Pasakojimas iš Elektrėnų pievos

Gamta sugeria visus jausmus - džiaugsmą, meilę, liūdesį. Lygiai kaip ir mergelė, jei tokia yra. Taigi, prieš pusantros savaitės lankiausi gimtajame kaime ir braidžiojau po pievą, nes erkių nebijojau - paparčių ten mažai, o ir šiaip, apsirengęs buvau. Kitaip tariant, tuo metu buvo smarbiausia nuotraukos. Tad džiaukitės kartu su manimi!
Žiedai skleidžia grožį:

Samanos žavi spalvomis:

Žiogai užpildo pievą garsu:

Bitutė spinduliuoja gyvenimu:

Bitutė sėdi ant dirvinės buožainės (knautia arvensis). Žydi ji visą vasarą, auga pievose, pakrūmėse, miško aikštelėse ir tt.
Mėgsta bitės, kamanės ir drugiai, tačiau gyvuliai buožainę nelabai ėda. Ganyklose gėlytė nepakenčia trypimo, nuėsta sunkiai atželia.

Tačiau pievoje rasi ir mirties kvapą:

Vėl gėlės (pasakykit, kieno žiedas):

O žiedas šis priklauso dėmėtajai gegūnei (dactylorhiza macutala). Jos šakniagumbius kartais išknisa šernai. Seniau vartota kaip vaistažolė, taip pat žinoma kaip turinti kerų galios (nu suradai Justinai :)
Vardas įvairiomis kalbomis susijęs su gegute - vasaros pranašu. Marti lapai, margi žiedai simbolizuoja gegutę.

Gražuolė blakė (gal žinot kaip tiksliai ji vadinasi?):

Drugys:

Milžiniška pienė:

Vabalius:

Kamanius:

Šioje nuotraukoje matote kamaniaus atakuotą paprastąjį garždenį. Augalas medingas, gerai tinka pašarui (skanaus), nors pradėjusi žydėti apkarsta (et pagražėja ir iškart apkarsta).

Gražuolis laumžirgis. Jei neklystu, čia strėliukė yra:

Vabalius:

Arklys po medžiu:

Taigi, dabar visų prašau draugiškai papasakoti, kokie čia gyviai, nes visų jų nepažįstu. Leiskit juos pažinti man. Leiskit sužinot, kas mane pakerėjo!