2008 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Apie nūdieną

Pastaruoju metu mūsų blogas apmiręs. Net man tai aišku :) Nemanau, kad jame straipsnių nepasipildo dėl to, kad mes neturime kuo pasigirti, greičiau dėl to, kad nelabai yra ūpo tai daryti. Kita priežastis yra ta, kad galbūt mūsų nūdiena nelabai su fizika susijusi (aišku kalbu aš už save). Vasarą visą praleidau beklajodamas, besidomėdamas Napoleono karais, betvarkydamas savo pašto ženklų kolekciją ir, žinoma, gaudydamas nuostabiausius pasaulio kadrus savuoju Nikonu.
Ką bendro su fizika turėjau šią vasarą? Tik savo redaguojamus enciklopedijai straipsnius (mano vasaros užduotis buvo susitvarkyti su neutrono/neutrino straipsnių serija) ir knyga, kurią aktyviai nagrinėjausi - ”Muzikos instrumentų fizika”. Kita vertus nuliūdau, kad toje knygoje, kurios elektroninį variantą turiu, trūksta didžiosios dalies skyrių - visų apie styginius ar klavišinius instrumentus (taigi nei pianino, nei gitaros ar smuiko neišsinagrinėjau). Joje palikti tik su mušamaisiais instrumentais susiję skyriai. Matyt jaunasis būgniorius šią knygą patalpino į internetą. Liūdna.
Kita vertus, pirmajame skyriuje pasikartojau Bangų fizikos kursą, antrajame jį pagilinau (Ale sugebėjo Stabinio kursą suspausti į 15 puslapių!). Turiu pripažinti, kad šioje knygoje apstu formulių, nes muzika vienaip ar kitaip yra sudėtingas mokslinis reikalas. Taigi, paskęsti nesuprantamose formulėse šioje knygoje turiu puikiausias galimybes. Bet kaip Glemža mane išmokė, žvelgiu į formules palaimingu vėjavaikišku žvilgsniu. Stengiuosi suprasti ne visą matematiką, slypinčią formulėje, bet suvokiamą fiziką. Kodėl įdomi priklausomybė buvo gauta? Kodėl netiesiniams virpesiams su nuostoliais gauname histerizę ir daugelį kitų baikų. Gražu buvo skaitinėti šią knygą kaime pievoje. Saulė plieskia, virš tavęs kregždutės poruojasi, o tu giliniesi į akustinio pasaulio fizikines subtilybes. Turbūt doras teoretikas mane suprastų, kad grožio formulėse supratimas kelia ne ką mažesnį pasitenkinimą nei orgazmas.
Darbas enciklopedijoje? Taip jis įdomus ir žavingas. Tikrai radau sritį, kuri mane domina. Darbas mano dvejopas. Galiu gauti konkretų žodį (pvz. Netiesiniai optiniai reiškiniai, Niutono žiedai, Optinis rezonatorius) ir jį pilnai aprašyti, kad net dėl fizikos pamišęs dešimtmetis suprastų. Šaltiniai? Pradinis, žinoma vikipedija :) Bei, žinoma, savi konspektai, bendrosios fizikos vadovėliai (Feimanas, Sivuchinas, Čepinskis) ar specializuotos knygos (Lazerių fizikos enciklopedija, Handbookai). Priduodu savo vadovei, ši patvarko jį ir tada galima sakyti straipsnis baigtas. Beje, ten pas mus reikia mėnesiui tam tikrą simbolių skaičių parašyt (apie 10 000 per mėnesį). Antros rūšiem darbas - gaunu jau kažkokio specialisto parašytą strapsnį ir jį redaguoju: išmetu nereikalingą, pasikartojančią informaciją, taisau stilių (norminu iki enciklopedinio straipsnio). Taigi mano vasaros užduotis buvo redaguoti neutrono ir neutrino strapsnių seriją (gal kokie 7 straipsniukai).
Tai tokia ta mano nūdiena. Fizikos vasarą mažai. Bet ateis ruduo, ateis į mūsų laboratoriją pavasaris. Atgims impulsų blyksėjimas. Sužibs naujom spalvom laboratorija su naujuoju femtosekundiniu lazeriu (skambino šian šefas, reik jėgos nešant lazerį, bet negaliu padėt, kad jį kur). Tikiuosi aš ir gausiu mokslinės veiklos laboratorijoje. Viltis visada yra, net tada, kai tu buvai nurašytas kaip eilinis emigrantas.

2008 m. rugpjūčio 11 d., pirmadienis

Apie karą Pietų Osetijoje

Nebuvau savaitėlę Lietuvoje, buvau atkirstas nuo tiesioginių informacijos šaltinių: interneto ir televizijos. Tačiau tai nesutrukdė sužinoti, kad lietuviai nugalėjo argentiniečius bei tai, kad Pietų Osetijoje prasidėjo karas. Gruzija įsiveržė į Pietų Osetiją, kurią buvo užplūdę rusų "taikdariai". Paskubėjo gruzinų prezidentas Saakashvili. Būna dienų lyg tyčia :)
Iš tiesų, nepatinka man šiuolaikiniai karai (nekenčiu 20-21 amžių karais), tačiau žaviuosi, gėriuosi senoviniais karais (iki WW1), ypač Napoleonmečiu. Tačiau visada dabartiniai konfliktai sudomina, priverčia suklusti, pažvelgti, kas dedasi pasaulinėje politikoje, kodėl prieinama prie aršiausių diplomatinių santykių ir kaip sekasi juos sušvelninti. Ypač įdomi karo eiga - kaip toli nužengusios priešų armijos, kiek aukų pareikalavo kiekviena karo diena. O šiame visuotinai prieinamos informacijos pasaulyje susirinkti informaciją įmanoma. Sunkiausia surasti objektyvią informaciją. Mane labai sužavėjo wikipedia. Tenorėjau užeiti pažiūrėti, kas ten parašinėta apie karą, bet velniškai nustebau pamatęs, kaip mitriai rašomas enciklopedinis straipsnis apie šių dienų karą. Šiuo metu, kai rašau, jau yra surinkta 135 kB informacijos. Pasinaudota 264 šaltiniais, daugiausia naujienų tarnybomis. Ir visa tai tik apie 4 karo dienas. Kita vertus čia susiduriama su objektyvumu: diskusijų apie straipsnį puslapyje pateiktos abejonės bent 120 faktų. Straipsnio redaktoriai atvirai masto šio straipsnio kategoriją iš pusiau apsaugoto pakeisti į visiškai apsaugotą - palikti galimybę redaguoti tik tam tikram žmonių ratui. Informaciją teikti galėtų visi, bet ją įkeltų tik tie išrinktieji redaktoriai. Bet kuriuo atveju tai puikiausia informacija man, besidominčiam Kaukazo įvykiais, bet nenorinčiam skaityti dešimčių įvairių žurnalistų nuomonių.
Yra ir šviesioji karo pudė - pirmą kartą gana rimtai išstudijuosiu Kaukazo geografiją. Čia gelbsti vėl wikipedia, patalpinusi 1994 Kaukazo žemėlapio versiją.
Karai ateina nelauktai bei praeidamas palieka tik ašaras ir skausmą, milijardinius nuostolius regiono ūkiui, ekonomikai, sunaikina istorines vertybes, atbaido turistų bei investuotojų srautus. Tad su įdomumu stebėsiu įvykius viename iš keturių pastarojo dešimtmečio karščiausių regionų (kiti trys - Izraelis, Afganistanas ir Irakas), laukdamas kuo greitesnės šio karo pabaigos. Lygiai kaip ir per praeitą karą Libane, kai praeitą vasarą Izraelio armija veržėsi į Libaną, rinksiu laikraščių medžiagą apie šį konfliktą. Nes tai dabarties istorija.
Nutylėdamas karo kančias, gyventojų skausmą, šeimų tragedijas, keikdamas nebeįdomius šiuolaikinius karus, besiremiančius technika, prieš kurią nublanksta paprasto kareivio jėga, energija, moralė, žavėsiuosi senovės karų strategais (Aleksandru, Cezariu, Napaliu), nuostabiais kariniais manevrais, pasakiškomis apgultimis, herojiškomis pergalėmis. Žavėsiuosi tais 5% karo grožio, nes kiti 95% grožio - tai tik skausmas, aimanos ir neviltis.

2008 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis

Intensyvoka tranzavimo savaitė

Na, sakydamas intensyvoka ir turiu galvoj, kad palyginus su tranzuotojais asais, naršančiais užsienio valstybes, aš esu paprastas keliautojas, su iškelta pakelėj ranka neišėjęs už Lietuvos ribų.
Šią savaitę teko nemažai pakeliauti: pirmadienį išvažiavau į kaimą, penktadienį iš jo grįžau, o vakar, šeštadienį, nukeliavau iki jūros. Visa tai grynai įveikta tranzuojant (atgal iš jūros su tėvais grįžau). Aišku mano tėvai buvo mažuma neigiamai nusistatę tokiam mano keliavimo būdui, bet tai bene pagrindinė priežastis (tranzavimas, aut. past.) kodėl aš keliavau iki kaimo ar jūros. Su kokiais žmonėmis teko pabendrauti... Pakeleivingom smagu keliauti. Žinoma, viena priežastis, kad kelionė nemokama. Tačiau mane žymiai labiau žavi bendravimas su įdomiais žmonėmis (nes dažniausiai stoja norintys bendrauti) bei neįkainojama kelių pažintis (kaip žinia pats vairuot mašinos negaliu, taigi vienintelis būdas išmokti kelių meno yra būt šturmanu arba tranzuoti).
Taip pat vedžiau tranzavimo dienoraštį - žymėjausi kokiu laiku atsidūriau tranzavietėje, kada mane paėmė, kada ir kur išleido. Taigi dabar nesunku padaryti išvadas.
Pirmoji mano kelionė buvo Elektrėnai - Salos (Rokiškio raj.). Keliavau iki Vilniaus, tada nusigauti iki Molėtų plento teko ir per Uteną, Svėdasus ir Kamajus į Salas. Keliavau 5 mašinomis. Ši kelionė truko 5:24 (5 valandas 26 minutes, aut. past.). Keliavau iki tranzaviečių 2:17 (iš jų 1:38 užtrukau besibrukdamas per Vilnių). Laukiau mašinų 0:56, važiavau 2:11. Kas ypatingo šioj kelionėj? Ties Elektrėnais pavežė draugė, bet išleido vos Žemuosiuose Paneriuose - tad per visą Vilnių brukausi iki Molėtų plento. Už Vilniaus paėmė koks tais firmos direktorius importuojančios įvairias prekes, paleido praktiškai už Utenos (pasisekė). Nuo Utenos iki Svėdasų sankryžos pavežė, nuo ten 20 min pėdinau per miestelį, fotografavau, nesiskubinau. Už Svėdasų iki Kamajų pavežė, o ten jau galvoju reiks pėsčiom iki Salų (10 km) nusigaut, bet po kokių 13 minučių sustojo vienas vaikis, apgirtęs, ir nuvežė iki Salų, nors reikėjo jam nusukti anksčiau. Paskui užklausė, gal aš menininkas. Aš išsisukau: "Na... Aš fizikas, taigi galima sakyti, kad ir menininkas". Jis ir klausia, "klausyk, gal tu portretą gali nupaišyt?" Nusijuokiau, ne, sakau, "aš daugiau prie muzikos esu, nei prie dailės. " Tada dar užklausė, "tai gal bent šaržą?" :) Pralinksmino jis mane :)
Antroji kelionė: Kamajai - Elektrėnai (10 km nuo Salų iki Kamajų pavežė pusbroliai, nes jie važiavo iki Rokiškio, kuris už Kamajų dar bent 17 km nutolęs). Maršrutas toks buvo: Kamajai - Vilnius - Elektrėnai. Ši buvo viena sėkmingiausių kelionių. Keliavau 2 mašinomis. Statistika tokia: kelionė užtruko 5:06, keliavau iki tranzaviečių 2:06 (Vilniuje), laukiau 0:29, važiavau 2:32. Na, jūs sakysit, kad praktiškai tiek pat užgaišau kelionėj kiek ir į priekį. Taip, jūs teisūs, bet per tas dvi valandas Vilniuje aš nukeliavau iki barako (paleido prie pat Antakalnio žiedo), įsimečiau keletą daiktų, stebėjau saulės užtemimą, jį fotografavau, ir džiaugsmo daug kitiem aplinkiniams suteikiau skolindamas jiems filtrą ar rodydamas užtemimo nuotrauką :). Labai pasisekė, kad nuo Kamajų mane paėmė tiesiai iki Vilniaus. O kaip žinia, norint į Kauno pusę už Vilniaus nusigauti, reikia keliauti Maximos autobusu iki Bazės, o iš Saulėtekio dar iki centro kiek užtrunka važiuoti. Taigi, viena sėkmingiausių kelionė. Ko dėl viena? Nes pati sėkmingiausia buvo trečioji:
Trečioji kelionė: Elektrėnai - Palanga. Maršrutas: Elektrėnai - Kaunas (prie Megos) - Kaunas (keli km už Megos) - sankryža ties Kėdainiais (Cinkiškiai) - Klaipėda - Palanga. Keliavau 5 mašinomis. Statistika: kelionė truko 3:33, keliavau iki tranzaviečių 0:19, laukiau 0:29, važiavau 2:45. Čia buvo mano svajonės įgyvendinimas - nutranzavau iki jūros. Romantiška :) Ir tikrai pati sėkmingiausia gyvenime tolima tranzavimo kelionė. Fantastika buvo, kad lauki 2, 5 minutes (ilgiausiai laukiau už Klaipėdos link Palangos, užtrukau 19 minučių). Dar malonus atsiminimas, kad kabrioletas pavežė (už Kauno), užsienietis važiavo į Estiją, bet aš jį suklaidinau, kad į Rygą buvo kitas nusukimas (visai užmiršau apie Via Baltica), tai jis mane paleido pavažiavęs kelias minutes. Galbūt padėjo plakatėlis mano su sunkiai įžiūrimu užrašu "prie jūros", galbūt mane tą dieną šiaip lydėjo sėkmė. Nors... šeštadienio popietė ir vakaras buvo lietingas, bet tai visai netrukdė, nes man buvo svarbu nuvažiuoti į Palangą, nesvarbu koks oras.
Baigiant šį mano ganėtinai ilgą pasakojimą reik pripažinti, kad lietuviai mėgsta paimti tranzuojančius žmones - ne iš vieno girdėjau nusiskundimų, kad tranzuojančių vis mažėja ir mažėja. Pats tuo užsiimu dėl (matyt) romantikos - sutinki įvairių įdomių žmonių, pabendrauji. Galų gale įgyvendinau savo svajonę nutranzuoti iki jūros. Tačiau palyginus su kitais fanatikais aš esu tarsi kurėnas besiblaškantis Kuršių mariose ir neišplaukiantis į plačiuosius tarptautinius vandenis. Buvau sutikęs du žmones. Vienas tranzais buvo nukeliavęs pirmyn ir atgal iki šiauriausio Europos taško, kitas - pirmyn iki Kaspijos jūros (atgal traukiniu grįžo). Užkrečiančių pavyzdžių turiu. Tačiau juk kiekvienas kuria savo istoriją.

2008 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Šiandien matėsi dalinis saulės užtemimas

Taip taip, turėjo pritemti šiandien šiek tiek. Tarp 12 ir 14 valandos mėnulis buvo užsklinkęs ant saulės.
Pradėkim nuo to, kad aš nuo pirmadienio buvau kaime pas tetą (laukit tikrai nuostabių nuotraukų pastaruoju metu), tad naujienų jokių net nenorėjau girdėti. Apie saulės užtemimą išgirdau iš vieno pusbrolio bei sesutė parašė žinutę, kad toks bus. Šiandien keliavau namo, tad jau buvau nurašęs saulės užtemimą - kad jo nepamatysiu. Tačiau dėl itin sėkmingo tranzavimosi - nuo Kamajų, šalia kurių yra mano kaimas, mane paėmė tiesiai iki Vilniaus - suspėjau pasiekti baraką prieš pirmą valandą (patį užtemimo piką). Taigi, išsitraukiau iš stalčiaus vieno filtro nuolaužą ir per jį efektyviai stebėjau Saulės užtemimą. Netgi nuotraukų padariau. Filtro nuolauža - KC (krasnij stiklo - raudonasis stiklas), taigi ir saulė buvo raudona. Nežinau kiek šis filtras praleidžia ultravioletinių spindulių, tad nežinau kaip smarkiai kenkiau savo akiai (norėtųs daugiskaitą rašyt, bet neišeina). Tačiau džiaugsmo suteikiau savo šidžiai, trims mergelėms, kurios pasiūliau pažiūrėti per filtrą į saulę, vienam draugui/kursiokui ir vienam vaikiui, kuris mane paėmė tranzuojantį iš Vilniaus iki Elektrėnų. Pastarajam nuotraukas perkėliau į kompą, nes užtemimas jau buvo praėjęs.