Atsiminimai iš Vokietijos

Nors ir praėjo du mėnesiai, kai mes su Martynu bandėm užkariauti Vokietiją (kovo 21-26 dienomis), bet kadangi šie atsiminimai verti Jūsų dėmesio, su malonumu jais pasidalinsiu su skaitytojais, vėl grįšiu mintimis atgal į Vokietiją.. šalį, pralošusią abudu totalinius karus, šalį, du kartus išsivaliusią savo tautą nuo stipriausių, fiziškai tvirčiausių vyrų, šalį, kuri nepaisant visų istorinių negandų ir nesėkmių tebėra viena stipriausių šalių Europoje!
Tą kovo 21 dieną Lietuvą jau pradėjo šildyti pirmoji pavasarinė šiluma, tirpdanti sniegą, ledą, kelianti potvynius. Tą dieną, kai išvykau, Lietuvoje sniego jau beveik nebebuvo likę, tad dar šiltesnio pavasrio tikėjausi Kiolne ir jo apylinkėse.

Nuskridęs iš VIlniaus į Frankfurtą sėdau į greitąjį traukinį (vietomis greitį išvystydavo iki 180-190 km/h) ir per valandą pasiekiau Kiolną. Taip, traukiniai brangūs, bet kelionę man apmokėjo universitetas, tad galėjau komfortabiliai keliauti. Kita vertus, kažkaip gavos, kad komplektas lėktuvas+traukinys (Vilnius-Frankfurtas-Kiolnas) buvo 25 litais pigiau nei tiesiog lėktuvas (Vilnius-Frankfurtas). Nepaaiškinamas keistumas :)
O Kiolne susitikau su švogerio sesute, kuri mane beveik tris valandas vedžiojo po miesto centrą ir rodė įvairių grožybių. Na, buvo sekmadienio vakaras, tad niekur vidun nebuvo galimybės įlysti, puikiausiai tenkinausi pasivaikščiojimu po lietingą Kiolną. Ir galų gale pamačiau garsiąją Kiolno katedrą, atlaikiusią sąjungininkų bombardavimus. Būtent šios katedros paveikslas kabo mano kambaryje.

Po pasivaikščiojimų sėdau į vietinės reikšmės traukinį ir nukeliavau iki savo galutinės stotelės Bad Honnef. Patį mūsų pastatą, kuriame buvom apsistoję, ir kuriame vyko paskaitos radau nesunkiai - žemėlapis+nuojauta puikiausiai veikė :)
O tie Fizikų rūmai tikrai gražūs - tiek išorės, tiek vidaus puošnumas... Jautiesi it nuostabiuose rūmuose. O maisto skanumas... Žodžiu buvo ne seminaras, o rojus!


Visas keturias dienas, kurias praleidome šiame seminare vyko paskaitos kvantinės optikos tematika, o tarp paskaitų įsiterpdavo ir posterių sesijos. Žodžiu mūsų pranešimai kabėjo viso seminaro metu ir laiko buvo pakankamai, norint išsistudijuoti įdomesnius darbus, užtektinai laiko ir visus kitus darbus apžvelgti. Maitino puikiai - pusryčiams ir vakarienei rinkis ko tik širdis geidžia, pietūs irgi būdavo sotūs, dar pridėkim po dvi kavos pertraukėles kiekvieną dieną ir tavo skrandis neleidžia nepamilti kvantinės optikos. :)
Pats miestelis nedidukas, jaukus. Tikrai mielas, ramus gyvenimas teka vokišku ritmu. Man tikrai patiko. Šalia buvo nedidelis kalniukas, į kurį lipom antrą seminaro dieną. Miestas prie Reino! Upės, kuri daugeliu amžių karuose būdavo natūrali riba, gynusi vokiečių žemes nuo užpuolikų.



O žmonių susirinko labai įvairių ir labai įdomių. Kas mane labai nustebino, buvo visai žymus kiekis ir tikrai fantastiškų merginų. Guodžiausi Martynui, kad bus mažai merginų, jis mane guodė, kad reikėjo į biofizikos laboratoriją eit.
Susirinko įvairių kvantinės optikos šulų. Mes su Martynu buvom labiausiai nutolę nuo šios srities, nes aš pristatinėjau galimą šaltinį kvantinės optikos eksperimentams, o Martynas - galimą technologiją lazeriu gaminti bangolaidžius. Žodžiu, apie kvantinę optiką išmanėm arba visai mažai, arba visai nieko.
Čia Martynas su savo šefu Kazansky virš Reino

Čia keistuolis rusas, bedirbantis Danijoje. Būtent jis kalbėjo angliškai su tuo keistu rusišku akcentu, kurį dažnai parodijuoja filmuose, tuo pačiu parodijuojame ir mes.

Negalvokit, kad aš čia šitą vaikį fotkinau. Čia gaminau mano ir Martyno autoportretą - mūsų atspindžius niauktuose akiniuose:

Čia du iš daugelio kvantikos optikos šulų:

Saulė laimina užreinį:

O štai mano milijono dolerių vertės nuotrauka! Įsiamžinau su didžiuoju kvantikos žmogumi (centre). Šis vaikis matyt nežino kitų žurnalų kaip Nature ar Science. Grįžęs namo paskaičiavau, kad šiuose žurnaluose turi 11 straipsnių:

O čia fantastiškoji prancūzė, dėl kurios mes su Martynu ėjome iš proto. Puiki, miela, kalbi ir beprotiškai simpatiška mergelė:

Mūsų pranešimai... Kaip minėjau, jie mažai susiję su pačiais kvantinės optikos eksperimentais. Tačiau susidomėjimo sulaukė. Maniškiu darbu - parametrinės šviesos sklaidos nelazeriniais šaltiniais, kai su paprastu šviesos diodu kaupindami netiesinius kristalus užregistravome, kad tie LEDo skleidžiami fotonai gali skilti į du, pakeisdami savo spalvą - visai domėjosi. Keletas žmonių tikrai buvo susidomėję. Ypač ispanų Barselonos grupė, mergina nežinau iš kokios šalies, keistuolis rusas ir lenkai, kurie mums pasiūlė bendradarbiauti. Tad matyt liepą važiuosim su vadu į Lenkiją gamint eksperimentą.


Ketvirtadienį, kovo 25 dieną, pasibaigus seminarui mes su Martynu patraukėme į Boną. Juk reikia apžvalgyti buvusios Vakarų Vokietijos sostinę. O ten jau žydėjo sakuros, oras buvo puikus, pievelė prie univero nusėta jaunimo, o pakrantėje netgi įtvirtinimų radom. Na ir kurgi aš nenusofotografuosiu prie 19 amžiaus vidurio patrankos :)



Penktadienio ankstų rytą, 6 valandą, pajudėjome iš mus mielai priglaudusio Fizikos centro. Buvo gaivus pavasario rytas, tad įkvėpę tos nuostabios gaivos su nedideliu liūdesiu palikoms svečią kraštą. Su Martynu išsiskyrėm traukinyje, kuris vežė mane atgal į Kiolną. Martynas išlipo kiek anskčiau, Bonoje. Aš Kiolne vėl sėdau į greitąjį traukinį, pasiekiau Frankfurtą, o iš ten su nedideliu lėktuvo vėlavimu parskridau atgal į Lietuvą. Beskrisdamas stebėjau gloriją - difrakcinį Saulės šviesos vaizdą aplink lėktuvo šešėlį, krentantį ant kamuolinio debesies:

O grįžęs į VIlnių skubėjau į universitetą, kad naujausius įspūdžius papasakočiau savo vadui ir sudalyvaučiau baigiamuosiuose ”Laisvųjų skaitymų” akorduose.
Tai buvo seminaras, kuris mane nuoširdžiai įkvėpė sekti mano pasirinktu moksliniu keliu. Moralė smarkiai išaugo. Dar labiau susidomėjau kvantine optika, unikaliais, nesuvokiamais reiškiniais. Žodžiu, visapusiškai naudinga kelionė buvo.

Baigiamasis žodis tegu būna skirtas alkoholiui. Viskuo buvom aprūpinti: apgyvendino ir maitino patys seminaro organizatoriai, kelionės bilietus apmokėjo univeras, bet alkoholį jau patiems reikėjo pirktis. Jo buvo pilnas šaldytuvas tų rūmų rūsyje, kur dalino vakarienę. Kiekvienas, pasiėmęs bet kokį gėrimą iš šaldytuvo turėjo užsižymėti pateiktuose lapuose, kiek ir kokio gėrimo pasiima. O išvykdami susimokėti Fizikos centro priėmimo kabinete. Žaviuosi vakariečių kultūra: taisyklių laikosi šventai. Tvarkingai visi žymėjosi gėrimus lapuose. Lietuvoje iki tokio lygio dar augti ir augti. Alus kaštavo nemažai ten (0,5 l - 7,25 Lt, 0,33 l - 5,5 Lt), bet leidau sau šią pramogą puikiuose rūmuose, puikioje kompanijoje! Tiesa, vieną vakarą, antradienį, buvo paskelbta, kad būtent tą vakarą visas alkoholis yra nemokamas. Smagus socialinis vakaras papuolė ;)