Na, sakydamas intensyvoka ir turiu galvoj, kad palyginus su tranzuotojais asais, naršančiais užsienio valstybes, aš esu paprastas keliautojas, su iškelta pakelėj ranka neišėjęs už Lietuvos ribų.
Šią savaitę teko nemažai pakeliauti: pirmadienį išvažiavau į kaimą, penktadienį iš jo grįžau, o vakar, šeštadienį, nukeliavau iki jūros. Visa tai grynai įveikta tranzuojant (atgal iš jūros su tėvais grįžau). Aišku mano tėvai buvo mažuma neigiamai nusistatę tokiam mano keliavimo būdui, bet tai bene pagrindinė priežastis (tranzavimas, aut. past.) kodėl aš keliavau iki kaimo ar jūros. Su kokiais žmonėmis teko pabendrauti... Pakeleivingom smagu keliauti. Žinoma, viena priežastis, kad kelionė nemokama. Tačiau mane žymiai labiau žavi bendravimas su įdomiais žmonėmis (nes dažniausiai stoja norintys bendrauti) bei neįkainojama kelių pažintis (kaip žinia pats vairuot mašinos negaliu, taigi vienintelis būdas išmokti kelių meno yra būt šturmanu arba tranzuoti).
Taip pat vedžiau tranzavimo dienoraštį - žymėjausi kokiu laiku atsidūriau tranzavietėje, kada mane paėmė, kada ir kur išleido. Taigi dabar nesunku padaryti išvadas.
Pirmoji mano kelionė buvo Elektrėnai - Salos (Rokiškio raj.). Keliavau iki Vilniaus, tada nusigauti iki Molėtų plento teko ir per Uteną, Svėdasus ir Kamajus į Salas. Keliavau 5 mašinomis. Ši kelionė truko 5:24 (5 valandas 26 minutes, aut. past.). Keliavau iki tranzaviečių 2:17 (iš jų 1:38 užtrukau besibrukdamas per Vilnių). Laukiau mašinų 0:56, važiavau 2:11. Kas ypatingo šioj kelionėj? Ties Elektrėnais pavežė draugė, bet išleido vos Žemuosiuose Paneriuose - tad per visą Vilnių brukausi iki Molėtų plento. Už Vilniaus paėmė koks tais firmos direktorius importuojančios įvairias prekes, paleido praktiškai už Utenos (pasisekė). Nuo Utenos iki Svėdasų sankryžos pavežė, nuo ten 20 min pėdinau per miestelį, fotografavau, nesiskubinau. Už Svėdasų iki Kamajų pavežė, o ten jau galvoju reiks pėsčiom iki Salų (10 km) nusigaut, bet po kokių 13 minučių sustojo vienas vaikis, apgirtęs, ir nuvežė iki Salų, nors reikėjo jam nusukti anksčiau. Paskui užklausė, gal aš menininkas. Aš išsisukau: "Na... Aš fizikas, taigi galima sakyti, kad ir menininkas". Jis ir klausia, "klausyk, gal tu portretą gali nupaišyt?" Nusijuokiau, ne, sakau, "aš daugiau prie muzikos esu, nei prie dailės. " Tada dar užklausė, "tai gal bent šaržą?" :) Pralinksmino jis mane :)
Antroji kelionė: Kamajai - Elektrėnai (10 km nuo Salų iki Kamajų pavežė pusbroliai, nes jie važiavo iki Rokiškio, kuris už Kamajų dar bent 17 km nutolęs). Maršrutas toks buvo: Kamajai - Vilnius - Elektrėnai. Ši buvo viena sėkmingiausių kelionių. Keliavau 2 mašinomis. Statistika tokia: kelionė užtruko 5:06, keliavau iki tranzaviečių 2:06 (Vilniuje), laukiau 0:29, važiavau 2:32. Na, jūs sakysit, kad praktiškai tiek pat užgaišau kelionėj kiek ir į priekį. Taip, jūs teisūs, bet per tas dvi valandas Vilniuje aš nukeliavau iki barako (paleido prie pat Antakalnio žiedo), įsimečiau keletą daiktų, stebėjau saulės užtemimą, jį fotografavau, ir džiaugsmo daug kitiem aplinkiniams suteikiau skolindamas jiems filtrą ar rodydamas užtemimo nuotrauką :). Labai pasisekė, kad nuo Kamajų mane paėmė tiesiai iki Vilniaus. O kaip žinia, norint į Kauno pusę už Vilniaus nusigauti, reikia keliauti Maximos autobusu iki Bazės, o iš Saulėtekio dar iki centro kiek užtrunka važiuoti. Taigi, viena sėkmingiausių kelionė. Ko dėl viena? Nes pati sėkmingiausia buvo trečioji:
Trečioji kelionė: Elektrėnai - Palanga. Maršrutas: Elektrėnai - Kaunas (prie Megos) - Kaunas (keli km už Megos) - sankryža ties Kėdainiais (Cinkiškiai) - Klaipėda - Palanga. Keliavau 5 mašinomis. Statistika: kelionė truko 3:33, keliavau iki tranzaviečių 0:19, laukiau 0:29, važiavau 2:45. Čia buvo mano svajonės įgyvendinimas - nutranzavau iki jūros. Romantiška :) Ir tikrai pati sėkmingiausia gyvenime tolima tranzavimo kelionė. Fantastika buvo, kad lauki 2, 5 minutes (ilgiausiai laukiau už Klaipėdos link Palangos, užtrukau 19 minučių). Dar malonus atsiminimas, kad kabrioletas pavežė (už Kauno), užsienietis važiavo į Estiją, bet aš jį suklaidinau, kad į Rygą buvo kitas nusukimas (visai užmiršau apie Via Baltica), tai jis mane paleido pavažiavęs kelias minutes. Galbūt padėjo plakatėlis mano su sunkiai įžiūrimu užrašu "prie jūros", galbūt mane tą dieną šiaip lydėjo sėkmė. Nors... šeštadienio popietė ir vakaras buvo lietingas, bet tai visai netrukdė, nes man buvo svarbu nuvažiuoti į Palangą, nesvarbu koks oras.
Baigiant šį mano ganėtinai ilgą pasakojimą reik pripažinti, kad lietuviai mėgsta paimti tranzuojančius žmones - ne iš vieno girdėjau nusiskundimų, kad tranzuojančių vis mažėja ir mažėja. Pats tuo užsiimu dėl (matyt) romantikos - sutinki įvairių įdomių žmonių, pabendrauji. Galų gale įgyvendinau savo svajonę nutranzuoti iki jūros. Tačiau palyginus su kitais fanatikais aš esu tarsi kurėnas besiblaškantis Kuršių mariose ir neišplaukiantis į plačiuosius tarptautinius vandenis. Buvau sutikęs du žmones. Vienas tranzais buvo nukeliavęs pirmyn ir atgal iki šiauriausio Europos taško, kitas - pirmyn iki Kaspijos jūros (atgal traukiniu grįžo). Užkrečiančių pavyzdžių turiu. Tačiau juk kiekvienas kuria savo istoriją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą