Tai istorija apie vienos farmacijos įmonės patalpoje (3x9 m dydžio) vaidenimąsi. Mano skaityto straipsnio autorius rytais, atėjęs į darbą girdėdavo įvairių darbuotojų nuogąstavimus, drebančiu balsu pasakojamas keisčiausias istorijas, nutikusias naktį. Vieną rytą, straipsnio autorius Vic Tandy (V.T.) atvyko į savo darbo vietą ir prasilenkė su valytoja, kuri buvo kiek sutrikusi ir pranešė, kad matė kažką keisto. V.T. nesutriko, jis realiai pamąstė, kad laukiniai gyvūnai ar kiti reiškiniai galėjo sukelti įvairius slėgio svyravimus, o gal tiesiog tai tebuvo apšvietimo išdaigos.
Laikui bėgant, V.T. pastebėjo du dalykus: patalpoje jautėsi slogi nuotaika - krėtė šalčio drebulys bei vieną sykį jo bendradarbis kažko norėjo jo paklausti, bet pasisuko visai į kitą pusę, nei ten, kur buvo Vic. Darbuotojai jautė diskomfortą, tačiau darbo buvo daug, todėl į neramumus kambaryje niekas nekreipė dėmesio.
Bet tai truko iki vienos nakties, kai Vic turėjo pasilikti ilgiau ir pabaigti savo darbą. Jis sėdėjo prie savo stalo, dirbo išsijuosęs. Tačiau jis pradėjo prakaituoti bei jį imė krėsti drebulys. Keisti dalykai dėjosi aplinkui: lakstė katės bei aimanos ir girgždesiai sklido iš vidų pusių. Tačiau buvo dar kai kas. Jis jautė, kad kambaryje be jo yra dar kažkas. Jis jautė, kad kažkoks žmogus vaikšto šalia jo, tačiau atsisukęs į tą žmogų, jo nerasdavo. Jis atsistojo norėdamas kiek pailsėti, išsivirė kavos ir vėl grįžo į savo darbo vietą. Būtent tada jis pamatė link jo be garso artėjančią žmogaus figūrą. Autoriaus plaukai pasišiaušė, jis buvo gerokai išsigandęs, tačiau jam pakilus nuo stalo, žmogysta išnyko.
Kitą dieną V.T. reikėjo panaudoti ploną metalinę plokštelę gamyboje. Nesigilinsim į detales, tačiau jis paliko ploną folijos gabaliuką laisvai gulėti kambary ir nuėjo pasiimti įrankių. Kai grįžo jis pamatė, kad folijos gabaliukas smarkiai virpa. Tada jis pradėjo mąstyti. Jeigu folija taip virpa, ji turi gauti papildomos energijos iš to paties folijos rezonansinio dažnio bangų. jis pradėjo stumti metalinį gabaliuką kambario vidurio link ir pastebėjo, kad virpesiai didėjo ir maksimumą pasiekė būtent kambario viduryje, ties stalu. Tačiau visiškai nustojo virpėti kambario gale. Tada jis suprato:
Vic su kolegomis savo kambarį dalijosi su infragarsu, itin žemo dažnio stovinčiomis bangomis.
Iš tiesų, mūsų girdimas ir negirdimas garsas - tai sklindanios išilginės bangos oru, sukuriančios žemo ir aukšto oro slėgio sritis. Žemo ir aukšto slėgio sritys kinta periodiškai - galime nubraižyti sinusoidę. Kai bangos atsispindi nuo sienos, jos pradeda sąveikauti (interferuoti) su į priekį sklindančiomis bangomis. Tam tikromis sąlygomis, kai kambario ilgis sutampa su sveiku garso pusbangių skaičiumi, susidaro stovinčios bangos - grįžtančių bangų sinusoidės tiksliai persikloja su ateinančių bangų sinusoidėmis ir taip jas sustiprina. Būtent stovinčiomis bangomis efektyviausiai galime sužadinti kūnų rezonansą.
Tada jis pradėjo skaičiuoti. 9 metrų ilgio kambaryje galėjo susidaryti 18 metrų ilgio infragarso stovinti banga, t.y. bangos dažnis - 19 Hz.
Teliko du klausimai: kaip susidaro 19 Hz bangos ir kokį jos turi poveikį žmogaus psichikai.
Pirmas klausimas buvo išspręstas greitai - neseniai buvo pastatytas ventiliatorius išsiurbimo (chemikalų) kambaryje. Jį išjungus, išnyko ir stovinčios bangos. Taigi, infragarso šaltinis - elektrinis ventiliatorius. O antrajam klausimui reikėjo daugiau sporto.
Autorius rado Tempest knygą, kur pateikti panašūs į aprašytąjį pavyzdžiai, kuriuos sukėlė nelemtas elektrinis ventiliatorius. V.T. šioje knygoje rado infragarso poveikio lentelių:
15-20 Hz: stiprus vidinės ausies skausmas, akių drėkimas, kvėpavimo sunkumas, baimės jausmai, įskaitant ir didelį prakaitavimą bei drebulį.
12-27 Hz: akių ir regos sutrikimai.
Kitoj knygoj (Kroemer - 1994) rado:
2-20 Hz veikia galvą - bendras neramumo jausmas
8-70 Hz veikia akis, regėjimą.
NASA duomenimis, akių rezonansinis dažnis - 18 Hz.
Įvairūs šaltiniais skelbia skirtingus akių rezonansinius dažnius, tačiau kad ir kaip bebūtų, V.T. keistą žmogų galėjo matyti dėl savo virpančių akių - akys iškreipė jo akinių kampučio vaizdą ir smegenys tai suvokė, kaip keistą žmogaus siluetą.
NASA pateikia dar vieną dalykėlį. Hiperventiliaciją, viso žmogaus kūno virpėjimo simptomą. Ji apibūdinama dažnu ir trumpu kvėpavimu. Hiperventiliacija sumažina anglies dvideginio kiekį plaučiuose, tai sukelia baimės jausmą.
Taigi, remiantis aprašytu atveju galime daryti išvadą, kad infragarso didžiausias intensyvumas buvo ties stalu, kur sėdėjo V.T., galbūt bangų maksimumas sutapo su jo galva, dėl to jis ir jautė didėjančią baimę, vaiduoklį. Tačiau kai jis pakilo, jo galva išėjo iš bangų intensyvumo zonos ir vaiduoklis bei baimė pranyko.
Taigi, atsirandantys vaiduokliai tėra mūsų vaizduotės padarinys. Saugokitės infragarso bei ventiliatorių :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą