Kodėl negalima savo darbo vadovo prašyti rekomendacinio laiško?

Galit mane sveikinti su diplominio gynyba. Ačiū. Ji praėjo šiandien. Nustebino komisija su klausimų sausra. Bet šiandien aš noriu pakalbėti ne apie tai.
Gyveni žmogus Lietuvoj, studijuoji sau ir nori geresnės mokslų kokybės. Ką darai? Na taip... galima streikuoti, šūkauti kaip bloga čia pas mus, blogai, kad nori imti mokestų už studijas, kurios yra prastos ir pan. ir t.t. Na, argumentai šiti man ne visi suprantami. Aš realiai neprisidėčiau prie šio punkto įgyvendintojų.
Kita galimybė - važiuoti studijuoti į užsienį. Ši mintis man gerokai labiau patinka. Tai ir pastaruosius metus apie tai svajojau, rašiau paraiškas studijoms užsienyje. Surinkau krūtų dėdžių/profesorių rekomendacinius laiškus. Mane priėmė ten, kur tikrai norėčiau studijuoti. Dieviškas studijų kryptis magistrantūroje. Viskas būtų gražu miela, tobula bet...
Bet susiduriam su pinigais. Taip... studijos užsienyje nepigus malonumas. Ypač ten, kur įstojau, Škotijoje. Čia irgi nėra tragiška situacija. Yra įvairių fondų, kurie pasiryžę finansuoti protingiausius, geriausius, tobuliausius ir t.t. Na ką. Prisipažinsiu, nesu prastas studentas. Tad išsiunčiau paraiškų ir į fondus su vėlgi krūtų dėdžių rekomendaciniais laiškais. Tačiau... Atsakymų nesulaukiu. Artėja tas metas, kada galutinai sužinosiu, ar kažką gaunu, ar man už studijas niekas neapmokės. O kaip sakoma, kai naujienų nesulauki, optimizmas senka. Taigi...
Liekam prie atsarginio varianto - likti studijuoti Lietuvoje. O dabar pažiūrėkime kokia mano sutuacija Lietuvoje....

Kadangi rekomendacinio laiško autorius (vienas iš krūtų dėdžių) yra mano darbo vadovas, jis jau žino, kad aš įstojau ir todėl yra šventai įsitikinęęs, kad aš išvyksiu studijuoti į Škotiją. Kas iš to? Ogi tai, kad į mokslinius tyrimus, į kuriuos aš buvau įjungtas, dabar sėkmingai perima magistrantas. Ir man vietos laboratorijoje kaip ir nebelieka. Labai patiko vadvo frazė kurią tai dieną: ”Taigi tu išvažiuoji į užsienį, mes jau tave nurašėm”. Na taip, kai darbdavys nemano tolimos perspektyvos tavyje, lieki už tvoros. Į tave vilčių nebededa.
Taigi, reziumuojant reiktų padaryti natūralią gyvenimišką išvadą: Apie savo miglotus ateities planus darbdaviui geriau neužsiminti. Nes tokiu atveju tiltai bus sudeginti ir kelio atgal nebebus.
Liūdna. Ir ne kitaip. Kai svajones apninka vis tirtesnis rūkas, o dabartis komplikuojasi, belieka kritiškai pažvelgti į save ir padaryti išvadas.
O dabar leidžiu sau, anot kambarioko, būti menininku. Nes tai kaip ir fizika - mielas gyvenimo būdas :)
Tiek šiam kartui.