Didžiosios armijos atsitraukimas iš Maskvos

Praeitą šeštadienį buvo dievų šventės verta diena. 197 metus Lietuvos žemė nematė Jo Didenybės Imperatoriaus Napoleono, bet jo didingi žingsniai mūsų ašarų žemėje atsimenami ir šią dieną. Praeitą savaitgalį Rumšiškėse vyko Didžiosios armijos atsitraukimo iš Maskvos rekonstrukcija. Aš, kaip pilnateisis 129-tojo linijinių pėstininkų pulko fuzilierius dalyvavau šiuos įvykius menančioje šventėje. Kadangi savos muškietos, kaip ir pilnos aprangos, dar neturiu, tai po sniegus laksčiau su savo Nikonu. Fiksavau gyvąją istoriją. Keletu kadrų dalinuosi ir su jumis.










Šaltuko buvo, apie -16. Lyginant su anų laikų, 1812 metų šalčiais, buvo kažkas panašaus. Kai Napoleono armija keliavo per Vilnių, spaudė -26. Sakykim taip, naktį prieš mūsų Rumšiškių rekonstrukciją, buvo panaši temperatūra. Šiaip smagu buvo palakstyti tas kelias valandas šviečiant saulei, spiginant gaiviai vėsai, būnant sotiems ir neužmirštant vis pasišildyt degustavimo įnagiais (pertusinu - gėrimu, geriamu per tūsus). Realiai, kai anuometinis padrikas prancūzų spiečius keliavo per Vilnių, kuriame amžiams atgulė ~20 000 prancūzų, kareiviai ne tik kad buvo šalčio žudomi (normalios aprangos nebuvo pasiruošę), nekalbant apie sužeistuosiu ir ligotuosius, kurie atkrito daug anksčiau: Smolenske, ar net nepriėjus jo. Pagrindinė mirties priežastis - ilgalaikis badas. Pačiam Vilniuj - persivalgymas po ilgalaikio bado.
Žodžiu, iš Maskvos vietoj 100 tūkstančių grįžo 10 tūkstančių.
O mūsų renginys tikrai pavyko. Vėl buvo kavalerijos, nors patrankos negaudė, bet parako dūmų pakako. Žinoma, trūko masės dalyvių. 10kart didesnės pajėgos gerokai įspūdingiau atrodytų. Tiesa, tų žiūrovų buvo vos keletas. Televizininkų buvo LRT atvykus, kurie per panoramą parodė 1'20'' trukmės siužetą. Bet puikus saulėtas oras, gera nuotaika visus minusus panaikino.
Vive l'Emperour!!!

Viščiukai skaičiuojami rudenį, o slaugės žiemą

Kai už lango ūžauja pūga, batai klimpsta sniege, vėl užsukau į blogo pasaulį.
Turiu keletą įdomių temų, kuriom pakalbėt noriu. Na, šiandien apie slauges ir fiziką.
Praeitą savaitę galutinai susitvarkiau su kolegija už praeitą pusmetį, rezultatus pridaviau, dekanatui darbo, rašant skolų lapelius, prikūriau.

Rezultatai nelinksmi. Neišlaikiusių 17,6%. Lyginant su pernai metais (10,2%), situacija prastesnė. O bet tačiau, kaip su savo vade kalbėjom: pernai mes buvom geri, šiemet teisingi.
Pernai buvo iš kur tam gerumui reikštis - iniciatyvesni jaunuoliai buvo. Mat mes tokią sistemą laborus vesdami naudojam: jei padarai darbą, apsirašai, parašai išvadas (ar nusirašai nuo draugų), rašom 7. Tačiau mielai siūlom kalbėtis dėl didesnio pažymio. Pernai darbo turėjom - daugybė buvo norinčių atsakinėti iš temos klausimų, vienas kitas pasinaudodavo tingumo išlyga. Šiemet situacija atvirkščia - vienas kitas atsakinėdavo. O iniciatyvumas visada yra sveikintinas ir mūsų širdys atlaidesnės galutinio pažymio atžvilgiu tokiais atvejais :)
Vieną rimtą strateginę klaidą padariau, sutinku. Kai pirmą paskaitą pasakiau, kad ”lankomumas nebūtinas,” tai, per teorines paskaitas bendraudavau su ketvirtadaliu ar trečdaliu jaunuolių. Bet kuo turiu pasidžiaugti, kad gerokai sklandžiau paskaitos vykdavo. Patirties įgyjama :)
Grafikėly graži tendencija matos - kiekviena kita grupė vis geriau išsilaikydavo egzaminą. Na taip, kai gali pasiklaust laikiusių, ko tikėtis egzamine, žymiai lengviau. Bet čia vėl, informacijos pralaidumas matyt prastas, kad nėra ryškių kokybinių pokyčių. :)
Kas mane šiemet nuvylė, tai vyrukų rezultatai. Nežibėjo jaunikaičiai, oj nežibėjo.
Žodžiu, šį pusmetį moralė mano kiek kritus kolegijos atžvilgiu, bet rezultatai paklūsta Gausui, tai reiškias gerai :D

Puslaidininkiai ir Britnė

Mokausi dabar apie puslaidininkius, jų ir įvairių puslaidinkinių prietaisų veikimą, jų taikymą optiniame ryšyje. Ta proga dėstytojas priminė gerą puslapį, kuriame tvarkingai dėstoma puslaidininių teorija, bet akcentuojamas Britnės ”indėlis” į mokslą:

Ten pat galima rasti, kad ji tarpukariu dalyvavo didžiųjų pasaulio moksininkų susitikime:

Nemokšų koncertėlis

Buvo šiandien nemokšų koncertėlis. Dalyvavau kaip nemokša. Buvo atsiskaitymas, džiaugiuosi teigiamai vykusiu dainavimu. Poroj vietų nesamonių pridariau - vienoj vietoj pats nesupratau kodėl taip dainavau, kitoj vietoj prajuokino žiuri narė (panašiai atrodė lyg žiovautų, bet kadangi visos dainos metui keletą kartų panašiai atrodė, matyt jos išraiška kažką kitką reiškė). Juokino ir prižiūrinčioji dėstytoja, bet antrą kartą ant to pačio grėblio neužšokau.
Klausiausi prieš pats dainuodamas poros mokinių, skirtinga daianvimo kokybė. Taip pat tarp visų mokinių vienas buvo pensijinio amžiaus, buvo ir ne, pora buvo nuostabiai dainuojančių. Realiai scenarijus buvo toks: atėjau, padainavau, išėjau. Aplodismentų sulaukiau, jie sunkiai tilo, nykščius kilnojo.
Kalėdos bus ramios.

Asmeninių nuotraukų problematika

Vakar mano vienas draugas, jaunasis mokslų daktaras, kuruojantis lazeristų tinklapį užprašė nuotraukos tinklapiui ir kelių eilučių apie save. Na, eilutes tai parašiau. O kokią nuotrauką dėt? Labai rimtai mąsčiau. Su cigaru gal ir nieko, su romo ar vyno buteliu irgi geros, bet kiek gal netinka. Iš kelionių yra įvairių, bet pvz priešais Lomonosovo univerą geros kokybės savo nuotraukos neturėjau - negalėjau girtis, kad buvau ten, kur mokėsi mūsų lazerių vadas. Kitos nuotraukos geros - bet per daug meninės arba juokingos. Žodžiu, neturiu reprezentacinių savo nuotraukų :) Reiks taisyt šią klaidą. Iš Dainų šventės buvo neblogų kadrų, muzikos festivalio - taip pat. Bet visgi likau prie dviejų metų senumo autoportreto. Labai netikėtai atradau tą nuotrauką, dar darytą su “prastu“ fotiku.
Taigi, pamažu kintantis, naujėjantis lazeristų puslapis jums. Būsiu nekuklus ir įdėsiu nuorodą tiesiai į savo nuotrauką:
http://www.lasercenter.vu.lt/index.php?mod=staff&year=all&numeris=235
Užskaitau dizainą. užskaitau įdedamą darbą į svetainės atnaujinimą.

Spalio revoliucijos aidai

Apmažo mūsų bloge įrašų, o ir tie dažnai laike atsilieka. Kaip ir šis, kurį dabar rašau: praėjus mėnesiui galų gale išeina apžvelgti praėjusią Spalio revoliuciją. Primenu, pagal naująjį kalendorių spalio revoliucija įvyko iš lapkričio 7 į 8 naktį. Švenčiama lapkričio 7 dieną. Pagal senąjį kalendorių tai buvo spalio 23/24 d naktis.
O pagal asmeninį kalendorių Spalio revoliucija kaip žinia sutampa su mano senėjimo diena.
Veiksmas vyko mano 12 kvadratų barakiniame kambaryje. Minėjimo pradžia 18:23h. Kodėl toks tikslumas? Po 18h jau tamsu, o 23 - dabartinis mano amžius. Visas reikalas tęsėsi nenuobodžiai ir atsakančiai. Maždaug 4 ryto užsiminiau, kad gal jau kaip ir skirstomės (nes peršalimo požymius jutau). Taigi, mano valia šventimas netruko ilgiau nei 9,5 valandos. Žmonių kiekis kambaryje palyginus su pernai metais nebuvo viršytas: iš viso dalyvavo 14 žmonių, pikiniu momentu 11, kai pernai vienu metu kambary buvo 16 žmonių (ir visi turėjo kur atsisėsti!).
Na bet pradėkim nuo pradžių. Prieš prasidedant oficialiai šventei trys barakiniai draugai atėjo pasveikinti, nes keliavo į Poliarizuotų stiklų koncertą, kuris juos išnešė. Jie išvyko, tadu pasirodė vienas choristas Antanas, prisijungė trys kaimynai. Pradžiai gavos tokia nykoka vyriška kompanija, bet degustavimas nuo to nekentėjo. Netrukus į kambarį įsiliejo Daumantas su Dovile. Moteriška dvasia atšildė atmosferą. Netrukus prisijungė mano buitinis draugas Domas, kuris postringavimais ir humoru puikiausiai įsiliejo į beįsisiautėjantį lietingo rundens vakarą. Netrukus prisijungė dar viena draugė ir kompanija susidarė: vynas liejosi, nuotraukas žūrinėjom, pokerį žaidėm, dar vieną keistą “jaudinantį“ žaidimą žaidėm, cigarą surūkėm. Žodžiu, teigiamos, sveikos energijos, persunktos vynu, antplūdis vis augo. Vėliau pora draugų pasitraukė iš šventimo, bet grįžo barakiniai draugai iš koncerto, įnešę šėlsmo į mažąjį kambarį. Domas savo paprastų bet nemirtingų magijos triukų pademonstravo, mane žmogai pakilnojo, netgi aš pora gabalų gitara sugrojau. Galui liko youtubės paradas: operų arijos, Bensky show ir kitos patriotinės dainos.
Smingančių žmonių kiekiui pamažu augant prasitariau, kad jau gal sveika būtų pailsėt. Suskambus komandai “Balius baigtas, k***os namo“, barakiniai draugai išsiskirstė, dar su Domu padiskutavom apie gitaras, kubus ir tadu jau iškeliavo jis pėsčiom.
Įsimintinas reikalas įvyko. Dėkingas už dovanas: tiek už Napoleonizmo knygą, vyno įnagį, tiek už kilograminį plaktuką, išgraviruotą lazeriu.
Vynas liejosi. Be kelių alaus vienetų ir šampano butelio buvo išgerta 10 vyno butelių. Normaliai, butelys normaliai šventusiam žmogui.
Tiesa, kita diena iškrito iš mano gyvenimo - visą dieną gydžiausi, praleisdamas ir pirmadienį. Kelių dienų drėgmė, žvarba ir ilga vienadienė susidėjo į visumą - peršalimas nebuvo netikėtas rezultatas.
Įdedu dar kelias nuotraukas ir belieka laukti kitų buitinio alkoholizmo seansų.

Vokalo pamoka

Šiandien nukeliavau į vokalo pamokėlę akademijon. Tikėjausi įprastinės pamokos - mano mokytojos Anetės nebuvo, susirgo, dėstytoja, kuri mus kuruoja, buvo savo stichijoj, gal kiek blogos nuotaikos - tikėjausi gauti pliūpsnį kritikos, pastabų ir šiek tiek padainuoti. Matyt dėstytojos iniciatyva anksčiau negu turėjo (po manęs turėjo savo mokinį) atvyko klasėn Merūnas, kuris atsivedė savo mokytoją J. Antanavičių ir pradėjom pratimus. Smagu buvo gauti taiklių pamokymų, pasisėmiau gerą dozę geros nuotaikos. Sklandžiai praėjo ”keturių profesorių” (tipo įskaitant mane) susirinkimas - taip vokalo dėstytoja išsireiškė. Eilinį kartą (pirmą kartą mane girdėjusieji) pagyrė mano gražų balsą, kuris yra linkęs būt tenorinis (nors visą gyvenimą maniau, kad tikras baritono balsas).. bet ne čia esmė. Išsiskirstant J.Antanavičius, kuris savo laiku buvo ryški operų žvaigždė, tenoras, pasiekdavęs vienas aukščiausių natų, pasiteiravo kokie mano studijų pasiekimai/planai ir prasitarė, kad į parengiamąją vokalo klasę įstoti nebūtų man problemų. Aliuzija - mąstyk žmogau ar nevertėtę tau persimesti į vokalą.
Žinau, kad nebus iš manęs tobulas mokslininkas, mano mokslinis vadovas sako, kad doktorantūrą nesunkiai pabaigčiau, bet ar būčiau geras doktorantas, kitas klausimas. Tai ir užklupusios mintys, ką ateity daryti - ar stoti į doktorantūrą, pašvęsti dar ketverius gyvenimo metus, turint mažą atlyginimą ir jokių iliuzijų gauti paskolą būstui - bet už tat galėčiau prieš vardą rašytis d. raidę, ar po magistro ieškotis darbo su pakankamu atlyginimu. Dabar dar ir vokalinės perspektyvos pradėjo kankinti. Pavyzdžių yra - Julija Karaliūnaitė baigusi magistrą matematikos stojo į parengiamąjį vokalo kursą.
Tai va. Galvoj sumaištis, širdis nežino kur linkti. Gyvenimas nenuspėjamas.

P.S. Skaitau straipsnį apie Antanavičių: jis dainavimo mokytis pradėjo 25 metų.

Sniegas, slaugės ir fizika

Lauke dargana. Šiąnakt snigs.
Tai gerokai labiau tikėtina nei, kad slaugės išmoks fizikos. Neabejoju, kad sniego tikimybė yra begalo didesnė nei slaugių atveju. Taip, vėl pradėjau dėstyti bendrąją fiziką kolegijoje slaugėms. Iš viso šį semestrą turėsiu penkias paskaitas išdėstyti. Dvi praėjo, trys liko. Šiais, antraisiai metais, jaučiuosi žymiai labiau užtikrintas. Džiaugiuosi, kad pernai įgijau pakankamai patirties, kad galėčiau teigti, jog šiemet dėstau visai neprastai. Paskaitos vyksta sklandžiai, pagal planą. Pasakau iš esmės viską, ką užsibrėžęs pasakyti, kai tuo tarpu pernai praleisdavau/užmiršdavau/neužtvirtindavau kai kurių svarbių dalykų. Smagu regėti tobulėjimą. Aišku iki geriausių dėstytojų lygio man dar toli. Kita vertus, iki auškto lygio studentų (suprask mano kartos fizikų, grupiokų), kuriems dėstė tie mano dėstytojai yra toli kaip iki Australijos.
Negalėčiau neigti, kad šiemet mano studentai geresni, tačiau drąsiai to teigti taip pat negaliu. Atrodytų, kai mokslas mokamas, studentai turėtų būti labiau suinteresuoti pasikrauti tas žinias, už kurias yra mokama. Tačiau realiai požiūris slaugių (kaip ir kitų medicinos studentų) į fiziką yra analogiškas - ”kam mums ta fizika”. Neneigsiu, kad slaugės ir fizika taip pat suderinama kaip ir žuvys su dviračiu. Tačiau, come on. Fizika - mokslas apie gyvenimą, gamtą, reiškinius, visatą, Žemę, mus... Kur bežvelgtum visur rasi fiziką: muzika - bangų fizika, istorija - taip pat persipynusi su žmonijos fizikiniu suvokimu, literatūra? Gal sunkiau. Bet kiekviename gamtos aprašyme, įvykių aprašyme, ypač karinėje literatūroje fizika yra juntama, matoma.
Filosofija filosofijai, o faktai faktams: paskaitoj šiandien buvo trečdalis studentų. Tačiau klausimai: ”Gal galite mus paleisti?”, ”kaip mokytis fizikos?”, ”ką mes galime išmokti, jei mokyklą baigėme prieš 20 metų?”, ”kurias formules reikia iškalti?” pakeri, blogąja prasme. Suprantu, kad krizinis laikotarpis puikiausias laikas investuoti į savo žinias. Tačiau jei kyla klausimų kaip mokytis, gal verta susimastyti, ar iš vis verta mokytis?
Nesakau, yra tarp studentų tų, kuriems fizika visai patinka, ją supranta, įdėmiai klausosi - tai ir kelia moralę.
Žodžiu, įdomiai gyvenu. Mokslinėje veikloje trūksta mano iniciatyvumo, mokyti kitus sekasi sunkiai, vokalo pamokose taip pat nejuntu ryškaus progreso. Eit pardavinėt mobiliakus? :):)

Mes laimėjom!!!

Šiandien vakare gavau nuotabią naujieną: mano lazeriu sukurta femtosekundinė rožė mokslinių fotografijų konkurse buvo atrinkta iš 80 darbų į pirmąjį geriausių darbų penketuką. Kaip suprantu užėmiau ketvirtą vietą. Super.

Čia galite pamatyti ankstesnių metų darbus:

http://www.osa-opn.org/Gallery/Default.aspx

Na ir žinoma nugalėtojas išskirtinai blogo skaitytojų akims pamaloninti:

Mano programa veikia!!!

Pavargęs, alkanas, iškankintas klaidų paieškų, bet laimingas grįžau šiandien. Laimingas ne tiesiogine prasme, bet ta laimingo nuovargio prasme. Trejetą savaičių kankinausi, kol ieškojau, kodėl neskaičiuoja kito tipo kristalams maniškė programa. Trys savaitės nežinios, klaidų paieškų, naujų kelių bandymų ir skausmingų nusivylimų. Tačiau šiandien buvo išsiaiškinta, kad visgi ji teisingai skaičiuoja, klaidų nėra, tad buvo prieita išvada - modelis veikia!
Mano vadovas, pamatęs dar vieną nesėkmingą, bet gražų brėžinį, pasakė: ”Teks tau būti menininku.” Vot ir neteks, bent šiuo klausimu. Kita vertus sutinku, kad gražių dalykėlių priskaičiavau, dalį jų ir įmečiau čia - klaidingų, bet meniškų mokslinių darbų.
Ai, dar šiandien vėl mane įdarbino laboratorijoj, dviem mėnesiams.
Iš enciklopedijos, bent kol kas neišeisiu - pinigai visgi naudingi, nors darbai spaudžia.
O gardėsiui, mano skaičiavimo paveikslai. Pradžiai triukšminio signalo vaizdas arba lietuviškų kilimų raštai:

Na, o pabaigai kampo tarp bangų erdvinis pasiskirstymas arba saulėlydis Saulėtekyje: