Led Zeppelin kūryba išnagrinėta

Pabaigiau su ”Led Zeppelin” kūryba. Išklausiau, išskaičiau. Liko keletas dokumentinių filmų, keletas koncertų ir knyga :)
Bet bendras visuminis įspūdis susidarytas. Kadangi mane vežaą Bliuzo ir roko sintezė, tai ši grupė man yra nuostabus pasirinkimas. Puikus darinys, puiki kompanija, puiki muzika. Bekeliaudamas Led Zeppelin kelionę į facebooką rašiau ką sužinojau apie konkrečius albumus, pasirinkdamas kokią nors vieną dainą iš vieno ar kito albumo. Rašyti pradėjau nuo trečiojo albumo, tad pateikiu tas savo mintis ir čionainas, bloge. Skanaus ;)

Trečiojo albumo ”Led Zeppelin III” daina ”Since I’ve Been Loving You”, kaip ir visas albumas, sukurta Velse atokioje aplinkoje jaunuoliams ilsintis po koncertinio turo.
Beje, Džimis turėjo vargo, įrašinėdamas soliaką. Yra kur pavargti....

Iš ketvirtojo, labiausiai pirkto albumo ”Led Zeppelin IV” pati garsiausia Led Zeppelin daina ”Stairway to Heaven”. Niekada ji nebuvo išleista kaip singlas, žodžiai sukurti praktiškai per vieną vakarą, sėdint Velse prie laužo.

Penktasis Led Zeppelin albumas ”Houses of the Holy”... Pirmasis albumas, turintis normalų pavadinimą, pirmasis albumas, kuriame išimtinai vien tik orginalūs jaunuolių kūriniai sudėti. Tai tarsi naujo grupės skambesio lūžio taškas. Yra ir regio elementų, yra ir šaunių baladžių, yra ir pianino skambesio, pirmą sykį žodžiuose nėra užuominų į ”Žiedų valdovą”.
Viena šaunesnių grupės baladžių ”The Rain Song”.

Šeštasis Led Zeppelin albumas ”Physical Graffiti” komerciškai vienas sėkmingiausių. Prirašė albumui daugiau dainų, nei galėjo tilpti į vieną plokštelę, tad nusprendė išleisti dvigubą albumą.
O šioji daina ”Ten Years Gone” apie Planto buvusią merginą, kai prieš ~10 metų jie dar buvo nežinomi. Toji mergina iškėlė ultimatumą: arba ji, arba muzika. Dėkui Dievui, kad Plantas pasirinko muziką :)

Septintasis Led Zeppelin albumas ”Presence” komerciškai nebuvo sėkmingas. Tačiau morališkai labai reikalingas grupei. Robertas Plantas 1975 buvo patkęs į avariją, po kurios buvo klausimas, ar jis kada nors vaikščios. Didžioji dalis dainų sukurtos jam reabilituojantis, o įrašytos per velniškai trumpą laiką - 18 dienų, Plantui sėdint invalido vežimėly. Sako, kad albume jaučiasi jo silpnesnis balsas :).
O čia paskutinė albumo daina ”Tea For One”, kuri pasižymi ne greitu ir agresyviu Page’o gitaros soliaku, bet išskirtinai lėtu ir ramiu., tarsi B.B. Kingo soliakai. Puiki bliuzo daina, kurioje išdainuotas namų ilgesys, kurį muzikantai jausdavo koncertinių turų metu.

Aštuntasis Led Zeppelin albumas ”In Through the Out Door”š Tai paskutinis albumas išleistas dar esant gyvam būgninkui John Bonham. Šiaip, tikrai naujas, kitoks skambesys nei ankstesniuose albumuose. Priežasčių yra nemažai. Pirma, tuo laikotarpiu Bonham buvo įnikęs į alkoholį, o Jimmy Page į heroiną, tad į darbą neskubėdavo eiti - didesnė albumo kūryos dalis teko Robert Plant ir John Paul Jones, kuris kai negrodavo bosu, grodavo klavišiniais - todėl šiame albume daug klavišinių skambesio, o Page'as turi tik epizodinius gitaros numerius. Antra, prieš pora metų dėl viruso mirė Planto sūnus - neabejotinai tai atsiliepė jo lyriksams. Trečia, jie buvo priversti emigruoti (greičiausiai dėl mokesčių) iš Britanijos. Tėvynės ilgesys vėlgi atsiliepia šiame albume.
Kas dar smagu šiame albume (nors jis ekonominiu požiūriu eilinis grupės albumas), kad jame būdavo įdedamos nespalvotos nuotraukos (random viena iš 6). Jei suvilgai popierių vandeniu - gauni spalvotą vaizdą. Genialu :)
O čia daina ”Fool In a Rain” tokiu netikėtu sambos ritmu. Iš tiesų, netikėta ritmika Led Zeppelinų kūryboje. Kaip sako autoriai, idėja sukurti tokią dainą gimė bežiūrint 1978 pasaulio futbolo čempionatą, vykusį Argentinoje.
O lyriksai apie jaunuolį, kuris lietingą vakarą laukia miargoskažkur mieste, ji neateina, o paskui supranta jis, kad laukė ne toj vietoj :)
P.S. Tai ilgiausias mano tekstas apie Led Zeppelinus :)

Devintas ir paskutinysis Led Zeppelin albumas “Coda“. Išleistas praėjus dviems metams po grupės iširimo. Į albumą sudėta įvairios dainos, kažkada sukurtos, bet taip ir neišleistos. Kaip Jimmy Page'as sakė: kadangi žmonėms ieškojo senų, neišleistų įrašų, tai ir sukūrėm šį albumą.
Klausai albumą ir mąstai, kad viena ar kita daina, perėjimai, melodijos jau yra kažkur girdėta... Žodžiu, komerciškai plastas albumas - vos 1,5 mln kopijų parduota.
O čia daina ”I Can’t Quit You Baby” iš pirmojo albumo, įrašyta gyvam koncerte ir išleista paskutiniajam albume.

Apie Martyną Delfyje

Sveikinu sveikinu sveikinu!!! Sveikinu blogo bendraautorių, grupioką Martyną, kurio darbo aprašymėlis ir interviu įdėtas naujienų portalo Delfi Mokslo skiltyje.
Smagu, kad didelė dalis komentarų yra teigiami.
Na ką, susilaukė Martyns trumpalaikės šlovės visuomenėje. :)

Gyvenimas Beatles ritmu

Pastarieji pora mėnesių mano gyvenime yra glaudžiai susiję su Beatles muzika. Kadangi tai yra svarbi mano gyvenimo dalis nuspręndžiau pakalbėti, kodėl gi juos taip smarkiai pamėgau ir kaip tą pomėgį realizavau.
Viskas prasidėjo nuo to, kad rugpjūčio pradžioj galų gale pažiūrėjau ilgai kompe buvusią dokumentinių filmų seriją ”The Beatles Antology”. Ir man taip šis filmas patiko, kad pradėjau klausytis bitlų. Anksčiau , paauglystėj jų truputį klausiau, bet neužkabino jie manęs. Tad gal ir keistai nuskambės - už jų užsikabinau tik po dokumentinio filmo :)
Ne šiaip užsikabinau, bet panorau labiau paskaitinėti apie albumus ir dainas, tad nuosekliai vieną po kito išklausiau 13 studijinių albumų, perskaitydamas wikipedijos medžiagą tiek apie pačius albumus, tiek apie pačias dainas. Procesas lėtas, bet tikrai turiningas. Smagu buvo stebėti, kaip keitėsi jų muzika, kas turėjo jai įtakos, sužinoti, kaip atsirado vieni ar kiti kūriniai, kaip jie glaudžiai susiję su muzikantų gyvenimais.
Drąsiai Beatles galima vadinti geriausia roko grupe, nes jie daugelio dalykų pradininkai - pirmieji pradėjo koncertuoti stadionuose, pirmieji kūrė klipus savo dainoms, jų muzika turėjo milžiniškos įtakos kitų atlikėjų vystymuisi. Tie patys elektrinės gitaros įvairūs efektai, kuriuos taip išvystė Jimi Hendrixas, buvo panaudoti bitlų kūriniuose. Tai pirmoji grupė, dėl kurios buvo pamišęs visas pasaulis. Ir t.t...

Žodžiu, man patiko klasuytis muzikos beskaitant plačiau apie pačius kūrinius, tad artimiausioj ateity tą patį žadu padarti su Led Zeppelins, Jimi Hendrix, Pearl Jam, Metallica ir kitų mano mėgiamų grupių kūryba.
O dėl pačių bitlų... Antrą kartą peržiūrėjęs Antologiją galiu drąsiai sakyt, kad intensyvusis The Beatles muzikos periodas mano gyvenime baigėsi :)
Šlovė bitlams!

Vasara praėjo, išvyko ir vasaros nuotykė

Buvo įdomybių šią vasarą.
Apskritai man vasara būna psichologiškai sunkiausias periodas - veiklos nebebūna, draugų nėra, užsiimk vienas pats sau kuo tik nori. Žodžiu, depresiją varantis laikotarpis.
O šią vasarą kažkaip viskas švelniau praėjo. Didele dalimi dėl smagių kelionių, dėl dainavimų vasarą ir dėl vasaros nuotykės :)
Bendrai sudėjus tikrai nesusidarytų 20 valandų, kartu su ja praleistų. Bet neverta skaičiuoti laiko. Žaibiškai ji atsirado gyvenimo erdvėlaikyje, tikėtinai ir išnyko. Gal supernovos sprogimu ir nepavadinsi, bet paliko žymę many kažkur. :)
Ačiū tau už įsimintinas akimirkas, praleistą laiką, ačiū tau už pokalbius internetinėje erdvėje, ačiū tau už tai, kad turėjau dėl ko gyventi šią vasarą, ačiū tau už... žodžiais sunku išreikšti. Pati žinai :)
Žodžiu, susitiksim kurnors Europoje ;) Sėkmingo starto svetur!

Rugpjūtį teko padainuoti

Rugpjūčio 3 dieną išsiunčiau straipsnį į žurnalą, taigi neatsitiktinai rugpjūtį neoficialiai atostogavau. Visiškai nuo fizikos atitrūkau. Na, tiesa nuo rugpjūčio vidurio atnaujinom savaitinius kvantinės optikos seminarus. Vis tik ten vargo būdavo, tačiau...
Iš esmės rugpjūtis man buvo dainavimų mėnuo. Net du sykius su ”Aidija” keliavom į Kražius ar jų apylinkes: rugpjūčio 6-7 aplankėm Šiluvą, Tytuvėnus, Kražius ir Šiaulius. Ten vyko grigališkojo choralo giedotojų mokymųsi savaitė. Tad sugiedojom dvejose mišiose. Na o rugpjūčio 20 dieną sugrįžome : Kražius tam, kad sudalyvautumėme Kražių festivalio baigiamajame koncerte. Tą dieną atlikome barokinę Purcellio operą ”Didonė ir Enėjas”. Na, galėčiau įsirašyt tą dieną į savo metraštį, kaip dieną, kada pirmą kartą dalyvavau operos atlikime. Neilga toji opera - valandos trukmės: kvartetui, solistams ir chorui.
Po operos grįžom gilią naktį - Vilniuje buvome prieš 3h nakties. Kitą dieną kas sugebėjome kėlėmės anksti, kad puse 9 išvažiuotumėme į Elektrėnus kartus su Čiurlionio mokyklos choru pagiedoti mišiose. Prisijungiau. Juk smagu gimtame kaime sudalyvauti atliekant kokybišką muziką.
Bet apie viską trumpas fotoreportažas:

Pirmą sykį Šiluvoje apsilankiau. Ten giedojom mišiose ir pasivaikščiojom aplink. Užėjom ir į koplyčią, prie kurios yra akmuo, ant kurio buvo Marija pasirodžius


Kita stotelė buvo Tytuvėnai. Čia važiavom kaip turistai. Iš tiesų žavingas vienuolyno ansamblis čia yra. Nukeliavom į vienuolyną, pasidarėm repeticiją. Ten žmonės ruošėsi vetuvėms. Vietiniai vienuolyno prižiūrėtojai pasakė, kad laukia prezidentės. Galvojau, kad jie juokauja, bet pasirodo, kad ne. Žodžiu, praėjo ji per vienuolyną mums berepetuojant.


Trečioji rugpjūčio 6 stotelė buvo Kražiai. Apsitojome gyventi šioje kolegijoje. Kražiuose nekoncertavome. Tiesiog linksmai praleidom vakarą, pasipirtinom, pasimaudėm, pranakvojom ant grindų, kitą rytą repetavom ir išvažiavom į Šiaulius


O Šiauliuose dalyvavom baigiomosiose religinės savaitės pamaldose. Užsiimėm tai, ko ir atvykom - pagiedojom

čia grigališkojo giedojimo grupelė

Kaip minėjau, rugpjūčio 20 sugrįžom į Kražius. Čia pasiruošimo koncertui vaizdai

Ruošėsi ir solistai:

O tu Nida...

Na ką, vasara praėjo, tad jau seniai laikas prisiminti, ką dar smagaus nuveikiau vasarą.
Šiemet su naujuoju choru „Aidija“ liepos mėnesį (8-17 dienomis) praleidau Nidoje. Dalyvavome Thomo Manno festivalyje. Vos spėjau grįžti iš Italijos (lėktuvas nusileido liepos 7 dienos vakare), vakare prieš miegą persidėjau daiktus naujai kelionei ir liepos 8 rytą išvažiavome į Nidą.
Pats festivalis praėjo šauniai. Turėjom 4 koncertus. Pirmadienį (liepos 11) atlikom Čiurlionio dainas, antradienį – Brucknerio kūrinius, tai buvo sunkiausias koncertas, trečiadienį jau lenvesnė diena, nes kokias 4 Karnavičiaus dainas dainavom. Na, po to sekė trijų dienų pertrauka ir šeštadienį (liepos 16) Bacho 21 kantata su orkestru ir solistais.
Žodžiu, repeticijų ir koncertų netrūko. Bet geros nuotaikos tuo labiau nebuvo maža. Kiekvieną dieną turėdavom bent po 2-3 valandas laisvas, tad buvo galima ir prie jūros pabūti. Vieną dieną turėjom visiškai laisvą, bet gaila, kad tą dieną lyg tyčia lijo. Jūra buvo ganėtinai normali, gal kiek mažai banguota. Alaus netrūko, kompanijos taip pat. O apie viską lengviausia pakalbėti fotoreportažu:

Neringa mus dar kelte pasitiko nuotaikingai: žuvėdrų šokiu

Pačioje Nidoje smagu buvo pasivaikščioti, užkopti ant Parnydžio kopos

Patys koncertai vyko Reformatų bažnyčioje. Jauki, maža bažnytėlė, kurioje buvo gera dainuoti

Laisvas laikas iš esmės daugiausia buvo leidžiamas pajūry


Kai kurie vakarai bei naktys - prie Kuršių marių. Pilnatis virš Kuršių marių sukuria nuostabų jausmą

Vienintelę laisvą dieną buvo lietinga. Tačiau juk ir lašuose verda gyvenimas

Paskutiniosios dienos Nidoje - negalėjimas atsidžiaugti paplūdymiu, jūra, smėliu, gerais draugais ir gera nuotaika





Su liūdesniu ir nuovargiu palikę užsienio vardo vertą Nidą, dar kartą susitikom su linksmosiom žuvėdrom

Antroji paroda

Pagaliau sukaupiau patirties ir pasitikėjimo ir nusprendžiau antrą kartą surengti parodą gimatuosiuose kraštuose. Pirmoji paroda ”Debiutas” įvyko prieš dvejus metus. Ruošdamasis pirmajai parodai nemažai pasimokiau, įgijau patirties, tad kitai parodai nutariau labai neskubėti – sukaupti idėjų ir sistemingai jas įgyvendinti.
Antroji paroda – tai karo korespondecija iš mūšio laukų. Kaip žinia, užsiimu karine rekonstrukcija – priklausau Napoleono armijos 129 linijų pėstininkų pulkui. Kol dar neturėjau muškietos, turėjau puikią galimybę psikūnyti į karo fotokorespondentą. Tad šioje parodoje eksponuoju nuotraukas iš dviejų 2010 metais vykusių mūšių: žiemą Rumšiškėse rekonstruoto Napoleono armijos atsitraukimo ir vasarą vykusio Deltuvos mūšio. Kažkaip vasaros mūšį aprašiau aprašomuoju stiliumi, kaip mūšio eigą. O vat žiemos susibėgimui (kadangi buvo mažai žmonių, neišplėtotas mūšis) pasirinkau pamokomąjį aprašymo stilių. Tarsi Sun Tzu ”Karo meno” stiliumi pamokymai generolams ir tuo pačiu kareiviams, kaip reikia elgtis mūšyje.
Žodžiu, jei kada būsite Elektrėnuose ateinantį mėnesį, užsukite į bibliotekos 3 aukštą, apžiūrėti mano darbų.
O jei labai suspėtumėte, rytoj (rugpjūčio 18 d.) 16 valandą byks parodos atidarymas.
Maloniai lauksiu ;)

Vasaros mokykla Italijoje 2011

Šių metų birželio 19 - liepos 7 dienomis praleidau Italijoje. Darbo, mokslo, bet tuo pačiu ir poilsio reikalais. Vyko lazeristų vasaros mokykla Como mieste, Insubria universitete, su kuriuo mūsų mokslinė grupė pastarąjį dešimtmetį bendradarbiauja. Tad ten sutikau jau pažįstamų veidų: profesorių di Trapani bei pora doktorančių: Martą ir Eleonorą. Smagu matyti tiek pažįstamus veidus, tiek sutikti naujus žmones, tiek pabūti Italijoje. Bet apie viską nuo pradžių.
Kelionė prasidėjo iš karto kitą rytą po Tebūnie naktis renginių. Tenai koncertavau, tad pačių renginių beveik nemačiau, nes nemažai laiko atėmė pasiruošimas koncertui, o ir reikėjo anksti grįžti namo - skrydis anksti ryte. Tad birželio 19, sekmadienį nuskridau į Milaną, ten pavaikštinėjau tris valandas. Buvo labai karšta ir sunku lagaminą tampyti po akmenuotas Milano gatves.

Iš Milano traukiniu nuvažiavau iki Como, kur pustrečios savaitės ir gyvenau. Smagus, jaukus miestelis su įdomiom, senom gatvelėm. Yra ką pažiūrėti, yra ką pafotografuoti.


Vasaros mokykla buvo eksperimentinė. T.y., dvi savaites mes darėme skirtingus eksperimentus, o trečiąją rašėme straipsnį iš vieno tų eksperimentų. Pirmąją savaitę buvau pasirinkęs atlikti klasikinės fotonų koreliacijos matavimus. Nagrinėjomės statistinę optiką. Kai pasakiau, su kuo šį eksperimentą atliekam, grupiokas pasakė, kad fotonų koreliacija - merginų reikalas :)

Pirmasis savaitgalis buvo skirtas išvykai į Como ežerą, kuris yra antras pagal dydį Italijoje ir pats giliausias Europos ežeras (~420 metrų gylio). Užsiėmėm buriavimu. Tikrai šaunus užsiėmimas! Labai patiko jausti, kad valdai vėją ir vandens srovę. Norėčiau dar kada nors paburiuoti.

Čia mūsų buriavimo komanda (be prižiūrėtojo)

Šeštadienį buriavom, o sekmadienis buvo laisvas. Per jį pasimokiau šiek tiek dainų, kurias su ”Aidija” ruošėmės Nidai. Po to ėjau pasivaikščioti į kalvas. Nusprendžiau pakilti iki kryžiaus, esančio kalvos viršūnėje. Gerokai užtrukau, kol susiradau tinkamą kelią, paskui dar valandą truko kopimas iki kryžiaus. Buvo karšta diena (sakyčiau 30 laipsnių su dideliu drėgnumu), tad išvargau. Pakeliui į viršūnę priėjau šaltinį, tad labai apsidžiaugiau, kad galiu pailsėti, atsigaivinti. Vėliau Google Earthe pažiūrėjau, kad tas kryžius yra 300 metrų aukštyje, lyginant su papėde. Nemenką žygį atlikau :)


Čia galite pasižiūrėti, kur vizualiai yra šis kryžius (švyti viršutiniam kairiajam nuotraukos kampe):

Vasaros mokykloje sutikau daug nuostabių žmonių iš įvairių pasaulio kampų. Tai ir italai, škotai, liuksemburgiečiai, indai, iranietis, meksikietė, kolumbietis ir t.t. Čia nuotraukose tik keletas šių nuostabių žmonių.
Italė Margarita:

Italai Alberto (Maxim Galkin) ir Vincenso

ir dvi italės - Eleonora su ta pačia Margarita:

Antrąją vasaros mokyklos savaitę buvau pasirinkęs atlikti kvantinės tomografijos ir Bello nelygybių eksperimentą. Vėliau iš šio darbo ir straipsnį rašiau. Na, būsiu vienas iš 10 bendraautorių :) Čia mūsų kvantinės tomografijos komanda:

Antrasis mokyklos savaitgalis buvo skirtas Alpėms. Tai buvo nuostabu!!!!!! Pirmą sykį buvau tokiuose kalnuose. Puikus fizinis nuovargis, nuostabiausi atsiminimai ir pasididžiavimas savimi, kad aš galiu įveikti kalnus :) Šeštadienį autobusas mus atvežė į 1,2 km aukštį ir gana nesunkiai pakilome į 2,1 km aukštį, kur buvo viešbutukas - jame ir nakvojome. Dar pavakary varėm aukštyn pavaikštinėti, bet buvau pavargęs, tad labai aukštyn nelipau. Sekmadienį nuo viešbutuko pakilom į 2,6 km aukštį - perkopėm kalvą į kitą slėnį, paėjom to slėnio šlaitu į kitą pusę, prie kito viešbučio. Ten pailsėjom ir paskui slėniu nusileidom iki pradinio (1,2 km) aukščio.
Žodžiu, Alpės buvo ZEBA




Nemažai dar kas liko nepaminėta - puikus maistas ir alkoholis, puiki kompanija, nuotaika ir kiti neišpasakojami įspūdžiai. Vasaros mokyklos yra gėris. Ir naudos patiri, ir pasaulio pamatai. Nors kasdieną univere praleisdavom po 12 valandų, bet tas laikas neprailgdavo ir labai nepervargdavom. Nauji žmonės, nauja patirtis, aplinka, įspūdžiai nedaro darbo monotoninio ir nuobodaus.
Iki pasimatymo, Italija!

Du mėnesiai chore-klube ”Bel Canto”

2011 06 18 paskutinį sykį sudainavau su antrus metus švenčiančiu choru ”Bel Canto” Kotrynos bažnyčioje renginyje ”Tebūnie naktis” ir tyliai (kaip kad tyliai išeinama) iš ten išėjau. Pradėjau ten lankytis balandžio pradžioje. Per du mėnesius sudalyvavau dviejuose koncertuose. Praleidau pakankamai laiko, kad susidaryčiau įspūdį apie šį chorą.
Tebūnie nakties koncertui buvo gerai pasistengta - koncertas filmuotas profesionalų 5 kameromis, dirbo profesionali fotografė, buvom visi švariai nupudruoti. Net nejauku buvo, kad tiek daug pompastikos, ypač kai mes pasirodėm po ”Jaunos muzikos”.
Pora kadrų iš koncerto:


Nuotraukų autorė: Elena Bondarenko (fotostudija FOTOS: www.fotos.lt)
Visas nuotraukas galite pamatyti choro facebook tinklapyje.

Tad kodėl gi aš išėjau?
Yra nemažai teigiamų dalykų šiame chore - dirba tikrai kietas chorvedys, chormeisterė, akomponuoja šaunus pianistas. Reklama eina milžiniška - šio choro rinkodaros specialistai dirba puikiai. Jei artėja koks koncertas, didžiosiose masinės žiniasklaidos priemonėse gausu reklamos apie choropasirodymą. Kai eina kalba apie nuotraukas, vaizdą, šviesas, įrašus - surenkama profesionali komanda. Neveltui choras greitai sutraukė nemažą kiekį gerbėjų.
Tačiau žvelgiant iš muzikinės pusės šiame chore yra daugybė problemų. Chore susirinkę įvairaus išsilavinimo žmonės, su įvairiausiu muzikinio rašto pažinimu. Vien tai lemia, kad reikia smarkiai chorui patobulėti, siekant kokybės. Į repeticijas renkamasi vangiai, nereguliariai, darbas repeticijose vyksta pasyviai. Pačios repeticijos gana trumpos - daugiau laiko užima pašnekesiai, tiek pačių choristų, tiek vadovo. Charizmą jaunuolis gerą turi, bet kai iškalba ir charizma vadovauja chorui, tai man keistokai atrodo. Tad vien dėl šių priežasčių tobulėjimas vyksta lėtai.
Patys choristai, nors gal reikėtų vadinti klubo nariais, susirenka tam, kad smagiai pasibūtų vieni tarp kitų. Klubo nariai dauguma įvairiais giminystės ryšiais susiję tarpusavy. Yra taip pat ir keletas mūsų akademinio choro buvusių narių. Kaip aš vadinu, dauguma klubo narių - vidutinioji buržuazijos klasė, turintys pakankamai pinigų, kad galėtų priklausyti klubui-chorui.

Taigi, dėl trijų dalykų išėjau iš šio choro: 1. Muzikinės kokybės trūkumo (noriu tobulėti, o ne regresuoti); 2. Socialinės terpės (ne mano tipo žmonės ten susirinkę); 3. Klubo nario mokesčio (jei galiu būti chore, kuriame moka tau pinigus, tai kodėl būti chore, už kurį reikia susimokėti?)

Blog'ai žiniasklaidos akyse

Šių metų birželio viduryje vieną dieną ganėtinai ryškiai matėsi halas danguje. Žiniasklaidoje pasirodė daug pranešimų apie šį dažną dangaus reiškinį. Vienas anonimiškas skaitytojas pastebėjo, kad mūsų blogas sulaukė neregėto populiarumo tą dieną. Ir gerąja, ir blogąja to žodžio prasme.
Įvedus paieškos sistemoje ”Saulės halai” mūsų blogo straipsnis apie šį reiškinį atsiduria pirmosiose pozicijose. Tad naršytojų susidomėjimas šiuo reiškiniu lėmė momentinį mūsų blogo populiarumą.
Pastarasis straipsnis nepraslydo ir žiniasklaidai pro akis. Antai kaunodiena.lt ištisai nukopijavo visą pastraipą iš minėto mūsų straipsnio. Gal įvykis ir nebūtų vertas dėmesio, jei būtų nurodyta, koks šaltinis cituojamas. Tačiau mūsų blogo pavadinimo nė su žiburiu šiame dienraštyje nerasi. Gaila, kad žurnalistų akimis blogų autoriai nėra verti būti cituojami.
Visai kitais žodžiais verta paminėti įvairius fotografus, kurie Saulės halų nuotraukas iliustruoja aprašu iš mūsų blogo, kurio nesigėdija cituoti. Ačiū tau Edgarai Maksvyti ir Kęstai, kad vertinate internetinių tekstų autorius!

Benai, plaukiam į Nidą!

Artėja vasara, artėja ir mano planai. Birželio 19 išskrendu nepilnom trim savaitėm į Italiją, vasaros mokyklą. Tada tik grįžęs iš jos varysiu į Nidą savaitei. Ten choro stovykla.
Su „Aidija“ dalyvausim Tomo Mano festivalyje. Laukia keturi koncertai su skirtinga programa. Taigi, jei kas liepos 11, 12, 13 ar 16 dienomis bus Nidoje ir norės atgaivinti dvasią, užsukite į evangelikų liuteronų bažnyčią. Festivalio detalesnę programą galite rasti čia.
Šiaip, džiugu, kad vasarą laukia prasmingos veiklos. Ne visada taip pasiseka.

Viso gero, universitetini chore!

Praeitą penktadienį vyko VU chorų vokalinis konkursas. Dainavau duetu su vienu jaunuoliu. Gerai pasirodėm, užėmėm antrą vietą tarp 11 ansamblių.
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!

Du nauji chorai

Šiandieną pradėjau lankyti antrą naują chorą.
Džiaugiuosi pokyčiais!
Univero chore jau senokai jaučiu stagnaciją, tad norisi kaitos. Prieš pora savaičių pradėjau lankyti chorą Belcanto, kuriame pasirodo dainuoja nemažai mūsų buvusių choristų. Smagu matyti pažįstamus veidus. Choro vadovas tikrai kietas, tad tuo labai džiaugiuosi. Kompanija matosi linksma, daininga. Kokybė gerokai aukštesnė nei iki šiol esu, tačiau ir čia vietomis dainuojama ant stygų, tad nesu iki galo patenkintas dainorėliais. Ypač tenoruose jaučiamas gerklinis dainavimas. Na, bet kas yra įdainuota, tą sunku išguiti.
Šiandieną pirmą sykį nuėjau į Aidiją. Tai kamerinis Čiurlionio meno mokyklos choras. Jame dainuoja tiek dar bebaigiantys, tiek ir vyresni. Kokybe aš likau labai labai sužavėtas. Kaifas buvo dainuoti. Nors mano pačio balsas po kelionės ir ligos neatsigavęs, bet džiaugiauis ir savo indėliu bendroje muzikoje.
Jėga. Jaunatviškas kolektyvas, nedraskomas vidinio erzelio dėl gyvenimo sunkumų, nėra išsisluoksniavimo dėl ala socialinės padėties. Repetuojant šurmulio nėra, vyksta sistemingas ir tvarkingas darbas. Daug teigiamų emocijų šiandien parsinešiau.
Su VU choru dar neatsisveikinau, bet tą artimiausioj ateity padarysiu. Vienintelis kas mane dar laiko ten - artėjantis vokalo konkursas, kuriame duetu dalyvausiu su kitu choristu. Repeticijose turbūt jau nebepasirodysiu, bet galutinai taškus padėsiu gegužės vidury.
Tegyvuoja kokybė!

Artimiausio pusmečio užsienio planai

Vakar primečiau, kad per ateinantį pusmetį 6 savaites praleisiu užsienyje. Artimiausios kelionės:
Balandžio 5 - 12 Oksfordas (D. Britanija)
Balandžio 26 - gegužės 3 Jaroslavlis, Gegužės 3 - 10 Sankt Peterburgas (abudu Rusija)
Birželio 20 - liepos 10 Komo (Italija).

Du pasaulinio lygio jaunieji teniso talentai

Pausaulio teniso pasaulis stebi du jaunuosius teniso talentus. Reikia pasidžiaugti, kad vienas jų yra mūsiškis - Ričardas Berankis. Kitas, dar krūtesnis - puse metų už Berankį jaunesnis juodkalnietis, atstovaujantis Kanadai - Milos Raonic.
R. Berankį pradėjau atidžiau sekti lygiai prieš metus, per San Jose ATP-250 turnyrą, kuriame pasiekė ketvirtfinalį ir pirmą sykį pateko į dušimtuką. Būtent po šio turnyro bloge atsirado mano pirmasis įrašas apie Berankį.

Būtent nuo šio turnyro galima dėti atskaitos tašką, kada pradėjau nuoširdžiai domėtis tenisu. Būtent tada pirmą sykį gyvai sekiau jo paskutinės dvikovos su F. Verdasko rezultatą gyvai. Pirmą sykį teniso rungtynes žiūrėjau praeitą rugsėjį, kai mūsų Lietuvos rinktinė kovojo su slovėnais Daviso turnyre. Paskutinės rungtynės, kurias stebėjau internetu buvo prieš pusantros savaitės vykusi jo dvikova su Milos Raonic. Kaip galima pavadinti, tai buvo dviejų būsinų teniso titanų dvikova. Deja, tą sykį stipresnis buvo kanadietis.
Tai buvo tas pats San Jose ATP-250 turnyras ir R. Berankis pasiekė tą patį laiptelį, kaip ir pernai - ketvirtfinalį. Po jo sekė praeitą savaitę vykęs ATP-500 turnyras, vykęs Memphis mieste (JAV). Deja, burtai nebuvo palankūs, Berankis susikovė su pirmąja turnyro rakete A. Roddicku (8 pasaulio rakete) jau pirmajame rate. Buvusi pirmoji pasaulio raketė turėjo vargo kovodamas su mūsiškiu - laimėjo po trijų setų. Vėliau amerikietis turnyro finale nukovė ir kanadietį Milos Raonic. Šis turnyras Berankiui neatseikėjo nė vieno ATP taško ir jis išliko 74 vietoje. Tačiau bet kuriuo atveju R. Berankio kilimas tenisininkų rikiuotėje per pastaruosius metus buvo įspūdingas:

M. Raonic apskritai vertas atskiro įrašo. Šiemet įsiveržęs į pirmąjį pasaulio šimtuką (sausio 31) per pastarąsias dvi savaites pademonstravo tokį šuolį, kad galima stebėti ir aikčioti. Užpraeitą savaitę jis laimėjo ATP-250 turnyrą, kurio ketvirtfinalyje nugalėjo Berankį, o praeitą savaitę psiekė ATP-500 turnyro finalą. Taigi, jo šuolis reitinguose tapo įspūdingas: prieš dvi savaites 84 vieta (tuo metu Berankis buvo 74) - prieš savaitę 59 vieta - šią savaitę 37 vieta.

Kas daugiausia kelia optimizmo, kad R. Berankis nėra vienintelis jaunasis Lietuvos teniso talentas. Jei pažiūrėtumėte Lietuvos teniso rinktinės sudėtį, tai pamatytumėt, kad vyriausias iš jos yra būtent R. Berankis, kuriam šiuo metu tėra tik 20 metų. Turim dar ir Grigelį, Šakinį ir kitus. Reik tikėtis, kad R. Berankis, įsiveržęs į pasaulio teniso elitą (na, kai pateks tarp 50 geriausių, tada tikrai galima bus laikyti jį elito dalimi), turėtų suteikti stimulo tobulųti ir siekti aukštumų kitus lietuvius. Čia rimtas postūmis buvo Gerlaičio teniso akademijos įkūrimas. Taip pat džiugi naujiena, kad prieš kokias pora savaičių Berankiui galų gale buvo paskirta perspektyvaus Lietuvos sportininko stipendija.
Tegyvuoja tenisas! Ir sėkmės toliau Berankiui. Šią naktį jis kovos pirmąjame Delray ATP-250 turnyro rate su argentiniečiu J.M. del Potro. Nors jis ir užima tik 166 poziciją, bet būtent argentinietis yra ryškus šios dvikovos favoritas. Praėjusius visus metus jis praleido dėl traumos, o prieš patirdamas traumą jis buvo 4 pasaulio raketė. Gabūt galima kaltinti neparankius burtus, bet dar daugybė turnyrų laukia Berankio ir tikrai jo laukia šviesi ateitis. Įgis daugiau patirties, pasitikėjimo ir su laiku ateis daugiau šlobingų mūšių ir titulų.
Pernai R. Berankis buvo jauniausias šimtuko žaidėjas, šiemet šį garbingą vardą perėmė M. Raoničius. Laikas parodys, kaip seksis šiems dviems teniso talentams ateityje.

Atrankoje sudalyvauta

Vakar buvo atranka, kurios laukiau ilgai. Sudalyvavau. Bet tik sudalyvavau. Totalią nesėkmę patyriau. Net negaliu pasakyt, kaip aš ten atrodžiau, bet psichologiškai pasidaviau antksčiau laiko.
Reikėjo padainuoti pora kūrinių: vieną su akomponimentu, kitą akapelą ir tada pora kūrinių skaityti iš lapo: vieną akapela, kitą kvartete. Padainuot padainavau savo kūrinius. Jais esu daugiau mažiau patenkintas. Nors jau net nebežinau, kaip balsas skambėjo. Aidinti klasė kiek trikdė. Tadu atėjo skaitymo iš lapo eilė. vat čia, prieš pradėdamas skaityti ir palūžau. Mintys nebesikoncentravo, tikrai pasolfedžiavau blogiau nei galėjau.
Kodėl? Manau problema buvo ta, kad mačiau ir girdėjau, kas prieš mane ėjo dainuoti. Pamatęs, su kuo konkuruoju ir nuleidau rankas. Prisidėjo ir tai, kad seniai jau kokiam konkurse dalyvavau. Ypač vienas. Bandau prisimint ir manau, kad tai buvo mokyklų solfedžio olimpiada, rengta kokiais 2002 metais. Aišku, nekalbu apie vokalinius konkursėlius universitete. Jie teigiamai prisidėjo - dainavimo pusė perklaudoje ėjosi sėkmingai, bet ne solfedžio.
Kaip Friedrich Nietzsche yra pasakęs: “Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Perklausa buvo labai naudinga patirtis. Vakar labai stipriai krito mano moralė, bet matyt taip ir reikia. Niekas nevyksta be priežasties.

Prisimenant draugą

Šiandien sukanka lygiai metai, kaip netekome savo brangaus draugo Mariaus, kritusio nelygioje kovoje su vėžiu. Tai buvo tikrai netikėta ir sukrėtė mus labiau, negu buvo galima tikėtis. Bent mane, keletą mėnesių buvau gerokai uždaresnis.
Jo istorija - tai nuolatinio optimizmo kupinas gyvenimas su netikėtais likimo išbandymais. Daugeliui iš mūsų reiktų pasimokyti tvirtumo, optimizmo ir teigiamų emocijų iš jo.
Jis buvo mano kambariokas, mūsų grupiokas, bendražygis ir šiaip puikus draugas.

Napoleono armijos atsitraukimas Rumšiškėse 2011

Vos prieš savaitę jaukiame senovę menančiame Rumšiškių miestelyje poškėjo muškietos ir aidėjo prancūziški balsai. Kaip ir kasmet, taip ir šiemet vyko retas Lietuvoj Napoleono laikų parodomasis mūšis. Trumpai, bet vaizdžiai apie šventę pasakoja mūsų pulko marketantės Redos nuotraukos.
Man asmeniškai tai buvo išskirtinė diena, nes pirmąjį krikštą gavo mano munduras ir muškieta. Čia, mano pirmasis šūvis:

Mūsų prancūziokų pajėgos buvo menkos, dėl alkoholizmo ar maisto ruošos į karinius manevrus išėjo dar mažiau:

Už tat mūsų priešai susirinko gausiomis pajėgomis.

Nykiai atrodo mūsų kare rikiuotė iš keturių žmonių:

na čia jau visas mūsų 129 linijinių pėstininkų pulkas. Ginamės prieš kavaleriją:

Mūšio eigoje teko masinėmis pajėgomis atsitraukti savo reduto link, nes priešai nuožmiai artinosi ir gausiai mus apšaudė:

Mūsų redutas:

Tiesioginė konfrontacija:

Mūsų redutas buvo pralaužtas, tad liko paskutinė gynybinė linija - bažnyčios siena:

Na, bet net siena mūsų negelbėjo, tad paskutinieji, pakliuvę gyvi į priešų nelaisvę, buvo sušaudyti: