Sąjūdžio koncertas

Praeita savaitė - tai didžioji atsiminimų savaitė apie Sąjūdį. Visgi jam 20 metų. Na aš maža ką tepamenu, nes tuo metu buvau dar tik pradėjęs vaikščioti pyplys. Tačiau, kaip žinia, tai netrukdo suvokti ir suprasti istorinę reikšmę. Kaip antai aš suprantu Napoleono beprotiškus veiksmus, Revoliucijų beprasmybę/prasmę bei karų žavesį bei beprasmybę.
Taigi, penktadienį, po neeilinės savaitės (tai buvo laisvės po mokslų savaitė), iškeliavau į koncertą, kuriame grojo keturios gerai žinomos grupės: Rojaus tūzai, BIX, Andrius Mamontovas (tikrai grupė :)) bei Antis. Na ką aš galiu pasakyti apie Rojaus tūzus? O gi tai, kad ten iš Rojaus tūzų tik Povilas Meškėla bei bosistas belikęs, gitarom pjausto bei būgnais muša jaunimas. Pačio Povilo balsas, vokalas paliko man gilų įspūdį. Apžavėjo jis ar ką mane :)




BIX? Na neapsiputokit ant manęs, bet jie manęs jau visiškai nežavi. Tas pačias dainas 15 metų dainuoja ir visi nuo jų kaifuoja. Per 5 metus vieną savo dainą perdainavo su Pushu ir viskas. Iš Samo nei balso, nei efekto. Tad nuotrauka tik dėl formalumo:

Andrius Mamontovas? Visas dvi rankas keliu į dangų už jį. Vyras rodo, kad besibeldžiant į penktą dešimtį metų kūrybinių jėgų nestinga. Išleidęs tikrai nuostabų naują albumą jį praktiškai visą ir sudainavo per koncertą. Nebuvo nė vienos senos dainos. Gal ir tiesa, šiandien Lietuvai aktualesni ”skustagalviai karstuose tiuninginiuose” nei, kad aš ”tą vakarą tamsų ant stogo lipau”. VIsas jo dainas kartu dainavau, nes tiesiog automatiškai tariasi žodžiai man :) Ar fotoaparatas buvo prie veido ar tarp kojų, žodžiai biro kaip grūdai į lovį.






Antis.... Tai tikrai mane nustebinusi grupė. Įrašus jų sunku klausyti, bet koncerte Kaušpėdo chebra sukūrė malonią nuotaiką, atrakciją, žaismą. Vienu žodžiu, muzika buvo nepakartojama, o ir Kaušpėdo mimikos nepamirštamos. Labai prisidėjo pučiamieji, jie įnešė muzikai žavesio.







Tai tiek to gėrio koncerte. Turiu pripažinti, kad seniai tokiam geram koncerte buvau (tiesa, retokai į juos vaikštau, shame on me). Taip pat turiu vėlgi verkti kaip reikia geresnio objektyvo mano fotoaparatui - teleskopinio, su plačia apertūra. Vieną neblogą nužiūrėjau, bet jis tris kartus brangesnis už mano fotoaparatą. Neblogai būtų stovėti prie pat scenos, tai žmonių rankų miško nesimatytų. Kita vertus, šis miškas sukuria visai vykusią atmosferą.
Pabaigai pripažinsiu, keistas vakaras buvo - keliavau vienas, bet vieniškas nesijaučiau, draugų radau, panelių net ieškot nereikėjo, Saulėtekin pėsčiom parėjau, bet ir alaus padegustavau, dalį atkarpos keliavau labai ne vienas, dalį praleidau su savo mintim lyg Stepių vilkas