Disertacijos kūryba - darbas ar malonumas?

”Ar tau rytoj reikia į darbą?” – nuskamba choro pirtelėje vadovo klausimas penktadienio vakarą. Susimąstai. Į darbą tai nereikia, bet poilsio dienos būna tik tada, kada dirbi. Na, ir aišku tom dienom, kai tau neišeina dirbti. Antradieniai ir ketvirtadieniai man tos dienos, kada ramiai sau galiu leisti ilsėtis, nes tom dienom turiu laboratorinius užsiėmimus. O kitom dienom... Dirbu. Būtent dabar man yra pats darbymetis – disertacija nestovi vietoj. Pučiasi, tunka, pilnėja ir lėkščiais ir rimtais dalykais. Skaičiuoji dienos pabaigoje simbolius, žiūri puslapių kiekį. Nesi labai patenkintas, kad atsilieki nuo savo paties sau nusistatytų deadline’ų, kad ir keliomis dienomis, bet atsilieki. Nesi labai patenkintas dar ir tuo, kad tikėtinas galutinis puslapių kiekis nesieks tavo draugų kolegų išleistų disertacijų. Nesi patenkintas savo darbo kokybe. Rašyba einasi gražiai, bet turinio prasme? O kartais atrodo su turiniu viskas tvarkoj, bet sklandaus teksto prasme ne kaži ką...

Šeštadienis ir sekmadienis darbo dienos? Kodėl gi ne, kai nepersidirbi, kai dirbti malonu, kai rašyba sklandi, kai jauti kūrybinį malonumą ir visiškai nesigaili, kad nematai saulės, neimi fotoaparato į rankas, netvarkai nuostabių kadrų, padarytų dar šaltos žiemos laikais. Nes juk gera kažką kurti ir palikti nuo savęs pasauliui. Kad ir mažytei pasaulio, kuriame gyveni, daliai, bet palikti.

Viskas bus gerai, disertaciją parašysiu, ne problema. Tiesiog šiuo gyvenimo tarpsniu mėgaujuosi tomis kūrybinėmis kančiomis, kuriomis visi mėgaujasi. Visi pasiekia tą finišo tiesiąją, kurioje arba finišuoji, arba.. esi užmirštamas. Balius tai rugsėjį, bet pamatus jam kloji dabar.