Visi žinom daugybę garsių pasaulio kompozitorių:
iš baroko: Vivaldis, Bachas, Skarlatis,
klasicizmo: Vienos mokykla (Haidnas, Mocartas, Betovenas), Paganinis, Veberis
romantizmo: Štrausas, Šopenas, Verdis, Bramsas, Grigas, Pučinis...
o modernizmo tiek daug, kad jų visų net neišvardinsi (žinoma ir senovės erų kompzitorių ne vienas ir ne du šimtai). Tačiau ką mes žinome apie šiuolaikinius kompozitorius? Matyt mažai. Dažnas mūsų tikriausiai klasiką klausosi retai, o jei ir eina į koncertus, tai senovinės muzikos vakarus (operos, simfonijos, koncertai...). O šiuolaikinę net aš pats, prisipažinsiu, nelabai žinau. Geršviną visi turbūt klausę ne kartą. Šostakovičiaus pavardę taip pat puikiai galim ištarti, tačiau ar jo muziką taip pat gerai išmanom? Nemanau.
Šiuolaikinė muzika pasižymi dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus gyvenimo tempu: mes gyvenam dideliame triukšme, chaose, dulkėse, prislėgti įvairių emocijų, streso. Lygiai tokios nuotaikos jaučiamos ir nūdienos kūryboje. Rodos autorius nebežino, kur dėtis jam, išlieja kylančias emocijas savo kūrinyje, visa muzika tampa didžiuliu bėgimu, netradiciniai akordai, sąskambiai priverčia susimąstyti, ar tikrai mes norime dviem koncerto valandom iš didelio miesto chaoso pabėgti į dar didesnį chaosą?
Tikiuosi jums taip pat gera apsilankyti kaip ir man bažnyčioje. Kodėl? Pati logiškiausia išvada peršasi: nes ten ramu, ten tylu, gali pailsėti, susikaupti, pasimelsti. Geriausias poilsis nuo triukšmo - tyla. Būtent į tai ir atkreipė dėmesį Gediminas Gelgotas savo naujausiame kūrinyje ”Muzikinė misterija”. Jame reginio dalyviais tampa patys žiūrovai. (Aš pats šiame koncerte norėjau apsilankyti, bet nepavyko, tad persakysiu savo sesutės žodžius). Koncerto pradžioje išjungiamos šviesos ir kelias minutes tamsoje vyrauja visiška tyla, vėliau prasideda smuikų melodijos, sklindančios iš kelių salės vietų (sukuriamas stereo garsas) bei nuostabaus balso vokalistės Julijos Karaliūnaitės melodijos. Kūrinio atlikėja muzikoje atranda tylą. Ir kūrinio pabaigoje vėl grįžta į ją.
Gediminas Glegotas - mūsų amžiaus, 1986 metų gimimo, nuo 2001 metų pelnydavo laurus įvairiuose pianistų konkursuose, grojo įvairių šalių didžiosiose scenose: Lietuvoje, Vokietijoje, Vnegrijoje, Ispanijoje. Nuo 2005 metų Lietuvos muzikos akademijoje studijuoja kompoziciją. 2006 metų pabaigoje įkūrė ”Naujų idėjų kamerinį orkestrą”, su kuriuo koncertavo Rusijoje, Lietuvoje. Jo suskurti kūriniai sužavi muzikos kritikus, liaupsinami klausytojų. O apie orkestrą netgi rašoma: ”It is not in vain that the press has titled the orchestra as a Dream Team. The collective is a unique musical phenomenon in the Lithuanian history of music.”
Taigi, Lietuvoje turime ne tik krepšinio svajonių komandą, bet ir svajonių orkestrą su didžiąja Lietuvos muzikos viltimi - Gediminu Gelgotu.
Sėkmės Tau, Gediminai!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą