Buvo įdomybių šią vasarą.
Apskritai man vasara būna psichologiškai sunkiausias periodas - veiklos nebebūna, draugų nėra, užsiimk vienas pats sau kuo tik nori. Žodžiu, depresiją varantis laikotarpis.
O šią vasarą kažkaip viskas švelniau praėjo. Didele dalimi dėl smagių kelionių, dėl dainavimų vasarą ir dėl vasaros nuotykės :)
Bendrai sudėjus tikrai nesusidarytų 20 valandų, kartu su ja praleistų. Bet neverta skaičiuoti laiko. Žaibiškai ji atsirado gyvenimo erdvėlaikyje, tikėtinai ir išnyko. Gal supernovos sprogimu ir nepavadinsi, bet paliko žymę many kažkur. :)
Ačiū tau už įsimintinas akimirkas, praleistą laiką, ačiū tau už pokalbius internetinėje erdvėje, ačiū tau už tai, kad turėjau dėl ko gyventi šią vasarą, ačiū tau už... žodžiais sunku išreikšti. Pati žinai :)
Žodžiu, susitiksim kurnors Europoje ;) Sėkmingo starto svetur!
2011 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis
2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis
Rugpjūtį teko padainuoti
Rugpjūčio 3 dieną išsiunčiau straipsnį į žurnalą, taigi neatsitiktinai rugpjūtį neoficialiai atostogavau. Visiškai nuo fizikos atitrūkau. Na, tiesa nuo rugpjūčio vidurio atnaujinom savaitinius kvantinės optikos seminarus. Vis tik ten vargo būdavo, tačiau...
Iš esmės rugpjūtis man buvo dainavimų mėnuo. Net du sykius su ”Aidija” keliavom į Kražius ar jų apylinkes: rugpjūčio 6-7 aplankėm Šiluvą, Tytuvėnus, Kražius ir Šiaulius. Ten vyko grigališkojo choralo giedotojų mokymųsi savaitė. Tad sugiedojom dvejose mišiose. Na o rugpjūčio 20 dieną sugrįžome : Kražius tam, kad sudalyvautumėme Kražių festivalio baigiamajame koncerte. Tą dieną atlikome barokinę Purcellio operą ”Didonė ir Enėjas”. Na, galėčiau įsirašyt tą dieną į savo metraštį, kaip dieną, kada pirmą kartą dalyvavau operos atlikime. Neilga toji opera - valandos trukmės: kvartetui, solistams ir chorui.
Po operos grįžom gilią naktį - Vilniuje buvome prieš 3h nakties. Kitą dieną kas sugebėjome kėlėmės anksti, kad puse 9 išvažiuotumėme į Elektrėnus kartus su Čiurlionio mokyklos choru pagiedoti mišiose. Prisijungiau. Juk smagu gimtame kaime sudalyvauti atliekant kokybišką muziką.
Bet apie viską trumpas fotoreportažas:
Pirmą sykį Šiluvoje apsilankiau. Ten giedojom mišiose ir pasivaikščiojom aplink. Užėjom ir į koplyčią, prie kurios yra akmuo, ant kurio buvo Marija pasirodžius
Kita stotelė buvo Tytuvėnai. Čia važiavom kaip turistai. Iš tiesų žavingas vienuolyno ansamblis čia yra. Nukeliavom į vienuolyną, pasidarėm repeticiją. Ten žmonės ruošėsi vetuvėms. Vietiniai vienuolyno prižiūrėtojai pasakė, kad laukia prezidentės. Galvojau, kad jie juokauja, bet pasirodo, kad ne. Žodžiu, praėjo ji per vienuolyną mums berepetuojant.
Trečioji rugpjūčio 6 stotelė buvo Kražiai. Apsitojome gyventi šioje kolegijoje. Kražiuose nekoncertavome. Tiesiog linksmai praleidom vakarą, pasipirtinom, pasimaudėm, pranakvojom ant grindų, kitą rytą repetavom ir išvažiavom į Šiaulius
O Šiauliuose dalyvavom baigiomosiose religinės savaitės pamaldose. Užsiimėm tai, ko ir atvykom - pagiedojom
čia grigališkojo giedojimo grupelė
Kaip minėjau, rugpjūčio 20 sugrįžom į Kražius. Čia pasiruošimo koncertui vaizdai
Iš esmės rugpjūtis man buvo dainavimų mėnuo. Net du sykius su ”Aidija” keliavom į Kražius ar jų apylinkes: rugpjūčio 6-7 aplankėm Šiluvą, Tytuvėnus, Kražius ir Šiaulius. Ten vyko grigališkojo choralo giedotojų mokymųsi savaitė. Tad sugiedojom dvejose mišiose. Na o rugpjūčio 20 dieną sugrįžome : Kražius tam, kad sudalyvautumėme Kražių festivalio baigiamajame koncerte. Tą dieną atlikome barokinę Purcellio operą ”Didonė ir Enėjas”. Na, galėčiau įsirašyt tą dieną į savo metraštį, kaip dieną, kada pirmą kartą dalyvavau operos atlikime. Neilga toji opera - valandos trukmės: kvartetui, solistams ir chorui.
Po operos grįžom gilią naktį - Vilniuje buvome prieš 3h nakties. Kitą dieną kas sugebėjome kėlėmės anksti, kad puse 9 išvažiuotumėme į Elektrėnus kartus su Čiurlionio mokyklos choru pagiedoti mišiose. Prisijungiau. Juk smagu gimtame kaime sudalyvauti atliekant kokybišką muziką.
Bet apie viską trumpas fotoreportažas:
Pirmą sykį Šiluvoje apsilankiau. Ten giedojom mišiose ir pasivaikščiojom aplink. Užėjom ir į koplyčią, prie kurios yra akmuo, ant kurio buvo Marija pasirodžius
Kita stotelė buvo Tytuvėnai. Čia važiavom kaip turistai. Iš tiesų žavingas vienuolyno ansamblis čia yra. Nukeliavom į vienuolyną, pasidarėm repeticiją. Ten žmonės ruošėsi vetuvėms. Vietiniai vienuolyno prižiūrėtojai pasakė, kad laukia prezidentės. Galvojau, kad jie juokauja, bet pasirodo, kad ne. Žodžiu, praėjo ji per vienuolyną mums berepetuojant.
Trečioji rugpjūčio 6 stotelė buvo Kražiai. Apsitojome gyventi šioje kolegijoje. Kražiuose nekoncertavome. Tiesiog linksmai praleidom vakarą, pasipirtinom, pasimaudėm, pranakvojom ant grindų, kitą rytą repetavom ir išvažiavom į Šiaulius
O Šiauliuose dalyvavom baigiomosiose religinės savaitės pamaldose. Užsiimėm tai, ko ir atvykom - pagiedojom
čia grigališkojo giedojimo grupelė
Kaip minėjau, rugpjūčio 20 sugrįžom į Kražius. Čia pasiruošimo koncertui vaizdai
Ruošėsi ir solistai:
2011 m. rugsėjo 1 d., ketvirtadienis
O tu Nida...
Na ką, vasara praėjo, tad jau seniai laikas prisiminti, ką dar smagaus nuveikiau vasarą.
Šiemet su naujuoju choru „Aidija“ liepos mėnesį (8-17 dienomis) praleidau Nidoje. Dalyvavome Thomo Manno festivalyje. Vos spėjau grįžti iš Italijos (lėktuvas nusileido liepos 7 dienos vakare), vakare prieš miegą persidėjau daiktus naujai kelionei ir liepos 8 rytą išvažiavome į Nidą.
Pats festivalis praėjo šauniai. Turėjom 4 koncertus. Pirmadienį (liepos 11) atlikom Čiurlionio dainas, antradienį – Brucknerio kūrinius, tai buvo sunkiausias koncertas, trečiadienį jau lenvesnė diena, nes kokias 4 Karnavičiaus dainas dainavom. Na, po to sekė trijų dienų pertrauka ir šeštadienį (liepos 16) Bacho 21 kantata su orkestru ir solistais.
Žodžiu, repeticijų ir koncertų netrūko. Bet geros nuotaikos tuo labiau nebuvo maža. Kiekvieną dieną turėdavom bent po 2-3 valandas laisvas, tad buvo galima ir prie jūros pabūti. Vieną dieną turėjom visiškai laisvą, bet gaila, kad tą dieną lyg tyčia lijo. Jūra buvo ganėtinai normali, gal kiek mažai banguota. Alaus netrūko, kompanijos taip pat. O apie viską lengviausia pakalbėti fotoreportažu:
Neringa mus dar kelte pasitiko nuotaikingai: žuvėdrų šokiu
Pačioje Nidoje smagu buvo pasivaikščioti, užkopti ant Parnydžio kopos
Patys koncertai vyko Reformatų bažnyčioje. Jauki, maža bažnytėlė, kurioje buvo gera dainuoti
Laisvas laikas iš esmės daugiausia buvo leidžiamas pajūry
Kai kurie vakarai bei naktys - prie Kuršių marių. Pilnatis virš Kuršių marių sukuria nuostabų jausmą
Vienintelę laisvą dieną buvo lietinga. Tačiau juk ir lašuose verda gyvenimas
Paskutiniosios dienos Nidoje - negalėjimas atsidžiaugti paplūdymiu, jūra, smėliu, gerais draugais ir gera nuotaika
Su liūdesniu ir nuovargiu palikę užsienio vardo vertą Nidą, dar kartą susitikom su linksmosiom žuvėdrom
Šiemet su naujuoju choru „Aidija“ liepos mėnesį (8-17 dienomis) praleidau Nidoje. Dalyvavome Thomo Manno festivalyje. Vos spėjau grįžti iš Italijos (lėktuvas nusileido liepos 7 dienos vakare), vakare prieš miegą persidėjau daiktus naujai kelionei ir liepos 8 rytą išvažiavome į Nidą.
Pats festivalis praėjo šauniai. Turėjom 4 koncertus. Pirmadienį (liepos 11) atlikom Čiurlionio dainas, antradienį – Brucknerio kūrinius, tai buvo sunkiausias koncertas, trečiadienį jau lenvesnė diena, nes kokias 4 Karnavičiaus dainas dainavom. Na, po to sekė trijų dienų pertrauka ir šeštadienį (liepos 16) Bacho 21 kantata su orkestru ir solistais.
Žodžiu, repeticijų ir koncertų netrūko. Bet geros nuotaikos tuo labiau nebuvo maža. Kiekvieną dieną turėdavom bent po 2-3 valandas laisvas, tad buvo galima ir prie jūros pabūti. Vieną dieną turėjom visiškai laisvą, bet gaila, kad tą dieną lyg tyčia lijo. Jūra buvo ganėtinai normali, gal kiek mažai banguota. Alaus netrūko, kompanijos taip pat. O apie viską lengviausia pakalbėti fotoreportažu:
Neringa mus dar kelte pasitiko nuotaikingai: žuvėdrų šokiu
Pačioje Nidoje smagu buvo pasivaikščioti, užkopti ant Parnydžio kopos
Patys koncertai vyko Reformatų bažnyčioje. Jauki, maža bažnytėlė, kurioje buvo gera dainuoti
Laisvas laikas iš esmės daugiausia buvo leidžiamas pajūry
Kai kurie vakarai bei naktys - prie Kuršių marių. Pilnatis virš Kuršių marių sukuria nuostabų jausmą
Vienintelę laisvą dieną buvo lietinga. Tačiau juk ir lašuose verda gyvenimas
Paskutiniosios dienos Nidoje - negalėjimas atsidžiaugti paplūdymiu, jūra, smėliu, gerais draugais ir gera nuotaika
Su liūdesniu ir nuovargiu palikę užsienio vardo vertą Nidą, dar kartą susitikom su linksmosiom žuvėdrom
2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis
Antroji paroda
Pagaliau sukaupiau patirties ir pasitikėjimo ir nusprendžiau antrą kartą surengti parodą gimatuosiuose kraštuose. Pirmoji paroda ”Debiutas” įvyko prieš dvejus metus. Ruošdamasis pirmajai parodai nemažai pasimokiau, įgijau patirties, tad kitai parodai nutariau labai neskubėti – sukaupti idėjų ir sistemingai jas įgyvendinti.
Antroji paroda – tai karo korespondecija iš mūšio laukų. Kaip žinia, užsiimu karine rekonstrukcija – priklausau Napoleono armijos 129 linijų pėstininkų pulkui. Kol dar neturėjau muškietos, turėjau puikią galimybę psikūnyti į karo fotokorespondentą. Tad šioje parodoje eksponuoju nuotraukas iš dviejų 2010 metais vykusių mūšių: žiemą Rumšiškėse rekonstruoto Napoleono armijos atsitraukimo ir vasarą vykusio Deltuvos mūšio. Kažkaip vasaros mūšį aprašiau aprašomuoju stiliumi, kaip mūšio eigą. O vat žiemos susibėgimui (kadangi buvo mažai žmonių, neišplėtotas mūšis) pasirinkau pamokomąjį aprašymo stilių. Tarsi Sun Tzu ”Karo meno” stiliumi pamokymai generolams ir tuo pačiu kareiviams, kaip reikia elgtis mūšyje.
Žodžiu, jei kada būsite Elektrėnuose ateinantį mėnesį, užsukite į bibliotekos 3 aukštą, apžiūrėti mano darbų.
O jei labai suspėtumėte, rytoj (rugpjūčio 18 d.) 16 valandą byks parodos atidarymas.
Maloniai lauksiu ;)
Antroji paroda – tai karo korespondecija iš mūšio laukų. Kaip žinia, užsiimu karine rekonstrukcija – priklausau Napoleono armijos 129 linijų pėstininkų pulkui. Kol dar neturėjau muškietos, turėjau puikią galimybę psikūnyti į karo fotokorespondentą. Tad šioje parodoje eksponuoju nuotraukas iš dviejų 2010 metais vykusių mūšių: žiemą Rumšiškėse rekonstruoto Napoleono armijos atsitraukimo ir vasarą vykusio Deltuvos mūšio. Kažkaip vasaros mūšį aprašiau aprašomuoju stiliumi, kaip mūšio eigą. O vat žiemos susibėgimui (kadangi buvo mažai žmonių, neišplėtotas mūšis) pasirinkau pamokomąjį aprašymo stilių. Tarsi Sun Tzu ”Karo meno” stiliumi pamokymai generolams ir tuo pačiu kareiviams, kaip reikia elgtis mūšyje.
Žodžiu, jei kada būsite Elektrėnuose ateinantį mėnesį, užsukite į bibliotekos 3 aukštą, apžiūrėti mano darbų.
O jei labai suspėtumėte, rytoj (rugpjūčio 18 d.) 16 valandą byks parodos atidarymas.
Maloniai lauksiu ;)
2011 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis
Vasaros mokykla Italijoje 2011
Šių metų birželio 19 - liepos 7 dienomis praleidau Italijoje. Darbo, mokslo, bet tuo pačiu ir poilsio reikalais. Vyko lazeristų vasaros mokykla Como mieste, Insubria universitete, su kuriuo mūsų mokslinė grupė pastarąjį dešimtmetį bendradarbiauja. Tad ten sutikau jau pažįstamų veidų: profesorių di Trapani bei pora doktorančių: Martą ir Eleonorą. Smagu matyti tiek pažįstamus veidus, tiek sutikti naujus žmones, tiek pabūti Italijoje. Bet apie viską nuo pradžių.
Kelionė prasidėjo iš karto kitą rytą po Tebūnie naktis renginių. Tenai koncertavau, tad pačių renginių beveik nemačiau, nes nemažai laiko atėmė pasiruošimas koncertui, o ir reikėjo anksti grįžti namo - skrydis anksti ryte. Tad birželio 19, sekmadienį nuskridau į Milaną, ten pavaikštinėjau tris valandas. Buvo labai karšta ir sunku lagaminą tampyti po akmenuotas Milano gatves.
Iš Milano traukiniu nuvažiavau iki Como, kur pustrečios savaitės ir gyvenau. Smagus, jaukus miestelis su įdomiom, senom gatvelėm. Yra ką pažiūrėti, yra ką pafotografuoti.
Vasaros mokykla buvo eksperimentinė. T.y., dvi savaites mes darėme skirtingus eksperimentus, o trečiąją rašėme straipsnį iš vieno tų eksperimentų. Pirmąją savaitę buvau pasirinkęs atlikti klasikinės fotonų koreliacijos matavimus. Nagrinėjomės statistinę optiką. Kai pasakiau, su kuo šį eksperimentą atliekam, grupiokas pasakė, kad fotonų koreliacija - merginų reikalas :)
Pirmasis savaitgalis buvo skirtas išvykai į Como ežerą, kuris yra antras pagal dydį Italijoje ir pats giliausias Europos ežeras (~420 metrų gylio). Užsiėmėm buriavimu. Tikrai šaunus užsiėmimas! Labai patiko jausti, kad valdai vėją ir vandens srovę. Norėčiau dar kada nors paburiuoti.
Čia mūsų buriavimo komanda (be prižiūrėtojo)
Šeštadienį buriavom, o sekmadienis buvo laisvas. Per jį pasimokiau šiek tiek dainų, kurias su ”Aidija” ruošėmės Nidai. Po to ėjau pasivaikščioti į kalvas. Nusprendžiau pakilti iki kryžiaus, esančio kalvos viršūnėje. Gerokai užtrukau, kol susiradau tinkamą kelią, paskui dar valandą truko kopimas iki kryžiaus. Buvo karšta diena (sakyčiau 30 laipsnių su dideliu drėgnumu), tad išvargau. Pakeliui į viršūnę priėjau šaltinį, tad labai apsidžiaugiau, kad galiu pailsėti, atsigaivinti. Vėliau Google Earthe pažiūrėjau, kad tas kryžius yra 300 metrų aukštyje, lyginant su papėde. Nemenką žygį atlikau :)
Čia galite pasižiūrėti, kur vizualiai yra šis kryžius (švyti viršutiniam kairiajam nuotraukos kampe):
Vasaros mokykloje sutikau daug nuostabių žmonių iš įvairių pasaulio kampų. Tai ir italai, škotai, liuksemburgiečiai, indai, iranietis, meksikietė, kolumbietis ir t.t. Čia nuotraukose tik keletas šių nuostabių žmonių.
Italė Margarita:
Italai Alberto (Maxim Galkin) ir Vincenso
ir dvi italės - Eleonora su ta pačia Margarita:
Antrąją vasaros mokyklos savaitę buvau pasirinkęs atlikti kvantinės tomografijos ir Bello nelygybių eksperimentą. Vėliau iš šio darbo ir straipsnį rašiau. Na, būsiu vienas iš 10 bendraautorių :) Čia mūsų kvantinės tomografijos komanda:
Antrasis mokyklos savaitgalis buvo skirtas Alpėms. Tai buvo nuostabu!!!!!! Pirmą sykį buvau tokiuose kalnuose. Puikus fizinis nuovargis, nuostabiausi atsiminimai ir pasididžiavimas savimi, kad aš galiu įveikti kalnus :) Šeštadienį autobusas mus atvežė į 1,2 km aukštį ir gana nesunkiai pakilome į 2,1 km aukštį, kur buvo viešbutukas - jame ir nakvojome. Dar pavakary varėm aukštyn pavaikštinėti, bet buvau pavargęs, tad labai aukštyn nelipau. Sekmadienį nuo viešbutuko pakilom į 2,6 km aukštį - perkopėm kalvą į kitą slėnį, paėjom to slėnio šlaitu į kitą pusę, prie kito viešbučio. Ten pailsėjom ir paskui slėniu nusileidom iki pradinio (1,2 km) aukščio.
Žodžiu, Alpės buvo ZEBA
Nemažai dar kas liko nepaminėta - puikus maistas ir alkoholis, puiki kompanija, nuotaika ir kiti neišpasakojami įspūdžiai. Vasaros mokyklos yra gėris. Ir naudos patiri, ir pasaulio pamatai. Nors kasdieną univere praleisdavom po 12 valandų, bet tas laikas neprailgdavo ir labai nepervargdavom. Nauji žmonės, nauja patirtis, aplinka, įspūdžiai nedaro darbo monotoninio ir nuobodaus.
Iki pasimatymo, Italija!
Kelionė prasidėjo iš karto kitą rytą po Tebūnie naktis renginių. Tenai koncertavau, tad pačių renginių beveik nemačiau, nes nemažai laiko atėmė pasiruošimas koncertui, o ir reikėjo anksti grįžti namo - skrydis anksti ryte. Tad birželio 19, sekmadienį nuskridau į Milaną, ten pavaikštinėjau tris valandas. Buvo labai karšta ir sunku lagaminą tampyti po akmenuotas Milano gatves.
Iš Milano traukiniu nuvažiavau iki Como, kur pustrečios savaitės ir gyvenau. Smagus, jaukus miestelis su įdomiom, senom gatvelėm. Yra ką pažiūrėti, yra ką pafotografuoti.
Vasaros mokykla buvo eksperimentinė. T.y., dvi savaites mes darėme skirtingus eksperimentus, o trečiąją rašėme straipsnį iš vieno tų eksperimentų. Pirmąją savaitę buvau pasirinkęs atlikti klasikinės fotonų koreliacijos matavimus. Nagrinėjomės statistinę optiką. Kai pasakiau, su kuo šį eksperimentą atliekam, grupiokas pasakė, kad fotonų koreliacija - merginų reikalas :)
Pirmasis savaitgalis buvo skirtas išvykai į Como ežerą, kuris yra antras pagal dydį Italijoje ir pats giliausias Europos ežeras (~420 metrų gylio). Užsiėmėm buriavimu. Tikrai šaunus užsiėmimas! Labai patiko jausti, kad valdai vėją ir vandens srovę. Norėčiau dar kada nors paburiuoti.
Čia mūsų buriavimo komanda (be prižiūrėtojo)
Šeštadienį buriavom, o sekmadienis buvo laisvas. Per jį pasimokiau šiek tiek dainų, kurias su ”Aidija” ruošėmės Nidai. Po to ėjau pasivaikščioti į kalvas. Nusprendžiau pakilti iki kryžiaus, esančio kalvos viršūnėje. Gerokai užtrukau, kol susiradau tinkamą kelią, paskui dar valandą truko kopimas iki kryžiaus. Buvo karšta diena (sakyčiau 30 laipsnių su dideliu drėgnumu), tad išvargau. Pakeliui į viršūnę priėjau šaltinį, tad labai apsidžiaugiau, kad galiu pailsėti, atsigaivinti. Vėliau Google Earthe pažiūrėjau, kad tas kryžius yra 300 metrų aukštyje, lyginant su papėde. Nemenką žygį atlikau :)
Čia galite pasižiūrėti, kur vizualiai yra šis kryžius (švyti viršutiniam kairiajam nuotraukos kampe):
Vasaros mokykloje sutikau daug nuostabių žmonių iš įvairių pasaulio kampų. Tai ir italai, škotai, liuksemburgiečiai, indai, iranietis, meksikietė, kolumbietis ir t.t. Čia nuotraukose tik keletas šių nuostabių žmonių.
Italė Margarita:
Italai Alberto (Maxim Galkin) ir Vincenso
ir dvi italės - Eleonora su ta pačia Margarita:
Antrąją vasaros mokyklos savaitę buvau pasirinkęs atlikti kvantinės tomografijos ir Bello nelygybių eksperimentą. Vėliau iš šio darbo ir straipsnį rašiau. Na, būsiu vienas iš 10 bendraautorių :) Čia mūsų kvantinės tomografijos komanda:
Antrasis mokyklos savaitgalis buvo skirtas Alpėms. Tai buvo nuostabu!!!!!! Pirmą sykį buvau tokiuose kalnuose. Puikus fizinis nuovargis, nuostabiausi atsiminimai ir pasididžiavimas savimi, kad aš galiu įveikti kalnus :) Šeštadienį autobusas mus atvežė į 1,2 km aukštį ir gana nesunkiai pakilome į 2,1 km aukštį, kur buvo viešbutukas - jame ir nakvojome. Dar pavakary varėm aukštyn pavaikštinėti, bet buvau pavargęs, tad labai aukštyn nelipau. Sekmadienį nuo viešbutuko pakilom į 2,6 km aukštį - perkopėm kalvą į kitą slėnį, paėjom to slėnio šlaitu į kitą pusę, prie kito viešbučio. Ten pailsėjom ir paskui slėniu nusileidom iki pradinio (1,2 km) aukščio.
Žodžiu, Alpės buvo ZEBA
Nemažai dar kas liko nepaminėta - puikus maistas ir alkoholis, puiki kompanija, nuotaika ir kiti neišpasakojami įspūdžiai. Vasaros mokyklos yra gėris. Ir naudos patiri, ir pasaulio pamatai. Nors kasdieną univere praleisdavom po 12 valandų, bet tas laikas neprailgdavo ir labai nepervargdavom. Nauji žmonės, nauja patirtis, aplinka, įspūdžiai nedaro darbo monotoninio ir nuobodaus.
Iki pasimatymo, Italija!
Du mėnesiai chore-klube ”Bel Canto”
2011 06 18 paskutinį sykį sudainavau su antrus metus švenčiančiu choru ”Bel Canto” Kotrynos bažnyčioje renginyje ”Tebūnie naktis” ir tyliai (kaip kad tyliai išeinama) iš ten išėjau. Pradėjau ten lankytis balandžio pradžioje. Per du mėnesius sudalyvavau dviejuose koncertuose. Praleidau pakankamai laiko, kad susidaryčiau įspūdį apie šį chorą.
Tebūnie nakties koncertui buvo gerai pasistengta - koncertas filmuotas profesionalų 5 kameromis, dirbo profesionali fotografė, buvom visi švariai nupudruoti. Net nejauku buvo, kad tiek daug pompastikos, ypač kai mes pasirodėm po ”Jaunos muzikos”.
Pora kadrų iš koncerto:
Nuotraukų autorė: Elena Bondarenko (fotostudija FOTOS: www.fotos.lt)
Visas nuotraukas galite pamatyti choro facebook tinklapyje.
Tad kodėl gi aš išėjau?
Yra nemažai teigiamų dalykų šiame chore - dirba tikrai kietas chorvedys, chormeisterė, akomponuoja šaunus pianistas. Reklama eina milžiniška - šio choro rinkodaros specialistai dirba puikiai. Jei artėja koks koncertas, didžiosiose masinės žiniasklaidos priemonėse gausu reklamos apie choropasirodymą. Kai eina kalba apie nuotraukas, vaizdą, šviesas, įrašus - surenkama profesionali komanda. Neveltui choras greitai sutraukė nemažą kiekį gerbėjų.
Tačiau žvelgiant iš muzikinės pusės šiame chore yra daugybė problemų. Chore susirinkę įvairaus išsilavinimo žmonės, su įvairiausiu muzikinio rašto pažinimu. Vien tai lemia, kad reikia smarkiai chorui patobulėti, siekant kokybės. Į repeticijas renkamasi vangiai, nereguliariai, darbas repeticijose vyksta pasyviai. Pačios repeticijos gana trumpos - daugiau laiko užima pašnekesiai, tiek pačių choristų, tiek vadovo. Charizmą jaunuolis gerą turi, bet kai iškalba ir charizma vadovauja chorui, tai man keistokai atrodo. Tad vien dėl šių priežasčių tobulėjimas vyksta lėtai.
Patys choristai, nors gal reikėtų vadinti klubo nariais, susirenka tam, kad smagiai pasibūtų vieni tarp kitų. Klubo nariai dauguma įvairiais giminystės ryšiais susiję tarpusavy. Yra taip pat ir keletas mūsų akademinio choro buvusių narių. Kaip aš vadinu, dauguma klubo narių - vidutinioji buržuazijos klasė, turintys pakankamai pinigų, kad galėtų priklausyti klubui-chorui.
Taigi, dėl trijų dalykų išėjau iš šio choro: 1. Muzikinės kokybės trūkumo (noriu tobulėti, o ne regresuoti); 2. Socialinės terpės (ne mano tipo žmonės ten susirinkę); 3. Klubo nario mokesčio (jei galiu būti chore, kuriame moka tau pinigus, tai kodėl būti chore, už kurį reikia susimokėti?)
Tebūnie nakties koncertui buvo gerai pasistengta - koncertas filmuotas profesionalų 5 kameromis, dirbo profesionali fotografė, buvom visi švariai nupudruoti. Net nejauku buvo, kad tiek daug pompastikos, ypač kai mes pasirodėm po ”Jaunos muzikos”.
Pora kadrų iš koncerto:
Nuotraukų autorė: Elena Bondarenko (fotostudija FOTOS: www.fotos.lt)
Visas nuotraukas galite pamatyti choro facebook tinklapyje.
Tad kodėl gi aš išėjau?
Yra nemažai teigiamų dalykų šiame chore - dirba tikrai kietas chorvedys, chormeisterė, akomponuoja šaunus pianistas. Reklama eina milžiniška - šio choro rinkodaros specialistai dirba puikiai. Jei artėja koks koncertas, didžiosiose masinės žiniasklaidos priemonėse gausu reklamos apie choropasirodymą. Kai eina kalba apie nuotraukas, vaizdą, šviesas, įrašus - surenkama profesionali komanda. Neveltui choras greitai sutraukė nemažą kiekį gerbėjų.
Tačiau žvelgiant iš muzikinės pusės šiame chore yra daugybė problemų. Chore susirinkę įvairaus išsilavinimo žmonės, su įvairiausiu muzikinio rašto pažinimu. Vien tai lemia, kad reikia smarkiai chorui patobulėti, siekant kokybės. Į repeticijas renkamasi vangiai, nereguliariai, darbas repeticijose vyksta pasyviai. Pačios repeticijos gana trumpos - daugiau laiko užima pašnekesiai, tiek pačių choristų, tiek vadovo. Charizmą jaunuolis gerą turi, bet kai iškalba ir charizma vadovauja chorui, tai man keistokai atrodo. Tad vien dėl šių priežasčių tobulėjimas vyksta lėtai.
Patys choristai, nors gal reikėtų vadinti klubo nariais, susirenka tam, kad smagiai pasibūtų vieni tarp kitų. Klubo nariai dauguma įvairiais giminystės ryšiais susiję tarpusavy. Yra taip pat ir keletas mūsų akademinio choro buvusių narių. Kaip aš vadinu, dauguma klubo narių - vidutinioji buržuazijos klasė, turintys pakankamai pinigų, kad galėtų priklausyti klubui-chorui.
Taigi, dėl trijų dalykų išėjau iš šio choro: 1. Muzikinės kokybės trūkumo (noriu tobulėti, o ne regresuoti); 2. Socialinės terpės (ne mano tipo žmonės ten susirinkę); 3. Klubo nario mokesčio (jei galiu būti chore, kuriame moka tau pinigus, tai kodėl būti chore, už kurį reikia susimokėti?)
Blog'ai žiniasklaidos akyse
Šių metų birželio viduryje vieną dieną ganėtinai ryškiai matėsi halas danguje. Žiniasklaidoje pasirodė daug pranešimų apie šį dažną dangaus reiškinį. Vienas anonimiškas skaitytojas pastebėjo, kad mūsų blogas sulaukė neregėto populiarumo tą dieną. Ir gerąja, ir blogąja to žodžio prasme.
Įvedus paieškos sistemoje ”Saulės halai” mūsų blogo straipsnis apie šį reiškinį atsiduria pirmosiose pozicijose. Tad naršytojų susidomėjimas šiuo reiškiniu lėmė momentinį mūsų blogo populiarumą.
Pastarasis straipsnis nepraslydo ir žiniasklaidai pro akis. Antai kaunodiena.lt ištisai nukopijavo visą pastraipą iš minėto mūsų straipsnio. Gal įvykis ir nebūtų vertas dėmesio, jei būtų nurodyta, koks šaltinis cituojamas. Tačiau mūsų blogo pavadinimo nė su žiburiu šiame dienraštyje nerasi. Gaila, kad žurnalistų akimis blogų autoriai nėra verti būti cituojami.
Visai kitais žodžiais verta paminėti įvairius fotografus, kurie Saulės halų nuotraukas iliustruoja aprašu iš mūsų blogo, kurio nesigėdija cituoti. Ačiū tau Edgarai Maksvyti ir Kęstai, kad vertinate internetinių tekstų autorius!
Įvedus paieškos sistemoje ”Saulės halai” mūsų blogo straipsnis apie šį reiškinį atsiduria pirmosiose pozicijose. Tad naršytojų susidomėjimas šiuo reiškiniu lėmė momentinį mūsų blogo populiarumą.
Pastarasis straipsnis nepraslydo ir žiniasklaidai pro akis. Antai kaunodiena.lt ištisai nukopijavo visą pastraipą iš minėto mūsų straipsnio. Gal įvykis ir nebūtų vertas dėmesio, jei būtų nurodyta, koks šaltinis cituojamas. Tačiau mūsų blogo pavadinimo nė su žiburiu šiame dienraštyje nerasi. Gaila, kad žurnalistų akimis blogų autoriai nėra verti būti cituojami.
Visai kitais žodžiais verta paminėti įvairius fotografus, kurie Saulės halų nuotraukas iliustruoja aprašu iš mūsų blogo, kurio nesigėdija cituoti. Ačiū tau Edgarai Maksvyti ir Kęstai, kad vertinate internetinių tekstų autorius!
2011 m. birželio 1 d., trečiadienis
Benai, plaukiam į Nidą!
Artėja vasara, artėja ir mano planai. Birželio 19 išskrendu nepilnom trim savaitėm į Italiją, vasaros mokyklą. Tada tik grįžęs iš jos varysiu į Nidą savaitei. Ten choro stovykla.
Su „Aidija“ dalyvausim Tomo Mano festivalyje. Laukia keturi koncertai su skirtinga programa. Taigi, jei kas liepos 11, 12, 13 ar 16 dienomis bus Nidoje ir norės atgaivinti dvasią, užsukite į evangelikų liuteronų bažnyčią. Festivalio detalesnę programą galite rasti čia.
Šiaip, džiugu, kad vasarą laukia prasmingos veiklos. Ne visada taip pasiseka.
Su „Aidija“ dalyvausim Tomo Mano festivalyje. Laukia keturi koncertai su skirtinga programa. Taigi, jei kas liepos 11, 12, 13 ar 16 dienomis bus Nidoje ir norės atgaivinti dvasią, užsukite į evangelikų liuteronų bažnyčią. Festivalio detalesnę programą galite rasti čia.
Šiaip, džiugu, kad vasarą laukia prasmingos veiklos. Ne visada taip pasiseka.
2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis
Viso gero, universitetini chore!
Praeitą penktadienį vyko VU chorų vokalinis konkursas. Dainavau duetu su vienu jaunuoliu. Gerai pasirodėm, užėmėm antrą vietą tarp 11 ansamblių.
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!
2011 m. balandžio 13 d., trečiadienis
Du nauji chorai
Šiandieną pradėjau lankyti antrą naują chorą.
Džiaugiuosi pokyčiais!
Univero chore jau senokai jaučiu stagnaciją, tad norisi kaitos. Prieš pora savaičių pradėjau lankyti chorą Belcanto, kuriame pasirodo dainuoja nemažai mūsų buvusių choristų. Smagu matyti pažįstamus veidus. Choro vadovas tikrai kietas, tad tuo labai džiaugiuosi. Kompanija matosi linksma, daininga. Kokybė gerokai aukštesnė nei iki šiol esu, tačiau ir čia vietomis dainuojama ant stygų, tad nesu iki galo patenkintas dainorėliais. Ypač tenoruose jaučiamas gerklinis dainavimas. Na, bet kas yra įdainuota, tą sunku išguiti.
Šiandieną pirmą sykį nuėjau į Aidiją. Tai kamerinis Čiurlionio meno mokyklos choras. Jame dainuoja tiek dar bebaigiantys, tiek ir vyresni. Kokybe aš likau labai labai sužavėtas. Kaifas buvo dainuoti. Nors mano pačio balsas po kelionės ir ligos neatsigavęs, bet džiaugiauis ir savo indėliu bendroje muzikoje.
Jėga. Jaunatviškas kolektyvas, nedraskomas vidinio erzelio dėl gyvenimo sunkumų, nėra išsisluoksniavimo dėl ala socialinės padėties. Repetuojant šurmulio nėra, vyksta sistemingas ir tvarkingas darbas. Daug teigiamų emocijų šiandien parsinešiau.
Su VU choru dar neatsisveikinau, bet tą artimiausioj ateity padarysiu. Vienintelis kas mane dar laiko ten - artėjantis vokalo konkursas, kuriame duetu dalyvausiu su kitu choristu. Repeticijose turbūt jau nebepasirodysiu, bet galutinai taškus padėsiu gegužės vidury.
Tegyvuoja kokybė!
Džiaugiuosi pokyčiais!
Univero chore jau senokai jaučiu stagnaciją, tad norisi kaitos. Prieš pora savaičių pradėjau lankyti chorą Belcanto, kuriame pasirodo dainuoja nemažai mūsų buvusių choristų. Smagu matyti pažįstamus veidus. Choro vadovas tikrai kietas, tad tuo labai džiaugiuosi. Kompanija matosi linksma, daininga. Kokybė gerokai aukštesnė nei iki šiol esu, tačiau ir čia vietomis dainuojama ant stygų, tad nesu iki galo patenkintas dainorėliais. Ypač tenoruose jaučiamas gerklinis dainavimas. Na, bet kas yra įdainuota, tą sunku išguiti.
Šiandieną pirmą sykį nuėjau į Aidiją. Tai kamerinis Čiurlionio meno mokyklos choras. Jame dainuoja tiek dar bebaigiantys, tiek ir vyresni. Kokybe aš likau labai labai sužavėtas. Kaifas buvo dainuoti. Nors mano pačio balsas po kelionės ir ligos neatsigavęs, bet džiaugiauis ir savo indėliu bendroje muzikoje.
Jėga. Jaunatviškas kolektyvas, nedraskomas vidinio erzelio dėl gyvenimo sunkumų, nėra išsisluoksniavimo dėl ala socialinės padėties. Repetuojant šurmulio nėra, vyksta sistemingas ir tvarkingas darbas. Daug teigiamų emocijų šiandien parsinešiau.
Su VU choru dar neatsisveikinau, bet tą artimiausioj ateity padarysiu. Vienintelis kas mane dar laiko ten - artėjantis vokalo konkursas, kuriame duetu dalyvausiu su kitu choristu. Repeticijose turbūt jau nebepasirodysiu, bet galutinai taškus padėsiu gegužės vidury.
Tegyvuoja kokybė!
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)