Praeitą penktadienį vyko VU chorų vokalinis konkursas. Dainavau duetu su vienu jaunuoliu. Gerai pasirodėm, užėmėm antrą vietą tarp 11 ansamblių.
Tuo pačiu tai buvo mano paskutinis pasirodymas po VU akademinio choro vėliava. Galų gale galiu pasakyti, kad su universitetiniu choru viskas baigta. Adios amigos.
Daug šiam chorui atidaviau laiko – šešeri su puse metų. Buvo daugybė puikių akimirkų, nuostabių kelionių: Meksika, Ispanija, Prancūzija, Estija, Kuba, Italija, Maskva, Ukraina. Susiradau daugybę gerų pažįstamų ir keletą tikrai gerų draugų.
Tačiau pastaruosius pora metų jaučiau stagnaciją, o ji yra tiesiogiai susijusi su degradavimu. Išaugau jau universitetinius marškinėlius. Seniai jau laikas buvo kažką keisti.
Prieš dvejus metus buvo išvarytas ilgametis choro prezidentas. Nereikėjo laukti ilgai pasekmių – pamažu, tyliai pradėjo byrėti senųjų choristų gretos. Nebeliko choro buvusios dvasios, nebeliko būti chore prasmės. Su choro dvasios nebuvimu dar galėčiau susitaikyti, tad ne dėl to išėjau. Tiesiog yra noras tobulėti muzikine prasme. Noras būti vienu iš prastesnių choristų, kad galėčiau tobulėti.
Karalius mirė, tegyvuoja karalius, tegyvuoja mano naujasis choras Aidija!
