Arčiau debesų tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Man
praeitą šeštadienį pakilau į rekordinį sau aukštį ir vakare buvau dieviškam
koncerte.
Pradėkim nuo pradžių. Šeštadienį kėliausi 5:15, kad suspėčiau į traukinį, kuris
nuvežtų į Milaną, iš kur mane pasiimtų bendradarbis ir keliautumėm į kalnus.
Kalnų papėdėj, iš kur pradėjom lipimą aukštyn, buvom 10 valandą. Pradinis aukštis – 2 km.
Čia mūsų būsimas kelionės tikslas
Aukštos moralės prieš žygį
Pakeliui kelionės pradžioje
Lėtai, bet užtikrintai su bendradarbiu
ir jo draugu kilome aukštyn. Pradžiai eidami ne oficialiuoju taku, o pievomis,
kad taupytumėm kilometražą. Paskui įsiveržėm į realų takelį, kuriuo
serpantinais kilome į kalną. Takelis gerokai įpusėjus distanciją virto pusiau akmenų
keliu, o vėliau visai tik akmenų ir smėlio keliu.
Ežeriukas
Tačiau galų gale po 3 su puse valandų užkopėme į
pačią viršūnę – 3,186 km
aukštyje esančią Monte Glacier viršūnę. Paskutiniai 100 ar 150 metrų (aukščio prasme) buvo baisoki. Bet ne
dėl to,kad buvo baisu lipti aukštyn, o dėl to, kad žinojau, jog reiks tuo pačiu
keliu lipti žemyn, o baimė paslysti buvo nemaža.
Monte Rosa kalnas (antras pagal aukštį Alpėse)
Ežeriukai
Mont Blanc kalnų grupė, o pats snieguotasis Mont Blanc slepiasi kairėje nuotraukos pusėje už kitos viršūnės
Laimingas viršūnėje
Viršūnėje pakontempliavom, pavalgėm, pailsėjom ir leidomės
žemyn. Tiesa, jau beveik prie viršūnės beesant pasireiškė aukštikalnių negalavimai
– galvos skausmas. Viena, dėl mažesnio deguonies kiekio, antra, dėl mažesnio
slėgio. Leidžiantis žemyn skausmas didėjo, bet pavojingiausią atkarpą, su daug
akmenų ir smėlio, aš įveikiau sėkmingai. Truputį įvaldžiau techniką kaip
kontroliuojamai slysti. Žodžiu, nors leidomės jau sparčiai, bet smagiai galvą
skaudėjo. Tad ne tiek nuovargis reiškėsi, kiek varpų aidai galvoje.
Pakeliui sutiktas švilpikas (Marmota)
Apačioje,
netoli automobilių stovėjimo aikštelės, kalnų viešbutukyišgėrėm po bokalą alaus
už sėkmingą žygį.
Pavargęs po kalnų
Galų gale baigėm savo klajones ir judėjom atgal.
Pakeliui kiek nusnaudžiau, dar važiuojant atgal truputį Queenus dainavom. Išleido mane traukinių stoty,
truputį teko palaukt traukinio ir kokia 21:15 buvau jau Como. Ėjau namo,
dar pakeliui nusprendžiau užsukti į barą bokalui alaus. Moralė pakilo. Ėjau pro
ežerą ir išgirdau, kad kitamežero krante skamba Jimi Hendrix. Dar labiau
įsiklausiau ir supratau, kad jis atliekamas gyvai, o kai dainai pasibaigus
pasigirdo „Bona serra“, tada tapo aišku, kad koncertas tik prasidėjo. Tad su
pakelta morale nebodamas fizinio nuovargio nukeliavau iki koncerto (už kokio
kilometro). Ten prasėdėjau gerą valandą, gėrėjausi gyvai atliekama Jimi muzika.
Jimi Hendrix tribute'eriai
O jaunuoliai ten gerai varė. Gitaristas su visom Jimio naudotom išdaigom: grojo
su dantimis, gitarą pasikėlęs už galvos ant pakaušio, persimetęs gitarą po koja
ar atsiklaupęs priešais publiką ir kaifuodamas nuo muzikos virpesių. Tiesą
sakant, tuos pačius jaunuolius Jimio muziką atliekant girdėjau ir praeitais
metais, kai Como dalyvaavuvasaros mokykloje. Na, iki koncerto galo nebuvau –
vis tik nuovargis nugalėjo – tad nežinau,ar koncerto pabaigoj, lygiai kaip
kartais Jimis darydavo, sudegino gitarą ar ne :D.
Taigi, prie miegą pasiklausęs tobulos muzikos, po 18 valandų dienos, pasiekęs aukščiausią
aukštį savo gyvenime, ramiai keliavau miegot.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą