>30 kilometrų kalnų keliais

Vakar,šiltą, gal net sakyčiau karštą šeštadienio dieną praleidau kalnuose. Nužiūrėjau vaikščiojimo trasą Brunate – Bellagio, kurios ilgis kokie 35 kilometrai, gal daugiau. Na ką, kėliausi anksti, kad su funikulierium pakilčiau iš Como į Brunate ir ten būčiau prieš 8. Tiesa, išėjau anksčiau, bet kokias 20 min klaidžiojau, kol suradau funikulierių (aš sugebu ne iš pirmo karto surasti teisingą kelią). Bet pirminis planas pradėti aukštumose prieš 8 buvo įgyvendintas.

Pirma pusė kelionės buvo puiki,nes kelias geras, buvo vėsu (dar saulė aukštai nepakilus, o ir miško pavėsyje keliavau).Gana sparčiai keliavau.Paskui, apie 12 valandą išlindau iš miškų į saulės kaitrą (įdienojus apačioje prie ežero turėjo būti apie 27 laipsnius šilumos, tai kilometru aukščiau, kur ir buvau, apie 21-22 laipsnius). Žodžiu trečias kelionės ketvirtis buvo jau sunkesnis, o dar kaip tik saulėkaitoj teko lipti į pačią aukštumą, kuri buvo virš 1,55 km, (kurią realiai pagal nusižiūrėtą maršrutą turėjau apeiti) tai prakaito išliejau. Na,aukščiausią kelionės tašką pasiekiau apie 13:30 – įveikti trys ketvirtadaliai kelionės. Tenai pusvalanduką pailsėjau, pavalgiau ir antrą valandą pradėjau leistis žemyn.

Paskutinis kelionės ketvirtis buvo sudėtingiausias. Pirma, nes jau jėgų nebe tiek, kiek kelionės pradžioj, o antra, nes sugebėjau išklysti iš kelionės maršruto, o sutikti italai man mažai ką galėjo pagelbėti, tad praktiškai visą likusį kelionės galą ėjau mašinų keliais, kurie kaip žinia yra gerokai ilgesni nei pėsčiųjų (serpantinai..) ir kelkraščio praktiškai nėra,tad visą laiką eini ant ištisinės šoninės juostos ir klausai ar neatvažiuoja kokia mašina iš priekio iš už posūkio. Na, taip ėjau gal kokias pusantros valandos, dar pagal kilometražą turėjo man likti valanda ėjimo iki Bellagio, bet į apžvalgos aikštelę, kur sustojau pailsėti,atvažiavo italų porelė, jų pasiprašiau, kad mane nuvežtų žemyn iki miestelio.

O Bellagio kaip tik atsidūriau laiku,nes kai tik susiradau uostą, iš kur išplaukia keltas į Como, jis kaip tik plaukė prie kranto, tad netrukus jau sėdėjau kelte ir mėgavausi dviejų valandų kelione ežeru su nemažai tarpinių stotelių. Tiesa, pusę to laiko prasnaudžiau.

Trumpai tariant, aš savim didžiuojuosi, įrodžiau sau, kad ištvermės turiu. Jau turbūt ir maratoną nubėgti būtų nebaisu :) Antra, keikiu LG telefonų  servisą, nes likus porai savaičių iki kelionės į Italiją nusipirkau telefoną su GPS būtent dėl tokių klajonių. Tačiau iš karto jį atidaviau į servisą, nes elektronika kvailiojo. Tai per pusantros savaitės (jau dabar dvi su puse) jie nesugebėjo sutaisyti. Taigi, jų dėka aš pora sykių buvau išklydęs iš teisingo kelio, o trečią kartą galutinai jį pamečiau.

Trumpai apie kelionę: per dieną nueita > 40 km, klajonių kalnuose pradinis aukštis: 0.85 km, didžiausias aukštis: 1,55 km, galinis aukštis: 0,5 km, kelionės trukmė: 8 h.
O pabaigai labai tinka amerikiečių pęstininkų vartojamas šūkis: "Pain is weakness leaving the body"

Piligriminė kelionė Prano Rupšlaukio keliais

Vasara praėjo, su ja praėjo ir naivios saulėtos šiltos dienos, kada rodos galėjai nekliudomai spontaniškai pasiduoti minčių polėkiui ir sukurti vienadienes, vienkartines didesnes ar mažesnes keliones, nuotykius, jaukius prisiminimus.

Viena iš tokių kelionių buvo dedikuota ne kam kitam, o garsiąjam kominiam Rolando Kazlo laidos „Nekenčiu reklamos“ personažui Pranui Rupšlaukiui, kurio klajonių apylinkes ir kelius su kompanjone ir lankėme paskutines dvi vasaros savaites. Na, teoriškai turėjo užtekti ir vienos išvykos, tačiau visų objektų neradom, o dar ir užlijo, tad teko keionę pabaigti kitą sykį. Man asmeniškai „Nekenčiu reklamos“ yra pati geriausių kominė lietuvių sukurta laida. Na, aišku pats Kazlas baidosi jam klijuojamų televizijos komiko etikečių ir aš visiškai pritariu, kad visiškai teisingai jis padarė, kad paliko televiziją, nes teatro scenose jis sukuria didesnius šedevrus ir turtingesnius savo personažų paveikslus, galų gale gerokai daugiau meninės saviraiškos gauna, nes cituojant Kazlo žodžiais tą patį Prano Rupšlaukio personažą „televizija gi nėra aukštasis menas – vidutinybių lizdas“. Beje, būtent su Kazlu susiję spektakliai man yra palikę neišdildomą įspūdį: tai „Dėdė Vania“ – Čechovas yra Čechovas ir jo išmintis yra amžina, ir Kazlo monospektaklis “Geležis ir sidabras“ – per šitą spektaklį didžiausią katorsį esu išgyvenęs. Tad dar kartą pasikartosiu, kad visiškai džiaugiuosi, jog jis užsiima teatro meno puoselėjimu.

Tačiau grįžtant prie televizinės klasikos reikia pasakyti, kad šią laidą žiūrėjau tiek būdamas mokykloj, tiek ir šiuo metu. Smagu iš naujo vėl ir vėl pasigėrėti komizmo vingrybėm. O kur dar jau liaudies klasika tapusios frazės... (pvz., „Tu vis dar čia? Tai oplia tau tada“, „Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas“). Žodžiu lankėme tas apylinkes, kuriose buvo filmuojami laidų epizodai, vykę lauke. Idealiai atkartoti kadrųnesiruošėme, bet įsiamžinti tose vietose, kur įsiamžinęs yra laidos herojus, norėjosi.Tad dėkoju savo mergytei, kad pabuvojo tuo žmogumi už kadro, kuris amžino tas akimirkas, dėkoju vairuotojams, kurie mums tranzuojant sustojo pavežėti į vieną ar kitą pusę, dėkoju „Nekenčiu reklamos“ gerbėjams, kurie visiškai supras mūsų šią keistą išvyką ir, žinoma, dėkoju Rolandui Kazlui ir jo kūrybinei grupei, kad dienos šviesą išvydo šios klasika tapusios „Nekenčiu reklamos“ serijos.

O skaitytojus maloninu kadrais iš laidos, rekonstruotomis nuotraukomis ir citatomis, kurios skambėjo daugmaž ties tuo atvaizduojamu kadru.

„Žiūrėk televizorių, ir darbą turėsi, ir dirbt nereikės“ – Konfucijaus draugas.

 

„Ne tas basas, katras basas be batų, o tas basas, katras juokiasi iš to, kas be batų basas.“

„Nebijokit, aš irgi biškį prie kultūros, aš gi žinau, kas yra geras kadras.“

 

„Aš sėdžiu prie lango, savo lango šį rytą ir žiūriu, kur pasaulis lyg praeivis eina pro šalį, stabteli valandėlei, linkteli man ir vėl nueina.“

 

„Šiaip man budizmas artimesnis. Om mani padme hum. Ten ramiau kažkaip: sėdi jie, tyli, medituoja. Ten daugiau labiau savitarpio supratimas ir užuojauta išstumiama į pirmą planą.“

 

„Viena iš nuostabiausių meditacijų – tapimo tuščiaviduriu bambuku meditacija.“

 

 

„Nors ne Himalajai, bet iš bėdos gerai.“

 

 

„Tai man dabar reiktų paėjėti tolokai, į Bratkūnus eisiu, salietros nusipirksiu. Grįšiu vėlai vakare, ne bendriau šiąnakt negrįšiu, ryte grįšiu.“

 

„Dieve, padėk. – Ką čia padėt. Mest ir viskas. – Tu sakai, tu žinai.“

Ruduo Italijoje

Visą rudenį, ištisus tris mėnesius mokslo tikslais stažuosiuosi Italijoje. Tai pirmas man toks ilgas laikas užsienyje. Nors kaip ir iš dalies neramu, bet kartu labai įdomu ir lauktina :) Svarbiausi ir reikalingiausi daiktai susipirkti, tad beliks tik susikraut lagaminą ir pirmyn į miestą, kuriame jau buvau. Būtent Como mieste, kuriame svečiuosiuosi, praeitą vasarą teko mokytis vasaros mokykloje. Tai šaunus kurortinis miestelis, kuriame tikrai jauku. Nors orai nebus įstabūs - vos keliais laipsniais šilčiau nei Lietuvoj, bet 2-3 kartus daugiau kritulių nei mūsų gimtojoje šalelėje - tačiau kita aplinka, kiti žmnės, kita kultūra ir neabejotinai nauja ir įdomi darbo patirtis. Tai puiki galimybė atsipūsti nuo dabartinės rutinos ir pažvelgti naujai į savo gyvenimo tikslus. Nes atvirai pasakius, jau baigia atsibosti labai nedidelis mokslinis veikimas čia Lietuvoje, savo laboratorijoje.

Kareivio maldaknygė

Mama tvarkė savo gimtuosius namus ir atrado antikvarinę kareivio maldaknygę. Labai tikėtina, kad tai mano prosenelio, nes jis buvo tarpukario Lietuvos savanoris.

Taigi, siūlau paskaityti įžanginį maldaknygės skyrių - Kario pašaukimas

 

 

Septyni Nidos saulėlydžiai

Nidoj būdamas pažadėjau parvežti septynių saulėlydžių nuotraukas. Nuotraukas parvežiau, įteikiau popierinį jų variantą ir dar antrą kopiją choro vadovui perdaviau. Smagu daryti gera :) Tad dabar šiais kadrais dalinuosi ir su blogo skaitytojais.

Taigi, kas vakarą prieš 10 valandą skubėdavau ne į Maximą kaip daugelis, bet prie jūros. Aš gi išsimokslinęs jaunuolis - žinau, kad alkoholio galima nusipirkti ir dieną :)

 

2012 07 15

 2012 07 16

  2012 07 17

  2012 07 18

  2012 07 19

  2012 07 20

  2012 07 21

Liepos viduryje Nidoje ir Palangoje

O tu Nida.... Pasakų šalis pasakiškoj šaly.

Antrus metus iš eilės su Aidija dalyvavau Tomo Mano festivalyje. Antrus metus iš eilės šauniai praėjo pusantros savaitės prie jūros. Kasdienės repeticijos, keturi koncertai ir pasakiškas laikas. Tiesa... Orai nedžiugino, buvo šaltoka, bet ir nelijo labai daug. Po Nidos atsiskyriau nuo choro ir dar porai dienų nuvykau į Palangą pailsėti. Rimtai! Reik atsipūsti nuo kompanijos, kasdienių linksmybių, dainų ir repeticijų. Aplankiau seną gerą draugę palangiškę, kuri šauniai mane priėmė, pasiblaškiau po Palangą, jos pakrantes, smagiai praleidau laiką.

Taigi, tęsiu savo kelioninę tradiciją: po nuotrauką per dieną.

Pirmoji diena - liepos 13 penktadienis. Atvykom, nerepetavom, įsikūrėm ir pasidžiaugėm jūra.

 Kitą dieną, šeštadienį turėjom koncertą, tai laisvų valandų gal tik dvi teturėjom. Buvo svečių klausytojų, buvo pirmas vakarinis šėlsmas po koncerto. O čia jaunuolis ruošiasi koncertui. Ai, po koncerto dar pasilikom bažnyčioj padėt fortepijoną transportuoti. Ten tai buvo įsimintinas fortepijono vežimas, nešimas. Su kranu kėlė į sunkvežimį.... Uch...

 Sekmadienį dieną smagiai vienas pasivaikščiojau. Antrus metus iš eilės tiesiog po Nidą prasiėjau. Dar pavakary spėjau pagauti choristus prie jūros ir išsimaudyt. Vanduo vėsus, bet mielas.

 Pirmadienį vėl laisva popietė ir visa popietė prie jūros. Smagiai tinklinį pažaidėm. Nesu geras žaidėjas, žaidžiu tik Nidoj :D Bet šaunu palakstyt smėlyje

 Antradienį vėl turėjom koncertą. Buvau nuėjęs iki Tomom Mano namelio, nes kovinę užduotį turėjau - švogerio mamai suveikti vokišką knygutę apie Tomą Maną mainais už iš jos gaunamus pašto ženkliukus. Daugybę šveicariškų ženkliukų iš jos esu gavęs. O čia žuvėdros pakrantėj netoli Tomo Mano namelio:

 Trečiadienį vėl buvo koncertas, tad laisvo laiko mažai. O čia jaunuolis pudruojasi prieš koncertą :) Na, ne kaip Kazlas pudruojasi :D

 Ketvirtadienis vėl vaikščiojimų diena. Kol visi ilsėjosi po pokoncertinės veiklos, pasiblaškiau po mišką ir vaakre variau į koncertą bei festivalio kino filmų seansą.

 Penktadienį prieš eidami klausyt vakarinio koncerto ir žiūrėt kino, smagiai sutikinėjom saulėlydį prie jūros.

 Šeštadienį buvo uždarymo koncertas. Repetavom jau mažiau, laiko daugiau turėjom. Vakare po koncerto su visu kostiumu skubėjau saulėlydį fotografuot. Mat buvau pažadėjęs parvežti septynis Nidos saulėlydžius.

 Sekmadienį ryte daugelis mažai miegoję išsiruošėm keliaut namo. Dar pačiam ryte teko nukeliaut padėt vargonus išnešt iš bažnyčios iki mašinos. Paskui tikėjausi nuvažiuot iki Klaipėdos su choru ir tada tranzuot iki Palangos. Bet... Autobusas sugedo Juodrantėj, tad aš atsiskyriau nuo kompanijos ir išėjau tranzuot. Labai pasisekė, nes jaunuolis važiavo į Palangą. Tiesa, dar su pora užsukimų, tad kelionė buvo ilgoka, bet turėjau gražaus laiko pasnaust :) O Palangoj susitikau su viena drauge, pas ją apsistojau ir smagiai pasivaikščiojom po Palangą, dar vakare Merūną reikėjo nufotografuot, man draugė - žurnalistė, nuotraukos straipsniui reikėjo.

 Pirmadienis visas buvo prie jūros. Išėjau kokią 10 ir iki penkių prasivaikščiojau po centrą, botanikos parką ir pajūriu. Smagu nueiti tolėliau, kur žmonių mažai mažai ir susilieti su jūros ošimu, vėju ir pajūrio gamta.

Antradienį pakėliau sparnus ir išėjau tranzuot. O kaip sekės man tranzuot galit paskaityt mano ankstesniame straipsnyje.

Birželio viduryje Norvegijoje

Birželio viduryje pasinaudojau savo geriausio draugo kvietimu ir nuvykau pas jį į Norvegiją. Jaunuolis ten studijuoja doktorantūrą. O pas jį pasisvečiavau penketą dienų. Šiaip.... Nors važiavau pas geriausią draugą, bet daugiausia bendravau su jo žmona :) Kominė situacija, bet šiaip buvo tikrai smagu. Na, oras buvo prastokas - lietingos dienos pasitaikė, tad ne kaži ką aš ten apkeliavau. Na, bet apie kiekvieną dieną trumpai ir po vieną nuotrauką:

Skridau iš Kauno kartu su draugo žmona, tad nereikėjo rūpintis, kokiu traukiniu važiuoti, kur išlipti ir pan. Atvykom anksti, tad geras dienos gabalas buvo ką nors nuveikti. Važiavom su dviračiais po apylinkes. Pravažiavom ir draugo univerą, kur jis studijuoja (nuotraukoje). Na, jau besukant ratą namų link šioks toks šposas buvo - važiavom žvyrkeliu, kažkaip ilsinau vieną ranką - tik viena laikiausi ir staiga stabdžiau, nes per daug priartėjau prie draugo žmonos ir... (und ze clap) prasiyriau delnais žvyru. Skausmo buvo, bet žaizdos puikiausiai sugijo - praktiškai nebesimato jų vietų.

 Antroji diena (kaip iš esmės visos) prasidėjo vėlai. Papusryčiavom ir išskubėjau į Oslą. Juk reik apsilankyt didmiesty. Šiaip... nors ir dargana buvo, bet man visai patiko Oslas. Modernusis operos teatras įspūdingas, tvirtovė nebloga (nuo jos ir fotografavau šį vaizdą), o dar paliko didžiulį įspūdį skulptūrų parkas, kuriame daugybė įvairaus amžiaus nuogų vyrų ir moterų skulptūrų pristatyta. Parkai yra zeba. Tiesa, atgal grįždamas kelias minutes pavėlavau į traukinį, tad teko dar valandą laukti kito.

 Trečioji diena prabėgo namie, na pavakary išėjom pasivaikščioti po miestelį. Draugo žmoną pamokiau fotografijos pradmenų. Visai smagu buvo dalintis patirtim :) Na, o prie univero išpildėm josios linksmąsias kompozicijas:

 Ketvirtoji diena vėlgi mažąjame miestelyje. Šią dieną vėl oras buvo prastas. Tiesa, įdienojus jau ir saulė išlindo. Vėl prasivaikščiojom. Pakeliui praėjom ramunių kalną, tad namai praturtėjo puokšte gėlių.

 Paskutinė diena, gal tiksliau pusdienis (nes vakare laukė lėktuvas) praėjo vėl važinėjantis dviračiais. Šį kartą nuvažiavom keliolika kilometrų fiordo link. Smagi kelionė buvo. Smagus fizinis poilsis.

Žodžiu, nors ir brangi šalis, nors ir lietingi orai, bet gerus draugus aplankyt yra zeba :)

Tranzavimai nuo jūros

Praeitą savaitę su choru buvau Nidoje - Tomo Mano festivalis, o po jo nusprendžiau dar pora dienų pabuvoti Palangoje - lankiau vieną draugę palangiškę.
Kai keliavau, nusprendžiau keliauti iš širdies, tad nesinaudojau valstybiniu transportu, o keliavau tranzuodamas.
Sekmadienį planavau su choru nevažiuoti iki Klaipėdos, o iš ten nutranzuoti iki Palangos. Na... Planai šiek tiek buvo pakoreguoti, nes autobusas sugedo Juodkrantėje, tad aš palikau autobusą ir choro draugus likimo valiai ir pasidaviau pravažiuojančiųjų vairuotojų malonei. Teko praeiti visą Juodkrantę, kol pasiekiau tranzavimo tašką, o iš tenai po kokių 10 minučių mane paėmė vienas jaunuolis su dukra, kurie važiavo į Palangą. Tiesa, jie darė pora sustojimų, tad kelionė buvo šiek tiek ilgesnė, tačiau aš turėjau smagaus laiko snausti, o tuo pačiu džiaugiausi, kad tiesiogiai pasiekiau Palangą.

Atgal į Vilnių tranzavau antradienį. Jau buvo kaitros, tad stovėti ant kelio nebuvo pats maloniausias užsiėmimas. Dėl smagesio žymėjausi laiko tarpus, kada kas paėmė ar išleido, ar pradėjau tranzuoti. Reziumė:
Iš Palangos centro iki Vilniaus centro nukeliavau per 6 valandas. Važiavau 3 mašinom, buvau pasiėmęs 2 poilsio pertraukėles. Realaus tranzavimo laiko: 1 h 43 min. Realaus važiavimo laikas: 3 h 1 min.

1. Iš Palangos centro iki tranzavietės ėjau 20 min, ten tranzavau 20 min ir pavežė mane viena moteris iki Klaipėdos žiedo (20 min). Ponia stebėjosi, kad vienas tranzuoju, gyrėsi, kad dažnai paima tranzuotojus, nors jos sūnūs, kurie dabar Ispanijoje, kreivokai žiūri į tokį mamos polinkį. Ir protino mane įsigyti mašiną - paprasčiau keliauti būtų.
2. Nuo Klaipėdos žiedo iki tranzavietės ėjau 37 min, ten tranzavau 1 h 21 min. Sustojo toks vienas 50 metų jaunuolis, kuris pametėjo mane iki Kryžkalnio (57 min.). Jis gyrėsi, kad jam daug pinigų nereikia, puikiai išsiverčia su 600 lt per mėnesį, kartais padirba, kartais ne. Truputį renginius organizuoja ir t.t. Sakė vežė draugą į Klaipėdą blaivytis, nes jau 2 mėnesius anas kaip geria. Išsikalbėjo. Skundėsi, kad truputį gyvenimą teks pakeisti, nes žmona laukiasi. Dar dalį laiko apie žydšaudžių garbinimą kalbėjo - tie lietuviai, kurie padėjo naciams naikinti žydus, užėjus sovietams, nebeturėjo kų daryt - arba pasiduot, arba į miškus slapstytis (partizanaut). Kai kurie jų pulkininkais partizanų patapo, o jiems yra suteikta Vyčio ordinų.
3. Ties Kryžkalniu tranzavau 2 min. Nuvežė iki Vilniaus centro (1 h 44 min.). Važiavau su Lietuvos moterų krepšinio rinktinės nare. Na, nepažinau jos, tad ji džiaugėsi, kad dar įmanoma Lietuvoj praeiti neatpažintai :) Labai smagiai pabendravom apie gyvenimą, sportą, truputį mokslą, tranzavimą (stebėjosi, kad aš nebijau vienas tranzuot). Aš demonstravau menkutes savo moterų krepšinio žinias, kurias ji visai užskaitė, paprotinau, kad kai kur pasaulyje Lietuvą geriau žino kaip lazerių šalį, o ne kaip krepšinio šalį. Ji pasakojo apie savo pastebėtus vairavimo įpatumus įvairiuose miestuose, nuotykius su policininkais, legionierės duoną, gyrėsi, kad dievina Barseloną, o geriausia sporto šaka - futbolas. Na, puiki kelionės kompanionė buvo.

Ir vėl pavardė Delfi tinklapyje

Liepos mėnuo - sidabriškųjų debesų mėnuo. Na, bent jau jų pasirodymų maksimumas yra būtent liepos pradžioje. Na, kai mėgsti juos stebėti, o pastebėjęs plepėti, netrunki sulaukti draugių žurnalisčių klausimų: ar galiu nuotraukas publikuoti Delfyje. Na, natūralu, kad sakai, prašau, jei dar mano pavardę paminėsi :)
Žodžiu, tokia ta straipsnelio Delfyje atsiradimo istorija.
O šiemet sidabriškieji debesys yra reti, nes jų pasirodymo dažnis antikoreliuoja su Saulės aktyvumu. Šiuo metu Saulė artėja prie savo aktyvumo piko, tad natūralu - sidabriškųjų debesų šią vasarą matome gerokai mažiau.

Aidai iš Vilkaviškio - Jean Baptiste Delfyje

Praeitą šeštadienį Vilkaviškyje vyko Napoleono lankymosi jubiliejus. Būtent pro Vilkaviškį ėjo pagrindiniai prancūzų armijos daliniai žygio į Maskvą metu. Mes ten buvom puikiai priimti, sukėlėm nemažai šumo. Tikrai smagu, kad nediduką mūšį susirinko pasižiūrėti tikrai daug žiūrovų. Nesitikėjau, kad tiek daug jų bus.
Na, o apie patį prancūzų armijos apsilankymą Vilkaviškyje pasirodė nedidukas straipsnis Delfyje. O linksmiausia, kad pagrindinėje nuotraukoje yra šaunusis Jean Baptiste kareivis :)