‚Alice in Chains” diskografija

”Alice in Chains” - JAV roko grupė susikūrusi 1987 metais Seattle. Nuo įkūrimo grupė išleido 5 studijinius ir 3 puspilnius (Extended Play) albumus. Muzikos stiliumi priskiriama prie grunge grupių, tačiau savo prigimtimi jie metalo arba sunkaus roko grupė, taip pat turinti ir akustinių elementų savo muzikoje. Populiaumo sulaukė tuo metu, kai ”Nirvana” pralaužė kelius į populiarumą grunge muzikai - 1992 išleistas keturiskart platininis ”Dirt” albumas. Kūryba ir albumų leidyba buvo tiesiogiai susijusi su pagrindinio grupės vokalisto Layne Staley būsena, kadangi jis buvo smagiai įnikęs į heroiną. nuo 1995 iš esmės grupė nusojo lankytis įrašų studijose, o 1996 metais surengė savo paskutinį gyvą koncertą su Staley. 2002 metais Layne Staley mirė perdozavęs narkotikų. Nuo 2005 grupė pamažu pradėjo savo veiklą su nauju vokalistu William DuVall, su kuriuo aktyviai koncertuoja iki šių dienų ir yra išleidę 2 studijinius albumus.

Studijiniai albumai

„Facelift“ (1990)

Pirmasis grupės albumas, du kartus platininis, pirmasis grunge stiliaus albumas, tapęs platininiu, tad „Alice in Chains“ – pirmoji grunge grupė iškopusi į didžiąją sceną. Įrašuose grupės būgnininkas Sean Kinney dalyvavo besigydydamas sulaužytą ranką. Komercinę sėkmę albumas pelnė ne iš karto – tik po pusmečio, kai MTV reguliariai pradėjo rodyti jų kūrinių klipus, albumas tapo paklausiu JAV rinkoje. Koncertiniuose turuose, sekusiuose po albumo išleidimo, grupė grojo su garsiomis metalo grupėmis (Clash of the Titans su Anthrax, Megadeth, Slayer), augindami savo gerbėjų būrį būtent tarp šio žanro gerbėjų. Albumo muzikos stilius: heavy metal, alternative metal, grunge, hard rock. Toks muzikaliai ir teksto prasme (narkotikai, heroinas, nelaiminga meilė) sunkus albumas, yra keli nuostabūs kūriniai, kur atsiskleidžia intensyvus, įtaigus, rėksmingas Layne Staley vokalas, o kūriniai užpildyti ryškiomis gitarų partijomis.

Kūrinys iš albumo – „Manin the Box". Pasak Layne Staley, šios dainos tekstas apie cenzūrą žiniasklaidoje.

„DIrt“ (1992)

Antrasis grupės studijinis albumas. Komerciškai sėkmingiausias – 4 kartus platininis. Paskutinis albumas, kuriame grojo grupės bosistas Mike Starr – jis buvo atleistas koncertinio turo 1993, skirto reklamuoti šį albumą, metu. Šiame albume nemažai Layne Staley kūrybos dainų, didžioji dalis tekstų yra jo kūrybos. Beje, prieš įrašant albumą Layne Staley neseniai buvo išėjęs iš reabilitacijos centro, bet vėl grįžo prie heroino ir įrašų metu (ypač įrašant dainas "Down in a Hole" ir "Angry Chair") jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (heroinas, marihuana, oxycodone). Kita vertus nė vienas grupės narys nebuvo šventasis – būgnininkas Sean Kinney ir bosistas Mike Starr buvo įnikę į alkoholį, gitaristas Jerry Cantrell vartojo antidepresantus. Dainų tekstai: depresija, asociali elgsena, narkotikai, karas, mirtis, priklausomybė, santykiai tarp žmonių. Allmusic: „Cantrell's technically limited but inventive guitar work is by turns explosive, textured, and queasily disorienting, keeping the listener off balance with atonal riffs and off-kilter time signatures.“

Kūrinys iš albumo – „Downin a Hole“. Labai asmeninė gitaristo Jerry Cantrell daina apie ilgalaikę draugystę, nelaimingą draugystę. 

„Alice in Chains“ (1995)

Trečiasis grupės studijinis albumas, komerciškai ganėtinai sėkmingas – du kartus platininis. Įrašinėti albumą muzikantams buvo sunku. 1994 metais buvo suplanuotas koncertinis turas (Kartu su Metallica ir kitomis grupėmis), bet prieš jį Layne Staley vėl įniko į heroiną, tad likus tienai iki turo pradžios grupė atšaukė savo dalyvavimą šiame ture. Po to grupė išsiskirstė savo keliais. Tačiau 1995 metų pradžioj grupė vėl susibėgo, pavasarį pasikvietė ir vokalistą Layne Staley. Galų gale iki 1995 rugpjūčio jie albumą įrašė. Įrašų metu Layne Staley buvo smarkiai priklausomas nuo heroino, tad dažnai vėluodavo į įrašų sesijas arba visai neatvykdavo. Kaip gitaristas Jerry Cantrell yra pakomentavęs: „It was a really painful session because it took so long. It was horrifying to see [Layne] in that condition. Yet, when he was cognizant, he was the sweetest, bright-eyed guy you'd ever want to meet. To be in a meeting with him and have him fall asleep in front of you was gut-wrenching“ Muzikos tekstų temos: depresija, vienatvė, narkotikai, pyktis, mirtis. Po gražių, švelnių akustinių pusinių albumų sunkoka šį įrašą klausyti: sunki tiek pati muzika, tiek ir tekstai. Grunge depresijos persmelktas alternatyvusis metalas, su prichodelikos elementais. Yra ir gražių kūrinių ("Heaven Beside You", "Over Now"). Beje, kūrinys "Over Now" yra paskutinis albumo kūrinys ir tarsi įprasmina realų grupės iširimą, nes tai paskutinis grupės studijinis albumas, įrašytas kartu su vokalistu Layne Staley.

Kūrinys iš albumo - "Again". Čia gitaros partija smagiai traukia kūrinį į priekį

”Black Gives Way to Blue" (2009)

Ketvirtasis grupės studijinis albumas. Tik šį kartą išleistas po milžiniško tarpo - 14 metų. Pirmasis albumas, išleistas po vokalisto Layne Staley mirties (2002 metais). Šiame albume jį pakeitė vokalistas ir gitaristas William DuVall. Labai tinkamą vokalistą pasirinko, nesijaučia drastiško pokyčio, lyginant su Staley laikais. Kas įdomiausia, tai muzikos skambesys nepakitęs nuo 10 dešimtmečio laikų. Kaip allmusic rašo: ”they still sound like themselves, capturing that weird murk halfway between '80s metal and '90s northwestern sludge”. Malonus ”Alice in Chains” skambesys. Albume yra gal 5 akustinio skambesio kūriniai: leidžiantys pailsėti nuo nuožmaus sunkiojo roko skambesio.

Kūrinys iš albumo - ”YourDecision”. Akustinis skambesys, tekstas apie pasirenkamus sprendimus ir jų pasekmes. Tokia jauki daina.

”The Devil Put Dinosaurs Here” (2013)

Penktasis, naujausias grupės studijinis albumas. Savo muzikiniu turiniu labai panašus į ankstesnį. Yra daug nuožmių kūrinių ir keletas akustinio prieskonio prisodintų. Tiesa, visumoj beklausant jis neužkabina. Kaip, kūriniai gražūs, turi savo Alice in Chains šarmo, tačiau naujumo, šviežumo trūksta. Bet tai nereiškia, kad tai blogas albumas. Gal tiesiog per naujas jis man.

Kūrinys iš albumo - ”TheDevil Put Dinosaurs Here”. to paties pavadinimo kaip ir albumas. Atspindintis albumo dvasią. O apie kūrinio tekstą Cantrell yra užsiminęs, kad du dalykai, apie kuriuos tikrai nenorėtum diskutuoti - tai religija ir politika.

Puspilniai albumai (Extended Play)

„We Die Young“ (1990)

Pirmasis grupės puspilnis (EP – extended play) albumas, reklaminis albumas (promo), skirtas išreklamuoti netrukus pasirodysiantį pirmąjį grupės albumą „Facelift“. „Alice in Chains“ buvo antroji grunge stiliaus grupė (po „Soundgarden“) pasirašiusi sutartį su didžiąja įrašų studija, tad to meto muzikos kritikai puikiai žinojo šią grupę ir šis promo albumas buvo išleistas mažu tiražu. Albumas trumputis – 3 dainos, iš kurių dvi pasirodė grupės debiutiniame albume. Muzikinis stilius: heavy metal, alternative metal, grunge.

Kūrinys iš albumo – „WeDie Young“. Geras metalo gabalas. Kūrinio tekstas, pasak gitaristo Jerry Cantrell, atspindi dešimtmečius vaikus vaikštančius su pranešimų gavikliais ir pardavinėjančius narkotikus.

 „SAP“ (1992)

Antrasis grupės puspilnis albumas, trumputis, telpantis į vieną vinilo pusę. Grupė 1991 metų pabaigoje susirinko įrašyti antrąjį savo studijinį albumą, bet viskas baigėsi akustinių įrašų sesija, kuri buvo vainikuota šiuo pusiniu albumu. Labai jaukus, gražus akustinis skambesys. Būtent toks, kuriuo mane keri ši grupė. Primena MTV Unplugged koncerto įrašą. Realiai yra keturios jaukios dainos ir penkta („Love Song“), kaip slaptoji daina, nuožmi, psichodelinė, atitinkanti grupės prigimtinė stilių. Labai mielas albumas.

Kūrinys iš albumo – „GotMe Wrong“. Dainą, kurią esu įsimylėjęs iš MTV Unplugged koncerto, daina, kurią mielai groju (bent jau anksčiau dažnai grodavau). Tekstas apie tarpusavio santykius. Gitaristas Jerry Cantrell, muzikos ir teksto autorius sako, kad ši daina apie vieną iš merginų, su kuria susitikinėjo ir bandė įtikinti, kad jam patinka tai, koks jis yra, tačiau ta mergina vis tiek bandė jį pakeisti, taigi, jis liko nesuprastas. Tai daina apie tai, kaip moterys ir vyrai skirtingai mąsto apie santykius.

„Jar of Flies“ (1994)

Trečiasis grupės puspilnis albumas. Komerciškai vienas sėkmingiausių grupės įrašų – 3 kartus platininis. Pirmasis puspilnis albumas (EP) istorijoje, debiutavęs pirmoje JAV Billboard 200 sąrašo vietoje. Albumas buvo įrašytas labai greitai – vos per savaitę, grupei grįžus po didžiojo turo 1993 metais. Pirmas albumas, kurio įrašuose dalyvavo bosistas  Mike Inez. Akustinis įrašas, labai mielas širdžiai, labai mielo skambesio. O albumo pavadinimas susijęs su Jerry Cantrell mokykloje atliktu eksperimentu – du stiklainiai su musėmis, vienos permaitinamos, o kitoms maisto mažiau nei reikia duodama. Išgyvena tos musės, kurioms maisto duodama mažiau. Kaip vokalistas Layne Staley sakė: „I guess there's a message in there somewhere. Evidently that experiment had a big impact on Jerry“

Kūrinys iš albumo neabejotinai „Don't Follow“. Nuostabi, jauki baladė, kurią atlieka gitaristas Jerry Cantrell. Vienas iš tų retų įrašų, kur jis yra pagrindinis dainininkas dainoje. Be abejonės ji man tokia miela, nes pats mėgtu ją groti.

Gyvo garso albumai

„Unplugged“ (1996)

Pirmasis grupės gyvo garso albumas, platininis. Puikus koncertas, puikus albumas. Apskritai „Alice in Chains“ pradėjau klausyti šiuo albumu. Akustinės gitaros, gyvas garsas, mažiau metalo, daugiau grunge tekstų. Beje, jis šis Unplugged serijos koncertas laikomas vienu iš tų geriausių, klasikinių (kartu su Nirvana, Eric Clapton, Bob Dylan). Šis koncertas bene vienintelis, kada š sceną grupė lipo penkiese – prie ketveriukės prisijungė gitaristas Scott Olson. Beje, šis 1996 balandžio 10 įvykęs koncertas buvo pirmas po dvejų su puse metų ir vienas paskutinių kai scenoje kartu su grupe dalyvavo vokalistas Layne Staley, nes pastarasis jaunuolis smarkiai buvo įnikęs į heroiną, tad nuo 1996 metų grupė faktiškai nebegrojo kartu, o 2002 ir vokalistas mirė, perdozavęs heroino (na, dar ir kokaino buvo rasta jo organizme). Koncerto metu bosistas Mike Inez ant savo boso buvo užsirašęs "Friends Don't Let Friends Get Friends Haircuts...". Tai skirta „Metallica“ muzikantams, kurie tuo metu buvo nusikirpę plaukus ir, beje, buvo tarp klausytojų. Netgi koncerto metu poros „Metallica“ dainų intro skambėjo. Skambėjo bene visos garsiausios grupės dainos bei viena nauja ("Killer Is Me").

Išrinkti vieną kūrinį iš koncerto yra labai sunku. Siūlau pažiūrėti visą pilną koncertą. Emociškai stipriausia lddaina (bent jau man didžiausią įspūdį iš šio koncerto paliko) – „Would?“.

Kita daina, verta dėmesio yra „Rooster“. Na, atkreipiu dėmesį dėl šios dainos potekstės. Šią dainą Jerry Cantrell sukūrė apie savo tėtį, kuris dalyvavo Vietnamo kare, ir kurio pravardė buvo Rooster.

Visą koncertą galima pamatyti čia:

"Pearl Jam" priešistorė ir Eddie Vedder kūryba

“Bad Radio”

JAV funk roko grupė, susikūrusi Kalifornijoje – San Diege, gyvavusi 1986 – 1990 metais. Labiausiai žinoma dėl to, kad joje kurį laiką (1988 - 1990) dainavo būsimos „Pearl Jam“ grupės vokalistas Eddie Vedder. Studijinio albumo, kurį būtų priglaudusi didesnė įrašų kompanija, neišleido, tačiau 1989 metais grupė išleido pora demo įrašų, kurie buvo platinami lokaliose Kalifornijos muzikos įrašų parduotuvėse. Muzikinis stilius - alternative rock, funk rock. Pavadinimas atspindi atlikėjų požiūrį, kad jų kūriniai neįtiks radijo stotims.

Eddie Vedder (Bad Radio) - "Bad Radio Demos"

Įrašai, kuriuos CD pavidalu matyt išleido Eddie Vedder iš savo turėtų įrašų. Muzikos kokybė atspindi pavadinimą: instrumentai akustiškai nesuderinti, girdisi foninis triukšmas. Žodžiu, kai kuriose dainose gitara ar būgnai skamba lyg iš kokio kibiro ir panašiai. Kai kurios dainos pasodrintos sintezatoriaus garsais. Kas vertingo šiuose įrašuose, kad pirmą kartą įrašyta Eddie Vedder daina „Better Man“, gerokai vėliau sulaukusi pasaulinės šlovės „Pearl Jam“ repertuare. Šiame rinkinyje yra 9 originalios „Bad Radio“ dainos, vienas Bruce Springsteen, vienas Rolling Stones kūrinys ir dar septynios – arba antri/treti takeliai originalių dainų, arba šiaip Eddie Vedder asmeniniai įrašai.

Kūrinys iš rinkinio – „WhatThe Funk“. Tiesiog greitas, rėksmingas šmotas, atspindintis grupės muziką. Youtube sunkoka rasti konkrečias grupės dainas (bet yra pilnas demo įrašų CD), tad čia nuoroda į video iš jų koncerto 1990 metais:

„Green River“

JAV roko grupė, susikūrusi Seattle, gyvavusi 1984 – 1988 metais. Tiesa, ir dabar dar kur ne kur pakoncertuoja. Komercinės sėkmės nepatyrė, tačiau savo muzika turėjo didžiulę įtaką ateities roko grupėms. Laikomi grunge stiliaus pradininkais. Buvę grupės nariai vėliau sukūrė tokias garsias ir dabar tebegyvuojančias grupes kaip „Mudhoney“ (Mark Arm ir Steve Turner) ir „Pearl Jam“ (Jeff Ament ir Stone Gossard). Per savo gyvavimo istoriją išleido du pusinius (EP) ir vieną pilną (LP) studijinius albumus. Grupės pavadinimas „pasisavintas“ iš to meto serijinio žudiko.

„Come on Down“ (1985)

Pirmasis grupės pusinis albumas. Pirmasis grunge stiliaus albumas. Vienintelis albumas, kurį grupė išleido kartu su originaliu gitaristu Steve Turner (vėliau grojo „Mudhoney“). 1985 metų viduryje grupė pradėjo turą, reklamuodami šį albumą, tačiau albumo leidyba vėlavo ir realios naudos turas neturėjo. Komerciškai nebuvo albumas sėkmingas, o ir apskritai muzika jame daugiau vertinga istorine prasme nei menine. Muzika nuožmi, grunge link metalo, tekstai niūrūs, vokalistas rėksnys. Žodžiu, muzika atspindi muzikantų mėgstamas grupes/atlikėjus: Iron Maiden, The Stooges su Iggy Pop.

Kūrinys iš albumo – „SwallowMy Pride“. Apie jaunuolio pašaipas skirtas jo merginai dėl perdėto amerikietiško patriotizmo.

„Dry As a Bone“ (1987)

Antrasis grupės pusinis albumas. Įrašytas kartu su gitaristu Bruce Fairweather. Vėlgi jo leidyba vėlavo kokius metus, tad su koncertiniu turu, palaikančiu albumą nesuderėjo. Taikliai apie albumą rašo allmusic: "strongest individual release...perfecting their sleazy, raucous fusion of '70s hard rock and post-hardcore punk."

Daina iš albumo – „Unwind“. Prasidedanti ramiu, lėtu tempu, bliuzo ritmu, bet paskui kūrinys pereina į greitesnį tempą, lyg į kokį rokenrolą, bet viskas tęsiasi grunge akordais. Šiaip, stipri melodinga gitaros partija. Tekstas apie miargas, troškimą naktį praleisti su miargom.

„Rehab Doll“ (1988)

Vienintelis grupės pilnas albumas. Tiesa, pagal pilnumą tai toks apypilnis – mažiau nei pusvalandį trunka. Realiai albumas išleistas jau oficialiai iširus grupei dėl tarpusavio muzikinių nesutarimų. Du grupės nariai (Mark Arm ir Steve Turner) vėliau įkūrė „Mudhoney“, o kiti du (Jeff Ament ir Stone Gossard) „Temple of the Dog“, o vėliau ir garsiausią grunge grupę „Pearl Jam“. Allmusic: "a record that sounded caught somewhere between grunge mania and metal/corp rock folly."

Daina iš albumo – „RehabDoll“. Sunki tiek muzikaliai, tiek teksto prasme. Konkrečios teksto prasmės matyt galima paieškot giliau, tačiau bendrąja prasme – daina apie narkomanę, besidalinančią ta pačia adata su kitais („She picked it up in a shared blood rite“).

„Mother Love Bone“

JAV roko grupė, susikūrusi Seattle, gyvavusi 1988-1990 metais. Grupė atrodė labai daug žadanti ir jai buvo pranašaujama sėkmė didžiojoje scenoje, tačiau likus kelioms dienoms iki pirmojo albumo išleidimo grupės vokalistas ir grupės siela Andrew Wood perdozavo heroino ir po kelių dienų mirė. Taip formaliai iširo grupė. Tiesa, labiau grupė žinoma ne dėl savo muzikos, bet dėl dviejų grupės narių Jeff Ament ir Stone Gossard, kurie, iširus „Mother Love Bone“, įkūrė pasaulinio populiarumo sulaukusią grupę „Pearl Jam“. „Mother Love Bone“ grupės muzikinis stilius: alternative rock, glam rock, grunge, heavy metal, glam punk, hard rock, alternative metal.

„Apple“ (1990)

Vienintelis grupės albumas, išleistas praėjus keliems mėnesiams nuo grupės pagrindinio nario, vokalisto mirties ir realaus grupės iširimo. Albumas nėra apibūdinamas kaip alternatyvaus roko albumas ar tiesioginis grunge muzikos įkvėpėjas. Labiausiai jis panašus į grupes, kurių grupės nariai klausėsi nuo mažens: „Kiss“, „Aerosmith“, „Led Zeppelin“, „Queen“. Ypatingai jaučiama“ Led Zeppelin“ Robert Plant ir „Aerosmith“ Steven Tyler įtaka. Tikrai, jis skamba kaip Led Zeppelin 9 dešimtmečio stiliumi. Beje, to meto muzikinis pasaulis daug tikėjosi iš šio albumo, todėl prieš jį įrašant, grupės vokalistas, siekdamas geresnio muzikinio rezultato, pats kreipėsi į reabilitacijos centrą dėl priklausomybės heroinui. Liūdna, bet būtent heroinas nutraukė daug žadančią grupės veiklą – vokalistas Andrew Wood 1990 kovo 16 buvo rastas be sąmonės dėl heroino perdozavimo, kovo 19 jis mirė (buvo atjungtas nuo gyvybę palaikančios aparatūros). Būtent kovo antroje pusėje buvo planuojamas išleisti „Apple“ albumas. Albumas išleistas praėjus 4 mėnesiams nuo Andrew Wood mirties. Bet kaip bežiūrėtum, tai yra fantastiškas albumas. Klausiau ir gėrėjausi KIEKVIENA daina, nes nebuvo nė vienos, kuri būtų praplaukusi pro šalį. Yra ir lėtesnių baladžių, tačiau didžioji dalis kūrinių – trenksmingos ir ypatingai melodingos roko dainos. Beje, labai smagu girdėti pianino skambesį kai kuriose dainose. O vokalisto balsas... Vienas malonumas jo klausytis. Fantastiškas albumas.

Kūrinys iš albumo – „StardogChampion“. Kai klausiausi, kilo toks jausmas, kad tikrai šią dainą esu girdėjęs. Toks malonus širdžiai tembras, tempas ir melodija. Žinoma, primena tiek Kiss, tiek Led Zeppelin, tiek netgi Guns‘n‘Roses. Žodžiu, mąsčiau ir mąsčiau, kas panašios melodijos dainą yra įdainavęs. Labai stipri daina. Labai stiprus debiutinis (gaila, kad ir paskutinis) albumas.

„Temple of the Dog“

JAV roko grupė, susikūrusi Seattle ir gyvavusi (teoriškai) 1990 – 1992 metais. Realiai tai Chris Cornell, Soundgarden vokalistas, subūrė muzikantų kompaniją norėdamas pagerbti savo mirusį kambarioką Andrew Wood („Mother Love Bone“ grupės lyderį),kuris perdozavo heroino. Pradinė mintis buvo išleisti singlą, tačiau suburtų muzikantų grupė greitai suorganizavo visą pilną albumą. Chris Cornell pasikvietė buvusius „Mother Love Bone“ muzikantus gitaristą Stone Gossard, bosistą Jeff Ament, taip pat savo grupės „Soundgarden“ būgnininką Matt Cameron (vėliau tapusį „Pearl Jam“ būgnininku). Prie grupės taip pat prisidėjo ir du kviestiniai atlikėjai: gitaristas Mike McCready ir vokalistas Eddie Vedder, kuriuos Gossard ir Ament buvo pasikvietę perklausai savo naujai buriamam projektui, tuo metu vadintam „Mookie Blaylock“, tačiau vėliau pervadintu „Pearl Jam“. Taigi, realiai, „Temple of the Dog“ buvo darinys iš dviejų tuo metu savo karjerą pradedančių grupių: „Soundgarden“ ir „Pearl Jam“. Muzikantai susirinko 1990 metų pabaigoje, per 15 dienų įrašė albumą, pagerbiantį savo mirusį draugą, ir išsiskirstė toliau savo muzikiniais keliais. Beje, grupės pavadinimas – tai eilutė iš „Mother Love Bone“ dainos "Man of Golden Words".

„Temple of the Dog“ (1991)

Vienintelis to paties pavadinimo grupės albumas (platininis), išleistas siekiant pagerbti mirusį draugą, „Mother Love Bone“ vokalistą Andrew Wood. Grupės nariai, „Soundgarden“ ir „Pearl Jam“ grupių nariai, susibūrė 1990 metų lapkritį – gruodį ir per 15 dienų įrašė visą albumą. Visų dainų tekstai ir didžiosios dalies kūrinių muzika parašyta Chris Cornell, pagrindinio idėjinio lyderio. Be Chris Cornell įrašuose dalyvavo visi dabartiniai grupės „Pearl Jam“ nariai. Albumas išleistas 1991 metų balandžio mėnesį, tačiau didesnės komercinės sėkmės tuo metu nepasiekė. Visuotinio populiarumo albumas sulaukė 1992 metais, kai į populiariausių albumų sąrašo viršūnes šovė „Pearl Jam“ debiutinis albumas „Ten“. Dėl „Pearl Jam“ sėkmės didžiulis susidomėjimas kilo tiek „Soundgarden“, tiek ir „Temple of the Dog“ grupe, kurios albumą iš naujo išleido įrašų kompanija A&M, taip pat išleidusi dainos "Hunger Strike" singlą bei klipą. Netrukus „Temple of the Dog“ albumas tapo platininiu. Labai taikliai albumo muzikinį stilių apibūdina allmusic: "record sounds like a bridge between Mother Love Bone's theatrical '70s-rock updates and Pearl Jam's hard-rocking seriousness“. Yra labai nuostabių kūrinių, tačiau yra ir visai vidutiniškų. Beje, elektroninis albumo įrašas, kurį turiu, matyt įrašytas iš vinilo, nes girdisi nevalyto vinilo traškesiai. „Hunger Strike“ įrašo metu Eddie Vedder visai neplanuotai įdainavo didžią dalį teksto, nes Chris Cornell sunkiai sekėsi įdainuoti žemas partijas. O dar tada Eddie Vedder tebuvo tik kandidatas būsimai „Pearl Jam“ grupei.

Kūrinys iš albumo - "SayHello 2 Heaven". Liūdna, ilgesinga, lygiai tokia, kokiu tikslu ir įrašytas albumas. Tai viena iš dviejų dainų (kita – „Reach Down“), kurią Chris Cornell parašė iš karto po Andrew Wood mirties (iš karto tuo metu Cornell su „Soundgarden“ iškeliavo į turą po Europą, tad jis savo liūdesį išliejo kūriniais). Labai graži daina.

Eddie Vedder

„Into the Wild“ (2007)

Pirmasis „Pearl Jam“ vokalisto solinis albumas, sukurtas konkrečiai to paties pavadinimo filmui, kurį prodiusavo garsus Holivudo aktorius Sean Penn, senas Eddie Vedder draugas, tad nesunku buvo muzikantą įkalbint sukurti filmo garso takelį. Beje, tik visai neseniai sužinojau, kad Eddie Vedder kūrė garso takelį šitam nuostabiam filmui. O kūryba vyko daugmaž taip: Eddie Vedder gavo pažiūrėti daugmaž suklijuotą filmą ir tada turėjo visišką laisvę kurti muziką. Darbas ėjo sparčiai, įrašai taip pat sparčiai. Praktiškai visą muziką įrašė pats Eddie Vedder, tik dvejose dainose jam padėjo kiti muzikantai. Albumo muzikinis stilius – folk rock. Išties, galima sakyti bardų stiliumi sukurtas albumas, t.y. albumas sudarytas ne iš kūrinių, o iš dainų. Tad muzikaliai nėra už ko užsikabinti, ramiai teka dainų melodijos, skamba tai gitara, tai mandolina, tai dar kiti instrumentai. O tekstai... atitinka filmo turinį. Nuostabus filmas apie amerikiečių keliautoją, atsisakiusį visų savo pinigų ir iškeliavusį į laukinę gamtą, Aliaską, neturėdamas būtinų daiktų ar žinių išgyvenimui laukinėje gamtoje, kitaip tariant, kaip patyrę keliautojai komentuoja: "he had a death wish"/“ Essentially, Chris McCandless committed suicide“.

Kūrinys iš albumo - "HardSun". Turbūt labiausiai vertas kūrinio vardo gabalas. Originaliai sukurtas Gordon Peterson (Indio). Kompoziciškai gražiai įrašytas. Šiame kūrinyje Eddie Vedder padeda du vokalistai: Corin Tucker of Sleater-Kinney.

„Ukulele Songs“ (2011)

Antrasis studijinis „Pearl Jam“ vokalisto Eddie Vedder solinis albumas, kuriame yra 16 trumpučių dainų meilės tematika, iš kurių 11 yra paties Vedder sukurti kūriniai, atliekami paprasčiausia ukulele. Pirmas dalykas, kuris patraukė mano dėmesį šiame albume, - jo viršelis. Fantastiška nuotrauka, fantastiška skulptūra "The Lost Correspondent". Skulptūros autorius - Jason deCaires Taylor, kuris sukūrė daugybę panašių, neįtikėtinų skulptūrų po vandeniu. Grįžtant prie muzikos, allmusic rašo: „Vedder never has been ashamed of his bleeding heart -- it’s something that grounds Pearl Jam even when they’re in full-blast bombast mode -- yet it’s refreshing to have a record where that heart is pushed toward the center, beating fully and proudly on his lightest, sweetest album yet.“ Iš tiesų, paprastos, šiltos, gražios balandės apie meilę, visos labai panašios, tad gal ir gerai, kad albumas gana trumpas – dainos nespėja atsibosti. Beje, kūrinys "Can't Keep" buvo įrašytas su pilna „Pearl Jam“ grupe (išleistas albume „Riot Act“), kūrinį "Tonight You Belong to Me" Vedder atlieka kartu su garsia dainininke Chan Marshall (Cat Power),o paskutinis albumo kūrinys "Dream a Little Dream" yra kone visų džiazmenų repertuaruose.

Kūrinys iš albumo – „Sleepingby Myself". Tipinis albumo kūrinių pavyzdys.

"Pearl Jam" diskografija

"Pearl Jam" – grunge muzikos stiliaus grupė, kaip ir dauguma šio žanro grupių, susikūrusi Seattle, 1990 metais. Grupę įkūrė du buvę „Mother Love Bone“ grupės nariai S. Gossard (gitara) ir J. Ament (bosas), kurie pasikvietė savo draugą M. McCready (gitara). Trijulė susigrojo ir ieškojo būgnininko ir vokalisto. Kaip būgnininkas prisijungė D. Krusen, kuris gana trumpai pas juos pabuvojo. Kaip vokalistas į grupės akiratį pateko buvęs „Temple of the Dog“ vokalistas E. Vedder. Nuo pat įkūrimo grupė pakeitė 4 būgnininkus. Dabartinis, grojantis nuo 1998, yra buvęs „Soundgarden“ būgnininkas M. Cameron.

Grupė iš viso yra išleidusi 9 studijinius albumus, kurių 5 yra tapę platininiais (JAV rinkoje jų parduota daugiau nei milijonas kopijų). Grupė žinoma dėl pora metų trukusio „Ticketmaster“ kompanijos, Amerikos koncertų salių monopolininkės boikoto. Portalo Allmusic laikoma dešimto dešimtmečio populiariausia Amerikos rokenrolo grupe.

Studijiniai albumai:

„Ten“ (1991)

Pirmasis studijinis albumas. 13 kartų platininis (>1 mln. kopijų parduota JAV), deimantinis (>10 mln kopijų parduota JAV) albumas – komerciškai sėkmingiausias Pearl Jam  albumas. Pavadinimas – krepšininko Mookie Blaylock, kurio vardu grupė pradžioj buvo pasivadinusi, numeris. Įrašius albumą iš grupės pasitraukė būgnininkas D. Krusen, pradėjęs reabilitaciją nuo alkoholizmo. Jį koncertiniams turams pakeitė D. Abbruzzese. Turuose Pearl Jam asistavo Red Hot Chilli Peppers. Apšildydami tokią grupę jie gavo galimybę būti išgirsti klausytojų.

Tekstų temos: depresija, savižudybė, benamiai, psichiniai ligoniai, nelaiminga meilė. Muzika pilna sodrių gitaros melodijų (Jimi Hendrix, Vaughman įtaka), kompoziciškai dalis kūrinių šauniai sukurti. Vokalistas moka perteikti tekstus, ir rėksmingas, ir lyriškas (Robert Plant įtaka). Geras grunge albumas. Beje, albume yra „Master/Slave“ kūrinys, kurio viena dalimi albumas prasideda, kita dalimi, įrašyta kaip slaptas takelis (prasideda po paskutinės dainos „Release“ praėjus 10 sekundžių), baigiasi.

Dainų tikrai keletas yra vertų atskirai paminėti. Pati pačiausia matyt - “Alive“. Gal dėl to, kad tai buvo viena pirmųjų dainų, kurios gitaros solo partiją išmokau groti. Kūrinio posmeliai –ramūs, skaudūs išgyvenimai, priedainiai – rėksmingi, siekiant kabintis į gyvenimą. O visas kūrinys dinamiškai nueina į nuostabią kulminacinę gitaros solinę melodiją. Tekstas – dalinai tiesioginiai vokalisto asmeniniai išgyvenimai – paauglys sūnus sužino, kad jis visą gyvenimą gyvena su patėviu, o jo tikrasis tėtis jau miręs, tuo tarpu motina pradeda seksualiai priekabiauti prie subrendusio jaunuolio. Taigi, jaunuoliui belieka kabintis pačiam į gyvenimą.

„Vs.“ (1993)

Antrasis studijinis albumas, 7x platininis. Savo laikais pasiekė rekordą, kaip albumas, kurio parduota daugiausia kopijų pirmą savaitę (>950 000, rekordas išsilaikė 5 metus). Ilgiausiai išsilaikęs Pearl Jam albumas Billboard viršūnėje (5 savaites). Šis albumas laikomas tuo momentu, kada Pearl Jam populiarumu aplenkė Nirvaną, savo muzikos stiliaus kaimynę. Muzika sunkesnė, tekstų tematika įvairiausia: nuo vaikų engimo, ginklų kultūros iki rasizmo policijoje. Albumo pavadinimas pradžiai turėjo būti „Five Against One“ (pagal dainos “Animal“ tekstą), tačiau paskutinę akimirką buvo pakeistas į „Vs.“, kaip pagrindinė konflikto tema, pasirodanti didžiojoje dalyje dainų. Beje, dėl vėlyvo pavadinimo pakeitimo yra skirtingų albumo viršelio versijų. Albumą reklamuojančio turo metu grupė išsiaiškino apie arenų monopolininkės Ticketmaster gaunamus pelnus (daugiau nei 30% bilietų kainos sudarydavo papildomi mokesčiai), tad nuo 1994 vasaros grupė pradėjo šios kompanijos boikotą, siekdami sumažinti bilietų kainas gerbėjams.

Daina iš albumo: „Rearviewmirror“. Intensyvus ritmas, intensyvi dinamika. Viena pirmųjų dainų, sukurta tik Eddie Vedder, atlikta visiškai pagal jo įsivaizdavimą. Kūrinio pabaigoj girdima, kaip būgnų lazdelės atsitrenkia į sieną, nes būgnininką per įrašų sesiją įkyrėjo prodiuseris. Po šios dainos sesijos būgnininkas sudaužė ir išmetė vieną iš būgnų  :). Tekstas apie jausmą, kai sėdi mašinoj ir bėgi nuo kažko nemalonaus, blogos situacijos ar pan.

„Vitalogy“ (1994)

Trečiasis „Pearl Jam“ studijinis albumas, populiarumu prilygęs savo pirmtakams. Per pirmąją savaitę JAV šio albumo buvo parduota >900 000 kopijų. JAV jis tavo 5 kartus platininis. Muzika gerokai įvairesnė nei pirmuosiuose dviejuose albumuose – yra ir ryškių agresyvių roko dainų, ir baladžių, ir eksperimentinių takelių (kokie trys). Pirmas Pearl Jam albumas, kuriame mažai solo gitaros partijų. Įdomu tai, kad įrašinėjant šį albumą buvo didžiausia vidinė trintis tarp grupės narių per visus laikus. Bebaigiant įrašus būgnininkas Dave Abbruzzese buvo atleistas, o jį pakeitė pirmasis „Red Hot Chilli Peppers“ būgnininkas Jack Irons. Albumo dainų tematika – šlovės kaina, privatumo netekimas, taip pat pora dainų apie meilę. Albumo pavadinimas ir apipavidalinimas nusižiūrėtas nuo 20 amžiaus pradžios vadovėlio apie mediciną, „Vitalogy“ daugmaž išvertus reiškia mokslas apie gyvenimą. Kaip allmusic komentuoja šį albumą: „Pearl Jam are at their best when they're fighting, whether it's Ticketmaster, fame, or their own personal demons.“

Daina iš albumo – „BetterMan“. Fantastiška melodinė daina, tikra popso klasika. Parašyta Eddie Vedder, jam dar jaunam esant. Baladė apie moterį, įstrigusią santykiuose su netinkamu vyru. Vieno koncerto metu Eddie Vedder pasakė: "it's dedicated to the bastard that married my Momma."

„No Code“ (1996)

Ketvirtasis studijinis albumas. Platininis. Muzikaliai dar labiau atitolęs nuo pirmųjų albumų. Taip, yra pora tikrų roko gabalų, tačiau didelė dalis dainų – baladės ar eksperimentiniai kūriniai. Turbūt pirmasis Pearl Jam albumas, kurio dvasia slypi ne nuožmiajame roke, bet dainingose baladėse. Rytų kultūros įtaka dalinai jaučiama, dvasiniai ieškojimai tekstuose. Muzikantai baigia subręsti, išaugti iš jaunatviško šėlsmo. David Browne žodžiais: "No Code displays a wider range of moods and instrumentation than on any previous Pearl Jam album."

Kūrinys iš albumo: „InMy Tree“. Čia būgnininkas turėjo darbo. Tiksliau, gal kiti muzikantai čia jam leido pasireikšti. Teksto prasmė? Kas ten žino tą Vedderį. Gal apie jaukią asmeninę erdvę, kurioje gali būt pats savimi, pats su savimi, savo mintyse, netrikdomas šlovės spindulių.

„Yield“ (1998)

Penktasis grupės studijinis albumas. 2 kartus platininis (komerciškai sėkmingesnis, nei praeitas albumas). Paskutinis, kurį įrašė su būgnininku Jack Irons. Albumo dainų studijiniam užbaigimui Eddie Vedder leido prisidėti visiems grupės nariams, taip sukurdamas puikią atmosferą grupėje (visi jautėsi esantys reikalingi). Muzikaliai albume sugrįžta prie tikro roko skambesio, koks buvo pirmuosiuose albumuose. Tekstai kai kurių dainų įkvėpti klasikinių kūrinių (Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ar Bukowskio veikalų), pagrindinės tematikos ne apie tai, kaip blogai yra gyventi (kas vyravo ankstesniuose albumuose), bet apie tai, kad gyvenimas yra gražus ir reikia ieškoti sprendimų iškilusioms problemoms. Dar vienas albumas, turintis „paslėptą dainą“ – paskutinėje dainoje po geros pusės minutės trukmės pauzės  atsiranda dar vienas muzikinis intarpas.

Daina iš albumo – „Do The Evolution“. Apie žmonių evoliuciją. Gal sakykim techninę evoliuciją – gyvenam Žemėje, kuri skaičiuoja kelis milijardus metų ir mes per kelis šimtmečius ją pavergėme technologijomis. Betarpiška meilė technologijoms – žmonijos pražūtis. Pearl Jam nelinkusi kurti muzikinių klipų savo dainoms, nes, pasak Vedderio, muzikiniu klipu tu klausytojui suteiki konkretų, „straight forward“ kūrinio suvokimą, nepalikdamas pačiam klausytojui interpretacijos laisvės. Komercine prasme klipų nekūrimas yra blogis, nes kūriniai nepatenka į masinės sklaidos priemones kaip MTV, todėl prodiuseriams labai nepatiko, kad Pearl Jam nekuria klipų. Kodėl visą šitą klipų teoriją dėstau? Nes „Do The Evoliution“ kūriniui buvo sukurtas klipas, pirmas nuo 1992 metų. Iš tiesų, gerai animatoriai padirbėjo. Ai, beklausant šio kūrinio labai užsisvajojau, kad žiauriai norėčiau šį kūrinį gyvai atlikt.

„Binaural“ (2000)

Šeštasis grupės studijinis albumas, pirmas netapęs platininiu, JAV rinkoj tapo tik auksiniu. Galima sakyti šiame albume Pearl Jam bando pabėgti nuo grunge stiliaus, kuriuo jie išpopuliarėjo. Taip, yra trys tikrai gerai sukalti gero roko kūriniai, tačiau didžioji dalis kūrinių daugiau eksperimentiniai, artėjantys prie psichodelikos (albumo žanras wiki - alternative rock, art rock, psychedelic rock). Išties pora kūrinių yra visai nebloga psichodelika. Beje, įrašinėdami albumą jaunuoliai turėjo keblumų, nes Vedderis kuriuo tais laiku buvo kūrybiškai išsekęs, posmo nesudėdavo, o gitaristas McCready išėjo gydytis priklausomybės vaistams. Albumo pavadinimas atspindi binaurinę garso įrašymo technologiją, kuri dalyje kūrinių buvo panaudota. Binaurinė technologija – erdvinio garso suvokimo pojūčio sukūrimas, paprasčiausias įrašymo principas: ant muliažinės galvos vietoj ausų uždedami du mikrofonai, kurie atskirai įrašo skirtingus garso kanalus (dešinį, kairį). Kas dar... Turbūt pirmą kartą Pearl Jam muzikoje skamba ukulelė („Soon Forget“ daina), jau trečias albumas, turintis „paslėptą garso takelį“. Pirmasis albumas, kurio įrašuose dalyvavo būgnininkas Matt Cameron. Albumo tekstai niūrūs, atspindintys socialines problemas. Albumo viršelyje panaudota Hubble teleskopu daryta nuotrauka! Ai tiesa, šį albumą reklamuojamame ture Europoje per Roskilde festivalį įvyko tragedija ir devyni klausytojai buvo sutrypti, miniai besiveržiant prie scenos.

Daina iš albumo – „Nothingas It Seems“. Lyginama su „Pink Floyd“ stiliumi. Iš tiesų tokia lėta, sunki tiek melodiškai, tiek teksto prasme. Parašyta bosisto, kuris šios dainos įrašuose naudojo kontrabosą, o gitaristas daug su efektais žaidė, kurdamas garso iškraipymus. Tekstas – apie vaikystę ar tiesiog gyvenimą mažame agrariniame miestelyje.

„Riot Act“ (2002)

Septintasis studijinis albumas. Albumo tematika, matyt po grupę ištikusios Roskilde nelaimės 2000 ir po rugsėjo 11 įvykių, mirtingumas ir egzistencija, taip pat politiniai (pvz., "Bu$hleaguer" – satyrinė daina apie prezidentą Bushą), socialiniai klausimai. Labumo žanras - alternative rock, folk rock, art rock. Vienas kūrinys („You Are“) netgi sakyčiau labai arti elektroninės muzikos. Aišku visi efektai gitara išgauti, net akustinis pojūtis artimas elektronikai. Kūriny „Act“ aišku, kad su choriniu dainavimu grupei prastoka.

Vieną dainą iš kūrinio šį kartą labai sunku pasirinkti: tarp absoliučiai lyrinės („Thumbling My Way“), absoliučiai grunge stiliaus („Save You“) ir tokios tarpinės („Love Boat Captain“, beje pastarojoje vis skamba bitlų frazė „All You Need is Love“). Suteikim šio albumo dainos favoritės vaidmenį energingai „Save You“. Kūrinys apie anksti mus paliekančius draugus, ar, kurių nesugebam išgelbėti. Konkrečiau apie priklausomybę heroinui. Viena, tai Vedderio artimas draugas Kurtas (iš Nirvanos) prieš aštuonerius metus paliko pasaulį. Dar kitas atvejis – kaip tik kuriant Pearl Jam šį albumą perdozavęs heroino mirė „Alice in Chains“ lyderis Layne Staley, taip pat artimas Eddie Vedder draugas.

„Pearl Jam“ (2006)

Aštuntasis studijinis albumas, dar vadinamas Avokado albumu dėl labai gražaus viršelio. Labai gražiai spalvos suderintos. Po ketverių metų pertraukos Pearl Jam išleido studijinį albumą ir jisai savo skambesiu yra labai panašus į pirmykščius grupės albumus – vėl akivaizdžiai grįžta prie nuožmaus, trankaus skambesio, didelėje dalyje dainų manau vyrauja triženklis bpm. Kita vertus, kadangi jis toks nuožmus, mažai melodingas, tai nelabai yra už ko užsikabinti. Gal tai tėra problema, kad šį albumą aš labai mažai klausęs ir šio albumo muzika nėra išjausta. Bet kuriuo atveju, tai tikrai ne pats mėgstamiausias albumas. Dainų tematika: nepasitenkinimas JAV politika (vėl perrinktas Bušas), karas Irake, bedarbystė, bandymas pabėgti nuo praeito gyvenimo ir viską pradėti iš naujo, kelios dainos buvo įkvėptos Eddie Vedderio nuostabaus draugo Johnny Ramone mirties (prostatos vėžys).

Kūrinys iš albumo – „World Wide Suicide“. Kūrinys apie karą Irake, tiksliau išliejamas pyktis dėl JAV užsienio politikos. Iš dalies šis kūrinys įkvėptas Pat Tillman žūties. Šis jaunuolis buvo profesionalus futbolininkas, bet po rugsėjo 11 įvykių  stojo ginti tėvynės – prisijungė prie JAV kariuomenės ir 2004 metais Afganistane žuvo. Šiam kūriniui buvo sukurtas klipas (kaip ir „Life Wasted“), kuriame nufilmuotas čilietis gatvės menininkas, žaidžiantis su rutuliu.

„Backspacer“ (2009)

Devintasis, naujausias studijinis albumas. Geriausias studijinis albumas nuo „Binaural“ laikų, tikrai vienas iš geriausių „Pearl Jam“ albumų. Trumpiausias visų laikų grupės studijinis albumas, drąsiai telpantis į LP. Albumo pavadinimas – aliuzija į nostalgiją rašomosios mašinėlėms (seniau jose egzistavusį Backspace klavišą), kurias Eddie Vedder naudoja rašydamas laiškus ir tekstus kūriniams, taip pat tai žvelgimas atgal į praeitį, gyvenimą. Albumo viršelis nuostabus, susidedantis iš 9 komiksų piešinių. Muzikos stiliumi tai labiausiai popsinis Pearl Jam albumas, bet tai nėra blogai. Kai kurios dainos labai priminė gerą „The Offsprings“ pankroko stilių, viena daina („Just Breathe“) tikrai papuola į saldžių romantinių „Coldplay“ dainų kertelę. Savo nuotaika albumas yra labai teigiamas, labai šviesus, iš esmės dėl to, kad JAV prezidentu buvo išrinktas Barrack Obama (praeiti du albumai buvo pesimistiniai, dėl valdžioje buvusio Busho). Iš dalies tekstai kitokie matyt ir dėl Eddie Vedderio šalutinio projekto – 2007 metų filmo „In The Wild“ garso takelio kūrybos. Viena daina („Speed of Sound“) yra niūri, liūdnoka, pagardinanti albumo nuotaiką. Beje, pastaroji daina apie jaunuolį, paskutiniu liekantį sėdėti bare. Dar smagu tai, kad pirmąją savaitę JAV buvo parduota 7000 vinilų kopijų – geriausias 2009 metų rezultatas.

Kūrinys iš albumo – „GotSome“. Geras, trankus, pašėlęs kūrinys apie narkotikų platintoją. Tik šiuo atveju narkotikai – muzika.

Gyvo garso albumai

„Live on Two Legs“ (1998)

Pirmasis grupės oficialus gyvo garso albumas (platininis), kuriame sudėti kūriniai iš 1998 birželio-rugsėjo mėnesiais vykusių dviejų turų po rytinę ir po vakarinę JAV pakrantę. Smagu išgirsti, kaip grupė skamba gyvai, o jie gyvai skamba tikrai gerai. Aš ypatingai vertinu tas grupes, kurios puikiai pasirodo gyvuose koncertuose.

Daina iš albumo - "Daughter". Tekstas – apie protiškai atsilikusius vaikus. Gyvam pasirodyme Pearl Jam įklijavo dar dviejų dainų intarpus – savo W.M.A. ir Neil Youngo "Rockin' in the Free World". Beje, pastarąją dainą jie koverino savo garsiajame MTV Unplugged pasirodyme.

„Live on Ten Legs“ (2011)

Gyvo garso albumas/rinkinys, kuriame sudėti kūriniai iš 2003 – 2010 metais vykusių koncertų. Smagu girdėti gyvą Pearl Jam garsą. Tiesa, labai norėtųsi žinoti, iš kokių tiksliai koncertų tie kūriniai ištraukti (kuriais metais vykusių, ar yra kūrinių iš to paties koncerto ir pan.), nes internete išsamesnės informacijos apie šitą albumą nėra. Pavadinimu jis primena pirmąjį Pearl Jam gyvo garso albumą („Live on Two Legs“). Pastarajame albume visi kūriniai buvo ištraukti iš skirtingų koncertų, tad labai panašiai gali tikėtis ir „Live on Ten Legs“, bet tiksliai ir nežinai. Tiesa, šiame rinkinyje pasigedau „Do The Evolution“ kūrinio. Bet šiaip, gražus rinkinys – prasideda ir baigiasi trankiomis dainomis, vidurys toks ramesnis. Kaip normaliuose koncertuose būna :)

Kūrinys iš albumo – „Animal“. Pearl Jam klasika, išleistas antrajame studijiniame albume „Vs“.

Rinkiniai

„Lost Dogs“ (2003)

Pirmas Pearl Jam rinkinių albumas. Bet čia ne šiaip koks nors Greatest Hits, o rinkinys kūrinių, kurie nebuvo sudėti į studijinius albumus. Didžioji dalis buvo išleisti kartu su singlais, o kita dalis taip ir buvo likusi dūlėti juostose. Su kiekvienu albumu Pearl Jam sukurdavo keletu dainų daugiau nei sudėdavo į patį albumą, nes anos kitos dainos pagal tematiką arba pagal savo įtaigumą neįtikdavo studijiniams albumams. Turbūt tuo nevisišku įtaigumu, o gal dėl išankstinio nusistatymo, kad tai „nurašytos dainos“, šis albumas neturi kažko tokio ypatingo. Taip ir klausai, kaip rinkinio dainų, sukurtų atsitiktinai per gerą dešimtmetį. Tiesa, albumas susideda iš dviejų diskų: pirmajame daugiau ankstyvąją kūrybą (grunge stilių) atitinkančios dainos (nes nebūtinai visos tos dainos sukurtos kūrybinėje pradžioje), o antrajame kompakte daugiau eksperimentinės, jausminės, turinčios tarsi gilesnę prasmę ar atspindinčios vėlyvesniosios Pearl Jam kūrybos ieškojimus. Allmusic šį albumą vertina 4.5/5 balų, bet savo vientisumu taip aukštai jo nevertinčiau. Taip, yra įspūdingų dainų, bet vis tik tai rinkinys. Beje, klausant šį albumą mane persekiojo mintis, kad tas dainas puikiai žinau, tad gal vis tik jos buvo išleistos ankstesniuose albumuose. Paskui pradėjau skaičiuoti metus. Kai šis albumas buvo išleistas, buvau 11 klasėj – daugmaž tuo metu pradėjau klausyti Pearl Jam, tad natūralu, kad tai buvo naujausias albumas, kurio matyt neatsitiktinai nemažai klausiau, tad dainos pažįstamos ir įstrigusios iki širdies gelmių.

Na ką, du kompaktai, dvi reprezentacinės dainos iš albumo. Iš pirmo kompakto visiškai neabejotinai „Yellow Ledbetter“. Sukurta pačioj kūrybinėj pradžioj, 1991 metais, leidžiant pirmąjį „Ten“ albumą. Mano mėgstamiausia Pearl Jam daina, dažniausiai ją groju (turbūt vienintelę moku nuo pradžios iki galo), greičiausiai taip smarkiai ji patinka, nes gitaros partija velniškai primena Jimi Hendrix stilių. Beje, koncertuose Pearl Jam būna suduria šį kūrinį su Jimio „Little Wings“. O tekstas... Nevienareikšmiškai, nes žodžiai koncertuose kinta, bet iš esmės apie karą. Eddie Vedder vieno koncerto metu prasitarė, kad daina apie jo draugą, kurio brolis kariavo Persijos Įlankos kare ir žuvo. Tad tas draugas ir nežino, ar jo brolis grįš „in the box or in the bag“.

Iš antrojo kompakto paminėsiu vieną kūrinį „Sweet Lew“, kurio tekstas, pačiam buvo labai įdomu sužinoti, apie legendinį krepšininką Kareem Abdul-Jabbar, kurio gimtasis vardas yra Ferdinand Lewis Alcindor, Jr. O reprezentacinis kūrinys – „Last Kiss“. Tiesiog vat toks vienas įrodymas, kad Pearl Jam labai retom išimtimis groja ir kitų kompozitorių kūrinius. Last Kiss išleistas 1961 Wayne Cochran atlikėjo.

Šalutiniai projektai

Neil Young „Mirror Ball“

Eilinis jaunuolio, išleidusio begalę įrašų, albumas. Pagal skaičių – dvidešimt trečiasis, tačiau išskirtinis tuo, kad su juo grojo ne jo paties grupė „Crazy Horses“, bet „Pearl Jam“. Tiesa, dėl skirtingų įrašų kompanijų interesų (abu atlikėjai priklausė skirtingoms įrašų kompanijoms), Pearl Jam pavadinimas albumo virželyje neatsirado, bet grupės nariai yra atskirai pavardėmis įrašyti kaip albumo muzikantai. Albumas įrašytas per 4 dienas. Turbūt jei ne „Pearl Jam“, albumas nebūtų niekuo išskirtinis.

Daina iš albumo? Ko gero „Downtown“. Geras roko šmotas, kuriame paminėtas tiek Jimi Hendrix, tiek Led Zeppelin. Ko daugiau reikia, kad suminkštintų mano širdį? :)

Paskutinioji Vakarų fronto citatų tirada

Aptikau blogo archyvo juodraščiuose neišpublikuotą keletą Remarko "Vakarų fronto" citatų. Smagu pačiam jas prisiminti, tad tuo pačiu dalinuosi ir su jumis:

”Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių.”
”Jis sako tiesą, mes nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekinių, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime, mes tikime karu.”
Kareivis atsikerta karininkui, kuris mėgo mokyti rikiuotės, drausmės ir kito paradinio šlamšto: ”Pažvelkite ten, kur tie maži debesėliai. Tai zenitinių patrankų sviediniai. Vakar mes buvome ten. Penki nukauti, aštuoni sužeisti. O tai, tiesą sakant, tebuvo tik juokai. kai kitą kartą nuvyksime mes ten su jumis, kareiviai, prieš mirdami, atsistos prieš jus ramiai, sumuš kulnais ir šauniai paklaus: ”Leiskite išeiti iš rikiuotės! Leiskite numirti!” Mes tokių kaip jūs čia tik ir telaukėme.”

Eurovizija statistinėje šviesoje

Praūžė vėl Eurovizijos viesulas ir vėl mes esam nusivylę galutine saviškio vieta. Negavom taškų nei iš latvių, nei iš airių, nei iš anglų. Na, gal vienas kitas ir pasitaikė, bet ne tiek, kiek ankstesniaisiais metais. Ar telefoniniai trikdžiai kalti? Ar dar kas?

Spaudoje buvo pasirodęs straipsnis, kai buvo ištraukti dalyvių pasirodymo eiliškumo burtai, apie tai, kad kaip nepasisekė mūsiškiui, kad antras pasirodys. Kaip mokslininkas aš nusprendžiau patikrinti šitą faktą. Ar iš tikrųjų tavo pasirodymo numeris lemia, kiek taškų surinksi balsavimo metu?

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad statistiniam tyrimui pasiėmiau nedidelį duomenų kiekį – 14 metų rezultatus (2000-2013 metų). Visus kiekvienų metų dalyvų balsus sunormavau į visų tais metais suteiktų balsų kiekį. Pvz., jei balsuoja 10 valstybių, tai kiekviena išskirsto po (1+2+3+...+8+10+12) 58 balus, tai sumoj išskirtoma 580 balų, tad kiekvieno dalyvio tais metais gautą balsų kiekį padaliname iš 580.

Ir šiuos rezultatus pateikiu dviejuose grafikuose. Pirmąjame pavaizduota matrica normalizuoto balsų kiekio, vilrijančio 8% lygį. Pavaizduota, kaip išsibarstę pagal pasirodymo numerį daugiausia gavusių balų dalyviai skirtinguose konkursuose. Kaip galima pastebėti, tendencija yra tokia, kad daugiausia balų surenka dalyviai, kurie pasirodė antroje konkurso pusėje.

 Tačiau tai atspindi tik maksimalių balų kiekių išsibarstymą. Realų balų pasiskirstymą pagal dalyvio pasirodymo numerį gali apibūdinti tik koreliacijų žermėlapis. Na, paprastumo dėlei aš nubraižiau vidutinių balų kiekio priklausomybę nuo pasirodymo eilės numerio. 

Na ir ką galima pastebėti? Kad yra nedidelė tendencija, jog vidutinis balų kiekis auga sulig dalyvio pasirodymo eilės numeriu. Kita vertus, suskaičiuota koreliacija tarp balų kiekio ir pasirodymo numerio yra labai nežymi – ~0,1. Čia koreliacijos koeficiento verčių reikšmės: 1 – visiškai priklausomi du dydžiai vienas nuo kito, 0 – visiškai nepriklausomi du dydžiai.

Tad nedrąsiai galima daryti išvadą, kad statistiškai yra iš dalies teisingas pasakymas, jog kuo vėliau Eurovizijoje pasirodysi, tuo aukštesnę vietą užimsi.

10 Jimi Hendrix vinilų

Nuolatiniai blogo skaitytojai turbūt jau seniai yra susidarę nuomonę, kad man Jimi Hendrix yra tas pats, kas ne kuriems žmonėms Stankūnaitė ar Venskienė (tiesą pasakius nežinau kuri yra kuri). Taigi, dievindamas šio jaunuolio muziką, nusprendžiau pradėti kaupti jo diskografiją vinilų pavidalu.
O per kelis mėnesius sukaupiau nei daug, nei mažai - 10 vinilų. Tiesa, iš jų vertinu 9. Vieną be prasmės įsigijau. Bet realiai dar neįpusėjau su diskografija. Norimų/vertų turėti vinilų sąrašas ilgas - 24 įrašai. Tiesa, gal kai kurių ir niekada neįsigysiu, gal kai kuriems prireiks daug laiko susirasti arba daug laiko, kad morališkai pribręsčiau mokėti didžiulius pinigus.
Taigi, blogo skaitytojams pateikiu sąrašiuką ir nuotraukas savo turimų vinilų:

Studijiniai įrašai:
1967 - Are You Experienced (2010 leidybos)
1967 - Axis: Bold as Love (2010 leidybos)
1968 - Electric Ladyland (2010 leidybos)
1970 - Band of Gypsys (2008 leidybos)
1972 - War Heroes

Rinkiniai:
1972 - Hendrix in the West
1979 - My Best Friends
1983 - The Singles Album
1988 - Radio One (1989 leidybos)
1994 - Blues (2010 leidybos)

Muzikinis pasaulis su patefonu

Vinilai... Kokybiškiausia gaso įrašymo laikmena, šiltesnis nei skaitmeninis garsas ir nuostabaus grožio didelio formato dėklai. O kur dar fizinis pojūtis, kad turi kokybiškos ir legalios muzikos... Žodžiu, jie mane masino jau keletą metų, kol besistažuojant Italijoje galutinai jais susiviliojau ir nusprendžiau, kad jau laikas imtis šios avantiūros.

Paprasta pasakyt, kad laikas imtis, nes neturėjau jokių techninių priemonių klausytis vinilinių plokštelių, o jas tiesiog kaupti be galimybės išgirsti, ką kaupi, neteikia tiek malonumo. Tad grįžęs iš Italijos ėmiausi žvalgybų patefonų ir stiprintuvų pasaulyje. Labai turiningi buvo vadovo patarimai, nes vadovas taip pat mėsta kokybišką garsą ir nusimano audio technikoje.

Galų gale sausio pradžioje įsigijau tiek patefoną, tiek ir stiprintuvą, o investiciją į kolonėles palikau ateičiai. Šioje gyvenimo stadijoje klausausi mono garso per gitarai skirtą kubą.

Patefonas su stipintuvu puikuojasi štai taip:

Pats patefonas yra kokbiškas, tikrai gera adata įdėta ir gasą perteikia maloniai.

 Patefonas iš kitos perspektyvos:

 Pati adata, padidinus vaizdą 36 kartus atrodo šitaip:

Na, o garso klausymosi sistema - aktyvi kolonėlė, realiai skirta groti gitarai, bet dėl to labai neliūdžiu. Pažengus gyvenimui tolėliau tikrai įsigysiu kokybiškas kolonėles, nes nesiklausyti stereo muzikos yra savęs skriaudimas.

Apibendrinant mano turimą garso sistemą galiu pacituoti savo barakinį draugą Vytautą, kuris mane patį pefrazavo: ”Turiu labai kokybišką patefoną su kokybiška adata, stiprintuvas geros firmos, esu labai juo patenkintas. Nu bet šiaip tai klausausi muzikos per kubą, skirtą gitarai”. Kitaip tariant mano muzikinio klausymosi ypatumus galbū galima palyginti su Porsche vairavimu žvyruotais kaimo keliais :) Kita vertus, malonu žaisti su vinilais, atsakingiau renkiesi muziką, kurią nori klausyti, nes nepatinkant grojamai muzikai turi sugaišti kokią minutę kitą, norėdamas ją pakeisti.
Atvirai pasakius, dabar labai labai retai klausausi elektroninio formato muzikos. Ir man tai patinka :)

LCD ekranai. Jų veikimo principas

Aprašinėdamas poliarizatorių naudingumą fotografijai pasižadėjau aprašyti LCD ekranų veikimo principą. Kodėl LCD ekranų skleidžiama šviesa yra poliarizuota ir kaip išgaunamas vaizdas?

Pradėkime nuo to, kad skystieji kristalai yra ypatinga medžiaga dviem aspektais. Pirma - ypatinga jų pati būsena - jie savo agregatine būsena yra skysčiai tačiau molekuline tvarkos struktūra kristalai, būtent dėl to ir vadinami jie skystaisiais kristalais. Antra - tai optiškai aktyvioji medžiaga (kaip gliukozė ar amino rūgšys). Tai reiškia, kad šviesos poliarizacija, šviesai pereinant per šią medžiagą, sukasi. Kokiu kampu pasisuka poliarizacija (kitaip tariant kiek pasikeičia jos fazė) priklauso nuo optiškai aktyvios terpės ilgio, nuo jos koncentracijos (tarkim kiek cukraus yra cukraus tirpale) arba šią medžiagą veikiančio elektrinio lauko stiprumo (čia galioja konkrečiai skystiesiems kristalams).

LCD ekranų matricos konstrukcija nėra sudėtinga - susideda iš kelių sluoksnių. Visų pirma, matricos apačioje yra baltos šviesos šaltinis. Senesniuose LCD ekranuose buvo naudojamos djų išlydžio lempos. Dabartiniuose modeliuose (ekonominiais ir ergonominiais sumetimais) apšviečiama baltaisiais šviesos diodais (LED'ais). Pačios matricos struktūra pavaizduota šiame paveiksle:

1 pav. LCD monitorių matricos struktūros schema 

 

Matricos apačioje (iš karto virš baltos šviesos šaltinio) stovi poliarizatorius, paprastą šviesą paverčiantis poliarizuota (prisimenant, kad šviesa yra elektromagnetinės bangos, tai reiškia, kad iš įvairiausiomis kryptimis svyruojančių bangų (pačios bangos nukreiptos viena kryptimi, tik jų elektrinio lauko vektoriai sklidimo krypčiai statmenoje plokštumoje virpa įvairiausiomis kryptimis) paliekamos tik viena kryptimi virpančios bangos).
Toliau stovi skystųjų kristalų matrica, apsupta elektrodais. Visa matrica sudaryta iš daugybės celių, užpildytų skystaisiais kristalais. Kiekviena celė valdoma atskirai - individualiai jai sukuriant elektrinį lauką (prijungiant įtampą). Nuo elektrinio lauko stiprio priklausys, kiek pasisuks skystųjų kristalų molekulės, o tai lemia, kiek bus pasukta šviesos poliarizacija. Kiek matricoje yra celių priklauso nuo ekrano raiškos. Pvz., jei ekrano raiška 1920×1080, tai joje bus 1920×1080×3 (kiekvienas pikselis sudarytas iš 3 spalvų kanalų) = ~6,2 mln. celių.
Šiame paveiksle pavaizduota, kaip atrodo keletas celių. Viršutinė nuotrauka - normaliai praeinanti šviesa per celes, apatinė - su papildomai apšviestais elektrodais:

2 pav. Skystųjų kristalų matricos elementai. Viršutinė nuotrauka - natūraliai šviečiantys elementai, apatinė - šviečiantys celės elementai ir papildomai apšviesti juos valdantys elektrodai.

 

Taigi, šviesa praeina per skystųjų kristalų matricą ir tada pereina dar vieną poliarizatorių (kuris yra statmenas pirmajam), kad būtų galutinai sukurtas norimas vaizdas. Jeigu skystieji kristalai nepaveikiami jokiu elektriniu lauku, tai šviesos poliarizacija nepasukama ir per sukyžiuotus poliarizatorius šviesa nepraeina. Jei poliarizacija pasukama 90 laipsnių kampu, tai pro antrąjį poliarizatorių praeina maksimalus šviesos kiekis.

Dabar pakalbėkim apie atskirų pikselių šviesumą arba kitaip tariant dinaminį diapazoną. Jei sugebame valdyti elektrinio lauko stiprumą, galima šviesos poliarizaciją pasukti pažingsniui ir praleisti vis daugiau ir daugiau šviesos. Dinaminė raiška apibūdinama bitų kiekiu kanale. Pvz., spaudoje, fotogafijoje populiariausia 8 bitų dinaminė raiška. Tai reiškia, kad galima sukurti 256 (2^8) šviesumo lygius. Jei turim 12 bitų dinaminę raišką - 4096 šviesumo lygius. Dėl to vaizdo kokybė gerėja ir rmalonumas žiūrėti atitinkamos raiškos filmus ar nuotraukas didėja.

Spalvinis vaizdų suvokimas susijęs su mūsų trichromatiniu matymu. Nors ir trys spalviniai kanalai nešviečia iš vieno taško, o yra sudėti vienas šalia kito, bet jų matmenys tokie maži kad mūsų akys juos visumoj suintegruoja į vieną tašką ir smegenys tam vienam taškui priskiria atitinkamą atspalvį.

Kaip tai veikia, galite įsitikinti žiūrėdami į šią nuotrauką (makro režimu nufotografuotą LCD ekrano gabaliuką) iš arti ir iš toli. Žiūrint iš arti matomi atskiri spalviniai pikseliai, galima pastebėti, kaip kinta kiekvieno jų šviesumas.

3 pav. LCD ekrano vaizdo detalė, nufotografuota makro režimu. Vaizdo didinimas - 36 kartai.

 

Tikiuosi, kad šis edukacinis straipsnelis praplėtė jūsų akiratį. Į jūsų klausimus mielai atsakysiu tiek šio straipsnelio komentaruose, tiek ir elektroniniu paštu.
Gardaus pažinimo džiaugsmo!

Macro fotografija

Jau senokai minėjau, kad kinų internetinėj parduotuvėj apsiprekinau visokių priedų fotoaparatui. Vienas iš tų priedų - žiedas, skirtas užsidėti objektyvą atbulai. Tokiu būdu gaunam puikiausią mikroskopo atitikmenį, su pakankamai nemažu didinimu.(kolei kas dar neįsivertinau tikslaus didinimo). Savaime suprantama, kad židinio nuotolis yra nekintamas (juk objektyvas pritaikytas atvaizduoti vaizdą į matricą, o atstumas nuo objektyvo iki matricos yra pastovus) ir patį fotoaparatą turi pritraukti per 3-4 cm nuo objekto. Savaime suprantama, reikia ryškaus apšvietimo ir dar vienas nepatogumas - diafragmą reikia ranka atidarinėti ir negali užfiksuoti konkrečios padėties. Tačiau, jei įsitvirtinu fotoapratą ant trikojo, tai diafagmą palieku visiškai užvertą ir fotografuoju su ilgu išlaikymu.

O kaip vizualiai naudingas šis priedas objektyvui? Siūlau pasižiūrėti keletą macro fotografijos pavyzdžių:

 Objektyvo dangtelis (turbūt labiausiai po ranka pasitaikęs objektas)

Alaus kamštelis (antras po ranka pasitaikęs mažas objektas) 

Vinilo takeliai

LCD ekranas, šviečiantis lūpas

Saulės žalieji žybsniai

Blogo skaitytojų prašymu šį sykį aptarsiu Saulės žaliųjų žybsnių susidarymą ir patogiausias stebėjimo pozicijas. Visos nuotraukos ir informacijas pateikiama iš atoptics tinklapio.
Visų pirma, kad būtų vaizdu, apie ką kalbama, pateiksiu nuotrauką saulėlydžio  Saulės. Matome, kad Saulei besileidžiant paskutinieji jos spinduliai, pasiekiantys mus, yra žali. Jeigu stebime saulėlydį, tai raudonas Saulės disko kraštelis, prieš pat jam pranykstant už horizonto, paskutines pora sekundžių, nušvinta žalia šviesa.

Kodėl gi tai įvyksta?

Pradėkime nuo to, kad Žemė yra apvali ir plonas atmosferos sluoksnis virš Žemės paviršiaus taip pat yra išlenktas, kaip ir Žemės paviršius. Oro tankis atmosferoje yra netolygus - prie Žemės paviršiaus yra tankiausias, kylant aukštyn jis retėja. Todėl atmosfera šviesą veikia tarsi lęšis - laužia Saulės šviesą ir ji tarsi užlinksta ties Žemės paviršiumi. Būtent dėl šios priežasties saulėlydžio metu Saulė geometriškai jau yra pasislėpusi už horizonto, tačiau mes ją vis dar matome. Dėl medžiagų dispersijos šviesa yra laužiama nevienodai, lyginant jos bangos ilgį, taigi raudona šviesa užlenkiama labiau nei žalia ir dar labiau nei mėlyna. Jei pieštume atskirų spalvų Saulės diskus, tai raudonasis bus žemiau nei žalias, o mėlynasis bus aukščiau nei žalias. 

Apačioje esančiame paveikslėlyje matote tik raudoną ir žalią diskus. Mėlynasis diskas nenupaišytas neatsitiktinai. Oro molekulės labai noriai sklaido mėlyną šviesą - kuo šviesa mėlynesnė, tuo ją labiau sklaido (Rayleigh sklaidos dėsnis). Lyginant raudoną ir mėlyną šviesą, mėlynoji yra sklaidoma 10-12 kartų labiau nei raudonoji. Būtent dėl šios priežasties dangus yra mėlynas. Jei pridurtumėme, kad saulėlydžio metu Saulė praeina nepalyginamai didesnį atmosferos sluoksnį nei dieną, tai pasidarytų visiškai aišku, kad saulėlydžio metu nuo Saulės ateinančioje šviesoje mėlynosios spektro dalies praktiškai nelieka (būtent dėl to saulėlydžio Saulė yra raudona, kai dieną ji yra geltona).

 

Tačiau, vien paprasto atmosferos lūžio neužtenka, kad pamatytumėme žaliąjį žybsnį - priešingu atveju žalią žybsnį matytumėme vos ne kiekvieno saulėlydžio metu.

Čia į žaidimą įsitraukia miražo efektas. Miražai vyksta, kai Žemės paviršiuje smarkiai įkaista paviršinis oro sluoksnis ir kylant aukštyn oro temperatūra staigiai mažėja - sakoma, kad susidaro didelis oro temperatūros gradientas. Oro temperatūros gradientas lemia oro tankio gradientą, tuo pačiu ir oro lūžio rodiklio gradientą - paviršiuje oro lūžio rodiklis bus mažesnis (karštas oras yra retesnis, lengvesnis) negu pakilus aukštyn (šaltas oras tankesnis ir sunkesnis). O kas vyksta šviesai keliaujant iš optiškai retesnės medžiagos į tankesnę? Ji atsispindi (tarkim šviesai krentant iš oro į vandenį arba iš oro į stiklą).

Taigi, realiai matomos dvi Saulės - tikroji ir atspindėtoji.

 

Na, dviejų atskirų Saulės diskų nepamatysit - per nelyg plonas atmosferos sluoksnis, kuriame vyksta atspindys. Tačiau matoma omega formos Saulė - Tiesiogiai ateinanti Saulė su apverstu atspindėtu apatiniu jos sluoksneliu:

Miražo efektas (tame mažyčiame gradientinio lūžio rodiklio atmosferos sluoksnelyje) veikia Saulės šviesą tarsi didinamasis stiklas, todėl smarkiai išauga oro dispersijos įtaka - raudonieji Saulės spinduliai gerokai labiau užlenkiami už horizonto nei žalieji. Taigi, mes, stebėtojai, turime sąlyginai labai ilgą laiko tarpą (paskutines pora sekundžių prieš visišką Saulės išnykimą už horizonto), kuriuo raudonieji Saulės spinduliai jau būna pasislėpę už horizonto, kai tuo tarpu žalieji dar pasiekia mūsų akis.
Pridurkime tą faktą, kad mūsų akys yra jautriausios žaliai šviesai (mažiau jautrios žydrai ir geltonai ir dar mažiau jautrios mėlynai ir raudonai) ir gausim pilną žaliojo žybsnio susidarymo paveikslą.

Reziumuojant, Saulės žalieji žybsniai susidaro esant didžiuliui oro temperatūros gradientui, kuris kaip didinamasis stiklas sustiprina atskirų šviesos spalvų erdvinį išskaidymą - raudonieji labiausiai lenkiami už horizonto, mėlynieji mažiausiai. Dėl Rayleigh sklaidos mėlynoji šviesa labai smarkiai išsklaidoma - jos praktiškai nelieka saulėlydžio Saulės šviesoje. O dėl akies maksimalaus jautrumo žaliai šviesai labiausiai ir pastebime nepasislėpusius žaliuosius Saulės spindulius už horizonto.

Tiesą pasakius, nebūtinai tik ties pačiu horizontu gali susidaryti žaliasis žybsnis. Jei oro temperatūrinis gradientas yra pakilęs nuo žemės paviršiaus, tai gali žaliasis žybsnis susidaryti ir Saulės disko viršutinėje dalyje:

Lygiai taip pat žaliąjį žybsnį galima matyti ir tiek kalno šlaitu:

Pats asmeniškai esu gyvai stebėjęs žaliąjį žybsnį kelis kartus būdamas Kretoje vasaros mokykloje 2008 metais. Na, vasarą ten karšta, tad ir oro temperatūrų gradientas didelis gali susidaryti.
Praeitą vasarą Nidoje bandžiau laukti žaliojo žybsnio, bet nedažnas saulėlydis buvo giedras, o ir dienos ne iš karštųjų pasitaikė.
Taigi, kokių reikia sąlygų juos stebėti? Tolumoje matyti aiškų horizontą (būti prie jūros arba stebėti saulėlydį į kalnus). Reikia didelių temperatūrų skirtumų (tarkim kaštos vasaros dienos arba šaltos žiemos dienos - vadovas kažkurią žiemą stebėjo žaliąjį žybsnį pro universiteto langą vieną iš šaltųjų žiemos dienų). Be vido šito, reikia būti virš šiltojo oro sluoksnio. Jei kalbam apie žaliąjį žybsnį prie jūros, tai tas įkaitęs oro sluoksnis gali siekti ~10 metrų. Tad nepatartina stovėti prie pat jūros (mano praeitos vasaros klaida), geriau būt pakilus ant kokios nors kopos. Ir... Reikia kantrybės, nes jie nedažni saulėlydžio palydovai.
Esu bandęs juos fotografuoti, tačiau norint juos nufotografuoti taip pat reikia patirties. Reikėtų fotografuoti saulėlydį su teleobjektyvu, pasistačius fotoaparatą ant trikojo.
DĖMESIO!!! Fotografuojant su teleobjektyvais venkite tiesiogiai per fotoaparato akutę stebėti saulėlydį, nes ryški Saulės šviesa gali pažeisti akis.

Tikiuosi jums pavyks pasimėgauti šiuo ypatingu dangaus reiškiniu arba tikiuosi, kad jei jau juos esate stebėję, galų gale pajutot pažinimo džiaugsmą, suprantant jų atsiradimo priežastis.