Šiemet su naujuoju choru „Aidija“ liepos mėnesį (8-17 dienomis) praleidau Nidoje. Dalyvavome Thomo Manno festivalyje. Vos spėjau grįžti iš Italijos (lėktuvas nusileido liepos 7 dienos vakare), vakare prieš miegą persidėjau daiktus naujai kelionei ir liepos 8 rytą išvažiavome į Nidą.
Pats festivalis praėjo šauniai. Turėjom 4 koncertus. Pirmadienį (liepos 11) atlikom Čiurlionio dainas, antradienį – Brucknerio kūrinius, tai buvo sunkiausias koncertas, trečiadienį jau lenvesnė diena, nes kokias 4 Karnavičiaus dainas dainavom. Na, po to sekė trijų dienų pertrauka ir šeštadienį (liepos 16) Bacho 21 kantata su orkestru ir solistais.
Žodžiu, repeticijų ir koncertų netrūko. Bet geros nuotaikos tuo labiau nebuvo maža. Kiekvieną dieną turėdavom bent po 2-3 valandas laisvas, tad buvo galima ir prie jūros pabūti. Vieną dieną turėjom visiškai laisvą, bet gaila, kad tą dieną lyg tyčia lijo. Jūra buvo ganėtinai normali, gal kiek mažai banguota. Alaus netrūko, kompanijos taip pat. O apie viską lengviausia pakalbėti fotoreportažu:
Neringa mus dar kelte pasitiko nuotaikingai: žuvėdrų šokiu
Pačioje Nidoje smagu buvo pasivaikščioti, užkopti ant Parnydžio kopos
Patys koncertai vyko Reformatų bažnyčioje. Jauki, maža bažnytėlė, kurioje buvo gera dainuoti
Laisvas laikas iš esmės daugiausia buvo leidžiamas pajūry
Kai kurie vakarai bei naktys - prie Kuršių marių. Pilnatis virš Kuršių marių sukuria nuostabų jausmą
Vienintelę laisvą dieną buvo lietinga. Tačiau juk ir lašuose verda gyvenimas
Paskutiniosios dienos Nidoje - negalėjimas atsidžiaugti paplūdymiu, jūra, smėliu, gerais draugais ir gera nuotaika
Su liūdesniu ir nuovargiu palikę užsienio vardo vertą Nidą, dar kartą susitikom su linksmosiom žuvėdrom
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą