Keista vakar diena buvo. Penktadienis. Pagrindinė veikla, kurią turėjau - diskusijos laboratorijoj su savo vadovu apie mūsų ateities eksperimentą. Kuris, pasiekus optimistinius rezultatus, iš kojų išverstų mokslinę bendruomenę. Bet kuriuo atveju, vakar važiavau namo (Elektrėnus). Prieš tai dar pavakarėj užsukau į laboratoriją, persisųsti žmonėms nuotraukas, o jau iš univero tiesiai į stotį. Autobusas važiavo jau tamsiu paros metu, buvau kiek pavargęs, erzino aplinkinis triukšmas, tad užklupo kūrybinės mintys. Eilių parašiau nemažai. Ir jei gerai atsimenu, paskutinį kartą kūriau maždaug prie pusantrų metų. Taigi, vienas (pirmasis) vakarykštis eilėraštis jūsų teismui:
Pavargusios mintys
Pavargęs miesto triukšmas
Paskandina manas mintis
Į varginančią tylą,
Užpildančią kalbų vilnis.
Čežantys lapeliai,
Skambučių šlykštūs tonai.
Tik kintantys balsai
Užpildo triukšmo orą.
Tik rudeniška dargana
Pažadina iš liūdno rimo.
Rytoj vėl įprasta diena,
Rytoj vėl būsiu nusiminęs.
3 komentarai:
Kažkuo primena mano pačios eilėraščius, tik mano prastesni buvo… bent jau nuotaika ta pati… labai pažystama…
Na manau tokia nuotaika daugeliui pažįstama. Dažną aplanko nuovargio, rutinos problemos.
Ačiū už komentarą ;)
Man iš esmės buvo, ne tik nuovargis ir rutina… buvo ir psichologinės problemos (gal ir nerimtos, bet buvo)… bet viskas jau baigėsi :D, kas buvo pražuvo… gyvenimas tęsiasi ir eilėraščių rašymas pavirto į dainų kūrimą, tad viskas kaip ir tvarkosi… net iš rutinos ištraukia… :)
Rašyti komentarą