ir vėl Vakarų fronte nieko naujo

Vėl pasiėmiau šią nuostabią Remarko knygą. Puikus pacifistinis šedevras. Perskaičius šią knygą nė nekyla jokia mintis, kad karas yra gražus laikotarpis. Gražūs gali būti tik taktiniai manevrai, strategija, o karas tėra vien ašaros ir skausmas. Skaitau šią knygą ir žymiuosi pieštuku varneles prie įsimintinų minčių. O keletą jų ir pateikiu jums:
”Katčinskis sako tiesą: kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto - ilgas laikas.”
”Leitenantas pažvelgė į mus. Jis žinojo, ką mes galvojome. Iš viso jis daug ką žinojo, nes iš mūsų tarpo iškilo: į kuopą jis atėjo puskarininkiu.”
”Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės: jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai dažniausiai baisūs šunkaros.”
Kalba apie vieno mokytojo raginimus įsirašyti savanoriais į kariuomenę: ”Tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį ”bailys”. Žmonėse stačiai neturėjo jokios nuovokos, kad įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės, - jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvos iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.”
”Po oda jau nebepulsuoja gyvybė, ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinau jau akyse.”
Karo stovykloje: ”Mes mokėmės, kad nušveista saga yra svarbiau negu keturi tomai Šopenhauerio. Iš pradžių nustebę, paskui įpykę ir pagaliau abejingi sužinojome, kad viską lemia ne protas, bet batų šepetys, ne mintis, bet sistema, ne laisvė, bet muštras.”
”Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktiškas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kurį tik gali duoti karas, - draugiškumu!”
”Aš esu įsitikinęs, kad, jeigu jį (Katčinskį) kas išsodintų dykumoje, per valandą jis sumedžiotų vakarienę iš datulių, kepsnio ir vyno.”
”Pamatysit, mes pralaimėsim karą, nes per daug gerai mokame atiduoti pagarbą.”
”O gimnastikos pratimai po pietų: ”Kas skambina pianinu, - žingsnį pirmyn. Deši-nėn. Prisistatyti į virtuvę bulvių skusti...””
Prieš išvykdami į frontą iš karo stovyklos jaunuoliai patykojo ir išvanojo savo karininką, kuris juos muštravo: ”Iš tikrųjų Himelštrosas galėjo džiaugtis, nes jo žodžiai, kad vienas visuomet turi auklėti kitą, davė vaisių, kurių paragavo jis pats. Pasirodo, mūsų būta supratingų mokinių, kurie gerai išmoko jo metodą.”
”Tą akimirksnį, kai nušvilpia pirmosios granatos, kai šūviai ima draskyti orą, staiga mūsų gyslose, mūsų rankose, mūsų akyse atsiranda įtemptas laukimas, saugojimasis, padidėjęs budrumas, nuostabus pojūčių jautrumas. Kūnas iš karto pasidaro viskam pasiruošęs.”
”Aš niekad nesu girdėjęs arklių rėkiant ir vos galiu patikėti. Tai aimanuoja visas pasaulis, tai gyvo kūno kančia, tose aimanose aidi klaikus, šiurpus skausmas.”
Užklupti artilerijos lietaus kapinėse: ”Tačiau ugnis yra stipresnė už visa kita. Ji sunaikina sąmonę, aš lendu dar giliau po karstu, jis mane apsaugos, net jeigu ir mirtis jame gulėtų.”
”Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudžia prie jos ir ilgai laiko ją apkabinęs, kai fronto ugnyje jis, mirties baimės pagautas, įsirausia į ją veidu ir visu kūnu, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina, jai, tyliai savo užtarėjai, aimana ir riksmu jis išlieja visą savo baimę, jinai išklauso ir vėl paleidžia jį dešimčiai sekundžių bėgti ir gyventi, paskui vėl priglaudžia, kartais amžinai.”
Apie mokslus mokykloje: ”Iš visų šitų gudrybių mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedavė jokios naudos. Užtat niekas mūsų mokykloje nepamokė, kaip per lietų užsidegti cigaretę, kaip užkurti laužą iš šlapių malkų; niekas nepaaiškino, kad durtuvu geriausia smeigti į pilvą, nes ten jis taip tvirtai įstringa kaip tarp šonkaulių.”