Kodėl Once?

Ką tik peržiūrėjau šių metų atradimą airių (manau čekai sakytų čekų) filmą Once. Šių metų Oskarų apdovanojimuose jis buvo apdovanotas statulėle už geriausią dainą: Falling Slowly. Be 11 apdovanojimų, jis susilaukė milžiniškos finansinės sėkmės: biudžetas buvo apie 360 tūkst. litų, pelnas 31 mln. litų. Taigi santykis 1:100. Klausimas kodėl? Kodėl kritikai jį įsimylėję, kodėl žiūrovai plūsta į sales dėl šio filmo, kodėl jis skina geriausius apdovanojimus?

Aktorystė? Ji reikia pripažinti prasta. Kai kur jaučiamas dirbtinumas. Tačiau aktoriai yra tokie kokie yra, jie realūs: nesiskutę, atsirengę secondhande, gyvenantys bendrabučiuose. Rodos, kažkas ėmė ir nufilmavo kelias dienas iš vyruko brazdinančio savo kiaurą Tokamine gitarą Dublino gatvėse. Tai ne kažkokia superžvaigždė, tai vienas iš mūsų. Būtent, filmas kabina savo realumu. Kai žiūri jį, rodos, žvelgi į kažkieno atostogų prisiminimus, filmuotus buitine kamera.

Kūrėjai (atsitiktinai ar ne) pagavo aukso gyslą. Šiuo metu populiarūs tie, kurie iš minios, tie, kurie pradeda savo karjerą dėdami klipukus YouTube, kurių pirmos dainos būna įrašytos pigiu mp3 grotuvu.

Šiuo metu susidarė žmonių sluoksnis, kuris leidžia savo dienas klausydamas prastų savadarbių įrašų susirastų internete. Beskelbiančių savo pačių kūrybą www.rašyk.lt, dedančių savo nuotraukas į internetinius fotoalbumus, rašančius tinklaraščius. Ir tai milžiniškas, greitai augantis sluoksnis. Juk Once kaip tik apie tokius ir tokiems. Jis paprastas ir nuoširdus: kur groja tokie kaip mes, tokiais instrumentais kaip mes, išgyvenantys tokias pat problemas kaip mes. Ne veltui oficialus filmo puslapis kupinas interaktyvių elementų: neredaguotų lankytojų komentarų, YouTube skyrelio, kur paskelbti bandymai sugroti Once dainas.

Paprastumas ir nuoširdumas ne kartą pasirodė esą gero pelno garantai. Keista, rodos, to neieškojai, o gavai su kaupu. Gana įdomus dėsnis, dažnai pasireiškiantis mūsų gyvenimuose: randi vieną mažutį mielą daikčiuką, o su juo gauni sunkvežimį perlų.