Šiek tiek fronto realybės

Tęsiu Vakarų fronto tematiką. Jau paskutinis skyrius pasiliko, tuoj tuoj būsiu antrą kartą perskaitęs šį nuostabų kūrinį. O šiai dienai pateikiu aštriausias knygos citatas. Negali nieko būti aštriau už frontą. Skanaus!
”Kalbama apie puolimą. Mes vykstame į frontą dviem dienomis anksčiau negu paprastai. Pakeliui pravažiuojame pro sviedinių sugriautą mokyklą. Išilgai jos fasado stovi dviguba, aukšta, viena ant kito sukrautų naujutėlių, šviesių, nepoliruotų karstų siena. Jie dar kvepia sakais, pušimis ir mišku. - Vis dėlto neblogai pasiruošta puolimui...”
”Frontas - tai narvas, kuriame įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai - tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų galvų pakibęs atsitiktinumas. Kai atleikia sviedinys, aš galiu pasilenkti, - ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.
Kaip atsitiktinai galiu būti nukautas, taip atsitiktinai ir išlieku gyvas. Blindaže mane gali sutraiškyti jo sienos, o plyname lauke dešimt valandų galiu išgulėti nepaliestas, nors aplink mane šėlsta ugnies uraganas. Kiekvienas kareivis tik tūkstančio atsitiktinumų dėka išlieka gyvas. Ir kiekvienas kareivis tiki ir pasitiki atsitiktinumu.”
”Kitą dieną gauname edamo sūrio. Kiekvienam tenka beveik po ketvirtadalį rutulio. Tai iš dalies gerai, nes sūris skanus daiktas, ir iš dalies blogai, nes iki šiol šie dideli raudoni rutuliai visuomet rodydavo, kad mums ateina karštos dienos. Mūsų nujautimas dar sustiprėja, kai gauname degtinės. Išgerti tai mes ją išgeriame, bet nuotaika nuo to nepakyla.”
po naujokų psichavimo priepuolio: ”Ši kanonada per baisi vargšams vaikinams: iš naujokų paskirstymo punkto jie pateiko stačiai į tokį pragarą, kuriame net ir senas kareivis gali pražūti. Troškus blindažo oras po šio įvykio mus dar labiau erzina. Mes sėdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus užbertų.”
”Tai mirtinas įtempimas, kai atrodo, jog kažkas atšipusiu peiliu tau drasko nugaros smegenis. Kojos nebenori klausyti, rankos dreba, kūnas pavirtęs tiktai plona oda, po kuria tūno sunkiai tramdoma beprotybė, slypi kiekvienu metu galįs nesuvaldomai prasiveržti nenutildomas klyksmas.”
”Mes pavirtome pavojingais žvėrimis. Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo. Mes svaidome granatas ne į žmones, - iš kur mes šį akimirksnį žinome, kas ten? Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir šalmus, pirmą kartą po trijų dienų mes galime pažvelgti jai į veidą, pirmą kartą po trijų dienų mes galime gintis nuo jos, mus suėmė beprotiškas pasiutys, mes nebe tos bejėgės aukos, kurios laukia ant ešafoto, mes galime griauti ir žudyti stengdamiesi išsigelbėti, išsigelbėti ir atkeršyti.”
”Mes esame bejausmiai negyvėliai, kuriems kažkoks fokusininkas, kažkoks pavojingas raganius vėl suteikia galią bėgti ir žudyti.”
”Sūdytos jautienos konservai, pagrobti iš priešo, pagarsėję visame fronte. Kartais jie būna net pagrindinis mūsų netikėtų atakų tikslas”
”Dienomis vyksta tiktai normalus apšaudymas, ir mes galime pasitaisyti apkasus. Pramogų taip pat netrūksta, - tuo pasirūpinalakūnai. Gausios jų kautynės kasdien pritraukia nemaža publikos.”
”Ataka, kontrataka, smūgis, kontrsmūgis - tai tikj žodžiai, bet kiek daug jie slepia! Mes netenkame daug žmonių, daugiausia naujokų. Į mūsų barą vėl atsiunčiamas pastikrinimas. Tai vienas iš naujųjų pulkų, beveik ištisai paskutinių šaukimų jaunuoliai.”
”Jie nešioja pilkus mundurus, kelnes ir batus, tačiau daugumai uniforma yra per didelė, ji kažkaip karo ant jų; jų pečiai per siauri ir kūnas per menkas, nebuvo tokios uniformos, kuri tiktų šiam vaikiškam ūgiui.”
”Kiekvienam kritusiam senam kareiviui tenka nuo penkių iki dešimties naujokų.”
”Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas.”
”Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos; mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, jie kepėsčiuoja ant kruvinų aptriuškintų blauzdikaulių iki artimiausios duobės; vienas grandinis du kilometrus nušliaužia ant rankų, vilkdamas paskui save sutrupintas kojas; kitas eina į tvarstymo punktą, rankomis spausdamas iš pilvo besiveržiančias žarnas; matome žmones be burnos, be smakro, be veido; randame vieną kareivį, kuris, nenorėdamas nukraujuoti, dvi valandas laikė sukandęs dantimis savo rankos arteriją; teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas.
Užtat sklypelis išraustos žemės, kurį mes giname, vis tiek išlaikytas, kad ir kokia didelė priešo persvara; atidavėme tik kelis šimtus metrų. Tačiau kiekvienam metrui tenka vienas nukautas.”
”Aušta rytas; kai mes vykome į frontą, buvo dar vasara, ir mūsų buvo šimtas penkiasdešimt vyrų. Dabar mums šalta, jau ruduo, lapai šnara, pavargę balsai plazdena ore: ”Pirmas-antras-trečias-ketvirtas..” ir, prieėję iki trisdešimt antro, nutyla. Tyla truka ilgai..”