Spalio revoliucijos aidai

Apmažo mūsų bloge įrašų, o ir tie dažnai laike atsilieka. Kaip ir šis, kurį dabar rašau: praėjus mėnesiui galų gale išeina apžvelgti praėjusią Spalio revoliuciją. Primenu, pagal naująjį kalendorių spalio revoliucija įvyko iš lapkričio 7 į 8 naktį. Švenčiama lapkričio 7 dieną. Pagal senąjį kalendorių tai buvo spalio 23/24 d naktis.
O pagal asmeninį kalendorių Spalio revoliucija kaip žinia sutampa su mano senėjimo diena.
Veiksmas vyko mano 12 kvadratų barakiniame kambaryje. Minėjimo pradžia 18:23h. Kodėl toks tikslumas? Po 18h jau tamsu, o 23 - dabartinis mano amžius. Visas reikalas tęsėsi nenuobodžiai ir atsakančiai. Maždaug 4 ryto užsiminiau, kad gal jau kaip ir skirstomės (nes peršalimo požymius jutau). Taigi, mano valia šventimas netruko ilgiau nei 9,5 valandos. Žmonių kiekis kambaryje palyginus su pernai metais nebuvo viršytas: iš viso dalyvavo 14 žmonių, pikiniu momentu 11, kai pernai vienu metu kambary buvo 16 žmonių (ir visi turėjo kur atsisėsti!).
Na bet pradėkim nuo pradžių. Prieš prasidedant oficialiai šventei trys barakiniai draugai atėjo pasveikinti, nes keliavo į Poliarizuotų stiklų koncertą, kuris juos išnešė. Jie išvyko, tadu pasirodė vienas choristas Antanas, prisijungė trys kaimynai. Pradžiai gavos tokia nykoka vyriška kompanija, bet degustavimas nuo to nekentėjo. Netrukus į kambarį įsiliejo Daumantas su Dovile. Moteriška dvasia atšildė atmosferą. Netrukus prisijungė mano buitinis draugas Domas, kuris postringavimais ir humoru puikiausiai įsiliejo į beįsisiautėjantį lietingo rundens vakarą. Netrukus prisijungė dar viena draugė ir kompanija susidarė: vynas liejosi, nuotraukas žūrinėjom, pokerį žaidėm, dar vieną keistą “jaudinantį“ žaidimą žaidėm, cigarą surūkėm. Žodžiu, teigiamos, sveikos energijos, persunktos vynu, antplūdis vis augo. Vėliau pora draugų pasitraukė iš šventimo, bet grįžo barakiniai draugai iš koncerto, įnešę šėlsmo į mažąjį kambarį. Domas savo paprastų bet nemirtingų magijos triukų pademonstravo, mane žmogai pakilnojo, netgi aš pora gabalų gitara sugrojau. Galui liko youtubės paradas: operų arijos, Bensky show ir kitos patriotinės dainos.
Smingančių žmonių kiekiui pamažu augant prasitariau, kad jau gal sveika būtų pailsėt. Suskambus komandai “Balius baigtas, k***os namo“, barakiniai draugai išsiskirstė, dar su Domu padiskutavom apie gitaras, kubus ir tadu jau iškeliavo jis pėsčiom.
Įsimintinas reikalas įvyko. Dėkingas už dovanas: tiek už Napoleonizmo knygą, vyno įnagį, tiek už kilograminį plaktuką, išgraviruotą lazeriu.
Vynas liejosi. Be kelių alaus vienetų ir šampano butelio buvo išgerta 10 vyno butelių. Normaliai, butelys normaliai šventusiam žmogui.
Tiesa, kita diena iškrito iš mano gyvenimo - visą dieną gydžiausi, praleisdamas ir pirmadienį. Kelių dienų drėgmė, žvarba ir ilga vienadienė susidėjo į visumą - peršalimas nebuvo netikėtas rezultatas.
Įdedu dar kelias nuotraukas ir belieka laukti kitų buitinio alkoholizmo seansų.

Vokalo pamoka

Šiandien nukeliavau į vokalo pamokėlę akademijon. Tikėjausi įprastinės pamokos - mano mokytojos Anetės nebuvo, susirgo, dėstytoja, kuri mus kuruoja, buvo savo stichijoj, gal kiek blogos nuotaikos - tikėjausi gauti pliūpsnį kritikos, pastabų ir šiek tiek padainuoti. Matyt dėstytojos iniciatyva anksčiau negu turėjo (po manęs turėjo savo mokinį) atvyko klasėn Merūnas, kuris atsivedė savo mokytoją J. Antanavičių ir pradėjom pratimus. Smagu buvo gauti taiklių pamokymų, pasisėmiau gerą dozę geros nuotaikos. Sklandžiai praėjo ”keturių profesorių” (tipo įskaitant mane) susirinkimas - taip vokalo dėstytoja išsireiškė. Eilinį kartą (pirmą kartą mane girdėjusieji) pagyrė mano gražų balsą, kuris yra linkęs būt tenorinis (nors visą gyvenimą maniau, kad tikras baritono balsas).. bet ne čia esmė. Išsiskirstant J.Antanavičius, kuris savo laiku buvo ryški operų žvaigždė, tenoras, pasiekdavęs vienas aukščiausių natų, pasiteiravo kokie mano studijų pasiekimai/planai ir prasitarė, kad į parengiamąją vokalo klasę įstoti nebūtų man problemų. Aliuzija - mąstyk žmogau ar nevertėtę tau persimesti į vokalą.
Žinau, kad nebus iš manęs tobulas mokslininkas, mano mokslinis vadovas sako, kad doktorantūrą nesunkiai pabaigčiau, bet ar būčiau geras doktorantas, kitas klausimas. Tai ir užklupusios mintys, ką ateity daryti - ar stoti į doktorantūrą, pašvęsti dar ketverius gyvenimo metus, turint mažą atlyginimą ir jokių iliuzijų gauti paskolą būstui - bet už tat galėčiau prieš vardą rašytis d. raidę, ar po magistro ieškotis darbo su pakankamu atlyginimu. Dabar dar ir vokalinės perspektyvos pradėjo kankinti. Pavyzdžių yra - Julija Karaliūnaitė baigusi magistrą matematikos stojo į parengiamąjį vokalo kursą.
Tai va. Galvoj sumaištis, širdis nežino kur linkti. Gyvenimas nenuspėjamas.

P.S. Skaitau straipsnį apie Antanavičių: jis dainavimo mokytis pradėjo 25 metų.

Sniegas, slaugės ir fizika

Lauke dargana. Šiąnakt snigs.
Tai gerokai labiau tikėtina nei, kad slaugės išmoks fizikos. Neabejoju, kad sniego tikimybė yra begalo didesnė nei slaugių atveju. Taip, vėl pradėjau dėstyti bendrąją fiziką kolegijoje slaugėms. Iš viso šį semestrą turėsiu penkias paskaitas išdėstyti. Dvi praėjo, trys liko. Šiais, antraisiai metais, jaučiuosi žymiai labiau užtikrintas. Džiaugiuosi, kad pernai įgijau pakankamai patirties, kad galėčiau teigti, jog šiemet dėstau visai neprastai. Paskaitos vyksta sklandžiai, pagal planą. Pasakau iš esmės viską, ką užsibrėžęs pasakyti, kai tuo tarpu pernai praleisdavau/užmiršdavau/neužtvirtindavau kai kurių svarbių dalykų. Smagu regėti tobulėjimą. Aišku iki geriausių dėstytojų lygio man dar toli. Kita vertus, iki auškto lygio studentų (suprask mano kartos fizikų, grupiokų), kuriems dėstė tie mano dėstytojai yra toli kaip iki Australijos.
Negalėčiau neigti, kad šiemet mano studentai geresni, tačiau drąsiai to teigti taip pat negaliu. Atrodytų, kai mokslas mokamas, studentai turėtų būti labiau suinteresuoti pasikrauti tas žinias, už kurias yra mokama. Tačiau realiai požiūris slaugių (kaip ir kitų medicinos studentų) į fiziką yra analogiškas - ”kam mums ta fizika”. Neneigsiu, kad slaugės ir fizika taip pat suderinama kaip ir žuvys su dviračiu. Tačiau, come on. Fizika - mokslas apie gyvenimą, gamtą, reiškinius, visatą, Žemę, mus... Kur bežvelgtum visur rasi fiziką: muzika - bangų fizika, istorija - taip pat persipynusi su žmonijos fizikiniu suvokimu, literatūra? Gal sunkiau. Bet kiekviename gamtos aprašyme, įvykių aprašyme, ypač karinėje literatūroje fizika yra juntama, matoma.
Filosofija filosofijai, o faktai faktams: paskaitoj šiandien buvo trečdalis studentų. Tačiau klausimai: ”Gal galite mus paleisti?”, ”kaip mokytis fizikos?”, ”ką mes galime išmokti, jei mokyklą baigėme prieš 20 metų?”, ”kurias formules reikia iškalti?” pakeri, blogąja prasme. Suprantu, kad krizinis laikotarpis puikiausias laikas investuoti į savo žinias. Tačiau jei kyla klausimų kaip mokytis, gal verta susimastyti, ar iš vis verta mokytis?
Nesakau, yra tarp studentų tų, kuriems fizika visai patinka, ją supranta, įdėmiai klausosi - tai ir kelia moralę.
Žodžiu, įdomiai gyvenu. Mokslinėje veikloje trūksta mano iniciatyvumo, mokyti kitus sekasi sunkiai, vokalo pamokose taip pat nejuntu ryškaus progreso. Eit pardavinėt mobiliakus? :):)

Mes laimėjom!!!

Šiandien vakare gavau nuotabią naujieną: mano lazeriu sukurta femtosekundinė rožė mokslinių fotografijų konkurse buvo atrinkta iš 80 darbų į pirmąjį geriausių darbų penketuką. Kaip suprantu užėmiau ketvirtą vietą. Super.

Čia galite pamatyti ankstesnių metų darbus:

http://www.osa-opn.org/Gallery/Default.aspx

Na ir žinoma nugalėtojas išskirtinai blogo skaitytojų akims pamaloninti:

Mano programa veikia!!!

Pavargęs, alkanas, iškankintas klaidų paieškų, bet laimingas grįžau šiandien. Laimingas ne tiesiogine prasme, bet ta laimingo nuovargio prasme. Trejetą savaičių kankinausi, kol ieškojau, kodėl neskaičiuoja kito tipo kristalams maniškė programa. Trys savaitės nežinios, klaidų paieškų, naujų kelių bandymų ir skausmingų nusivylimų. Tačiau šiandien buvo išsiaiškinta, kad visgi ji teisingai skaičiuoja, klaidų nėra, tad buvo prieita išvada - modelis veikia!
Mano vadovas, pamatęs dar vieną nesėkmingą, bet gražų brėžinį, pasakė: ”Teks tau būti menininku.” Vot ir neteks, bent šiuo klausimu. Kita vertus sutinku, kad gražių dalykėlių priskaičiavau, dalį jų ir įmečiau čia - klaidingų, bet meniškų mokslinių darbų.
Ai, dar šiandien vėl mane įdarbino laboratorijoj, dviem mėnesiams.
Iš enciklopedijos, bent kol kas neišeisiu - pinigai visgi naudingi, nors darbai spaudžia.
O gardėsiui, mano skaičiavimo paveikslai. Pradžiai triukšminio signalo vaizdas arba lietuviškų kilimų raštai:

Na, o pabaigai kampo tarp bangų erdvinis pasiskirstymas arba saulėlydis Saulėtekyje:

Teleskopinės dienos

Praeitą antradienį išėjau iš laboratorijos, praleidau paskaitą, bet aplankiau savo pusseserę, išgėriau arbatos ir vyno, pasidžiaugiau kaip jos dukra auga ir atsiėmiau savo ilgai lauktą teleskopinį objektyvą. Istorija, kodėl iš pusseserės atsiėmiau, paprasta kaip aukštesniųjų harmonikų generavimo teaorija - pussesrė buvo išvykus į Ameriką aplankyti ten savo brolio ir taip užprašiau, kad ten gyvenantis pusbrolis nupirktų objektyvą, o pusseserė jį parvežtų. Kaina trečdaliu mažesnė nei Lietuvoje. Taigi, dabar neatsidžiaugiu savo turima patranka, kuria jau galima paparacinti mergeles, drugelius ir kitas grožybes.
Ketvirtadienį buvo pirmasis objketyvo išbandymas Vilniaus centre. Ir siunčiu jums nuotraukų iš pirmosios fotosesijos.




Labai pasistengus, galima suskaityti natas, kurias mokosi merginos, universiteto kompleksas nuo Gedimino kalno ranka pasiekiamas. Žinoma, didelis objektyvas visada sukelia tam tikrų įtarimų, bet jei esi užsiėjęs vairavimu ar plaukų kedenimu, toliašaudė artilerija nė motais.
Kaip suprantama, kuo mandresnis daiktas, tuo jo mobilumas mažesnis. Rankų virpesiai jau juntami su šiuo teleobjektyvu. Objektyvas mano šviesus, ISO kiek pakėlus nėra problema kalti 1/400s ir trumpesnėm ekspozicijom. Bet šešėliuose, vakarėjant jau stovas yra būtinybė. Dar viena problema, kad fotoaparato autoekspozicijos nustatymas truputį netaikliai parenka nustatymus - nuotraukos vietomis tampa pereksponuotos. Žaidimai miškuose, laukuose pareikalaus kruopštesnio pasirengimo. O ir svoris apsprendžia, kad nebus šis objektyvas mano kasdieninio vartojimo žaislas. Bet išsirengus į medžioklę jis tikrai manęs nenuvils. O pabaigai pateikiu pereksponuotą vakarykštį muilo burbulą. Objektyvas buvo saulės užšviestas. Nuotrauka smarkiai apkirpta, kontrastas padidintas.

Šiek tiek fronto realybės

Tęsiu Vakarų fronto tematiką. Jau paskutinis skyrius pasiliko, tuoj tuoj būsiu antrą kartą perskaitęs šį nuostabų kūrinį. O šiai dienai pateikiu aštriausias knygos citatas. Negali nieko būti aštriau už frontą. Skanaus!
”Kalbama apie puolimą. Mes vykstame į frontą dviem dienomis anksčiau negu paprastai. Pakeliui pravažiuojame pro sviedinių sugriautą mokyklą. Išilgai jos fasado stovi dviguba, aukšta, viena ant kito sukrautų naujutėlių, šviesių, nepoliruotų karstų siena. Jie dar kvepia sakais, pušimis ir mišku. - Vis dėlto neblogai pasiruošta puolimui...”
”Frontas - tai narvas, kuriame įtempus nervus, reikia laukti, kas įvyks. Mes gulime po grotomis, kurių virbai - tai granatų trajektorijos, ir įtemptai laukiame nežinios. Virš mūsų galvų pakibęs atsitiktinumas. Kai atleikia sviedinys, aš galiu pasilenkti, - ir viskas: kur jis kris, aš negaliu nei tiksliai žinoti, nei jo paveikti.
Šitas atsitiktinumas ir padaro mus abejingus. Prieš keletą mėnesių aš sėdėjau blindaže ir lošiau skatą; po kurio laiko atsistojau ir išėjau į kitą blindažą aplankyti pažįstamų. Kai grįžau, iš pirmojo blindažo nieko nebebuvo likę: sunkusis sviedinys jį visiškai sumalė. Aš vėl grįžau į antrąjį ir kaip tik laiku suspėjau: reikėjo padėti jį atkasti. Per šį laiką jis buvo užbertas.
Kaip atsitiktinai galiu būti nukautas, taip atsitiktinai ir išlieku gyvas. Blindaže mane gali sutraiškyti jo sienos, o plyname lauke dešimt valandų galiu išgulėti nepaliestas, nors aplink mane šėlsta ugnies uraganas. Kiekvienas kareivis tik tūkstančio atsitiktinumų dėka išlieka gyvas. Ir kiekvienas kareivis tiki ir pasitiki atsitiktinumu.”
”Kitą dieną gauname edamo sūrio. Kiekvienam tenka beveik po ketvirtadalį rutulio. Tai iš dalies gerai, nes sūris skanus daiktas, ir iš dalies blogai, nes iki šiol šie dideli raudoni rutuliai visuomet rodydavo, kad mums ateina karštos dienos. Mūsų nujautimas dar sustiprėja, kai gauname degtinės. Išgerti tai mes ją išgeriame, bet nuotaika nuo to nepakyla.”
po naujokų psichavimo priepuolio: ”Ši kanonada per baisi vargšams vaikinams: iš naujokų paskirstymo punkto jie pateiko stačiai į tokį pragarą, kuriame net ir senas kareivis gali pražūti. Troškus blindažo oras po šio įvykio mus dar labiau erzina. Mes sėdime tarsi savo kape ir tik laukiame, kad mus užbertų.”
”Tai mirtinas įtempimas, kai atrodo, jog kažkas atšipusiu peiliu tau drasko nugaros smegenis. Kojos nebenori klausyti, rankos dreba, kūnas pavirtęs tiktai plona oda, po kuria tūno sunkiai tramdoma beprotybė, slypi kiekvienu metu galįs nesuvaldomai prasiveržti nenutildomas klyksmas.”
”Mes pavirtome pavojingais žvėrimis. Mes nekovojame, mes ginamės nuo sunaikinimo. Mes svaidome granatas ne į žmones, - iš kur mes šį akimirksnį žinome, kas ten? Mus vejasi pati mirtis, kuri turi rankas ir šalmus, pirmą kartą po trijų dienų mes galime pažvelgti jai į veidą, pirmą kartą po trijų dienų mes galime gintis nuo jos, mus suėmė beprotiškas pasiutys, mes nebe tos bejėgės aukos, kurios laukia ant ešafoto, mes galime griauti ir žudyti stengdamiesi išsigelbėti, išsigelbėti ir atkeršyti.”
”Mes esame bejausmiai negyvėliai, kuriems kažkoks fokusininkas, kažkoks pavojingas raganius vėl suteikia galią bėgti ir žudyti.”
”Sūdytos jautienos konservai, pagrobti iš priešo, pagarsėję visame fronte. Kartais jie būna net pagrindinis mūsų netikėtų atakų tikslas”
”Dienomis vyksta tiktai normalus apšaudymas, ir mes galime pasitaisyti apkasus. Pramogų taip pat netrūksta, - tuo pasirūpinalakūnai. Gausios jų kautynės kasdien pritraukia nemaža publikos.”
”Ataka, kontrataka, smūgis, kontrsmūgis - tai tikj žodžiai, bet kiek daug jie slepia! Mes netenkame daug žmonių, daugiausia naujokų. Į mūsų barą vėl atsiunčiamas pastikrinimas. Tai vienas iš naujųjų pulkų, beveik ištisai paskutinių šaukimų jaunuoliai.”
”Jie nešioja pilkus mundurus, kelnes ir batus, tačiau daugumai uniforma yra per didelė, ji kažkaip karo ant jų; jų pečiai per siauri ir kūnas per menkas, nebuvo tokios uniformos, kuri tiktų šiam vaikiškam ūgiui.”
”Kiekvienam kritusiam senam kareiviui tenka nuo penkių iki dešimties naujokų.”
”Uraganinė ugnis, užtveriamoji ugnis, ugnies uždangos, minos, dujos, tankai, kulkosvaidžiai, rankinės granatos - tai vis tik žodžiai, bet juose slypi visas pasaulio siaubas.”
”Mes matome žmones, kurie dar gyvi, nors jiems trūksta galvos; mes matome bėgančius kareivius, kuriems nutrauktos abiejų kojų pėdos, jie kepėsčiuoja ant kruvinų aptriuškintų blauzdikaulių iki artimiausios duobės; vienas grandinis du kilometrus nušliaužia ant rankų, vilkdamas paskui save sutrupintas kojas; kitas eina į tvarstymo punktą, rankomis spausdamas iš pilvo besiveržiančias žarnas; matome žmones be burnos, be smakro, be veido; randame vieną kareivį, kuris, nenorėdamas nukraujuoti, dvi valandas laikė sukandęs dantimis savo rankos arteriją; teka saulė, ateina naktis, granatos švilpia, gyvenimas baigtas.
Užtat sklypelis išraustos žemės, kurį mes giname, vis tiek išlaikytas, kad ir kokia didelė priešo persvara; atidavėme tik kelis šimtus metrų. Tačiau kiekvienam metrui tenka vienas nukautas.”
”Aušta rytas; kai mes vykome į frontą, buvo dar vasara, ir mūsų buvo šimtas penkiasdešimt vyrų. Dabar mums šalta, jau ruduo, lapai šnara, pavargę balsai plazdena ore: ”Pirmas-antras-trečias-ketvirtas..” ir, prieėję iki trisdešimt antro, nutyla. Tyla truka ilgai..”

Krepšinio realijos arba kodėl aš tapau Lavrinovičių asmenybių gerbėju

Pusė Lietuvos serga šiomis dienomis krepšiniu, didžiajai daliai ši liga jau tapo šiltine. Kosėjame, dejuojame, karštligiškai kilnojame rankas, nes atrodo mūsų krepšinis tiesa prarajos riba. Gerai, ne atrodo, bet iš tiesų. Mes, kaip ir visi lietuviai ieškome tam priežasčių. VIeni neįtinka, kitus norime matyti aikštėje, dar ir kaimynai kliūna, kad prastai už rinktinę serga...
Na gerai, apie priežastis nekalbėsiu, nes matyt visuose forumuose ir bloguose atidžiai išnarstyti visi krepšininkai, visi iki vieno iškeikti ir pusėje visų virtualių erdvių parašyta: ”jei turėtume Jasikevičių...”
Norėjau pasidžiaugti didžiuoju čempionato atradimu. Nori geros juoko dozės - pasiklausyk Lavrinovičių interviu. Iš tiesų, aš tapau jų iškalbos meno gerbėju. Geriausia, kad jiems net stengtis nereikia, viskas ir taip gaunasi su humoru. Tad, jeigu norite į čempionatą žvelgti su humoru, pasižiūrėkite jų vieną ir kitą interviu.
Pažiūrėjote? Dar turite klausimų, kodėl mums nesiseka?

ir vėl Vakarų fronte nieko naujo

Vėl pasiėmiau šią nuostabią Remarko knygą. Puikus pacifistinis šedevras. Perskaičius šią knygą nė nekyla jokia mintis, kad karas yra gražus laikotarpis. Gražūs gali būti tik taktiniai manevrai, strategija, o karas tėra vien ašaros ir skausmas. Skaitau šią knygą ir žymiuosi pieštuku varneles prie įsimintinų minčių. O keletą jų ir pateikiu jums:
”Katčinskis sako tiesą: kare visai nebūtų jau taip bloga, jeigu žmogus galėtum kiek ilgiau pamiegoti. Juk priešakinėse linijose nėra kada apie tai ir pagalvoti, o dvi savaitės vis dėlto - ilgas laikas.”
”Leitenantas pažvelgė į mus. Jis žinojo, ką mes galvojome. Iš viso jis daug ką žinojo, nes iš mūsų tarpo iškilo: į kuopą jis atėjo puskarininkiu.”
”Beje, juokinga, kad visokias pasaulio nelaimes taip dažnai sukelia mažo ūgio žmonės: jie yra daug energingesni ir labiau nesugyvenami negu aukšto ūgio. Aš visuomet stengdavausi nepatekti į dalinį, kuriame kuopų vadai mažo ūgio; tai dažniausiai baisūs šunkaros.”
Kalba apie vieno mokytojo raginimus įsirašyti savanoriais į kariuomenę: ”Tačiau ir išsisukti ne taip pigu buvo, nes tuo metu net ir tėvai lengvai tėkšdavo žodį ”bailys”. Žmonėse stačiai neturėjo jokios nuovokos, kad įvyks. Tiesą sakant, protingiausi buvo neturtingi ir paprasti žmonės, - jie išsyk pažiūrėjo į karą kaip į nelaimę, tuo tarpu tie, kurie geriau gyveno, visai neteko galvos iš džiaugsmo, nors kaip tik jie turėjo greičiau numatyti, kas iš viso to išeis.”
”Po oda jau nebepulsuoja gyvybė, ji nustumta į tolimiausius kūno kraštelius, iš vidaus skinasi kelią mirtis, jinau jau akyse.”
Karo stovykloje: ”Mes mokėmės, kad nušveista saga yra svarbiau negu keturi tomai Šopenhauerio. Iš pradžių nustebę, paskui įpykę ir pagaliau abejingi sužinojome, kad viską lemia ne protas, bet batų šepetys, ne mintis, bet sistema, ne laisvė, bet muštras.”
”Bet svarbiausia, kad mumyse pabudo stiprus, praktiškas vieningumo jausmas, kuris fronte virto tuo geriausiu dalyku, kurį tik gali duoti karas, - draugiškumu!”
”Aš esu įsitikinęs, kad, jeigu jį (Katčinskį) kas išsodintų dykumoje, per valandą jis sumedžiotų vakarienę iš datulių, kepsnio ir vyno.”
”Pamatysit, mes pralaimėsim karą, nes per daug gerai mokame atiduoti pagarbą.”
”O gimnastikos pratimai po pietų: ”Kas skambina pianinu, - žingsnį pirmyn. Deši-nėn. Prisistatyti į virtuvę bulvių skusti...””
Prieš išvykdami į frontą iš karo stovyklos jaunuoliai patykojo ir išvanojo savo karininką, kuris juos muštravo: ”Iš tikrųjų Himelštrosas galėjo džiaugtis, nes jo žodžiai, kad vienas visuomet turi auklėti kitą, davė vaisių, kurių paragavo jis pats. Pasirodo, mūsų būta supratingų mokinių, kurie gerai išmoko jo metodą.”
”Tą akimirksnį, kai nušvilpia pirmosios granatos, kai šūviai ima draskyti orą, staiga mūsų gyslose, mūsų rankose, mūsų akyse atsiranda įtemptas laukimas, saugojimasis, padidėjęs budrumas, nuostabus pojūčių jautrumas. Kūnas iš karto pasidaro viskam pasiruošęs.”
”Aš niekad nesu girdėjęs arklių rėkiant ir vos galiu patikėti. Tai aimanuoja visas pasaulis, tai gyvo kūno kančia, tose aimanose aidi klaikus, šiurpus skausmas.”
Užklupti artilerijos lietaus kapinėse: ”Tačiau ugnis yra stipresnė už visa kita. Ji sunaikina sąmonę, aš lendu dar giliau po karstu, jis mane apsaugos, net jeigu ir mirtis jame gulėtų.”
”Niekam žemė neturi tokios reikšmės kaip kareiviui. Kai jis tvirtai prisispaudžia prie jos ir ilgai laiko ją apkabinęs, kai fronto ugnyje jis, mirties baimės pagautas, įsirausia į ją veidu ir visu kūnu, ji yra vienintelis jo draugas, jo brolis, jo motina, jai, tyliai savo užtarėjai, aimana ir riksmu jis išlieja visą savo baimę, jinai išklauso ir vėl paleidžia jį dešimčiai sekundžių bėgti ir gyventi, paskui vėl priglaudžia, kartais amžinai.”
Apie mokslus mokykloje: ”Iš visų šitų gudrybių mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedavė jokios naudos. Užtat niekas mūsų mokykloje nepamokė, kaip per lietų užsidegti cigaretę, kaip užkurti laužą iš šlapių malkų; niekas nepaaiškino, kad durtuvu geriausia smeigti į pilvą, nes ten jis taip tvirtai įstringa kaip tarp šonkaulių.”

MatLAB pastebėjimai

Sveiki. Vasara prabėgo, aš neparašiau apie savo išvyką į Klodzką, neparašiau ir apie drugelių, strėliukių, skruzdžių fotosesiją, neparašiau ir apie kokių dviejų trijų savaičių laikotarpį su kasdieniniu degustavimu. Atėjo ruduo, aš ir atėjau į univerą. Vėl grįžau prie savo skaičiavimų tematikos. C++ per vasaą programuoti neišmokau, tad tiesiog pradėjau ieškoti būdų kaip paspartinti savos programos veiksmingumą MatLAB aplinkoje.
Koks antras žingsnis būna, kai išsiklausinėji draugų patarimų? Ir neįgyvendini jų pasiūlymo perrašyti pragramą į C++ kalbą? Paklausi google.
Paklausiau, jis atsakė: vektorizuok savo visą programą, naikink ciklus, nes jie programos mirtis. Na, pakraipiau galvą, galvoju, jei pakeisiu ir pora kartų pagreitės programa, bus puiku.
Praeitas ketvirtadienis ir buvo didžioji mano apšvitimo diena, optimizavau programą ir savo akimis nepatikėjau, ji skaičiavimus dabar atlieka 50 KARTŲ SPARČIAU. Tai, ką anksčiau suskaičiuodavau per 5 valandas, dabar galiu suskaičiuoti per 6 minutes.
Taigi, žmonės, jei naudojate MatLAB, kaip įmanoma mažiau naudokite ciklų, jų dažnai galima išvengti veiksmus užrašant skaičių eilutėmis ir matricomis.
O šiuo metu toliau tobulinu programą, darau ją universalesnę, user-friendlesnę ir apskritai, šiuo metu mano moralė išaugo. Tuo ir džiaugiuosi, nes nežinau kuriuo artimiausiu metu ji kris žemyn.