Piligriminė kelionė Prano Rupšlaukio keliais

Vasara praėjo, su ja praėjo ir naivios saulėtos šiltos dienos, kada rodos galėjai nekliudomai spontaniškai pasiduoti minčių polėkiui ir sukurti vienadienes, vienkartines didesnes ar mažesnes keliones, nuotykius, jaukius prisiminimus.

Viena iš tokių kelionių buvo dedikuota ne kam kitam, o garsiąjam kominiam Rolando Kazlo laidos „Nekenčiu reklamos“ personažui Pranui Rupšlaukiui, kurio klajonių apylinkes ir kelius su kompanjone ir lankėme paskutines dvi vasaros savaites. Na, teoriškai turėjo užtekti ir vienos išvykos, tačiau visų objektų neradom, o dar ir užlijo, tad teko keionę pabaigti kitą sykį. Man asmeniškai „Nekenčiu reklamos“ yra pati geriausių kominė lietuvių sukurta laida. Na, aišku pats Kazlas baidosi jam klijuojamų televizijos komiko etikečių ir aš visiškai pritariu, kad visiškai teisingai jis padarė, kad paliko televiziją, nes teatro scenose jis sukuria didesnius šedevrus ir turtingesnius savo personažų paveikslus, galų gale gerokai daugiau meninės saviraiškos gauna, nes cituojant Kazlo žodžiais tą patį Prano Rupšlaukio personažą „televizija gi nėra aukštasis menas – vidutinybių lizdas“. Beje, būtent su Kazlu susiję spektakliai man yra palikę neišdildomą įspūdį: tai „Dėdė Vania“ – Čechovas yra Čechovas ir jo išmintis yra amžina, ir Kazlo monospektaklis “Geležis ir sidabras“ – per šitą spektaklį didžiausią katorsį esu išgyvenęs. Tad dar kartą pasikartosiu, kad visiškai džiaugiuosi, jog jis užsiima teatro meno puoselėjimu.

Tačiau grįžtant prie televizinės klasikos reikia pasakyti, kad šią laidą žiūrėjau tiek būdamas mokykloj, tiek ir šiuo metu. Smagu iš naujo vėl ir vėl pasigėrėti komizmo vingrybėm. O kur dar jau liaudies klasika tapusios frazės... (pvz., „Tu vis dar čia? Tai oplia tau tada“, „Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas“). Žodžiu lankėme tas apylinkes, kuriose buvo filmuojami laidų epizodai, vykę lauke. Idealiai atkartoti kadrųnesiruošėme, bet įsiamžinti tose vietose, kur įsiamžinęs yra laidos herojus, norėjosi.Tad dėkoju savo mergytei, kad pabuvojo tuo žmogumi už kadro, kuris amžino tas akimirkas, dėkoju vairuotojams, kurie mums tranzuojant sustojo pavežėti į vieną ar kitą pusę, dėkoju „Nekenčiu reklamos“ gerbėjams, kurie visiškai supras mūsų šią keistą išvyką ir, žinoma, dėkoju Rolandui Kazlui ir jo kūrybinei grupei, kad dienos šviesą išvydo šios klasika tapusios „Nekenčiu reklamos“ serijos.

O skaitytojus maloninu kadrais iš laidos, rekonstruotomis nuotraukomis ir citatomis, kurios skambėjo daugmaž ties tuo atvaizduojamu kadru.

„Žiūrėk televizorių, ir darbą turėsi, ir dirbt nereikės“ – Konfucijaus draugas.

 

„Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas.“

„Nebijokit, aš irgi biškį prie kultūros, aš gi žinau, kas yra geras kadras.“

 

„Aš sėdžiu prie lango, savo lango šį rytą ir žiūriu, kur pasaulis lyg praeivis eina pro šalį, stabteli valandėlei, linkteli man ir vėl nueina.“

 

„Šiaip man budizmas artimesnis. Om mani padme hum. Ten ramiau kažkaip: sėdi jie, tyli, medituoja. Ten daugiau labiau savitarpio supratimas ir užuojauta išstumiama į pirmą planą.“

 

„Viena iš nuostabiausių meditacijų – tapimo tuščiaviduriu bambuku meditacija.“

 

 

„Nors ne Himalajai, bet iš bėdos gerai.“

 

 

„Tai man dabar reiktų paėjėti tolokai, į Bratkūnus eisiu, salietros nusipirksiu. Grįšiu vėlai vakare, ne bendriau šiąnakt negrįšiu, ryte grįšiu.“

 

„Dieve, padėk. – Ką čia padėt. Mest ir viskas. – Tu sakai, tu žinai.“