaus, kritusio nelygioje kovoje su vėžiu. Tai buvo tikrai netikėta ir sukrėtė mus labiau, negu buvo galima tikėtis. Bent mane, keletą mėnesių buvau gerokai uždaresnis.
Jo istorija - tai nuolatinio optimizmo kupinas gyvenimas su netikėtais likimo išbandymais. Daugeliui iš mūsų reiktų pasimokyti tvirtumo, optimizmo ir teigiamų emocijų iš jo.
Jis buvo mano kambariokas, mūsų grupiokas, bendražygis ir šiaip puikus draugas.

Napoleono armijos atsitraukimas Rumšiškėse 2011

Vos prieš savaitę jaukiame senovę menančiame Rumšiškių miestelyje poškėjo muškietos ir aidėjo prancūziški balsai. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet vyko retas Lietuvoj Napoleono laikų parodomasis mūšis. Trumpai, bet vaizdžiai apie šventę pasakoja mūsų pulko marketantės Redos nuotraukos.
Man asmeniškai tai buvo išskirtinė diena, nes pirmąjį krikštą gavo mano munduras ir muškieta. Čia, mano pirmasis šūvis:

Mūsų prancūziokų pajėgos buvo menkos, dėl alkoholizmo ar maisto ruošos į karinius manevrus išėjo dar mažiau:

Už tat mūsų priešai susirinko gausiomis pajėgomis.

Nykiai atrodo mūsų kare rikiuotė iš keturių žmonių:

na čia jau visas mūsų 129 linijinių pėstininkų pulkas. Ginamės prieš kavaleriją:

Mūšio eigoje teko masinėmis pajėgomis atsitraukti savo reduto link, nes priešai nuožmiai artinosi ir gausiai mus apšaudė:

Mūsų redutas:

Tiesioginė konfrontacija:

Mūsų redutas buvo pralaužtas, tad liko paskutinė gynybinė linija - bažnyčios siena:

Na, bet net siena mūsų negelbėjo, tad paskutinieji, pakliuvę gyvi į priešų nelaisvę, buvo sušaudyti:

Fotoreportažas iš Paryžiaus

Pasenęs, bet vis tiek aktualus. Juk tai buvo PENKIOS dienos Paryžiuje!
Naujuosius metus sutikau Paryžiuj. Naujieji nebuvo kažkuo įspūdingi - fejerverkų nebuvo, buvo tiesiog masinis šurmulys. Užtat Paryžius buvo velniškai įspūdingas.

Pirmasis tikslas buvo aplankyti Jo Imperatoriškąją Didenybę Napoleoną. Išsipildė jaunuolio svajonė atgulti amžinojo poilsio prie Senos krantų. Čia jis atgabentas po kokių 40 metų nuo savo mirties

Ir koplyčia Napoleonui skirta yra nemenka

Kaip gi neaplankysi įžymiojo 121 metų senumo Eifelio bokšto, kuris savo laiku aukščiausių pasaulio pastatų sąraše aplenkė Gizos piramides Egipte

Mūsų, prancūzų kareivių, pasididžiavimas - Napoleono pergalėms pašvęsta Triumfo arka. Prie jos jaučiausi, kad mano kareivio siela atsigavus, lyg namie. Kas smagiausia, jos viduje dega amžinoji ugnis visiems, visuose karuose žuvusiems prancūzams, kiekvienas karas turi savo atminimo lentą, o didžiausia, žinoma, yra skirta Pirmajam Pasauliniam karui, nes šis karas yra kruviniausias prancūzų istorijoje.

Gruodžio 31 nukeliavom į garsias ir prabangias kapines. Čia gi Napoleono maršalo Murato kapas

Na ir mano mylimos Edith Piaf..

Paryžiuje pasitaiko ir meniškos sielos žmonių

Na ir kaip neįsiamžinti šalia paminklo, skirto šiuolaikinės Vakarų Europos pradininko - Karolio Didžiojo.

Naujieji metai ties Eifeliu. Čia vienas iš nedaugelio fejerverkų, matyt paleistų vietinių žmogelių

Monmartras... Didingas rajonas

Luvras... Mano baisiai mylima Mirusiųjų knyga, gražiausias ir prašmatniausias rašinys, likęs iš senovės Egipto

Na ir kaip neįamžinti šių žmonių, apspitusių ne ką kita, o Mona Lizą

Vienas retų giedrų vakarų Paryžiui, kai puikiausiai švietė Eifelis

Na ir autoportretas su bendrakeleive

Filmų blogo pikinis aktyvumas

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą mano filmų blogas sulaukė daugiau nei 100 lankytohjų dienoj. Sausio 13 dieną buvo 111 unikalių lankytojų. Neatsitiktinė ši data - pats ieškomiausias filmas buvo dokumentika apie sausio 13 įvykius, vienintelę žuvusią merginą: “Mergina ir tankai“.
Jeigu neklystu, net šis, mano ir Martyno blogas nebuvo sulaukęs tokio aktyvumo.