Ilgasis Joninių savaitgalis buvo puiki šventė visom prasmėm. Pačios Joninės praėjau labiai smagiai su draugais Daumanto kaime. Tradicijas tęsiam. Pirmą sykį tą savaitgalį maudžiausi. Nors buvo Žeimena šaltoka, bet maloni. Vėl smagiai pasivaikščiojom, nuvykom prie man nematyto liūlančio ežero ir grįžę ramiai užbaigėm šventę.
Kitą dieną po Joninių nieko nelaukdamas išsiruošiau į mūšį. Muškietos vis dar neturiu, tad naudojau moderniu ginklus - teleobjektyvą. Deltuva, kaip ir visada buvo puiki. Šiemet dar daugiau dalyvių buvo, lyg apie 150. Vėl žolė buvo nenupjauta mūšio lauke, saulutė švietė, muškietos ir kirasos žibėjo, parako dūmų buvo, girtavimo netrūko.
Nuvykę į mūšio vietą iš vakaro pasistatėme abreventą - stoginę iš lentų, apdengtą šienu. Puiki pastogė nuvargusiems Napoleono kareiviams. Galime didžiuotis, kad mūsų klubas buvo autentiškiausias iš visų. Kita vertus, liūdna, kai tiek daug neautentikos šmėkščioja stovykloje: plastikas, treningai su paloskėm, telefonai, cigaretės, kaljanai (matyt iš Egipto kampanijos :D), modernūs įrankiai ir įnagiai, maksiminės palapinės... Dar liūdesį kelia, kad kai kurie dalyviai matyt drovisi dėvėti autentiškus rūbus - apsirengia tik prieš mūšį, persirengia iš karto mūšiui pasibaigus.
Žodžiu, trūkumų daug, bet paklausit, kaip pats mūšis praėjo? Visai smagiai. Mūšio dieną iš ryto mokėmės rikiuotės komandų, marširavimo. Apie pietus chebra išvyko į Ukmergės centrą paradui, vėliau užsuko prie Regimanto kapo, išgėrė į jo sveikatą. Na o aš tuo metu saugojau stovyklą, kursčiau laužą (nes normalaus šautuvo neturiu, nėra man ko rikiuotis). Tiesa, laužas prastai degė - malkos matyt lenkiškos :D Mūšis buvo smagus, gana ilgas. Buvo nemažai manevrų. Prasidėjo patrankų salvėmis ir kavalerijos žvalgyba. Vėliau įsijungė voltyžieriai į veiksmą - vyko tolimas apsišaudymas. Paskui tai ties vienais, tai ties kitais susdūrė kavalerija su pėstininkais ir galų gale įsijungė masinės pėstininkų pajėgos - linijų salvės, grumtynės, sužeistieji, paimtieji į nelaisvę... Bet svarbiausia, kad rusai išstumti iš Deltuvos, redutas paimtas ir mūsų Prancūzijos imperijos pajėgos laimėjo.
Vakaras praėjo toliau girtaujant ir kadrinant marketantes, naktis buvo žvėriškai šalta. Tiesa, tą naktį (birželio 26/27) pirmą sykį šiemet mačiau sidabriškuosius debesis.
Na, bet kam tie kareivio memuarai, jei emocijas puikiausiai perteikia karo korespondencija:
2 komentarai:
Aš jau galvojau, kad man vienai tie debesys matėsi! Pasirodo ne. :D
Ir karo korespondencija puiki. :) Beje, gal galima paklausti kokį objektyvą naudoji?
Jo, matėsi puikiausiai. Tiesa, ši vasara debesų pašykštėjo - nedažna naktis buvo giedra ir tuo labiau sidabro debesų pilna :)
O karo lauką fotografavau su savo teleobjektyvu - Sigma 70-200. O šiaip įprastai kitinį objektyvą naudoju.
Rašyti komentarą