Apie Jimi Hendrix ir naują apyvokos daiktą

Pastaroji mano savaitė skendi Džimio muzikoje. Klausau jo albumus, žiūrėjau jo koncertą. Kodėl? Nes ”žmonės jį vadino Dievu”. Dieviškumo jis tikrai turėjo. Charizmatiška asmenybė, kurį mylėjo moterys, o jam pačiam ”pasimylėti su moterimi tai tas pats, kas surūkyti cigaretę”. Bet kuriuo atveju, jo didžiausia meilė buvo gitara ir muzika. Jis buvo improvizacijų karalius, septinatajame dešimtmetyje kūręs tokią muziką ir išgaudavęs savosiomis gitaromis tokius garsus, kurių tikrai dar bus galima ilgai pavydėti, net ir apsiginklavus šiuolaikinėmis technologijomis.

Mano pastarasis gimtadienis irgi nemažai su Džimiu susijęs - iš klasioko gavau Hendrixo plakatą, kuris dabar sėkmingai kabo ant mano barakinių durų. Užvakar iš Martyno gavau dėžutę mediatorių, papuoštų Electric Ladyland albumo piešiniais. Ačiū Martynai!! (turėsiu dabar kur laikyti savo mediatorius, nesimėtys jie tiesiog ant stalo). Kas žino, gal kada galėsiu surengti asmeninį Jimi Hendrix vakarą, gal kadanors mokėsiu daugiau jo gabalų, ne tik Hey Joe ar Foxy Lady. Nors velniškai sunku jo muziką groti. Sunku atkartoti tai, kas sklido iš atlikėjo širdies, sunku atkartoti muziką, kuri buvo tiesiog jo improvizacija. Nemažai veikėjų mėgaujasi pergrodami jo muziką, žinau, kad šiais metais rengiamas Electric Ladyland albumo tribute koncertinis turas, skirtas šio albumo 40 metų jubiliejui.
Dar vienas objektas, sąlyginai susijęs su Džimiu, tai mano naujas apyvokos daiktas, suteiksiantis barakinei kultūrai tam tikro žavesio - kubas. Jį įsigijau vakar praktiškai naktį, maždaug 11 valandą vakaro degalinėj. Buvo nemažai tartasi su pardavėju, kai aš grįždamas iš Keistuolių vakarykščio koncerto gavau jo žinutę - sakyk adresą, atvešiu kubą. Po sekusios juoko bangos, degalinėj įvyko pirkimo aktas. Tad dabar laikinai mano kambaryje yra du kubai - vienas mano asmeninis, ktas draugo, kurį iš jo esu pasiskolinęs daugiau nei pusantrų metų (tiek laiko truko sutaupyti pinigų savajam kubui). Nusipirkau praktiškai identišką. Nes jis man labai patiko, užima nedaug vietos, garso turi per daug, efektų pakankamai. Ko daugiau norėt? Tiesiog bent po valandą groti kiekvieną dieną. O tai šiais laikais man padaryti nebeišeina... Užuojauta man.


Beje, gerų Naujųjų!

Lars Onsager. Kas slypi už enciklopedijos?

Šiandien vėl prisėdau enciklopedijai straipsnių parašyt. Na, tai, mūsų didžiajai Visuotinei Lietuvos Enciklopedijai. Gruodžio mėnuo man praktiškai biografijų mėnuo. Taip pasirinkau, nes turiu sąrašą straipsnių, kuriuos reikia įteikti, tai pasirinkau šešias biografijas parašyti. Viena jų Lars Onsager. Pats apie šį Nobelio premijos laureatą nieko nežinojau, kol nepradėjau skaityti wikipedijoj :)

Šis veikėjas amerikiečių fizikas teoretikas plius chemikas, daug nuveikęs karštųjų srovių difuzijos teorijoje, gilino skysto helio supertakumo teoriją, pateikė magnetinių srovių kvantavimo idėją. Vienu žodžiu, teoretikas iš peties. Tačiau man įdomiausia buvo tai, kas nepaklius į enciklopediją. Įdomiausia buvo jo kita veikla ir šiaip asmeninis gyvenimas. Vaikis su didžiu džiaugsmu buvo pakviestas į vieną universitetą fuksams dėstyti chemiją 1928 pavasario semestrą. Tačiau jis toks prastas buvo dėstytojas, kad su juo univeras reikalų nepratęsė. Ir kokiam jis univere bedirbdavo pasižymėdavo tuo, jog koks geras buvo teoretikas, toks prastas būdavo dėstytojas. Jo nesuprasdavo nei fuksai, nei magistrantai. Tik retas talentas sugebėdavo jo paskaitose patirti didžiulės naudos. Turim ir mes vieną tokį dėstytoją savo magistro studijose. Keikiamės, oj keikiamės kaip jis dėsto. Kad ir koks geras bebūtum savo srities specialistas, pedagogikos talento dėstymui žūt būt reikia.
Su Onsageriu dar įdomybė buvo viena: 1933 metais jis buvo pakviestas į Yale universitetą kaip podoktorantūriniam darbui. Na, tipo jaunojo profesoriaus vardą gauni ir sau darbuojiesi mokslinėje srityje. Tik kai jis atvyko, Yale univeras susisgrizbo, kad jis neturi jokio Ph. D. (nėra daktaras). Na, bet Onsageris pateikė savo skaičiavimus, teorijas ir per du metus susitvarkė daktaro laipsnį.
Na, jo mokslinė karjera buvo tikrai įspūdinga. Jis gavo daugybę apdovanojimų, įskaitant ir 1968 metų chemijos Nobelio premiją, buvo 9 universitetų garbės mokslų daktaras. Matyt gėda man, kad aš apie jį sužinojau tik dabar, nors nelabai ir gilinausi į termodinamiką bei žemųjų temperatūrų fiziką.
Įdomus faktas apie jo paminklą: jis buvo palaidotas visai greta savo kolegos profesoriaus Kirkwoodo, nors ir nebuvo artimiausi draugai su juo. Jei Kirkwoodo pamiklas yra persotintas įvairiausių titulų, garbės vardų, tai Onsagerio orginaliame paminkle buvo tiesiog užrašyta: "Nobel Laureate".

Savitas, įdomus ir matyt sunkiai suprantamas buvo Larsas Onsageris.

Nenuosekli metų fotoretrospektyva

Čia sudėjau keletą nuotraukų iš mano šiais metais lankytų vietų, palikusių neišdildomą įspūdį. Tikiuosi savo nuotraukomis sugebėsiu perteikti bent dalelę patirtų jausmų, kilusių ten būnant.

a) Praha (Hradchanska metro stotis, nuo čia prasidėdavo mano kelionės į darbą stažuotės Čekijoje metu).



















b) Prahos botanikos sodas (nuostabių, ištaigingų ir svarbiausia gyvų orhidėjų paroda).



















c) Čekų rojus (vienas nuostabiausių Čekijoje regėtų vaizdų, gamtos stebuklas: į viršų išstypusios uolos kylančios virš gūdaus miško, statūs skardžiai, paslaptingos pilys).



















d) Paryžius (aš Marso laukuose žvelgiu į Eifelį).



















P.S. Ir vis dėl to Praha man mielesnė už Paryžių, gal kad pirmajame mieste praleidau kelis mėnesius, o pastarajame tebuvau pora vakarų. Gal kad Prahoje būvau pačiam pavasario įkarštyje, kai viskas žydi, o Paryžiuje, kai tik purvas ir šaltis (na ir Kalėdiniai papuošimai, išpardavimai, apsipirkimai...). O gal tiesiog Praha mielesnė už Paryžių :)

Mano pirmasis užpuolimas

Praūžus nuostabiam pokerio vakarui, kuris buvo vykęs. Gana trumpas, bet efektyvus, kaip ir visi pirmieji vakarai ar pirmieji kartai, norėjau pasiguosti plačiajai internetinei visuomenei. Dabar jau mano mintys nurimusios, jau jaudulio gerokai mažiau, praktiškai jis išnykęs, nes spėjau pasiguosti bene geriausiam savo draugui apie tikrai trumpą šiandienos mano nuotykį.
Ramiai po šeštos valandos keliavau sau Kamčiatkoje, kurioje gyvenu 4 metus, į stotelę, kad sudalyvaučiau šiandienos netikėtai surengtoje repeticijoje. Ramiai leidausi įprastu kasdieniniu kalneliu, kai netikėtai prisikniso prie manęs du vaikiai, apie 20 metų amžiaus. Jie ir sako: ”Ei, pacan, dai mnie cigarieti”. Aš ir sakau: ”Neturiu, nerūkau”. Tada vienas jų suėmė mane už peties, tada vienu metu išgirdau žodžius: ”Atiduok pinigus” ir kartu pajutau stiprų smūgį į galvą, pamačiau, kaip mano akiniai nukrito ant takelio ir, lenkdamasis juos paimti, jiems pasakiau: ”Juk sakiau, neturiu”. Ir tada mano nuostabai daugiau nieko neįvyko. Ar dėl artėjančio praeivio, ar šiaip iš neturėjimo ką veikti jie mane paleido.
Maždaug 15 sekundžių šiandienos nuotykis man atsiėjo nemažu išgąsčiu ir visą vakarą skaudančia galva.
Taigi, Kamčiatkoje saugu gyventi. Per ketverius mano gyvenimo metus tik kartą buvau užpultas.

Spiritinio kosmoso savaitė

Šiandien lygiai savaitė, kai kasdieną neriu į spiritinį kosmosą. Žmonių kalba šnekant, jau savaitę geriu kasdieną. Daugiau ar mažiau, bet vartoju alkoholį kiekvieną dieną. Taip jau išeina kažkaip :) Matyt dėl to, kad artėja Kalėdos, o gal tiesiog dėl to, kad artėja sesija (šiandien laikiau pirmąjį egzaminą).
Taigi, praėjusį sekmadienį (prieš savaitę) buvo oficiali poilsio diena tą savaitgalį. Tada atėjo pirmadienis - sesės gimtadienis. Juk reikia jį pažymėti. Tiesa? Antradienis - barakiniai draugai kepė pyragą. Valgėm ir valgydami gerdami gyrėm. Trečiadienis - dalyvavau barakinių draugų stalo teniso antrojoje dalyje. Šią dieną kažkaip daugiau buvo suvartota/išdegustuota. Vakaras truko gal 5 valandas. Ketvirtadienis buvo sunkokas, bet kam šiais krizės laikais lengva? Gerai, kad nebuvo aktyvios veiklos laboratorijoje, bo atramos tašką pajusti norėjosi. O gal kaip tik blogai? Juk japonai pagirias gydo fiziniu darbu.
Penktadienis. Išskirtinė diena. Mūsų choro kalėdinis koncertas su kurčiaisiais kurtiesiems. Nuostabus vakaras, nuostabus nardymas spiritiniame kosmose, nuostabus šokių vakaras, patys geriausi prisiminimai, įsimintinas bendravimas su kurčiaisiais, pažadai vieną mergelę išsivesti į fotosesiją miestan ir puikus šeštadienio rytas, besigilinant į mokslą. Gerokai pažengiau besiruošdamas egzaminui. Na, o šeštadienį (čia užvakar) dar sykį, šį sykį su tėveliais Elektrėnuose, šventėme sesės gimtadienį. Na ir kaip gi nepadegustuosi su švogeriu. Tai degustavom iki kokių trijų ryto, miegota ilgai, puse dvylikos sesė pažadino: sako po pusvalandžio važiuojam. OK, grįžau Vilniun, pasimokiau šiek tiek. Oj sunkiai mokslai ėjo, užmiegotos akys, nesusikaupusios mintys ir šiaip, diena tokia savotiška. Tad vakaras sekmadienio buvo minimas su dviem draugais ir vyno buteliu. Miegota pakankamai, nes visgi šiandien buvo egzaminas. Jį sėkmingai parašiau, tad džiaugiuosi atostogomis dabar. Šį vakarą vėl degustuosim - juk pokerio vakaras nusimato :)
Kada bus išeiginė? Matyt rytoj, nes namo grįšiu. O Kalėdos... vėl spindės spiritiniame kosmose.
Toks jau sesijos likimas.

Nobelio premijos vertas univeras

Kaip jusu nuomone turi atrodyti universitetas, kuriame dirba Nobelio premijos verti mokslininkai? As maniau, kad tai turetu buti nauji, modernus pastatai, kuriu isblizgintais koridoriais begioja mokslininkai su svariais baltais chalatais tarp laboratoriju prikimstu naujausia aparatura. Siandien sis ivaizdis griuvo pamacius 2007 metu Nobelio premijai skirta plakata. Tais metais Nobelio premija suteikta uz magneto varza (kas tai ir su kuo valgoma taip ir neissiaiskinau, nes nesiaiskinau, bet nuo to musu hardai gali talpinti gigus informacijos). Vienas is dvieju atradeju dirba Paris Sud universitete apie kuri jau esu rases ir kuriame as sia savaite sveciuojuosi.

Kaip jau rasiau cia pastatai primena sovietinius laikus: visi vienodi, be jokiu fasadiniu papuosimu, koridoriuose nuo sienu tinkas bira, laboratorijose sekmingai gyvuoja DOS ir Win 3.1. Ir kitaip nei lietuviai jie nesiskundzia prasta savo padetimi, neverkslena del prastu salygu. Gal tai prancuziskas mentalitetas? Aisku, aparaturos jie turi: pvz naujutelaiti SEM. Ir siaip jie cia gali atlikti ivairiausius eksperimentus nuo elementaraus optinio charakterizavimo iki eksperimentu su tiesiniu greitintuvu. Nors aparatai senoki, taciau zmones turi galvas ir draugiskuma bei pozityvu poziuri (na tai mano opinija). Taigi Justinai kol negausi Nobelio prasom is labes nosies ne nekisti :) (OK man paciam tas pats gresia, nes musu grupe Sauthamptone visokio gerio naujo prisipirkusi, tad reikes kazka tolkovo padaryti).

Titanai, dirbantys su titanu safyru

Aišku labai išdidžiai čia bandau pristatyti mus :)
Pirmadienį prasidėjo didžiausias pokytis mūsų laboratorijoje: atvyko Amerikos rusas, antradienį atvyko vokietis ir jie su mūsų fizine pagalba pradėjo įrenginėti titano safyro lazerį. Nebloga nebloga sistema. Tikrai tikėjausi, kad įrengimas truks žymiai ilgiau, tačiau visų dideliam džiaugsmui, vakar ji puikiausiai funkcionavo, skleisdama 35 fs 1 kHz impulsus (galios nežinau). Sudėtinga sistemėlė. titanas safyras iš abiejų galų kaupinamas nuolatinės veikos diodais kaupinamu neodimio itrio vanadato pluoštais. Pats safyras guli Tsunami sistemoje. Iš jo pluoštas keliauja į Spitfire dėžutę - regeneratyvinį stiprintuvą, kuris yra kaupinamas dar Empower kietojo kūno (Nd:YLF) lazeriu. Vienu žo, sistema tokia Uch.
Vakar buvo pirmoji skylė duryse jau padaryta, dėl šviesos gijų formavimosi ir fokusavimosi. Dabar laboratorijoj bus žvėris, kurį tinkamai suvaldžius, bus galima atlikti titanų vertus eksperimentus. 35 femtosekundžių (1 sekundė turi 1 000 000 000 000 000 femtosekundžių) trukmės impulsai pas mus jau realybė! Na, bananai nepradės kristi iš kristalų, bet naujos plotmės tyrinėjimams tikra tikrai atsivers.

Paris Sud XI

Sia savaite lankausi Paris Sud XI universitete. Nors pavadinime yra Paris iki Paryziaus daugiau nei pusvalandi reiketu vaziuoti.

Pirmas ispudis: keistas univeras. As jau spejau iprasti prie glaudziai sustatytu universiteto pastatu. Tuo tarpu cia visi pastatai ismetyti dvieju kilometru spinduliu. Pastatu fasadai man greiciau asocijuojasi su gamyklu administraciniais pastatais nei su svietimo istaiga. Viduje daug senos aparaturos (netiketas atradimas), bet viskas prieinama nemokamai per rezervavimo sistema (sako tik ilgokai palaukti reikia). Vakar teko dirbti DOS aplinkoje. Su anglu kalba iseina isgyventi, matyt, man sekasi :)

Vakar susimoviau su pietumis. Paemiau kazkokia desra, kai prapjoviau, tai kad uzsmirdo... Pasirodo jos viduj ne mesa, o kiaules skrandis. Siandien busiu atsargesnis.

Ir galiausiai mane prancuzu klaviatura, tai baisiai erzina, puse raidziu sukeista...

Penktadienio vakaro nuotykiai

Penktadienis ėjo sklandžiai - pasitvarkėm laboratorijoj, nes kitą savaitę statys titano safyro lazerį. Didįjį mokslo įnagį, kuris, tikėsimės, atneš mūsų laboratorijai šlovingų mokslinių rezultatų. Vėliau į kolegiją nulėkiau priduoti rezultatus egzamino. Paskui repeticija Vievy, mažokai susirinko žmonių, tikrai mažokai. Tad buvau dalinai nusivylęs, tačiau nėra to blogo kas nesibaigtų: grįžęs į Vilnių išlėkiau pasivaikščioti po centrą.
Galvojau padarysiu keletą naktinių nuotraukų ir ramiai grįšiu vakaroti barakan. Tačiau še tau kad nori - sutikau doktorantą, kuris mums dėstė laborus ir su juo blaškydamiesi po centrą, nusprendėme pasinerti į spiritinį kosmosą. Smagu buvo, vienam bare sutikom vieną istoriką, su kuriuo pradėjom diskutuoti apie istorijos ir fizikos mokslų realijas (kuo jie skiriasi, kuo panašūs), vėliau pėdinom į kitą kaboką, prieš tai užsukę į Rašytojų Sąjungą (Trečio brolio kavinę/barą). Ten mums pasirodė per nelyg ramu ir inteligentiška, tad judėjome tolyn. Taip smagiai buvo praleistas vakaras, paskutinis trūlas pragertas, o pirmo naktinio nesulaukta, tad.... Pėsčiomis namai visada pasiekiami gana nesudėtingai.
Tad ir jus sveikinu su ramiu, kūrybišku, gilių minčių, pilnaties kupinu penktadienio vakaru.

Slaugių egzaminas

Štai ir praūžė mano dėstytojavimo pusmetis. Šią savaitę galutinai užbaigiau šį semestrą su slaugėmis. Antradienį buvo perlaikymas, tad dabar galiu pasakyti galutinius rezultatus.
Egzaminuose (3 grupės) pasirodė 98 slaugės, iš jų 12 neišlaikė. Per perlaikymą pasisekė tik dvejoms. Taigi, mano paskaitų neigiamą rezultatą pasiekė 10,2% studentų. Egzaminų rezultatai tokie:

Gražu pastebėti, kad matomas gražus Gausas. Nesistengiau specialiai jį išgauti. Taip natūraliai išėjo. Klausimai egzamino buvo banaliai lengvi - testo forma, 35 klausimukai, daugiausia iš bendrojo išprusimo. Na, aš baigęs mokyklą ir visai nevartęs kolegijai skirto fizikos vadovėlio, tikrai būčiau gavęs bent 9. Realybė tokia, kad prastai studentai žvelgia į mokslą, nesiverčia per galvą norėjimu suprasti fiziką ir ją pritaikyti gyvenime.
Kas dar? Gražu buvo stebėti, kaip ruošiasi studentai egzaminui: kas kartojasi, kas šnekasi tarpusavy, o viena mergelė man giliausią įspūdį paliko - ramiai žvelgdama į savą atvaizdą veidrodyje lūpdažiu dėliojo paskutinius štrichus ant savų lūpų. Beje, dar vienas pastebėjimas - jei laborus darydavo pas mane, iškirptės būdavo didesnės :) Na, gal tiesiog aš labai atkreipdavau į tai dėmesį? :D Bet jų rezultatai nuo to nepriklausydavo. Visokių fruktų buvo: mokosi keletas vaikių, su kuriais eina kalbą rasti, bet didžioji dalis mergelių buvo: buvo ir gerokai vyresnių už mane, besimokančių dėl darbovietės, tačiau didesnė dalis buvo baigusios mokyklą. Iš jų reta kuri mokėjo neblogai fiziką, buvo ir intelekto neugadinto veido mergelių, buvo ir velniškai žavių bei sąlyginai (kolegijos atžvilgiu) neblogai išprususių.
Na, tikrai, neliūdna ir įdomi buvo dėstymo praktika :)

Uzklasine veikla

Sia savaite turiu privaloma intensyvu kursa apie tai kaip buti efektyviu savo doktoranturos metu. Pirma diena (pirmadieni), buvo aptarta kaip planuoti savo dienotvarke, kaip bendrauti su savo darbo vadovu, kaip kaupti ir organizuoti informacija. Siandien turejome visa diena apie prezentacijas. Daugiausia zodines: kaip taisyklingai kvepuoti, kad balsas kalbos metu butu aiskus, ka sakyti, kaip sakyti. Taip pat buvo aptarta kaip ruosti plakatus ir skaidres: ka i jas deti, kaip pristatyti informacija ir t.t. Rytoj mokysimes rasyti straipsnius, o poryt atrodo vel prezentacijos. Viskas organizuojama komercines kompanijos dirbancios daugiausiai su komerciniu sektoriumi.

Matosi, Didziojoje Britanijoje gana nemazai demesio ir finansu skiriama tokio pobudzio igudziams ugdyti. Rodos, tai visai neblogai. Nezinau, kiek tai efektyvu. Nes teko matyti kelis doktorantus (kurie manau irgi turejo ta pati intensyvu kursa kaip as), pristatancius savo galutini 3.5 metu darba, ir didelio ispudzio jie nepaliko. Zmones nepasitikejo savimi, atrode jie nelabai gaudosi apie ka sneka, prastai formulavo savo mintis ir pan. (Tai nebuvo vien mano pastebejimas.)

Tuo tarpu Lietuvoje man neteko girdeti, kad doktorantai turetu paskaitas apie efektyvuma, laiko planavima, viesa kalbejima ir pan. Taigi siuos sugebejimus jiems tenka isvystyti kovos lauke.

Nors, mes lankantys tas paskaitas manome svaista laika, gal vis del to paskaitos nera jau tokios nenaudingo? Bent jau sugebejimo planuoti man tikrai truksta.

Pagyvensim pamatysim, kaip man sekasi igyvendinti efektyvumo principus.