Aptikau blogo archyvo juodraščiuose neišpublikuotą keletą Remarko "Vakarų fronto" citatų. Smagu pačiam jas prisiminti, tad tuo pačiu dalinuosi ir su jumis:
”Monotoniškai supasi mašinos, monotoniškai skamba šauksmai, monotoniškai lyja lietus. Jis lyja ant mūsų galvų ir ant galvų tiems, kurie žuvo priešakinėse linijose, ant mažojo naujoko kūno, kurio žaizda per didelė jo šlauniai, jis lyja ant Kemericho kapo, jis lyja ant mūsų širdžių.”
”Jis sako tiesą, mes nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekinių, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime, mes tikime karu.”
Kareivis atsikerta karininkui, kuris mėgo mokyti rikiuotės, drausmės ir kito paradinio šlamšto: ”Pažvelkite ten, kur tie maži debesėliai. Tai zenitinių patrankų sviediniai. Vakar mes buvome ten. Penki nukauti, aštuoni sužeisti. O tai, tiesą sakant, tebuvo tik juokai. kai kitą kartą nuvyksime mes ten su jumis, kareiviai, prieš mirdami, atsistos prieš jus ramiai, sumuš kulnais ir šauniai paklaus: ”Leiskite išeiti iš rikiuotės! Leiskite numirti!” Mes tokių kaip jūs čia tik ir telaukėme.”
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą