Poliarinės pašvaistės Lietuvoje

Poliarinė pašvaistė (aurora borealis, dar vadinama Šiaurės pašvaiste) yra iš tiesų įspūdingas reginys akims. Įspūdingas, jeigu esi toli nuo miesto šviesų ir netoli nuo poliarinio rato. Tiesa, kaip parodė nesena patirtis, visai nebūtina sėdėti Suomijoje arba Norvegijoje, kad galėtum pasigrožėti raudonai-žaliai nušviestu dangumi. 2015 kovo 17/18 d. naktį poliarinė pašvaistė matėsi ir Lietuvoje. Pats asmeniškai jos tikėjausi, nes dar dieną prieš tai buvo pranešta, kad Saulė išspjovė milžinišką pliūpsnį Saulės vėjo Žemės link. Tiesa, nesitikėjau, kad Vilniuje, gatvės lempų apšviestame danguje matysis pašvaistė. Tačiau, vakare grįžęs namo ir pamatęs žiniasklaidoj pasirodžiusias nuotraukas, darytas Vilniuje, išbėgau medžioklėn. Susiradau tamsiausią kampą ir pirmą kartą gyvai stebėjau bei užfiksavau poliarinę pašvaistę:

 
Tiesa, pagrindinis intensyvumas jau buvo nuslobęs, bet tai nė kiek netrukdė džiaugtis stebuklu.

Kaip gi susidaro poliarinė pašvaistė?

Saulė nuolatos Žemę bombarduoja elektringomis dalelėmis – protonų, elektronų bei helio jonų srautu. Dažniausiai nuo šių dalelių Žemę apsaugo jos magnetinis laukas. Tačiau vykstant ypatingai intensyviems Saulės vėjo pliūpsniams šie jonų srautai suspaudžia Žemę supantį magnetinį lauką ir geba prasiskverbti į Žemės atmosferą. Pridurkim dar tai, kad magnetinio lauko linijos tas elektringas daleles greitina ir nukreipia į Žemės magnetinius polius (kurie yra sąlyginai netoli Žemės geografinių polių). Taigi, įgreitintos elektringos dalelės patenka į atmosferą, sąveikauja su azoto ir deguonies atomais ir perduoda jiems savo energiją. Savo ruožtu azoto ir deguonies atomai perspinduliuoja tą energiją specifinių bangos ilgių šviesos pavidalu. Azotas spinduliuoja mėlynojoje ir raudonojoje spektrinėje srityje, tuo tarpu deguonis žaliojoje ir raudonojoje. Čia yra šių atomų spinduliuotės spektrinės linijos: 

Deguonis yra išsidėstęs iki ~100 km aukščio, azotas iki ~300 km. Dėl šios priežasties iš stebėtojo pozicijos žaliai švytintis dangaus plotas nepersikloja su raudonai švytinčiu dangaus plotu. O Lietuvoje (kadangi esam visai nemenkai pasislinkę į pietus nuo poliarinio rato) žalioji dangaus zona guli netoli horizonto. Tai nėra sudėtinga suprasti geometriškai – Žemė pirmu artėjimu yra apvali ir sėdint mūsų platumose į tašką, esantį 100 km aukštyje ties poliariniu ratu, reikia žiūrėti gerokai mažesniu kampui negu į tašką, kuris yra 300 km aukštyje.

O pietuose poliarinė pašvaistė vadinama aurora australis – Pietų pašvaistė. Ji gan panaši į šiaurinę kolegę. Tiesa ji šiek tiek asimetrinė. Jeigu šiaurėje pagrindinis pašvaistė intensyvumas pasireiškia prieš saulėlydį, tai pietuose prieš saulėtekį. Na, į detales nesigilinsim, nes pagrinidinės esmės tai nekeičia.

Beje, nuotraukose, darytose Lietuvoje, pašvaistė atrodo gražiai, nors gyvai stebint tokio ryškumo nėra. Kita vertus, norint stebėti pašvaistes, reikia bėgti nuo Vilniaus ir kitų didmiesčių į tamsesnius lietuviškus plotus.